Balso anatomija: nuo Benedictus iki Hercogo

Lyrine-psichologine J. S. Bacho Mišių h-moll kulminacija vadinu Benedictus dalį. Įrėminta dukart suskambančios galingos Hosanna, tokia ji tampa anaiptol ne visuomet. Bet nuo Mišių atlikimo 1990-aisiais Vilniaus rotušėje, kai pirmą kartą išgirdau Algirdo Januto ir fleitininko Valentino Gelgoto duetą (Lietuvos kameriniam orkestrui dirigavo Saulius Sondeckis), kiekvieną kartą laukiu Benedictus su ypatingu jauduliu. Lygus, nė kiek nevirpantis Algirdo balsas nenusakomo skaidrumo – tarsi bizantiška žydrynė, kaip ugnies viršutinis sluoksnis – plazma... Plazmos atspalvio balsas!.. Kaip siela! Kaip kad siela neturi lyties – ir balsas tampa niekatrosios giminės... Jam, tam balsui, nei liūdna, nei linksma, nei baisu, nei šalta... Jis tarsi laikas – viskam abejingas...

Ilgam mūsų sąmonėje Janutas taip ir liko visų pirma nepakartojamas sakralinės muzikos atlikėjas. Ieškodama fragmentų „Auksiniam diskui 2004“, išklausiau LRT archyvuose saugomus Januto įrašus ir nustebau, netikėtai atradusi be galo įvairų, daugiaspalvį balsą, puikiai jaučiantį ne tik muzikos stilių, bet ir preciziškai atliekantį muzikinį ir žodinį tekstą. Klausaisi Rachmaninovo lyrikos – ir girdi atlapaširdišką Rusijos lygumų aistrą. Griego romansuose – skandinavišką santūrumą, o taip ilgai avangardistiniu vadintame Gruodžio kūrinyje “Pavasario naktis Berlyne” – ekstravaganciją ir šmaikštumą. Dar labiau praturtėja balso spalvų paletė klausantis operų įrašų. Tačiau tik ką sausyje, įrašant G. Verdi „Rigoletą“ Klaipėdos muzikiniame teatre, nustebau dar labiau: lietuvių kalba atliekama Hercogo partija net be scenos reginio žaižaruoja „meilės žaidimų“ atspalviais nuo skaistaus naivumo scenose su Džilda iki sunkiai valdomos erotinės aistros su Madalena.

Žmogaus balsas tobulesnis ir tauresnis už bet kurį orkestro instrumentą. Ir tik jis vienintelis gali atskleisti pačią neapčiuopiamiausią jausmų sritį – žmogaus širdies pojūtį.

Dosjė

Algirdas Janutas gimė Halėje (Vokietija). Dainavimą studijavo Minsko (Baltarusija) M. Glinkos konservatorijoje, V. Polozovo klasėje, ir Vilniuje, LMTA, V. Noreikos klasėje.

Dainavo Latvijos ir Estijos nacionaliniuose operos teatruose, Vokietijos nacionalinėje operoje (Augsburge), Nacionaliniame didžiajame Varšuvos teatre, Maskvos didžiajame teatre, Malmės operos teatre (Švedija), “Colon” teatre (Buenos Airės), Santjago operos teatre (Čilė), “Royal Albert Hall”, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, Klaipėdos ir Kauno muzikiniuose teatruose, Tulūzos Kapitolijaus teatre, “Santa Cecilia di Roma”, “Teatro Carlo Felice” (Genuja), Maskvos konservatorijos salėje, Peterburgo filharmonijos salėje, Madrido „Auditorium nacionale“, “Pleyel” salėje ir Eliziejaus laukų teatre (Paryžius), Lisabonos „Gulbenkian fondo“ salėje, Miuncheno “Gasteig” ir Leipcigo “Gewandhaus”.

Ypatinga tarptautinė sėkmė ir pripažinimas dainininką lydi atliekant kantatų ir oratorijų tenoro solo partijas. A. Janutas koncertavo su Prahos, Lietuvos valstybiniu, Lietuvos kameriniu, Sankt Peterburgo filharmonijos akademiniu simfoniniu, Maskvos P. Čaikovskio, Škotijos karališkuoju nacionaliniu, Anglijos simfoniniu, “Royall Pilharmonic”, “London Philharmonic”, Islandijos nacionaliniu, Sankt Peterburgo ir kt. orkestrais. Dainavo diriguojant Yehudi Menuhinui, Jurijui Temirkanovui, Güntheriui Herbigui, Vladimirui Fedosejevui, Aleksandrui Vedernikovui, Tamásui Vásáry, Jacekui Kasprzykui, Micheliui Plassonui, Mstislavui Rostropovičiui, Nikolajui Aleksejevui, Sauliui Sondeckiui. Gastroliavo Argentinoje, Čilėje, JAV, Kinijoje, beveik visose Europos šalyse.

Tarp svarbiausių vaidmenų – Rikardas (“Kaukių balius”), Kavaradosis (“Toska”) , Rudolfas („Bohema“), Rinučio (“Džanis Skikis”), Tamino (“Užburtoji fleita), Belmontas (“Pagrobimas iš seralio”), Polionė (“Norma”), Almaviva (“Sevilijos kirpėjas”), Lenskis (“Eugenijus Oneginas”), Apsišaukėlis, Jurodivas (“Borisas Godunovas”), Valteris (“Tanhoizeris”), Liohengrinas („Lohengrinas“), Don Chosė (“Karmen”), , Maksas (“Laisvasis šaulys”), Karalius Edipas (“Karalius Edipas”), Hercogas (“Rigoletas”), Faustas (H. Berliozo “Fausto pasmerkimas” ir Ch. Gounod “Faustas”), Florestanas (“Fidelijus”), Eduardo („Vedybų vekselis“), Paolo (S. Rachmaninovo „Frančeska da Rimini“), Laimutis („Gražina“), Herkus Mantas (“Prūsai”).

