Dainuoti – tai gyventi

Publikuota: 2017-04-06 Autorius: Audronė ŽIGAITYTĖ-NEKROŠIENĖ
Dainuoti – tai gyventi

Balandžio 7-oji - Elenos Čiudakovos netekties diena.

Nežinau, kiek prisiminimus veikia idealizuota nostalgija, o kiek jie tikri. Žinau tik, kad ir šiandien vis dar sutinku naujų žmonių, lygiai taip pat jau tris dešimtis metų išgyvenančių ankstyvą (o ar būna kada laiku?) mylimos dainininkės mirtį. Vadinas, kažkas buvo. Dvasios stiprybė? Balso grožis? Nuoširdumas? Jausmų tikrumas?

Tada, vaikystėje, kiekvieną kartą Violetai mirštant scenoje raudodavau kartu su operos veikėjais ir džiaugdavaus vėl kitą sykį pirmajame veiksme išgirdusi jos juoką. Tik tą paskutinį kartą J. Basanavičiaus gatvėje ašarų Violetos juokas nebepakeitė. Gulėjo ji balta tarsi sniegas. Greta – šitiek metų teatre ją lydėję gluosnio šaka ir Violetos suknelė... Ir be galo daug žibučių, pirmosios pavasario šilumos, kaip ir ji pati, jaukios paprastumu...

Ilgai neišdrįsau užeiti į teatrą J. Basanavičiaus gatvėje. Dar ilgiau negalėjau klausytis “Traviatos”. O tąsyk nekrologuose išraudotojo epiteto “mūsų Violeta” dar negalėčiau skirti nė vienai solistei... Tik operos meilė liko visam gyvenimui. Ir mylimos solistės atminimas.

Net keista, kiekvienas, kalbėdamas apie ją, jaučia pareigą priminti prabildamas tais pačiais žodžiais: “Atsimenate, gyvenime ji gražuolė nebuvo, bet kai uždainuodavo scenoje...” O aš žvelgiu į jos nuotraukas – ir gražesnės už ją nematau.

Kas tai – prabėgusio laiko nostalgija? Ar artistės, sceną ir dainavimą mylėjusios taip, kad tos meilės nuotrupų užtenka keliolikai, o gal net keliasdešimčiai ar net keliems šimtams gyvenimų, poveikis?..

Dar ir dar kartą klausau jos įrašų - "Dainuoti - tai gyventi" >>>... Ir suprantu, kad nebūtų JOS - nebūtų ir mano meilės OPERAI...

O prie JOS teatro gluosnio nebeliko...

 

Susiję nariai

Elena Čiudakova

Elena Čiudakova

Dainininkė

Komentarai