Šeštasis Šv. Jokūbo festivalis

Veržlus, profesionalus, lydimas ypatingos dvasingumo auros – toks į rudenėjančio Vilniaus padangę jau šeštąjį kartą grįžo Šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalis, šiais metais skiriamas Dominikonų ordino 800 m. jubiliejui.

„Dedikuodami festivalį šiam jubiliejui džiaugiamės galėdami prisidėti prie visus metus trunkančių iškilmių. Simboliška, jog nuo pirmojo festivalio augame kartu, o mūsų augimą ir draugystę su broliais dominikonais simbolizuoja varpeliai, per šešerius metus išaugę į Vilniaus pasididžiavimą – Šv. Jokūbo karilioną.“ – kalbėjo festivalio meno vadovas, choro „Vilnius“ vyriausiasis dirigentas Artūras Dambrauskas.

Nuo rugsėjo 4 d. iki spalio vidurio sostinės Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje vykstantis festivalis vilniečiams ir sostinės svečiams dovanos net aštuonis nemokamus koncertus, kuriuose naujausias programas pristatys Lietuvos ir užsienio kolektyvai. Vienas festivalio koncertas bus surengtas Kaune, Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčioje.

„Kompozitorių Olivier Messiaeno, Alfredo Schnittkės opusai, Vytauto Miškinio premjera – tai tik kelios festivalio viršukalnės, kurias patirti kviečiame Šv. Jokūbo festivalio klausytojus. Festivalyje pirmą kartą dalyvaus Lietuvos kariuomenės orkestras, Baltarusijos valstybinės muzikos akademijos studentų choras. Tarp festivalio svečių – ir Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“, ir Vilniaus universiteto giedojimo mokykla „Schola Cantorum Vilnensis“, jau ne pirmus metus savo dalyvavimu praturtinantys festivalio programą“ – kalbėjo A. Dambrauskas, kurio vadovaujamas choras „Vilnius“ festivalyje pristatys net tris programas. Klausytojai turės galimybę išgirsti kartu su dirigentu Robertu Šerveniku parengtą rusų sakralinės muzikos programą „Broliai krikščionys“ bei išgirsti choro ir kariliono duetą koncerte „Choras ir Karilionas“.

Festivalio atidarymo koncerte šį sekmadienį pirmą kartą Lietuvoje suskambės Vytauto Miškinio kūrinys „Pastoral Mass“. Prieš metus šio kūrinio premjera įvyko Taivane, Taipėjaus nacionalinėje koncertų salėje. Lietuvoje kūrinį atliks paties autoriaus diriguojamas choras „Vilnius“, multiinstrumentalistas Saulius Petreikis, perkusininkas Saulius Auglys ir pianistas Dainius Jozėnas.

„Pastoral Mass“ – kūrinys, gimęs iš vaikiškos dainelės apie piemenėlius poetės R. Skučaitės tekstu. „Pastoralinės“, arba „Piemenėlių mišios“ alsuoja šviesia, lengva harmonija, kuriai ypatingo prieskonio suteiks gausybę autentiškų etnoinstrumentų valdančio Sauliaus Petreikio atliekamos melodijos, persipinančios su mušamųjų ir fortepijono pritarimu“ – mintimis apie kūrinį dalinosi kompozitorius Vytautas Miškinis.

Šv. Jokūbo festivalio rengėjai – KĮ valstybinis choras „Vilnius“ ir broliai Dominikonai.

Festivalį globoja Lietuvos respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas.

2. Grožėkitės, palieskite, supraskite...

Tu atvėrei mano burną ir ją pripildei – geriausiu kviečių derliumi pamaitinai. Tu atvėrei mano sielą ir ji it kūdikis motinos įsčiose pirmą kart suspurdo. Šiandien iš Jaunikio šono vyną semsim ir brangiausias perlais svečius vestuvių padabinsim. Jaunasis kiekvieną pabučiuos bučiniais svaiginančiais kaip vynas.  Jis pakvepins geriausiais kvepalais, brangiausia mira. Jo rankos it iš aukso, Jo blauzdos – marmuro šulai, Jo skruostai – kvepiančių žolių darželiai. Tai Ji ateina per tyrumą, it smilkalų ir kvepalų stulpai.

Šių metų rugsėjo 18 d. 12 val. Šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalis padvelkė kvapiausiais smilkalais: koncerte „Broliai krikščionys“ skambėjo rusų ortodoksų bažnytinio liturgijos lobyno muzikiniai perlai. Juos publikai atvėrė choras „Vilnius“ (vyr. dirigentas A. Dambrauskas), diriguojamas Roberto Šerveniko, solistai Nora Petročenko (mecosopranas), Edgaras Davidovičius (tenoras) ir Vladas Bagdonas (bosas). Koncerto metu išgirdome XVIII a. - XX a. pradžios kompozitorių D. Bortnianskio, P. Česnakovo, A. Archangelskio, D. Christovo, P. Turčianinovo, A. Kopylovo, P. Čaikovskio ir S. Rachmaninovo kūrinius.