A. Januto repertuare – W. A. Mozarto, A. Dvořáko, G. Verdi, R. Schumanno ir B. Britteno “Requiem”; W. A. Mozarto, L. van Beethoveno, F. Schuberto mišios; G. F. Händelio “Mesijas”, L. van Beethoveno IX simfonija, G. Mahlerio VIII simfonija ir “Daina apie Žemę”, Schnittke’s, D. Šostakovičiaus, L. Janáceko, A. Schönbergo ir lietuvių kompozitorių šiuolaikiniai kūriniai.

Apie vaikystę

Apskritai mano biografija gana paini. O gal priešingai – labai paprasta... Kadangi tėvas – karo gydytojas, labai daug važinėjome. Namuose visados kalbėjome tik lietuviškai, o auklėjimas ir mokymo procesas išėjo slaviškas.

Tad tai, kad gimiau Vokietijoje, – grynas atsitiktinumas. Tėvas tarnavo iš pradžių Karaliaučiuje (Kaliningrade), o kiek vėliau buvo perkeltas į Vokietiją. Taigi ten, Halės mieste, ir gimiau.

Šiaip aš laimingas – dar gyvi ne tik mano tėvai, bet ir močiutė. Mes visi iš Raseinių – iš Girkalnio kaimo. Džiaugiuosi savo kaimietiška kilme – gal iš čia tas gyvybingumas, sveikata. Tėvas apskritai labai gabus, ypač matematikai, – stebėtinai greitai skaičiuoja ir atmintį gerą turi. O juk jam jau nemažai metų – 71.

Taigi pirmuosius septynerius metus, iki pat mokyklos, praleidau Vokietijoje. Tik sunkiai galima vadinti tai gyvenimu užsienyje – juk praktiškai gyvenome kareivinėse, uždarose erdvėse. Bet vis dėlto vokiškus to meto automobilius prisimenu – kaip ir visiems berniukams, jie man labai rūpėjo.

Koks kariniame rajone uždaras buvo gyvenimas, liudija vienas mano vaikystės nuotykis – ėmiau ir pabėgau iš namų! Buvau tuomet ketverių. Dvi paras manęs ieškojo po visą Vokietiją – policija, sovietinė kariuomenė. O rado... pati mama. Pasak jos, stovėjo visai vilties netekusi prie kažkokių namų tvoros ir verkė. O ten, pasirodo, buvo vaikų darželis. Auklėtojos ją pamatė ir, sužinojusios, dėl ko mama verkia, atvedė prieš porą dienų užklydusį vaiką, t. y. mane. Mat buvau labai draugauti linkęs, matyt, kompanijos sau ieškojau. Pats aš tikrai nepamenu, kaip tame darželyje atsidūriau. Tad štai už kokių užtvarų gyvenome...

Šiaip gyvenimas tose erdvėse buvo ganėtinai įspūdingas – gyvenome veikiančiame vienuolyne kartu su vienuoliais. Gal iš čia mano potraukis sakralinei muzikai?

Iš Vokietijos važiavome iš pradžių į Brestą, o paskui apsigyvenome Minske.

Teoriškai patys gražiausi jaunystės metai ir prabėgo Baltarusijos sostinėje. Labai myliu Minską. Kartais net bijau suklysti: galvoju apie Minską, o pasakau “Vilnius”, sakau “Minskas”, o galvoju apie Vilnių. Minske ir pradėjau, ir baigiau mokslus, kariuomenėje tarnavau – du mėnesius šaudžiau iš Kalašnikovo kulkosvaidžio. Pamenu, toks sunkus ir labai ilgas buvo... (Juokiasi.)

O pažintis su muzika Vokietijoje ar jau Minske prasidėjo?

Tėvų iniciatyva muzikos pradėjau mokytis labai anksti – Vokietijoje samdė man repetitorius. Be to, mano mama labai muzikali, tai kartu dainuodavome. Šiaip skambinau fortepijonu – ir dabar mėgstu savo malonumui groti. Bet sąmoningi muzikos mokslai prasidėjo jau Sovietų Sąjungoje.

Vokietija, Rusija, Baltarusija... Kokiomis kalbomis kalbėjai nuo mažų dienų?

Lietuvių! Namuose tiktai lietuvių. Išėjęs iš namų – rusiškai. Bet mama man pasakoja, kad aš ir draugus lietuvių kalbos mokydavau – net susimušdavau dėl raidės “P”: bičiuliai aiškina, kad čia “r”, o aš jiems – kad “p”. Ir ne kitaip... Vėliau jau visiškai laisvai kalbėjau ir rusiškai, ir – Minske gyvendamas – baltarusiškai išmokau. Vokiečių kalbos tikrai negaliu laikyti vaikystės kalba – jos pramokau, kai pradėjau vokiškai dainuoti. Kalbu angliškai.

Apie mokslus

Iš visų savo pedagogų ypač išskiriu Liudmilą Jefimovą. Muzikos mokslus ji buvo baigusi Peterburgo konservatorijoje (mokėsi pas garsųjį pedagogą Avenirą Michailovą) ir, dėstydama muzikos technikume Minske, įgytas žinias bei metodus taikė dirbdama su mokiniais.

