„Kremerata Baltica“ 20–mečiui ir Gidono Kremerio 70–mečiui

Publikuota: 2017-02-19 Autorius: Daiva Tamošaitytė
„Kremerata Baltica“ 20–mečiui ir Gidono Kremerio 70–mečiui

Virtuozas smuikininkas, dirigentas, daugelio šalių aukštųjų muzikos mokyklų ir universitetų, tarp jų LMTA (2016) garbės daktaras, šiuolaikinės muzikos propaguotojas ir pasaulinių premjerų iniciatorius bei atlikėjas, naujo kamerinio stiliaus kūrėjas, 4 knygų apie muzikos meną autorius – tai Gidonas Kremeris, vasario 27 dieną atšventęs 70 metų sukaktį ir jubiliejinį turnė pradėjęs vasario 18 dieną Vilniuje, nacionalinėje filharmonijoje su savo įkurtu trijų Baltijos šalių jaunimo kameriniu orkestru „Kremerata Baltica“, kuriam vasario 9 d. sukako dvidešimt.

Šia proga Latvijos kultūros ministrė Dacė Melbardė pasveikino iškilų Rygoje gimusį muziką su dvigubu jubiliejumi ir pasakė, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos muzikinis projektas, kurį vykdo Maestro, yra „mūsų stiprybė ir bendradarbiavimo laidas“, o „Kremerata Baltica“ – trijų šimtų metų kultūros ambasadorius pasaulyje“. Lietuvos kultūros ministrė Liana Ruokytė–Jonsson pabrėžė, jog G. Kremeris pirmąjį rečitalį griežė čia, Vilniuje, taip pat pradėjo pirmąsias gastroles Europoje. Ji įteikė aukščiausią LRKM apdovanojimą „Nešk savo žvaigždę ir tikėk“.

Gidonas Kremeris smuiku pradėjo griežti ketverių, mokėsi Rygos muzikos mokykloje, studijavo Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje Davido Oistracho klasėje. Pradedant studijų metais, jo pergalių sąraše – garsiausi tarptautiniai konkursai: Briuselyje (Belgija), Monrealyje (Kanada), N. Paganini Genujoje (Italija) ir I premija bei aukso medalis P. Čaikovskio konkurse Maskvoje (SSRS). Toliau sekė kelias į koncertinę šlovę ir savitas repertuaro formavimas, įrašyti 120 albumų ir prestižiniai apdovanojimai, kurių naujausias ir svariausias – „Praemium Imperiale“ (2016, Tokijas).

Paties atlikėjo talentas, išradingumas, drąsa, dinamiška energija suformavo muzikines idėjas ir  interpretacinį stilių, kuriuo jis siekia nieko nekartoti, visada judėti pirmyn, pateikti kažką naujo ir intriguojančio, megzti užburiantį dialogą ir su kartu muzikuojančiais kolegomis, ir su publika. Kūrybinis darbas su „Kremerata Baltica“ tapo vienu tų stebuklo gimimų, unikaliu reiškiniu, praturtinančiu muzikos pasaulį autentišku santykiu su atlikimo meno esme ir perteikiančiu klausytojui, rodos, tą vienintelę ir nepakartojamą žinią, dėl kurios kuriami ir atliekami šedevrai. Kolektyvas tapo žymių solistų ir dirigentų partneriu, ryškiausiu kameriniu orkestru Europoje, apdovanotas „Grammy“. Per 20 metų jis pagriežė apie 1000 koncertų daugiau nei 50 šalių, išleido virš 20 įrašų albumų, nuolat dalyvauja festivaliuose ir projektuose Vokietijoje, Rusijoje ir kitose šalyse. Nuo 2003 metų „Kremerata Baltica“ rengia savo festivalį Latvijoje.

Koncertą pradėjo „Kremerata Baltica“ narė nuo 2013 metų Agata Daraškaitė, pagriežusi smuikui solo Anatolijaus Šenderovo „Cantus in memoriam Jascha Heifez“. A. Daraškaitė mokėsi M. K. Čiurlionio menų mokykloje, Yehudi Menuhino mokykloje Jungtinėje Karalystėje, su pagyrimu baigė Karališkąjį muzikos koledžą ir pelnė du garbingus apdovanojimus („Jacqueline Ward Memorial Prize“ bei „Queen Elizabeth The Queen Mother Rose Bowl“), juos įteikė pats princas Charlesas.

Šis kūrinys pasirinktas neatsitiktinai: kitą dieną, sekmadienį, Vilniuje baigėsi V tarptautinis Jashos Heifetzo smuikininkų konkursas, kuriam G. Kremeris pirmininkavo (kompozitorius A. Šenderovas – org. komiteto narys).  Naratyvinio pobūdžio pjesę A. Daraškaitė atliko išraiškingai, racionaliai. Muziką papildė subtili Vilniaus dailės akademijos absolventės, 2012–2013 m. bienalės Montruže (Prancūzija) pagrindinio prizo laureatės Linos Albrikienės audiovizualinė kompozicija, kurioje matėme banguojančią mylimą J. Heifetzo jūrą ir jo paties griežiančio smuiku istorinius filmo kadrus.