Po koncerto pasidalinti mintimis  sutiko  Šv. Paraskevės parapijos klebonas, Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupijos kurijos kancleris tėvas Vitalijus Mockus, maestro Robertas Šervenikas ir kompozitorius Gabrielius Simas Sapiega.

Trys ikonos Tytuvėnuose ir Peterburgas. 
Robertas Šervenikas (R. Š.): Idėja festivalio metu apjungti įvairių konfesijų muziką gimė labai netikėtai. Tai įvyko tais pačiais metais, kai Popiežius susitiko su Patriarchu. Puiki paskata, jog reikia veikti. Minčių nuošalėje neliko ir trijų ikonų ekspozicija (iš Andrėjaus Balyko kolekcijos), kurią Tytuvėnų festivalio metu atvežėme į šį miestelį, ir pastebėjome, kad tai sudomino nemažai vietinių žmonių.

Mintys apie ortodoksų muzikos programą man brendo jau anksčiau, dar studentavimo metais Peterburge. Tuo metu vyko permainos didelėj Tarybinėj šaly: atsirado galimybė viešai atlikti dvasinę muziką. Šis reiškinys buvo tolygus „sprogimui”: koncertų salėse neskambėjusi chorinė literatūra traukiama iš stalčių, kuriuose iki tol dūlėjo, ir atliekama. Tad aš pats gan aktyviai įsijungiau į tokią veiklą ir turėjau porą kolektyvų (vyrų ir mišrūs ansambliai), su kuriais šią muziką dainuodavom, buvo padaryta ir įrašų. Giedojome ne tik apeigose, bet ir koncertuose, kurie dažniausiai vyko svečiose šalyse. Paskutinį kartą, ko gero, tai buvo 1995 metais. Labai pasiilgstu šios muzikos. Įsimylėjau šių gerai ir mažai pažįstamų kompozitorių darbus.

Muzika, kurią girdėjome  koncerte, nėra senoji rusų sakralinė muzika, nors ši programa aprėpia beveik dviejų šimtmečių laikotarpį. Koncertą paįvairino kūriniai solistams. Programą stengiausi sudaryti šiek tiek platesnės amplitudės – nenorėjau apsiriboti vienu kompozitoriumi: stengiausi rinktis tik tai, ką gan gerai žinau, ir tik tai, kas man teikia dvasinį malonumą. Tad viską labai kruopščiai dėliojau iš turimų natų – koncerto trukmė tik valanda ir į ją reikėjo sutilpti. Tiesa, vienas iš autorių nėra rusas, bet tai neglumino – jis čia labai tinko.

Tėvas Vitalijus Mockus (T. V. M.): Šio koncerto metu visi suskambėję kūriniai naudojami ortodoksų apeigų metu. Juos giedame su vienuolių, kunigų choru. Tai bene populiariausios, dažniausiai sutinkamos kompozicijos mūsų liturgijoje  – tiesiog įaugusios į mūsų kraują. Tokių koncertų neišgirsime dažnai, ypač Romos katalikų bažnyčioje. Be to, jų Mišių metu ši – rusiška - muzika neskamba. O pas mus  priešingai – stačiatikių bendruomenė nebijo ir nevengia kartais pagiedoti mums visiems pažystamas J. Naujalio harmonizacijas. Tad tokio koncerto idėja, apjungianti skirtingas konfesijas, nėra kasdienė.

Ekumeniškumo ir broliškumo dvasioje

Gabrielius Simas Sapiega (G.S.S.): Šiandien vykstančią sekuliarizaciją galime įžvelgti daugelyje sričių, ne išimtis ir menas, religija. Religinėje muzikoje jau seniai buvo pastebimas asimiliacijos aspektas tarp konfesijų, nes dauguma jų užsimezgė vienose įsčiose, augo, ten pat ir brendo. Sakydamas „sakralinės muzikos sekuliarizacija“ turiu omenyje, jog pati bažnytinė muzika įgyja pasaulietiškumo aspektų, o ne vien, kaip jau įprasta, nusavinama pasaulietiniai panaudai.

Koncerte buvo gausu ekumeniškumo dvasios, kurią puoselėja Bažnyčia. Beveik visus kūrinių tekstus aptiktume tiek Romos katalikų apeigynuose, mišioluose, liturginėse knygose, tiek Rytų rite. O tam, kad koncerto metu būtų išsaugotas liturginės muzikos vidinis judesys, prieš atliekant kūrinius buvo skaitomi giesmių tekstai.

T.V.M.: Žvelgiant į liturgiją iš šiandieninės muzikavimo praktikos perspektyvos akivaizdu, kad tik tokia muzika, kuri skambėjo koncerte, yra „gyva“. Žmonės jau seniai atprato nuo senovinių giedojimo formų. Užgiedojus archajiškiau, tuojau pat išgirsti komentarą: „Kaip turkai ar žydai čia giedat”. Taigi, jie jau pripratę prie vėlyvesnės giedojimo tradicijos. Visi šie kūriniai – pasaulietinės muzikos vystymosi, naujovių, atradimų išdava Bažnyčioje. Žinoma, savu laiku  tokia muzika buvo kritikuojama, uždraudžiama, bet ne dėl to, kad ji  kažkuo bloga, o tik dėl to, kad dar tuo metu žmonės nebūtų sugebėję jos padedami melstis.