Šiai pedagogei aš už daug ką dėkingas. Ji gana gerai mokėjo vokiečių kalbą ir netgi tais laikais, kai labai daug kas buvo draudžiama, įsigudrino su moksleivių choru atlikti beveik visą oratorijų klasiką. Štai kur slypi ir manosios aistros oratorijoms priežastys... Mes giedojome Bacho Pasijas pagal Matą (žinoma, vokiškai ir be kupiūrų), Pasijas pagal Joną, Mišias h-moll, sakralinę Händelio ir Vivaldi muziką... Tai buvo ne formalus mokymo procesas, o pats tikriausias koncertinis gyvenimas. Juk koncertuodavome su simfoniniu arba kameriniu Baltarusijos orkestru (beje, jos vyras – žymus Baltarusijos dirigentas, simfoninio orkestro vadovas). Žodžiu, muzikos daugiausia mokiausi scenoje – ir tai buvo labai svarbu. Galima sakyti, jog būtent tada aš ir suartėjau su akademine muzika “profesionaliai” ir supratau, kad be jos negalėsiu gyventi. Ir man jau nebuvo svarbu, ar dainuosiu chore, ar solo, ar diriguosiu (mane nuolat kalbino studijuoti dirigavimą).

Štai kartą važiavome vasarą į Krymą dviem mėnesiams rauti morkų. Tai ką, manai, vežiausi laisvalaikiui – keturias juostas Bacho, Rachmaninovo, Čaikovskio muzikos...

Na, o jaunimo muzika? Popsas?

Ne, aš grojau džiazą. O kas groja džiazą, tas popsą niekina.

Ką jautiesi gavęs iš džiazo?

Laisvės ir laiko pojūtį. Džiazas ir Bachas – tarsi broliai dvyniai. Manau, geriausias “džiazmenas” – Bachas.

Pagrįsk.

Muzikos negalima nusakyti žodžiais. O Bacho ir džiazo – ypač. Tai būtų tiesiog idiotiškas darbas.

Tikrai dėkoju likimui, kad mokiausi Minske. Beje, tarp pedagogų buvo labai daug Maskvos ir Leningrado konservatorijų auklėtinių. Ir jų nostalgija, trauka Maskvai bei Peterburgui (anuometiniam Leningradui) mums darė įspūdį, vertė įsiklausyti ne tik į jų dėstymą, bet ir sekti, kas vyksta šiuose miestuose. Taigi, kaip vokiečiai sako, Grund Kurs gavau tikrai solidų.

Jaunystėje mėgau ir teatrą – ir lankiau, ir pats vaidinau. Be to, labai daug skaičiau rusų klasikos. Tuo metu kaip tik buvo populiarūs ir netgi madingi Achmatova, Cvetajeva, Pasternakas, Achmadulina, Jevtušenka... Turiu jaunystės gal net neberniokiškai atrodančius sąsiuvinius – vienas režisierius išmokė: ką skaitai, rašykis. Atmintis trumpa – viską pamiršti, o ką užsirašai – tą atsimeni. Kartais juk gali visa knyga bloga būti, bet, žiūrėk, vienas sakinys – auksinis.

Domėjausi ir meno istorija – du kartus per savaitę lankiau fakultatyvą baltarusių kalba prie Baltarusijos mokslų akademijos.

Baltarusių kalba? Kodėl?

Man tai buvo įdomu – klausytis baltarusiškai. Tai visai kitokia kalba nei rusų – minkštesnė, švelnesnė, muzikalesnė. Baltarusiai itin nuskriausti dėl savosios kalbos panašumo į rusų – asimiliavosi ir buityje įsivyravo rusų kalba. Apskritai Stalinas jų inteligentiją išnaikino žiauriau nei kuriame kitame krašte: visus kunigus, mokytojus, apskritai kalbą. Baltarusijoje apie tai teko kalbėtis su rimtais žmonėmis. Gal būtent ten ir aš pirmąsias tikro principingumo pamokas gavau. Juk mačiau, kaip žmonės rizikuoja dėl įsitikinimų, kultūros, savo idėjų... Net į kalėjimus patenka...

O pirmasis mano dainavimo mokytojas, įskiepijęs meilę operos žanrui, – Viačeslavas Polozovas. Dabar jis gyvena Niujorke ir žinomas kaip Slava Polozovas. Būtent susitikimą su juo vadinu savo muzikinio kelio atskaitos tašku – tai jis mane įtikino, kad galiu būti dainininku. 1984 m. aš be ypatingo vargo įstojau į Lietuvos muzikos akademiją, Virgilijaus Noreikos klasę. Beje, būtent Noreikos klasėje susipažinau su rusų muzikos klasika. Kad ir kaip paradoksalu, bet tai iš tiesų vienas puikiausių rusų muzikos atlikėjų – drįstu teigti – ir pasaulio mastu.