Pirmą kartą Lietuvoje buvo atlikta Mieczysławo Weinbergo (1919–1996) kamerinė simfonija Nr. 4, op. 153 (1992). Ilgas, psichologinių refleksijų kupinas keturių dalių kūrinys nuskambėjo įkvėptai ir vientisai: prislopinto šnabždesio, intymiai į vidų besikreipianti I dalis Lento, staigiai, greitai ir garsiai prasidedanti II-oji Allegro molto – Moderato su nerimastinga soline klarneto partija (solistas – Mate Bekavac), lyriniu tonu pp užsibaigianti IV-toji. Atradęs sau artimą M. Weinbergo muzikinį pasaulį, G. Kremeris su juo nebesiskyrė: su orkestru įrašė jo kūrinių plokštelę, išleido visų kamerinių simfonijų albumą. „Weinbergas man tapo neriboto įkvėpimo šaltiniu. Jo kamerinės simfonijos yra tarsi gilūs asmeniniai apmąstymai apie savo kartą, savo epochą, lyg dramatiški XX a. pirmosios pusės dienoraščiai“ – teigia Maestro, to dienoraščio puslapius sklaidęs taip, kaip jis vienas moka: atverdamas virpančių tonų, harmonijų, muzikinių perėjimų potekstes, tarsi kreiptųsi į kiekvieną klausytoją asmeniškai.

Jaunieji orkestro muzikantai visą laiką gyvena pakylėtojo didžiojo meno, kurį G. Kremeris taip galingai prakalbina, atmosferoje. Tai nelengva, ir tokį koncentruotą krūvį, kaip rūsčią pasiaukojamą discipliną ištveria tik išrinktieji. Užtat koncerto metu „Kremeratai Balticai“ nereikia kaskart sugrįžti iš kasdienos pasaulio ir nusiteikinėti meno aktui. Visa, kas būna pagriežta ir išgirsta, supa kone apčiuopiamas sakralumo debesis. Šį sakralumo aspektą suteikia G. Kremerio pavyzdys, įskiepytas ir jaunimui – tai besąlygiškas atsidavimas, pagarba ir meilė vienintelei dievybei – Muzikai.

Tačiau šventė yra šventė, ir antroji dalis buvo nutvieksta jau mažorinių, optimistinių pašvaisčių. Skambėjo Philipo Glasso „Orfėjo siuita“, smuikui, styginių orkestrui ir perkusijai aranžuota vibrofonininko Andrejaus Pushkarevo; jis pats ir atliko perkusijos partiją. Ši aranžuotė – antroji, padaryta Paulo Barneso transkripcijos fortepijonui pagrindu. Išsiskiriantis kūrinys vidutinio tempo, nestokojantis žaismingumo (neoregtaimo stiliumi perteikiama XX a. šeštojo dešimtmečio bohemiška Paryžiaus kavinių atmosfera), pasikartojančiomis matinėmis garsinėmis figūromis subtiliai transliuojama ribinė būsena tarp žemės ir požemio pasaulio (mito apie Orfėją ir Euridikę motyvai, aliuzijos, užuominos). G. Kremeris ir orkestras šį kūrinį pavertė užburiančia spalvų ir prasmių misterija. Tai savotiškas juodai balto Jeano Cocteau filmo „Orfėjas“ (1949) grafinių atspalvių, siurrealizmo, žaidimo atspindžiais (veidrodžio simbolika) „spalvotas“ ekvivalentas. Garsus filmas ir įkvėpė Ph. Glassą sukurti to paties pavadinimo operą (1993).

Koncerto pabaigai skambėjo Astoro Piazzollos „Buenos Airių metų laikai“ – Leonido Desyatnikovo aranžuotas keturių tango ciklas smuikui ir styginių orkestrui. Atskirais laikotarpiais sukurti tango perkurti į ciklą pagal Vivaldi „Keturių metų laikų“ idėją specialiai G. Kremeriui. A. Piazzollą išpopuliarino būtent jis, mokantis gėrėtis nostalgiškomis argentiniečių kompozitoriaus melodijomis ir pabrėžti charakteringus ritmus, perkelti klausytoją į spalvingų Buenos Airių karščio svilinamą vidudienį arba romantišką, vėsų vakarą kaip lyrinių ir dramatinių epizodų kaitą.

Bisui atlikti du muzikiniai pokštai muzikos garsais išreiškė sveikinimus, prie kurių prisijungia ne tik koncerto publika, bet ir visa Lietuvos muzikų bendruomenė, didžiai vertinanti Maestro Gidono Kremerio ir  „Kremerata Baltica“ indėlį į šalies ir pasaulio kultūrą.

 

 

 

Komentarai