Nuo žodžio iki dvasios

G.S.S.: Psalmininkas, pagautas džiaugsmo, sušunka, jog jo dvasia, protas ir kūnas gieda. Tai nelengva užduotis net, manyčiau, pavyzdingam ir geram vienuoliui, kunigui – tai viso gyvenimo darbas. Tai Žodžio muzika, pirmiausia paliečianti mūsų materialius kūnus, jausmus, o galiausiai – virpinanti dvasią. Tad čia svarbu viskas, nes kiekvienas choro dainininko judesys liesis į liturginės muzikos dvasią.

T.V.M.: Šie kūriniai turi specifines atlikimo aplinkybes. Juk ortodoksų liturgija kitokia nei Romos katalikų ar protestantų. Nepamirškime, kad kompozitorius rašydamas muziką apmąstė tai. Jis apmąstė bendruomenės maldos, apeigų ir giedojimo formą. Tad viskas buvo turėta omenyje, o ypač tai, ką vadiname tradicija. Svarbiausia – tekstas ir pati muzika sąlygoja bendrą atlikėjo būvį. Turėtume tai pajusti, suprasti – mes nuo žodžių pereiname prie muzikos, ne atvirkščiai.

R.Š.: Labai skirtingai kiekvienas choristas yra susipažinęs su skambėjusia muzika. Viena dainuoti D. Bortnianskį, o kita – S. Rachmaninovą ar P. Turčianinovą, kurio kūryba pasižymi tam tikru archajiškumu, rusų ortodoksų senojo bažnytinio giedojimo tradicija. Labai svarbu kiekvieno choristo pasinėrimas į tą muziką, kurią atlieka, ir noras savo jausmais, o ne tik vokalu,  suteikti kūriniui prasmę, suvokti, perteikti, „transliuoti“ žodį klausytojui. Tada ir vokaliniai skirtumai šiek tiek lengviau įveikiami. Paprastume slypi užkoduota tekstinė maldos gelmė.

Chorui nėra taip lengva persiorientuoti į kitą dainavimo manierą. Tai kur kas sudėtingiau, nei solistams. Mes – Lietuvos atlikėjai - esame kažkokia tai prasme viena koja tarp Rytų, o kita tarp Vakarų kultūrų. Kadangi mums artimiau vakarietiškas dainavimo stilius, šie kūriniai chorui yra ne pati lengviausia užduotis.

Gražiausiai žiedais pražys, kvapais pasklis

G.S.S.: Į liturgiją ateiname dalyvauti, o į koncertą – klausyti. Liturgija neatsiejama nuo religinės praktikos, koncertas – pasaulietinės. Šiuo liturginės muzikos koncerto metu žmonės buvo kviečiami išgirsti ir priartėti prie tūkstantmetes tradicijas saugojusios Bažnyčios.

R.Š.: Tai tikrai buvo puiki proga susipažinti su ortodoksų bažnytine muzika,- juk ne daugelis išdrįsta apsilankyti cerkvėje. Labai džiaugiuosi, jog yra kolektyvų, kurie imasi atlikti tokius kūrinius, neužsidaro tik savo repertuare. Šv. Jokūbo festivalis  tapo gera vieta, kur gali skambėti įvairi religinė muzika, o juk tai praplečia ir atlikėjų, ir klausytojų akiratį.

T.V.M.: Klausydami tokią muziką žmonės žinos, kad čia, Lietuvoje, ji egzistuoja. Ši muzika yra ne tik salėse, bet širdyse – su šia muzika meldžiamasi, vadinasi ji yra gyva. Tai yra mūsų muzika. Tai vienas iš perlų, kurie puoselėjami Lietuvoje. Grožėkitės juo, palieskite jį ir supraskite, jog ši religinė muzika – nuo Vilniaus neatsiejama tautinė puokštė: lygiai kaip architektūra, kokia ji bebūtų. Žinoma, koncerte skambėjusių kūrinių autoriai gyveno ne mūsų šalyje, bet žmonės puoselėja, myli, išlaiko šią muziką čia. Ji niekada nebaigs  skambėti, kol čia gyvens bent vienas ortodoksas.

R.Š.: Tikiu, kad tokie koncertai tik pradžia. Yra labai daug muzikos, kuri turi būti atliekama Lietuvoje. Viliuosi, kad mes tai tęsime. Turiu net tam tikrų planų: būtų labai įdomu atlikti ką nors iš rusų kompozitoriaus A. Grečianinovo kūrinių. Šis muzikas kūrė nemažai ortodoksų religinės muzikos, 1925 m. emigravo į Prancūziją, 1939 m. – į JAV, o prasidėjus sunkumams net ryžosi rašyti katalikiškas mišias. Tad dar bus kuo nustebinti klausytoją...