Lordas Yehudi Menuhinas – dar viena be galo daug įtakos man gyvenime padariusi asmenybė. Su juo susitikau Sauliaus Sondeckio dėka. Maestro pristatė mane Menuhinui per gastroles Valensijoje 1990-aisiais. Nuo tos dienos iki pat lordo mirties koncertavau su juo dešimtis kartų per metus daugybėje pasaulio šalių su pačiais įvairiausiais orkestrais. Man iš tiesų labai pasisekė. Repertuaras buvo lyg ir tradicinis – Devintoji Beethoveno, Händelio “Mesijas”, Schuberto ir Mozarto mišios, Mozarto “Requiem”... Žinoma, Bachas, Mišios h-moll... Nepaprastai įdomūs buvo ne tik koncertai, bet ir repeticijos. Jis nedaugžodžiavo, visuomet kalbėjo lakoniškai, bet labai taikliai. Jo 80-metį šventėme Kaire, atlikome “Mesiją”. Keistas derinys, tiesa? Žinoma, Egipto žinovai pasakytų, kad nieko čia ypatinga – Egipte daug krikščionių... Ir vis dėlto... Menuhinas prieš koncertą tiesiog pasakė, kad jaučiasi laimingas taip švęsdamas jubiliejų – tokio grandiozinio kūrinio atlikimu būtent Egipte, žemėje, kur viskas prasidėjo... Stebėtinai paprastas pastebėjimas, bet toli gražu ne kiekvienam tokią minutę ateitų į galvą taip kalbėti. Jis pastebėdavo bet kokią smulkmeną ir visada mokėjo pasakyti apie tai taip, kad kiekvienas įsimindavo. Ir – kas ypač svarbu – pasakydavo laiku! Puikiai prisimenu jo pamąstymus apie gyvenimą, mirtį, apie Dievą ir... apie maistą... Kartą Vienoje prieš Haydno “Pasaulio sukūrimo” įrašą jis nusivedė mus visus į Haydno muziejų. Jam tai buvo svarbu... Arba štai – pirmoji jo pamoka. Tąsyk repetavome Bachą. Staiga jis sako: “Eins, zwei, drei – vergiess das!” Tai yra, pamirškite skaičiavimą, pamirškite taktus, vertikalus brūkšnys turi išnykti. Taktų kiekis – dar ne muzika! Jo formalistu niekaip nepavadintum...

O su kitais dirigentais atlikti Bachą taip pat įdomu?

Bachas tuo ir nuostabus, kad kiekvienas jį perskaito savaip. Ir niekas nežino, kaip turėtų būti. Egzistuoja instrumentai, kuriems ši muzika buvo kurta, autentiškų atlikimo būdų išmanymas daug ką sąlygoja. Ir man tai patinka. Tai skamba gaiviai, bet... grožis toks subjektyvus... Atmestinai muziką atlikti galima ir senoviniais, ir šiandieniniais instrumentais. Regis, jau persirgome visomis ligomis ir dabar ieškome dvasinio, o ne formalaus atspirties taško. Ir ne taip jau svarbu, sutampa tai su “muziejiniais” reikalavimais ar ne.

Apie dainavimą

Kokie vardai tau tapo vokalo istorijos orientyrais?

Skiriu vokalo ir dainavimo istoriją – man tai skirtingos sferos.

Vokalo istorija – labai siaura tema. Man patinka Franco Corelli... Aš jį kelis kartus rašyčiau: pirmas–pirmas–pirmas... Mirella Freni... Luciano Pavarotti... Dievinu Lauri-Volpi. Jo filosofiją, nepriklausomybę. Nepaprastai gilus dainininkas. Daugelį fiziologinių procesų jis aiškino per metafiziką. Jis kalbėjo, kad įkvėpti reikia pasikliaujant Dievu... Ir visai nenuostabu, kad būtent pas Giacomo Lauri-Volpi mokėsi Franco Corelli... Nepaprastai mėgstu Jeleną Obrazcovą. Beje, apie ją galima būtų kalbėti aptariant tiek vokalo, tiek dainavimo istoriją.

Dainavimo istoriją pradėčiau nuo Maria Callas ir Fiodoro Šaliapino. Tai patys svarbiausi vardai. Ir visiškai paradoksaliai galiu čia įterpti Alą Pugačiovą. Jos “instrumentas” taip pat balso stygos, o pirmąjį savo veiklos dešimtmetį ji tikrai visa galva pranoko savo atstovaujamą žanrą! Ji buvo ir dainininkė, ir bardė, ir skaitovė, ir aktorė... Iš šiandieninių paminėčiau tikrai daug kolegų. Bet didžiausias pastarųjų metų atradimas – Badri Maisuradzė. Jo balsas, jo širdies energija... Jo klausydamas patiriu absoliutaus grožio būseną...

Apie operą ir… tikėjimą

Ar ne per sunku atlikti ir sakralinę muziką, ir operas?

Jeigu iš širdies ką darai... Galbūt ne moksliškai paaiškinsiu... Matai, balsas turi savo techniką. Daug technikų – nes kas gera Schuberto muzikoje, gali visai netikti atliekant Mahlerį. Nes autoriaus stilius, individualumas koreguoja ir atlikimo principus, manyčiau, mokymo praktikoje daugiau turėtų būti pasitikima vieno ar kito kompozitoriaus žinovais. Nesvarbu, kad tu dainininkas, bet jeigu puikiai išmanai Schuberto stilistiką, jos kilmės priežastis ir ypatumus – tai ir dėstyk ir pianistams, ir pūtikams, ir muzikologams...

Muzikos stilius, be abejo, tą balsą veikia. Man teko vos ne kasdien dainuoti Pasijas pagal Matą ir pagal Joną Izraelyje (per keturias dienas dvejas pasijas įrašėme į kompaktines plokšteles), o grįžus į Vilnių – G. Verdi “Requiem”. Tokios “kaimynystės” ardo ir balsą, ir sveikatą apskritai. Bet man skaudu dėl ko kita. Štai padainavau neblogai aš Bachą, ir viskas: ypač Lietuvoje man klijuoja etiketę – jis dainuoja tik Bachą, tik oratorijas ir pan. Bet aš esu įsitikinęs, – ir daugelis Vokietijoje taip sako, – kad jeigu tu gali dainuoti Mozartą, patikėk, po dešimties metų galėsi dainuoti ir Wagnerį.

