Fortepijonų karai

Publikuota: 2017-05-05 Autorius: Motiejus Bazaras
Fortepijonų karai

Atpažįstamiausio fortepijono tembro beieškant

Talentas, sceninis jaudulys, tikros emocijos, pripažinimas, aukščiausio lygio menas – toks nuostabus pianisto kūrybinis gyvenimas. Skambėjo tarytum orkestras, jo pirštų miklumui neprilygsta niekas, tobula technika, žėrintys pasažai – visi šie epitetai skirti atlikėjo talentui pažymėti. Tačiau galbūt kiek mažiau susimąstoma, jog pianisto sėkmę užtikrina ir tobulas instrumentas – jo kokybė labai svariai prisideda prie pasirodymo išskirtinumo. Aišku, atitrūkti nuo kasdienybės klausant genialaus atlikimo, neskaičiuojant, kiek natų paspaudžiama per vieną rečitalį, yra siektina būsena, tačiau kliautis vien tik pianisto talentu bei gebėjimais pravirkdyti akmenį, nėra labai išmintinga. Nors fortepijono menas gali atrodyti kaip tikras individualistų ir vienišių rojus, taip tikrai nėra. Tai yra sėkmingas ir darnus komandinis darbas, ir ta komanda, gerokai viską sustambinus, susideda bent jau iš dviejų didelių dalių: pianisto ir jo instrumento. Daugiau besidomintiems fortepijono menu, instrumento pasirinkimo momentas yra gerai pastebimas. Tam netrūksta priežasčių – diskusijos verda pianistų konkursų metu, fortepijono modelis yra neatsiejama kai kurių žymiausių pianistų karjeros dalis.  Todėl šis trikojis ne mažiau kaip 500 kilogramų sveriantis monstras sėkmės atveju taip pat nori pasidžiaugti dalele tų teigiamų emocijų bei būti vadinamas tikruoju vardu, patvirtinančiu jo kilmę – tuo, kuriuo jis buvo pakrikštytas gamykloje.

Techninis fortepijono tobulinimas buvo tampriai susijęs su fortepijono repertuaro ir koncertinio gyvenimo formų vystymusi. Šis vystymasis turi ypatingai turiningą kelis šimtmečius trunkančią istoriją ir keletą labai gilias gamybos tradicijas puoselėjančius bei daugiau kaip pusantro šimto metų gyvuojančius gamintojus, kurių vardas dažnai pretenduoja tapti fortepijono sinonimu. Rinkoje ir toliau vyksta kaitos procesai: vieni, turėję šlovingą praeitį ir puikų profesionalių muzikų vertinimą, dėl įvairiausių priežasčių nueina į užmarštį, kiti, nors ir neturėdami šimtamečių tradicijų – šauna tiesiai į elitinių gamintojų olimpą.

Tarp gamintojų vyksta intensyvi konkurencinė kova, labiausiai išryškėjanti aukščiausio lygio koncertinėje sferoje. Stebėdami šį sektorių galime išskirti kelis aiškius lyderius, iš kurių ryškiausiai šviečia „Steinway & Sons“ emblema. Šią absoliučią lyderystę patvirtina gausūs šaltiniai, teigiantys, jog įvairiais laikotarpiais koncertinėse salėse naudojamų „Steinway“ koncertinių fortepijonų kiekis sudaro 95–98 % visos rinkos; dabar deklaruojama, jog apie 1300 geriausių pianistų renkasi būtent šią markę.

Esant tokiam ryškiam lyderiui, suponuojama, jog egzistuoja nusistovėjęs, susiformavęs fortepijono tembro standartas, tampantis viso pianisto darbo, meninės raiškos projekcijos pagrindu. Tačiau aiškus kai kurių muzikos pasaulio autoritetų apsisprendimas susieti savo kūrybinę veiklą su tam tikru fortepijonų gamintoju, o ypač ne su lyderiaujančiu „Steinway“, skatina įsiklausyti, diskutuoti bei palyginti. Būtent įsiklausyti, kadangi vizualios informacijos netrūksta – stebėdami pasirodymus, gamintojo emblemą pastebėti dažniausiai nėra sunku, reklamos ir atlikėjų refleksijų pasirinkimo klausimu taip pat netrūksta. Tačiau, ar gebame atskirti ir įvardinti subtilius tembro skirtumus ir charakteringas savybes kliaudamiesi tik klausa?