Tad sekmadienį, Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje, kiekvienas atėjęs  galėjo prisiliesti prie Bažnyčios ilgus amžius saugoto paveldo, savo ausimis išgirdo žodžius, dėl kurių pirmi krikščionys kraują liejo, o dykumos tėvai, palikę viską, išėjo amžinųjų lobių ieškoti. Nei vienas  į koncertą atėjęs nebuvo prašalaičiu,- kiekvienas atrado saldų smilkalų dūmą, pasklindantį liturgijų metu.

 Kalbino Gabrielius Simas Sapiega

3. Sakralu, nuoširdu, darnu 
Paulina Nalivaikaitė

Rudeniui įsibėgėjant, kai šviesias dienas pamažu nuslopina vis ilgėjantys ir niūrėjantys vakarai, dvasinės šilumos ir ramybės kviečia semtis jau šeštus metus rengiamas tarptautinis Šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalis. Koncertinės įstaigos valstybinio choro „Vilnius” iniciatyva rugsėjo-spalio mėnesiais organizuojamas festivalis kasmet kviečia gražioje ir dvasingoje aplinkoje – Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje – nemokamai pasiklausyti religinės muzikos, repertuarui aprėpiant nuo gilias tradicijas turinčio grigališkojo giedojimo iki nūdienos kūrėjų opusų. Rugsėjo 24 d., šeštadienį, bažnyčioje suskambo daugiausia XX-XXI a. įvairių kartų kompozitorių muzika, kurią atliko festivalyje besisvečiuojantis kolektyvas iš kaimyninės šalies – Baltarusijos valstybinės muzikos akademijos studentų choras.

Prieš daugiau nei pusę amžiaus įsteigtas choras yra dažnas svečias užsienyje, dainavęs prestižinėse Maskvos, Krokuvos, Rygos ir kt. koncertų salėse, pelnęs laurus tarptautiniuose chorų konkursuose Šveicarijoje, Vokietijoje, Lenkijoje etc. Didžiuliai nuopelnai auginant kolektyvo profesionalumą, be abejo, tenka 40 metų chorui vadovavusiam Viktorui Rovdo, kurį 2007 m. pakeitė buvusi jo studentė Inessa Bodyako; ji chorui dirigavo ir koncerte Vilniuje.

Tą vakarą suskambo keliolika kūrinių, parašytų XX-XXI a. Jų autoriai – kompozitoriai, gyvenę XIX-XX a. sandūroje, XX a. ar tebegyvenantys mūsų dienomis. Šalia sakralinės muzikos kompozicijų girdėjome ir keletą aranžuotų baltarusių liaudies dainų, tačiau absoliuti didžiuma koncerto buvo skirta pristatyti slavų sakralinę muziką – baltarusių, rusų, lenkų kūrėjų darbus. Didesniąją pusę sudarė baltarusių muzika – beje, išgirdome net tris vieno choro artisto kūrinius. Pati koncerto programa, nepaisant chronologinių skirtumų tarp kompozicijų, nuskambėjo gana vienalyčiai: sakralinę muziką mažai tepalietė XX a. sparčiai vykęs muzikos modernėjimas, tad, lyginant su sekuliariais XX-XXI a. opusais, ji yra neįtikėtinai konservatyvi, tačiau įvairūs eksperimentiniai ekstremumai bei antikonvencionalūs sąskambiai vargu ar būtų priimtini, turint omenyje aiškią šios muzikos funkciją – garbinti Dievą ir išreikšti kitus religinius jausmus, su kuriais disharmonija ir triukšmai vargu ar asocijuotųsi. Be abejo, yra ir itin modernia muzikine kalba parašytų XX a. kūrinių, tačiau skambėjusios kompozicijos tuo nepasižymėjo, Koncerto pradžioje atliktas baltarusio Viktoro Voitiko (g. 1947) “Tėve mūsų” – vos paspalvintas gaivesniais sąskambiais – nuskambėjo bene geriausiai iš visų koncerto kūrinių, jei vertintume akustiką – choro, sustojusio puslankiu aplink salę, balsai, artikuliacija bei dinaminiai niuansai girdėjosi itin raiškiai. Vėliau padainuoti lenko Konstantino Gorskio (1859-1924), rusų  Georgijaus Sviridovo (1915-1998), Pavelo Česnokovo (1877-1944) ir Sergejaus Rachmaninovo (1873-1943) opusai dvelkė aiškiu romantizmu ir jausmingu religiškumu, kurį choras perteikė išties nuoširdžiai bei profesionaliai: kolektyvo balsai derėjo, girdėti sąskambiai buvo išties švarūs ir malonūs, solistai taip pat tinkamai atliko savo roles – pernelyg “nekoncertuodami”, su deramu santūrumu. Vis dėlto buvo gaila, kad choro meistriškumui pilniau atsiskleisti sutrukdė akustikos problemos – reverberacija pasirodė kiek intensyvoka, dėl to sutirštėjo bendras skambesys ir buvo sunkoka išgirsti teksto artikuliaciją, pasigėrėti smulkesnio ritmo vingriais.