O svajoji?

Wagnerį?.. Turiu tam tikrų vidinių prieštaravimų. Estetika – taip, bet Wagnerio idėjos man labai tolimos ir tikrai neimponuojančios. Tiesiog gal jo dar nejaučiu. O ko nejaučiu, to negaliu dainuoti.

Kad ir kaip būtų keista, panašus mano santykis ir su neapolietiškomis dainomis. Visą gyvenimą galvojau – tai ne man. Gėdijausi dainuoti “O sole mio”… Matyt, nerasdavau savyje atitikmens džiaugtis paprastais dalykais. Pernai eilinį kartą lankiausi Italijoje (mokiausi pas dainavimo pedagogą), kiek vėliau Vienoje dirbau su italu dirigentu ir staiga supratau, kaip tas neapolietiškas dainas reikia dainuoti. Imituoti ar kopijuoti kurį nors garsų italų tenorą, žinoma, galėjau ir anksčiau. Bet dabar aš pats jaučiu, kaip reikia dainuoti, – ir tai mane džiugina...

Nors kai kas “iš Wagnerio” jau senokai mano repertuare: Valteris (iš “Tanhoizerio”), koncertinis Lohengrino atlikimas... Taigi jau žinau, ką tai reiškia.

Kaip klostosi repertuaras: dainuoji, ką nori, kas patinka, ar tai, ką užsako?

Žinoma, norėčiau dainuoti tai, ką noriu. Tik nežinau, kiek atlikėjų pasaulyje turi tą prabangą. Tad būna, laimei, visaip.

O norisi to, ką myli. Štai Stravinskio “Karalius Edipas”. Pernai jau maniau, kad jo taip ir nedainuosiu – staiga pakvietė: dainavau ir Islandijoje, ir Peterburge. Puikūs chorai, orkestrai, solistai... Jaučiausi itin laimingas. Stravinskio muzika absoliučiai sutampa su Sofoklio tragedijos dvasia. Gal tai erezija, bet man atrodo, kad daugelyje graikų tragedijų bręsta krikščionybės idėja. Štai, sako, Orfėjas kerėjo savo dainomis, pamiršdami vieną žodelį – sakraliomis dainomis. O tai jau būtų – giesmėmis. Tuomet ir sakyti reikia, kad Orfėjas ne dainavo, o giedojo! Orfėjas, giliai tikėdamas savo tėvu Apolonu, Heliju ir šviesa, giedojo maldas! Lygiai taip pat – giedoti – manau, reikėtų ir “Karalių Edipą”. Tai savotiška, gal net pagoniška, bet vis dėlto – malda. Juk Edipas galėjo nepripažinti savo kaltės – argi galima jį kaltinti, kai visa, kas atsitiko, nutiko jam nieko nežinant?.. Jis galėjo pasakyti: atsiprašau, aš nežinojau, kad ta moteris yra mano motina, aš nežinojau, kad ten buvo mano tėvas, aš dėl nieko nekaltas... Bet jis pasakė – taip, aš kaltas. Ir savo krauju, savo akimis išpirko ne savo kaltę! Čia – jo poelgio, jo aukos grožis... Edipo tragedijoje jau slypi Kristaus kančia... taurumas... kilnumas... misija... pasiaukojimas... Ši idėja – daugiaprasmio gyvenimo apraudojimas – persmelkia visą muziką. Man tai labai brangu.

Ar žinai, kas sunkiai paaiškinama? Stravinskio ritmika labai sunki: sinkopės, užlaikymai, poliritmija... Vargas, jei mėgini atkartoti natas! O kai išmoksti giedoti širdimi – alsuoji plačiomis melodijomis, nė nejausdamas, kaip ir kodėl tie sudėtingiausi akcentai su širdies plakimu sutampa... Labai aistringa, neformali muzika.

Gražiai kalbi apie tikėjimą. Tokie dalykai neišmokstami – tai ateina tarsi su motinos pienu, iš vaikystės... Bet aplinka, kurioje augai – kariniai daliniai, – ar galėjo tuos jausmus įkvėpti?

Tai didžioji paslaptis. Metafizinė. Nes žmogus su tuo ateina pats, kad ir kur jis būtų... O kaip stalinistiniuose lageriuose? Tikėjimas gelbėjo žmones!

Mes, kaip padorūs lietuviai, žinoma, laikėmės tam tikrų papročių – šventėme ir Velykas, ir Kalėdas... Ypač religingas mano senelis – gal tai jis išmokė tikrojo religingumo? Narsus buvo žmogus – kai sovietai Girkalnyje norėjo uždaryti bažnyčią, viso kaimo deleguotas jis važiavo į Maskvą ir išsikovojo teisę atstatyti per karą sudegusius maldos namus. Jis man ir Šventąjį Raštą skaitė... Su juo ir melstis išmokau – ne paauglystėje, o tikrai labai ankstyvoje vaikystėje, kai viskas dar taip vaikiškai tikra ir skaistu... O juk kaip būna – net bažnyčios pastatomos, bet tikėjimo jose taip ir neatsiranda...

Apie meilę ir… mokslą

Kur buvę, kur nebuvę vis grįžtame prie sakralumo... Bet juk dainuoji ir operas. Don Chosė, Hercogas... Tipingos (gal net plakatiškos) meilės istorijos...