 

1. Pasaulinio koncertinio tinklo vystymasis ir lyderystė

 

Pagal tai, kiek produkcijos yra pagaminama šiandien ir kiek apskritai gamintojų buvo susikūrę išvis, galima teigti, jog fortepijonų gamyba yra pelninga industrija. Jungtinėse Amerikos Valstijose XIX a. pabaigoje suskaičiuota per 300 gamintojų, o visame pasaulyje per visą fortepijono vystymosi istoriją skaičiuojama apie 12000 kada nors egzistavusių firmų.[1] Groti fortepijonu buvo ir madingas laisvalaikio užsiėmimas – kadangi įrašų ir garso atkūrimo technikos era XX a. pradžioje buvo tik pačioje užuomazgoje, galima spėti, jog muzikavimas laisvalaikiu buvo žymiai labiau paplitęs.  Apie aukšto lygio egzistavusią muzikavimo kultūrą JAV liudija išlikęs milžiniškas senų instrumentų kiekis, tačiau, dėl pasikeitusių buitinių, ekonominių ir kitų aplinkybių jie tampa nebereikalingi ir, kaip bebūtų gaila, yra naikinami.[2]

Tačiau profesionalioje scenoje reikalavimai buvo žymiai aukštesni.  Geriausias būdas įrodyti instrumento vertę – pasiekti, kad jis būtų naudojamas koncertinėje scenoje. Tą dar XIX amžiaus pabaigoje puikiai suprato „Steinway & Sons“, įkvėptas „Chickering“ kompanijos sėkmės populiarinant savo vardą skaitlingais koncertiniais turais, taip pat surengė didelio masto koncertinius turus Jungtinėse Amerikos Valstijose, pasitelkiant ryškiausius pianistus. Kompanijos šūkis, kaip išsireiškė pats Henry Z. Steinway – vystyti muzikinį supratimą ir kaip įmanoma geriau įsiklausyti bei išpildyti muzikantų keliamus reikalavimus fortepijonui[3]. Pirmasis turas įvyko 1872–73 m. sezoną, kuomet Antonas Rubinšteinas surengė 215 koncertų JAV. Tokios apimties ir lygio turo Amerika dar nebuvo mačiusi. Mažesnis, tačiau vistiek reikšmingas turas buvo pakartotas ir su Ignacu Paderewskiu 1892–93 m. sezoną, surengiant apie 60 koncertų. Turėdami tokį solidų startą organizuojant koncertinius sezonus, Steinway turėjo ką pasiūlyti ir kitiems įžymiems pianistams. Apie 1920 metus kartu su atlikėjais ėmė plisti šūkis „Steinway – nemirtigųjų instrumentas.“[4]

„Steinway“, siekdami, kad jų instrumentai būtų labiau matomi, prieinami platesniam pianistų ratui, išvystė visą koncertų salių ir fortepijonų aptarnavimo tinklą, skirtą profesionalų pasirodymams. Gamintojas ir pats investuodavo į salių statybą bei įrengimą, taip pat lengvatinėmis sąlygomis nuomodavo instrumentus jau esančioms salėms. Įžymiems pianistams buvo sudaromos galimybės pasirinkti kruopščiai atrinktus ir sureguliuotus bei išskirtinėmis tono savybėmis išsiskiriančius instrumentus iš „Steinway“ fortepijonų banko. Koncertų departamentas taip pat suteikdavo lengvatines sąlygas atlikėjui nuomojantis instrumentą koncertui, taip pat jo transportavimui ir kvalifikuotam techniniam paruošimui. Esant tokioms sąlygoms, dažnas pianistas galimai net ir nemąsto apie kitos markės instrumento pasirinkimą. Išsivystė taip vadinama „Steinway sistema“, apimanti visas grandis, nuo kurių priklauso koncerto sėkmė.