Kaip jau minėta, į koncerto programą buvo įtarukti ir trys choro atlikėjo Andrejaus Savrickij (g. 1982) kūriniai - tai dalys Kyrie, Benedictus ir Agnus Dei iš Mišių C-dur, Goscik (liet. Svečiai) ir baltarusių liaudies dainos Ciače vada u jarok aranžuotė. Žinoma, keistoka buvo išgirsti, jog kažkas šiandien parašė kūrinį C-dur tonacijoje; Mišių įtaigumui padidinti buvo naudojami apšvietimo efektai – bažnyčia, išjungus kandeliabro šviesą, paskendo prietemoje, kurią kažkiek sklaidė mėlyna šviesa altoriaus pusėje. Tai buvo švelnių sąskambių kupina muzika, ir visgi pro lyrikos skraistę prasiveržė emociškai intensyvios kulminacijos. Lyriškai ir ypač dainingai choras atliko ir minėtos liaudies dainos aranžuotę; tuo tarpu kita baltarusių liaudies daina Oi, rana na ivana (aranž. Jekaterina Levčenko) kiek išsiskyrė iš visos sakralios programos gyva ritmika ir nuotaikingumu.

Koncerte buvo galima pasidžiaugti išties aukštu kolektyvo profesionalumu ir menine įtaiga – atlikėjai visus kūrinius dainavo su juntamu nuoširdumu, pagarba, o balsų visuma skambėjo darniai, švariai, dinamiškai. Be kita ko, klausytojams tai buvo reta proga susidurti su baltarusių muzika, nors ir sakraliu pavidalu. Baltarusijos muzikos akademijos choro koncertas padovanojo gražų vakarą išsiilgusiems nuoširdumo, paprastumo ir harmoningo skambesio. 

4. Dvasios apvalymai

Paulina Nalivaikaitė

Šeštus metus organizuojamas tarptautinis Šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalis neįsivaizduojamas be choro „Vilnius” – kolektyvas yra ir festivalio iniciatorius bei organizatorius, ir aktyvus dalyvis (šiemet dainavęs net keturiuose koncertuose). Pastaruoju metu ypač išryškėja choro siekis lanksčiai strateguoti savo repertuarą – šalia užsienio ir lietuvių kompozitorių akademinės muzikos paraleliai plėtoti lengvesnio žanro atlikimo kryptį (estradinės dainos, džiazas). Turintis ilgamete patirtimi ir nuosekliu darbu išaugintą tvirtą profesionalumo pamatą, choras akivaizdžiai siekia komunikuoti su skirtingomis auditorijomis – ir akademinės, ir populiariosios muzikos mėgėjais, o šv. Jokūbo festivalyje sąlyginai galima išskirti ir dar vieną – sakralinės muzikos gerbėjus.

Žinoma, religinės muzikos niekas nedraudžia klausytis ir nebūnant tikinčiuoju, tačiau vargu ar tokiu atveju asmeninis santykis su kūriniu bus toks pat stiprus. Sakralinė muzika, savo muzikine kalba kone „atskiras pasaulis” nuo šiuolaikinės kūrybos leksikos, konservatyvesniam klausytojui iš esmės užtikrina disonansais neperkrautos, estetiško skambesio muzikos patirtį. Ir net tada, kai kūrinyje disonuojama gana gausiai, bendras pojūtis dažniausiai lieka šviesus (galbūt net it išsivalymas po katarsio). Sekmadienį, spalio 2 d. Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje nuskambėjo Alfredo Schnittkes Koncertas mišriam chorui (1985), kuris paliko būtent tokį įspūdį. Šis opusas išties buvo vertas „festivalio kulminacijos” titulo (taip šį koncertą įvardino organizatoriai). Galime būti dėkingi „Vilniaus” chorui ir jo vadovui Artūrui Dambrauskui, šiam festivaliui parengusiems Schnittkes Koncertą, nuskambėjusį pirmą kartą Lietuvoje. Keturių dalių stambus kūrinys (jo trukmė – virš keturiasdešimt minučių) parašytas chorui a capella, funkcionuojančiam tarytum orkestras. XX a. pabaigoje sukomponuotas opusas, nors ir nepasižymintis muzikinės kalbos aštrumu ar antikonvencionalumu, vis dėlto yra gausus disonansų, o harmonijos eiga dažnai kampuota, nenuspėjama, aiškiai jaučiama, kad tai moderniųjų laikų kūrinys. Tačiau Koncerto muzikinėje medžiagoje yra nuorodų į tradicinę rusų stačiatikių muziką – tai besikartojančios siauro diapazono melodijos, paralelės tercijos, antifoninis giedojimas. Kūriniui archaikos dvelksmo suteikia pasirinktas tekstas, kartu nešantis ir rimtį, nuo mąslios iki dramatiškos – tai X a. armėnų vienuolio, filosofo ir poeto Grigorijaus Narekiečio „Raudų knyga” (1003 m.), kurios tekstai šiame Koncerte skamba išversti į rusų kalbą.

