„Filarmonica della Scala“ vėl griežė Vilniuje

Publikuota: 2015-03-06 Autorius: Audronė Žigaitytė
„Filarmonica della Scala“ vėl griežė Vilniuje

Kovo 5 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre griežė Milano orkestras „Filarmonica della Scala“, diriguojamas Christopho Eschenbacho.

Sunkiai net LNOBT scenoje telpantis 135 muzikantų orkestras „Filarmonica della Scala“ stebino ne garso stiprumu, o netikėtu subtiliu minkštumu, neįprastu mūsų prasta akustika garsėjančioje teatro salėje. Kaip jau ne kartą buvo klausantis tokio lygio kolektyvo, neapleido apmaudas dėl mūsų valdžios požiūrio į būtinybę turėti geros akustikos salių, na, bent vieną Lietuvoje, net nesvarbu kur ­– Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje. Kodėl Helsinkyje jūros krantinėje viena šalia kitos glaudžiasi net trys puikios salės (turėdami dvi – operos ir koncertų sales – suomiai neseniai pasistatė dar ir trečią, Muzikos namų, salę, kurioje telpa du su puse tūkstančio klausytojų), o Lietuvoje kultūros poreikius, kažkieno manymu, atitinka penkios sporto arenos (statoma jau ir šeštoji ­– Marijampolėje) bei „Žalgirio“ stadionas, kurio statyba bus finansuojama Kultūros ministerijos lėšomis...

Orkestrą „Filarmonica della Scala“ 1982 metais įkūrė operos teatro „La Scala“ muzikantai ir dirigentas Claudio Abbado. Lietuvoje orkestras viešėjo jau trečią kartą – pirmuosius du kartus (2000-aisiais Filharmonijoje ir 2004-aisiais LNOBT) prie dirigento pulto stovėjo Riccardo Muti.

Šį kartą orkestrui dirigavo Christophas Eschenbachas, į Vilnių taip pat atvykęs jau trečią kartą. Šiuo metu Ch. Eschenbachas – JAV nacionalinio simfoninio orkestro ir Johno F. Kennedy scenos menų centro muzikos vadovas. Jis pakeitė netikėtai susirgusį dirigentą Myung Whun Chungą, kuris su „La Scalos“ orkestru turėjo koncertuoti ne tik Vilniuje, bet ir Varšuvoje.

Christophas Eschenbachas – įspūdingą karjerą padaręs muzikas, ne tik dirigentas, bet ir pianistas. Sakoma, kad šio menininko biografija verta kino filmo, tačiau šiuo atveju, matyt, svarbesni muzikiniai susitikimai.

Būtent Ch. Eschenbacho diriguojamas R. Wagnerio „Parsifalis“ Bairoito teatre leido pajusti pastato akustikos svarbą muzikos poveikiui. Lėti tempai – Eschenbacho aistra, liudijanti dirigento meistriškumą. Tąsyk (2000 m.) net vokiečiai stebėjosi ir šmaikštavo, kad penkių valandų operą dirigentas dar pailgino mažiausiai trečdaliu. Bet būtent ten, Bairoite, galima buvo suvokti, ką reiškia ne tik garso spalva, bet ir laisvė sklisti tinkamoje erdvėje, kai klausytojas tiesiog apgaubiamas (iki fizinio pojūčio!) skambesio grožiu ir gausiais obertonais. Lėti tempai puikiai dera su tokia estetika, ypač jei yra suvokti ir nuosekliai perimti iš tokių tiesioginių ir netiesioginių mokytojų, kaip Wilhelmas Furtwängleris, Herbertas von Karajanas ir Leonardas Bernsteinas.

Pasikeitus dirigentams iš dalies pakito koncerto programa. Nors itališko kolorito jai nepristigo, vis dėlto tai nebuvo dirigento prigimtį atskleidžiantys kūriniai. Maestro akivaizdžiai „atsigavo“ antroje dalyje, diriguodamas Johanneso Brahmso Simfoniją Nr. 1 c-moll, o pirmojoje, atrodė, mandagiai leidžia parodyti orkestro muzikantų meistriškumą. Niekuo labai neišsiskirianti ir partitūros spalvingumu neprilygstanti nei Fantastinei simfonijai, nei „Fausto pasmerkimui“ Hectoro Berliozo uvertiūra „Romos karnavalas“ dar kartą patvirtino, kad išsvajotosios kompozitoriaus studijos Romoje gerokai aptramdė komponavimo taisyklėms sunkiai pasiduodantį polėkį, dėl ko šioje kompozicijoje nukentėjo ir meistriškumas, ir prigimtinė aistra muzikos tembrų dariniams.

Prancūzišką Italijos suvokimą keitė vokiškas – romantinio polėkio ir dainingų melodijų kupina Felixo Mendelssohno Simfonija Nr. 4 (Itališkoji). Juvelyrinis tikslumas, styginių ir pučiamųjų grupių skambesio balansas, solo epizodų spalvingumas ir laisvas muzikavimas – orkestras žaižaravo spalvomis, o dirigentas subtiliai, netrukdydamas, tačiau tvirtai valdydamas tėkmės dramaturgiją leido skleistis orkestro privalumams.

Diriguodamas Brahmso Pirmąją simfoniją Ch. Eschenbachas tarytum atgijo – visą dėmesį skyrė prasmingam muzikos vyksmui. Skausmingas muzikos nerimas ir įtampa atitraukė dėmesį nuo žavėjimosi detalėmis ir panardino į meistriškai valdomą emocijų dramaturgiją.

Koncerto pabaigoje publikai pavyko išprašyti žavų desertą – Gioacchino Rossini operos „Vilhelmas Telis“ uvertiūrą ­– ir dar kartą leido pasigrožėti ne tik puikiu violončelių epizodu, bet ir kerinčiu viso orkestro muzikavimu.

Komentarai