Italų operos aistros nepabuvęs Italijoje nesuprasi. Italai nekalba – jie... sprogsta. Nepaprastai impulsyvūs... ir ta aistra ne išoriška, ne teatrališka. Ji iš širdies! Čia pat tave iš širdies aprėkia, čia pat apsisukęs nuoširdžiai giria. Mes kitokie...

Italų operoje meilė...

O kokioje operoje “ne meilė”? Visur meilė!

Taip, bet Wagnerio operose tai globali, visatos meilė! Susijusi ir su dangumi, ir su pragaru...

Bet kuriame verizme visados rasime tą patį dieviškąjį elementą, nuo kurio pradėjome kalbą apie Bachą: po aistringos, “kruvinos” muzikos skambės jausminga interliudija – bus sukurtas žavus dieviškas peizažas, abejingas žemiškoms aistroms.

Bet ar gali lyginti Edipo pasiaukojimą – auką (gražiai jį išnarstei) su Kavaradosiu, “paaukotu” dėl menko pavydo?

Išoriškai dar menkesnis žmogeliukas Hercogas iš “Rigoleto”. Bet kaip ten parašyta? Dievui vieno paklydėlio sugrįžimas vertesnis už dešimtį nepaklydusių! Ir tą akimirką, kai Hercogas dainuoja savąją ariją (iš antrojo veiksmo) – apie savo mylimą, apie pagrobtą Džildą... į jo gyvenimą tikrai grįžta neapsakoma šviesa – jis “suserga” Džildos naivumu, gal net akimirką tampa skaistus... Don Chosė (“Karmen”) apskritai keičiasi tiesiog kas akimirką. Čia jis neleistinai sentimentalus, čia – labai žiaurus, čia, žiūrėk, mylintis, o čia pat jau nekenčiantis. Nemėgstu, kai Chosė “išdainuojamas” viena spalva – nelieka nei dramos, nei meilės, nei mirties...

O ar galėjo Karmen mylėti Chosė?

Jai galėjo pasirodyti, kad myli... Ir to jai pakako.

O ji išvis ką nors galėjo mylėti?

O kaip tu matuoji meilę? Ar ji turi būti visiems vienoda? Meilė – akimirkos miražas, cheminė reakcija... Ne meilė laimingos santuokos pagrindas, o tolerancija... Apie kokią toleranciją galėjo kalbėti karštakošis žudikas Chosė?

Labai jau keistai kalbi apie meilę. Nejau taip ir manai? Kodėl tada tiek operų apie tą meilę prirašyta, jei tai viso labo “chemija”?

O kas, jei ne chemija? Kiekvienas reiškinys turi keletą apibūdinimų ir keletą apibendrinimų. O viskas, kas vyksta “po to”, – pasekmė. Mokslininkai viską bando paaiškinti moksliškai formulėmis, o menininkai – eilėmis. O juk labai daug bendra tarp fizikos ir muzikos, tarp matematikos ir muzikos... Ir tą patį reiškinį gali įvairiausiais būdais išreikšti. O esmė ta pati – niekas nesikeičia... Tu kenti kaip kentėjai. Tiesiog tą patį pojūtį gali skirtingai aiškinti.

Labai daug žinome apie savo aplinką ir beveik nieko – apie save. Todėl XXI a. studijos bus apie žmogų. Turime pagaliau pažinti save.

Štai, tarkime, mano kūnas yra mano instrumentas. Vadinasi, aš turiu jį labai gerai pažinti. O siela? Aš ją jaučiu, jos egzistavimą pripažįstu. Tačiau kartais aš ją jaučiu tiesiog fiziškai! Kai susijungia balsas su širdimi, su siela, atsiranda kiti virpesiai... Tada ir žiūrovai ją pamato... Ir nebekyla klausimų: tyliai, skardžiai ar aksomiškai... net tokių žodžių nėra!

Bet labai mažai žmonių, kurie tai valdo. Tai arba yra, arba nėra. Tai – Dievo dovana...

Apie režisierius ir dirigentus

Kiek padeda (ar trukdo) režisierius? Ir apskritai, ką nauja dar gali “pasakyti” Puccini “Toską” ar Verdi “Traviatą” statantis režisierius? Stalas kairėje, stalas – dešinėje... Žinoma, provokuoju.

Visada neigiamai vertinu ir tiesiog atmetu formalizmą mene. Dabar tikrai dažnai atrodo, kad “atrodymas” operos mene svarbiau už “dainavimą”. O kaip tuomet Montserrat Caballe?... Man, pavyzdžiui, nei jos amžius, nei kompleksija netrukdo. Kartais vienas išraiškingas jos rankos pakėlimas, sutampantis su muzikos judėjimu, sukelia tokius sielos virpesius!.. Ir yra išraiškingesnis nei didžiausia batalinė scena. Bet, žinoma, esama visokių pastatymų. Ir nieko nėra baisiau, kaip dirbti su psichologijos, mąstymo nevertinančiu režisieriumi. Arba neišmanančiu muzikos – deja, bet teko dirbti ir su tokiais.

Režisūra – ne geografija (nuėjai ten, atsisėdai ten ir ten...), o kaip tu nuspalvinai žodį... Jei režisierius tau nepadeda nuspalvinti žodžio intonacijos, jeigu jis to net nereikalauja, jei jam tai visiškai nesvarbu!.. Žiūrėk, dainuoja sau personažas “poziciją nustatęs”, režisierius jį tarsi šachmatų figūrą “pajudina” – argi tai opera? Argi tai apskritai menas? Tuomet režisieriaus apskritai nereikia – paveikslus kur kas geriau sudėlios dailininkas...