Besiklausant šio Koncerto išties buvo galima gėrėtis darnia balsų visuma, švariu ir aiškiu intonavimu; išraiškingai nuskambėjo antroje dalyje dominavęs iš mažųjų sekundų sudarytas banguojantis motyvas. Malonu buvo klausytis aiškiai girdimų sąskambių. Be abejo, žavėjo choro emocinis įsigilinimas į kūrinį, perdavęs klausytojui įvairių, paveikių būsenų bangas. Stiprus emocinis poveikis, išraiškinga muzika ir neabejingas jos atlikimas pravalė dvasines kasdienybės dulkes ir dar labiau nušvietė giedrą sekmadienį. 

5. Į dangų kylantys rudeniniai balsai

Pokalbis apie tarptautinį šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalį su valstybinio choro „Vilnius“ ir festivalio meno vadovu Artūru Dambrausku

Parengė Rasa Murauskaitė

Rudens pradžia sostinės choro muzikos mėgėjams ypatinga jau šešerius metus, mat margai nusidažančią kūriniją dar žaviau nuspalvina profesionali sakralinė muzika. Tarptautinis šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalis – tai iš koncertinės įstaigos valstybinio choro „Vilnius“ ir brolių Dominikonų draugystės gimusi dovana klausytojams, pasiilgusiems dvasingos ir profesionalios chorinės muzikos.
Festivalis kasmet pristato įdomias programas, kurias atlieka tiek stipriausi Lietuvos kolektyvai, tiek svečiai iš užsienio. Valstybinio choro „Vilnius“ ir šv. Jokūbo festivalio meno vadovas Artūras Dambrauskas teigia, jog kasmet festivalyje siekia publikai pasiūlyti šviežios ir įdomios sakralinės muzikos. 

Supažindinkite su šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalio istorija. Kaip ir kodėl gimė jo idėja?

Ji gimė čia, chore „Vilnius“. Priežasčių turbūt buvo kelios. Visų pirma, „Vilnius“ neturi savo kocertinės salės, o šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia pasirodė patraukli erdvė, juo labiau, esanti netoli Lukiškių aikštės. Visų antra, mums pasidalinus idėja su broliais Dominikonais, jie labai pozityviai į tai pažiūrėjo, tad mintys tapo darbais.
Esminis festivalio tikslas buvo ir yra sakralinės muzikos, tiek lietuviškos, tiek užsienio, propagavimas. Be abejo, mums svarbu ir pačių geriausių Lietuvos kolektyvų bei svečių iš svetur pristatymas. Pamažu festivalis įsibėgėjo, metams bėgant, ėmė ir šiek tiek keistis.

Kas pasikeitė?

Atsiranda naujos formos, įtraukiami ne tik chorai, bet ir instrumentiniai kolektyvai. Praėjusiais metais uždarymo koncerte dainavome kartu su valstybiniu pučiamųjų instrumentų orkestru „Trimitas“. Tai buvo naujas akcentas, kadangi iki tol dažniausiai akomponuodavo tik vargonai ar atskiri instrumentai. Šiemet, pavyzdžiui, sakralinę muziką atliko ir Lietuvos kariuomenės pučiamųjų orkestras (vadovas mjr. Egidijus Ališauskas) – tai visiška naujiena. Aišku, toks kolektyvas bažnyčioje skamba, švelniai tariant, galingai. 
Praėjusiais metais šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje atsirado karilionas, o šiemet pirmą kartą pabandyta juo akomponuoti chorui. Šis eksperimentas, manau, visai neblogai pavyko. Tikiu, kad ateityje galės vykti ir daugiau tokio tipo koncertų, kadangi išskirtinį instrumentą reikia išnaudoti. Aišku, dar yra techninių klausimų: reikia, kad karilionas girdėtųsi pačioje bažnyčioje, ne tik už jos ribų. Bet viską galima sutvarkyti. 
Taip pat festivalyje skambėjo ir grigališkasis choralas – su labai įdomia programa pasirodė Romualdo Gražinio vadovaujama „Schola Cantorum Vilnensis“. Jie choralą apjungė su Olivierio Messiaeno kūriniais. Iš pradžių atrodė keista, kaip galima suderinti šiuos du, rodos, nesuderinamus dalykus, bet tai nuskambėjo labai gerai. Mūsų publikai tai buvo nauja, o man – labai patiko.

Šiais metais švenčiama išskirtinė data – brolių Dominikonų ordino steigimo 800 metų jubiliejus. Ar tai kaip nors atsispindi ir festivalio programoje?

Nelabai. Patys Dominikonai – labai kuklūs žmonės, tad ir festivalio su šia data sieti lyg ir nenorėjo. Jie patys į jubiliejus žiūri ramiai. Galbūt liturgijoje tai kaip nors atspindima, bet konkrečių sąsajų festivalyje nėra, nors apie šią sukaktį renginiuose minime. 

