Elegantiškas jausmingumas

Daugiausiai laiko Prancūzijoje praleidžiančios Mūzos Rubackytės koncertiniai apsilankymai Lietuvoje visuomet laukiami fortepijono muzikos melomanų. Būdama viena iš ryškiausių lietuvių pianizmo atstovų, ji savo koncertus paverčia jausmingos elegancijos švente klausytojams. Mūsų publika koncertų dažnumu skųstis neturėtų – atlikėją Lietuvos scenose galima išvysti (ir išgirsti) pakankamai dažnai. Be to, pianistė gimtinėje užsiima ir organizacine veikla – praėjusį (2015 m.) rudenį nuskambėjo jau ketvirtasis jos organizuotas Vilniaus fortepijoninės muzikos festivalis. Birželio 20 d. Nacionalinėje filharmonijoje vykusio atlikėjos rečitalio pabaigoje už indėlį į Vilniaus kultūrinį gyvenimą, ištikimybę šiam miestui bei jo garsinimą svetur M. Rubackytei buvo suteiktas Vilniaus klubo Garbės nario vardas. Beje, pianistė yra ištikima ir Vilniaus festivaliui – su juo bendradarbiauja nuo pat pirmųjų metų (1997 m.) ir koncertavo jame jau penktąjį kartą. Šiam vakarui įvardinti M. Rubackytė pasirinko kodinį žodį „Dvilypumas”, nurodantį koncerte skambėjusių kūrinių autorių – kompozitorių Roberto Schumanno, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Sergejaus Prokofjevo – asmenybių dualumą.

Koncerto pirmoji dalis buvo dedikuota R. Schumanno opusams – skambėjo Arabeska, op. 18 (1839) ir ciklas Karnavalas, op. 9 (1835). Abu kūriniai atspindėjo koncerto temą – juose užkoduota dvilypė kompozitoriaus prigimtis, du jo alter ego charakteriai – Florestanas ir Euzebijus. Rondo forma parašytoje Arabeskoje lyrinį asmenybės pradą – Euzebijų - atspindi refrenas, o aktyvųjį Florestaną – epizodai. Ypač pasigėrėtinai skambėjo refrenas, kurio dekoratyvi lyrika M. Rubackytės dėka suskambo trapiai, kartais kone perregimai, puikiai atspindint paties arabeskos žanro esmę – ornamentuotą, vingrią, bet grakščią. Žymiai gausesnis charakterių Karnavalas, tarp kurių vėlgi skamba Florestano ir Euzebijaus temos, žavėjo skoningais rubato, įsijautimu į kiekvieną skirtingo charakterio dalį, ir visame cikle jaučiama elegancija. Net iškilminga Preambulė ar Davidsbiundlerių maršas prieš filistinus nebuvo patosiškai apsunkinti, nors ir skambėjo iškilmingai. Tiesa, pvz., Pjero pasikartojantis trijų garsų es-c-b motyvas kartotas pabrėžtinai sunkiai, akcentuojant komišką vaizduojamo commedia dell’arte veikėjo būdą.

Antrosios koncerto dalies pradžia – duoklė atlikėjos mėgiamam M. K. Čiurlioniui, laviravusiam dvigubame muzikos ir dailės pasaulyje. M. Rubackytė paskambino preliudus d-moll, VL 294, f-moll, VL 197 ir c-moll, VL 189 bei noktiurnus fis-moll, VL 178 ir cis-moll, VL 183, atskleisdama plačią emocijų skalę nuo melancholijos, svajingumo iki dramatizmo, aistros. Miniatiūrų atlikime nestigo rubato ir, apskritai, romantinio įsigyvenimo į trumpus, bet charakteringus kūrinius. Grodama tiek R. Schumanną, tiek M. K. Čiurlionį, M. Rubackytė turėjo galimybę demonstruoti savo interpretacijas jos mėgiamų romantinių kūrinių kontekste, tuo tarpu koncerto pabaigoje skambėjęs S. Prokofjevo opusas – Sonata Nr. 6, A-dur, op. 82 (1940) – jau kitokios, XX a. stilistikos palytėta kompozicija. Sonata yra pirmoji iš trijų vadinamųjų „karo sonatų”, parašyta prasidėjus antrajam pasauliniam karui ir savaip atspindinti karo sąlygojamas permainas ir destrukciją, perteikiamus, pvz., permainingu tonaciniu nestabilumu: nors pavadinimas byloja apie mažorinį skambesį, iš tiesų kūrinyje gausiau dramatinių nuotaikų. Būtent klausantis šio kūrinio buvo galima išgirsti M. Rubackytėje slypinčią galingą jėgą – šalia atlikėjos grakščių ir elegantiškų manierų gyvuojantį šėlsmą, kurio augimas nuosekliai nuvedė į finalinės dalies kulminaciją. Po audringų emocijų pianistę mylinti publika iškvietė dviems bisams – atlikėja paskambino Fryderyko Chopino Mazurką a-moll, op. 68 Nr. 2 ir Franzo Liszto Liebesträum Nr. 3 As-dur, S.541. Ypač šarmingai ir skoningai suskambėjo Mazurka – įsiklausyta ir išgrota kiekviena melizma, su kerinčiu grakštumu ir skambumu.

Gražus Vilniaus festivalio ir M. Rubackytės bendravimas, tikėkimės, tęsis ir toliau, o pianistė išliks neabejinga galimybėms koncertuoti Lietuvos publikai, kuri neabejotinai vertina ir gerbia šią prancūziškos kultūros persmelktą, bet Vilniui ištikimą atlikėją.