Tada jau tikrai nesitikėk iš žiūrovo nei meilės operai, nei pačios operos žavesio!

Dainininkas ir dirigentas. Santykis... Juk gali būti puikiausiai pasiruošęs, gali turėti vaidmens koncepciją, ir staiga dirigentas ima ir viską sužlugdo.

Sužlugdyti gali net ne dirigentas, o, pavyzdžiui, pinigų srautai... Taip, taip! Kai mene pradedame skaičiuoti pinigus, nebelieka laiko repeticijoms, atsiranda kokakolos menas, kaip sakydavo garsusis Sergiu Celibidache. Beje, jį labiausiai vertinu iš visų dirigentų. Jis labai daug repetuodavo ir buvo nuožmus masinio meno atlikimo tiražavimo priešininkas.

Blogiausia, kai solistas tampa dirigento iliustruotoju. Tai, deja, dažniausia situacija. Tuomet tu jau ne bendraautoris, ne pašnekovas, o tiesiog... paklūstantis žmogus. O juk su rimbu nė lakštingalos giedoti nepriversi. Kai dirigento rankoje nejauti alsavimo, gaivos, net oro, dainininkui labai nepatogu. Štai Vladimiras Horowitzas mokėsi štricho cantabile pas Batistini. Nuo ko tas štrichas priklauso? Nuo žmogaus alsavimo! Išgąstingai alsuodamas dvasingos frazės tikrai nepadainuosi. Kvėpavimas – labai svarbi muzikos dalis. Kaip ir pauzė. Kai dirigentas nealsuoja su dainininku, kai jis verčia dainuoti pagal stipriąsias takto dalis, atlikimas tampa surogatinis, netvarkingas, jis nieko nedžiugina.

Na, o tie dirigentai, su kuriais betarpiškai teko dainuoti...

Geras dirigentas nekalba – jis viską parodo rankomis. Muzikologas galėtų keturias valandas šnekėti ir nieko nepapasakoti, o rankos akimirksniu gali viską išaiškinti. Niekad nepamiršiu, kaip Virgilijus Noreika man kartą “padirigavo” Gruodžio “Alyvas”...

Kuriuos muzikantus pavadintum savo bendraminčiais?

Nesiryžčiau taip formuluoti. Tiesiog man pasisekė pajusti kūrybinį solidarumą, pavyzdžiui, su Vladimiru Fedosejevu. Man artimas jo požiūris į garsą, polifoniją. Smagu dirbti su Nikolajumi Aleksejevu. Abipusis supratimas, užsimezgęs dar pirmą kartą atliekant Verdi “Requiem”, pasitvirtino ir interpretuojant Schönbergo “Gurės dainas”, ir kitose programose. Su Temirkanovu dainavau Orffo “Carmina burana”. Tenorui ten ir dainuoti nelabai yra ką, bet aš su džiaugsmu sėdėjau salėje ir stebėjau repeticijas – tai buvo neįkainojamos pamokos: be žodžių, vien rankomis iš efemeriškų jausmų jis kūrė įtikinamus meninius vaizdus.

Beje, Peterburge pirmą kartą dainavau visiškai atsitiktinai – skubiai reikėjo kažką pakeisti atliekant Verdi “Requiem”. Mane rekomendavo Saulius Sondeckis. Regis, koncertas pavyko... Tai buvo prieš keletą metų Didžiojoje Filharmonijos salėje, dirigavo Nikolajus Aleksejevas. Ir štai nuo tos akimirkos mane pradėjo gana dažnai kviesti į Sankt Peterburgą.

Ar yra svajonių vaidmuo?

Visada yra. Bet kartais svajoti labai pavojinga, nes jos, svajonės, ima ir išsipildo. Aš laimingas žmogus – daug svajonių įgyvendinau. O štai vaidmuo... Nuo vaikystės svajoju padainuoti Germaną iš “Pikų damos”. Jis man itin artimas – pusiau vokietis, pusiau rusas, lyg sveikas, bet balansuojantis ties pamišimo riba... Ir jo gyvenimas su Peterburgu susijęs. O man du miestai mylimiausi – Peterburgas ir Jeruzalė.

Kas būtų, jeigu “būtų”…

O dabar pakalbėkime kitaip. Pavyzdžiui, ką keistum, jeigu būtų leista pradėti gyvenimą iš naujo?

Arba viską, arba nieko. Greičiausiai nieko. Bet jeigu jau galėčiau gyvenimą pakartoti, galbūt taip, įdomumo dėlei, siečiau jį ne su muzika. Jaunystėje, kai reikėjo rinktis specialybę, pasielgiau gana neracionaliai. Mat tuomet visai rimtai domėjausi žurnalistika ir, matyt, tai būtų kur kas pragmatiškesnis pasirinkimas nei muzika. Gyvendamas Baltarusijoje netgi kurį laiką dirbau laikraštyje, aktyviai dalyvavau jaunųjų korespondentų sambūryje. Be to, dar ir radijo specifiką esu išbandęs. O “sustabdė” mane nuo šio pasirinkimo redagavimas. Parašau straipsnį apie kokį man mielą, simpatišką žmogų, o redaktorius taip jį ištaiso, kad nebegaliu atpažinti. Taip sakant, “ideologizuodavo” mano darbą. Tai man nepatiko ir būtent todėl anuomet pasirinkau daugiau laisvės žadančią muziką.

O tavo santykis su Lietuva? Nepasakysi, kad daug dainuoji Lietuvoje... .