Valstybinis choras „Vilnius“ festivaliui parengė net tris programas. Trumpai papasakokite apie jas.

Festivalio atidaryme skambėjo Vytauto Miškinio kūrinio „Pastoral mass“ premjera Lietuvoje. Tai įdomus opusas, tuo labiau, kad ne taip dažnai šio kompozitoriaus kūriniai skamba mūsų šalyje – jie dažniau atliekami užsienyje. Kaip jau minėjau, turėjome įdomų projektą su vargonais ir karilionu. Mano galva, jis pavyko – apie tai galima spręsti ir iš publikos reakcijos. 
Šiam festivaliui parengtų choro „Vilnius“ programų vinis – Alfredo Schnittkes „Koncertas chorui“. Iki šiol jis Lietuvoje dar nebuvo atliktas. Kol negavau partitūros, tol nežinojau, kodėl, tačiau ją pamatęs supratau priežastį. Tai be galo sudėtingas kūrinys, reikalaujantis nepaprastai daug jėgų ruošiantis. Lietuvoje tokie kūriniai atliekami ypač retai.
Nors A. Schnittke yra sovietinio laikotarpio figūra, tačiau jau tada jis ryškiai skyrėsi iš kitų. Kiek daugiau žinoma jo instrumentinė muzika, tačiau kompozitoriaus muzika chorui yra fantastiško grožio. A. Schnittke yra vienas iškiliausių XX a. pabaigos ne tik rusų, bet ir Europos ar net pasaulio kompozitorių.
Labai svarbus yra „Koncerto chorui“ tekstas, kurio autorius yra armėnų vienuolis, gyvenęs X a., Grigor Narekatsi. Tai ištrauka iš garsiosios „Raudų knygos“, kurią į lietuvių kalbą išvertė poetas Sigitas Geda. Įdomu, kad A. Schnittke, žinomas kaip visiškas individualistas, rašydamas šį kūrinį prisipažino rėmęsis į tekstą. 
Armėnai „Raudų knygą“ laiko kone šventa: jie taip įtikėję jos tekstais, kad šią knygą net dėdavo po ligonių galvomis, vildamiesi, kad tai padės pasveikti. G. Narikatsi yra pripažintas ne tik šventuoju, oficialiu bažnyčios mokytoju, bet ir poetu-genijumi. Tai – unikali situacija. Iki šiol armėnams jis  yra nepaprastai reikšminga asmenybė. 
„Koncertas chorui“ sudėtingas ir techniškai, ir emocionaliai: tai 45 min nepaprastai sudėtingos muzikos a'capella. Tik aukščiausio lygio kolektyvai gali atlikti tokius kūrinius. Mes bandysime tai padaryti, labai intensyviai dirbame ir, tikiuosi, kad publikai ir mums patiems bus labai įdomu. Dainuosime rusų kalba. Armėniškai, aišku, atlkti negalime, nes pats A. Schnittke „Koncertą chorui“ rašė pagal vertimą į rusų kalbą.

O ką galėtumėte papasakoti apie šeštojo šv. Jokūbo festivalio svečius?

Pirmieji svečiai buvo jau minėti vilniečiai „Schola Cantorum Vilnensis“, taip pat savo programą pristatė Lietuvos kariuomenės orkestras, šiemet apdovanotas „Auksiniu disku“. Iš Baltarusijos į festivalį atvyko Baltarusijos muzikos akademijos studentų choras (vadovė Inessa Bodyako). Labai įdomu, kadangi mes patys, choras „Vilnius, diriguojant Robertui Šervenikui, kartu su mecosopranu Nora Petročenko, tenoru Edgaru Davidovičiumi ir bosu Vladu Bagdonu atlikome stačiatikių sakralinės muzikos programą. Ją anksčiau dainavome ir Tytuvėnų festivalyje, bet Vilniuje dar nebuvome jos rodę. Taigi labai įdomu buvo palyginti, kaip šią muziką atliekame mes, ir kaip baltarusiai. Įdomu, kaip jie suvokia ir jaučia šią muziką, koks jų santykis su tikėjimu, ar panaši pasaulėjauta, ar visiškai kitokia. Na, o paskutiniame festivalio koncerte dainavo mūsų seni draugai, Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ (meno vadovas Egidijus Kaveckas), kurie taip pat parengė gana įdomią programą.

„Polifonija“ šiame festivalyje pasirodo jau ne pirmą kartą. Galbūt yra ir kitų kolektyvų, kurie kasmet puikuojasi jo programoje? Ar yra ir savotiškų tradicinių, tam tikros tematikos koncertų, kurie kartojasi metai iš metų?

Iš lietuvių kolektyvų, kurie tradiciškai koncertuoja šiame festivalyje, turbūt galėčiau paminėti tik „Polifoniją“. Stengiamės dalyvius keisti, kad kasmet dainuotų vis kiti. Yra buvę įvairių chorų, ansamblių: festivalyje dainavo ir Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir dirigentas Petras Bingelis), ir vokalinis ansamblis „Acusto“ (meno vadovas Kęstutis Jakeliūnas), ir berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“ (vadovas Remigijus Adomaitis), ir kiti kolektyvai.
Dėl tematinių koncertų negalėčiau išvesti paralelės. Kai kas sutampa, tačiau netampa tendencijomis. Prie tradicijų neprisirišame, kadangi į jas galima per daug įklimpti.

Visgi galioja tam tikri festivalio programos sudarymo principai. Kuo Jūs kaip meno vadovas vadovaujatės?

Visų pirma, be abejonės, muzika privalo būti sakralinė. Taip pat stengiamės, kad kiekviename festivalyje skambėtų bent vienas naujas kūrinys – nebūtinai naujai sukurtas, galbūt tik Lietuvoje niekada neatliktas. Šiemet pasisekė suorganizuoti net dvi premjeras – mums svarbu kasmet parodyti kažką naujo. 
Kartais užsienio partneriai mums patys pasiūlo įdomių programų. Kelis metus iš eilės festivalyje lankėsi švedų ir norvegų kolektyvai, kurie, aišku, dainavo savo sakralinę muziką – mums tai buvo labai įdomu, kadangi tokios muzikos Lietuvoje retai išgirsi. Užsienio chorai, atvykstantys pas mus, dažniausiai pristato savo šalių kūrėjų sakralinę muziką.

Galbūt yra kolektyvų, kuriuos dar norėtumėte atvežti į Lietuvą?

Nuolatos bendraujame su užsienio chorais, bet dažnai duris užveria finansai. Kitąmet, jeigu niekas nepasikeis, į festivalį atvyks belgų choras, atliksiantis Erico Whitacre'io kūrinį. Jie jau prieš porą metų pažadėjo atvykti būtent su šia kompozicija. 
Aišku, turint finansavimą, būtų galima labai daug ką padaryti – nors ir „Eric Whitacre Singers“ su pačiu E. Whitacre'iu atsivežti. Norai dideli, bet turime suvokti, ką galime sau leisti.

Ar tenka pastebėti, kad vieni ar kiti koncertai publiką domina labiau nei kiti?

Paskutinius trejus metus džiaugiuosi, kad festivalio auditorija – labai geranoriška. Keturi koncertai šiemet jau praėjo, juose buvo pilnutėlė bažnyčia, o ypač daug klausytojų sekmadieniais. Negalėčiau išskirti, kas labiausiai publikai patinka. Kol kas sulaukiame gerų atsiliepimų ir reakcijų į koncertus, kaip bus toliau – pažiūrėsime.

Kokią reikšmę, Jūsų nuomone, turi šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalis bendrame šalies kultūros kontekste?

Nemažai chorinės muzikos konkursų ar konkursų-festivalių vyksta Kaune. Tai ir „Cantate Domino“, ir „Kaunas Musica Religiosa“. Yra ir „Šiauliai Cantat“. Tad šv. Jokūbo festivalis nėra vienintelis mūsų šalyje, tačiau Vilniuje – vienas toks. Tai taip pat buvo viena priežasčių, kodėl jis atsirado – sostinėje festivalių pilna, bet skirto chorinei muzikai – nėra.

Pabaigai. Ar žydi sakralinė muzika chorui Lietuvoje, ar tai – apleista sritis?

Kaip bebūtų liūdna, viskas, vėlgi, susiję su finansais. Kompozitorius gali parašyti kūrinį, bet iškart kyla du klausimai: kas jį dainuos ir kas sumokės už atliktą darbą. Tas pats V. Miškinis rašo labai daug sakralinės muzikos, tačiau jis užsakymus gauna iš viso pasaulio. Čia Lietuvoje – sudėtinga. 
Negaliu sakyti, kad lietuviškos sakralinės muzikos chorui visai nėra. Vienas kitas mažiau žinomas ar atliekamas kompozitorius parašo, jauni autoriai taip pat mėgsta čia save išbandyti. Tačiau susiduriame su problema, kad dažnai to, kas parašyta, ypač jaunimo, nelabai galima atlikti, nebent vieną kartą kokiame „Gaidos“ festivalyje. Radikaliomis šiuolaikinėmis priemonėmis parašytos muzikos paprastos bažnytėlės klausytojai nepriims. Taigi čia prasideda niuansai – sakralinės muzikos kaip ir yra, bet galėtų būti ir žymiai daugiau. 
Naujų kūrinių atsiradimą kažkiek inicijuoja Lietuvos kompozitorių sąjunga, Lietuvos liaudies kultūros centras kasmet skelbia konkursą naujiems chorinės muzikos kūriniams. Mes juos peržiūrime ir premijuojame (pats dalyvauju komisijoje), tačiau, prisipažinsiu, vertų dėmesio kompozicijų nėra arba viena kita. Ir dažniausiai, metai iš metų, geriausių kūrinių autorių pavardės kartojasi.

Paulina Nalivaikaitė