Gal tai ir gerai, kad mažai dainuoju Lietuvoje, – bent jau neatsibostu. Artistas privalo keliauti. Privalo keisti aplinką. Įsivaizduok, sėdėčiau kokioje Marijampolėje ir dainuočiau. Visi jau mintinai moka kiekvieną mano ariją, kiekvieną žodį ar anekdotą, o aš – vis dainuoju ir dainuoju... Ne, taip būti tikrai negali. Žinoma, gera jaustis mylimam namuose, bet artistas privalo keliauti, kad turėtų kur grįžti. Todėl nekvestionuoju šių dalykų – nedarau iš to problemos.

Be to, yra dar ir “piaras”. Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad nenoriu, jog apie mane rašytų ar mano balsas skambėtų per radiją. Bet gal kiti mylimi labiau – ką padarysi... Tačiau nuoskaudų tikrai neturiu ir tiek, kiek galiu būti įdomus, kiek manęs reikia – visuomet dainuoju ir Lietuvoje.

Skaudžiau man dėl ko kita. Dar niekad nejutau Lietuvoje tiek provincialumo, nemačiau tiek įbaugintų žmonių kaip dabar. Provincialumas anaiptol ne geografinė samprata. Ir toje Europoje, į kurią su tokiu džiaugsmu atskubėjome, kultūros politika – valstybės rūpestis žmogaus mąstymu, išprusimu, – skleidžiama tolygiai po visą kraštą. Nesvarbu, kurią valstybę panagrinėsime – ar Prancūziją, ar Vokietiją, ar Didžiąją Britaniją, – matysime, kad procesas vyksta ne vien Paryžiuje ar Londone, o net ir atokiausiame užkampyje.

Lietuvoje kol kas nė nepanašu, kad būtų mąstoma apie Mažeikiuose ar Joniškyje gyvenantį pilietį.

Štai ir dabar – Kaune ką tik įsteigtas dar vienas simfoninis orkestras. Iš širdies sveikinu naujo simfoninio orkestro atsiradimą Kaune. Bet tokio orkestro atsiradimas meta šešėlį Vilniaus orkestrams. Vadinasi, jie nepakankamai dažnai atvažiuoja iki Kauno. 100 km! Juk čia ne atstumas! Palinkėčiau ir Klaipėdos savivaldybei kuo greičiau skirti pinigų ir juridiškai bei finansiškai įteisinti Mažosios Lietuvos simfoninį orkestrą.

Paradoksali mintis, kad simfoninių orkestrų daugėja Lietuvoje, o koncertų mažėja. Palyginti su Vakarais, skaičiai tragiškai maži! Suprantu, kad esama tam tikrų aplinkybių: galbūt žmonėms ne visai tų koncertų reikia, gal per mažai klausytojų juos lanko… Bet jeigu ir toliau nevažiuosime į Alytų, Marijampolę ar Šiaulius, tai niekas ir neis. Publikos nepripratinsi lankyti koncertų, jeigu koncertų nebus. Na, šiandien ateis 15 klausytojų, ir tai, aišku, nuostolinga. Bet valstybė skiria pinigų kultūrai tam, kad jie būtų išleisti kultūrai. Poryt bus jau 30 lankytojų ir t. t. O visi pinigai dabar telkiami Vilniuje. Ir netgi vienose rankose! Ir jie išleidžiami keliems elitiniams renginiams, į kuriuos ateina tikrai labai mažai žmonių. Ir ateina tie, kurie tikrai, garantuoju, mažai supranta muziką. Nes bilietų kainos yra tokios, kad mokytojai įpirkti jų tikrai negali.

Ne demokratijos mums trūksta, o valstybinio požiūrio, valstybinių užsakymų. Tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva turime taikyti ne kažkokius bendrus europietiškus reikalavimus ar apskritai Briuselyje sukurtas taisykles. Tarkime, estai nepritaikė projektinio finansavimo. Pas juos nėra jokių viešųjų įstaigų ir jokio projektinio finansavimo. Jie išlaikė valstybinį užsakymą. Manau, tai sveika pačiai tautai. Nes mūsų labai mažai, daug žmonių išvažiuoja, emigruoja. Jeigu valstybė aktyviai nesirūpins kultūros reiškiniais, deramai jų nefinansuos ir neprižiūrės, neliks tautinės kultūros.

Jeigu dabar palygintume finansinius srautus, pamatytume, kad užsieniečiams Vilniuje (būtent Vilniuje, tą turėčiau pabrėžti) išleidžiama daugiau pinigų nei visai nacionalinei kultūrai Lietuvoje. Pasaulinei superžvaigždei sugebame mokėti po 30–70 tūkstančių eurų už koncertą!.. Kita vertus, turime mažai “tekainuojančius” lietuvius! Iš tikrųjų palyginkime – 200 litų ar 30 tūkstančių eurų už koncertą! Tai nepalyginamos sumos! Doras pripažintas Lietuvos menininkas, tikrai gerai dirbąs savo darbą, gauna tik ašaras…

Išgyvename vertybių perkainavimo metą.

Apmaudu, kad kol kas svarbiausiomis vertybėmis tampa ne kultūrinis gyvenimas savame krašte, o pasirodymai užsienyje – su kuo ir už kokius pinigus. Provincialumas tikrai ne geografinė samprata – žmogus pats apie save kuria tą pasaulį, kurį nori matyti. Svarbiausia – širdyje netapti provincialu. Svarbu tikėti tuo, ką darai...

Susiję nariai

Algirdas Janutas

Dainininkas