Apie rimtą „Steinway“ rūpinimąsi savais atlikėjais geriausiai iliustruoja išskirtiniai Vladimiro Horowitzo ir kompanijos santykiai. Galima teigti, jog šio pianisto figūra padėjo išaukštinti gamintoją dar labiau. Tam pasitarnavo ir ultimatyvus Horowitzo noras groti tik su savo nuosavu instrumentu bet kurioje pasaulio vietoje. Todėl jo naudojamas „Steinway D“ modelis netruko apaugti legendomis apie savo išskirtinumą, unikalumą.

Apžvelgiant kitų fortepijonų gamintojų produkciją, reikia pastebėti, jog dauguma dabartinių gamintojų kurti savo aukščiausią lygį atitinkantį fortepijoną pradėjo žymiai vėliau negu „Steinway“: „Yamaha“ koncertinio dydžio fortepijono „CF“ pirmieji bandymai datuojami 1950 metais, „Shigeru Kawai“ tokių fortepijonų gamybai pradėjo ruoštis tik apie 1970 metus, o „Fazioli“ kompanija susikūrė tik 1979 metais. Senųjų Europos gamintojų, sudariusių rimtą konkurenciją „Steinway“ – „Blüthner“ ir „Bechstein“ – likimą paveikė pasauliniai karai ir politinės aplinkybės. „Bechstein“ reputaciją sugadino Bechsteinų šeimos prielankumas nacistinės Vokietijos režimui, todėl per Antrajį Pasaulinį Karą sąjungininkams subombardavus gamyklą, ilgam sustojo gamyba, o į amerikiečių kontroliuojamą dalį patekusi nuosavybė ilgam buvo konfiskuota.  „Blüthner“ istorija po Antrojo Pasaulinio Karo irgi klostėsi nekaip: patekę į sovietų kontroliuojamą zoną jie turėjo prisitaikyti prie planinės ekonomikos dėsnių bei vykdyti gamybą stokojant kokybiškų medžiagų. Tai labai drastiškai sužlugdė „Blüthner“ reputaciją. Tuo tarpu „Steinway“ Europoje po karo negandų atsigavo greitai, kadangi tai buvo amerikietiškas gamintojas ir turėjo pirmumo teisę naudotis Maršalo planu.[5]

 

2. Kare dėl pianisto sielos pateisinamos visos priemonės

 

Puoselėjant Steinway sistemą, didėjo ir jai priklausančių atlikėjų skaičius. Gamintojas pabrėžia, jog už dyką instrumentų nedalina, menininkas jau turi turėti fortepijoną ir, žinoma, atitikti profesionalius meninius kriterijus. Dabartinė gamintojo politika yra orientuotą ir į naujų, perspektyvių vardų pritraukimą. Atrodytų, jog priklausyti tokiai šeimai yra šaunus įvertinimas. Tačiau kyla klausimas, ar labai jauni vardai, kurių didieji pasiekimai tikėkimės dar tik išryškės ateityje, turėtų susisaistyti įsipareigojimais net fortepijono gamintojui? Ar ribotas repertuaras bei sceninė patirtis užtikrina pakankamą kompetenciją renkantis instrumentą? Talentų medžioklė būdinga visiems gamintojams, pritraukti įžymius ir perspektyvius meninkus bandoma visokiausiomis priemonėmis. Nevengiama pasipuikuoti ir turima statistika, liudijančią absoliutų dominavimą. Tačiau „Steinway“ lyderiavimas šioje srityje iššaukia nemažai kritikos. Paolo Fazioli mano, jog „jie riboja pianistų laisvę, naudojasi atlikėjų silpnumu ir baime susilaukti neigiamų pasekmių. Jie įbaugina, atbaido atlikėjus, ketinančius išbandyti kitų gamintojų instrumentus.“[6] Juolab, kad ir pats gamintojas, naudodamasis savo begaliniu autoritetu, nesibodi pamokyti nepaklusnių įvairaus rango atlikėjų. Kai kurie nutikimai skamba tiesiog neįtikėtinai.

Viena iš tokių skandalingų istorijų įvyko daugiau nei prieš keturis dešimtmečius, kuomet dar visai jaunas amerikiečių pianistas Garrickas Ohlssonas, tarptautinių F. Busoni bei F. Chopino konkursų nugalėtojas, viešai išsireiškė, jog „Bösendorfer“ yra fortepijonų Rolls-Royce. Už tokį išsišokimą „Steinway“ kompanija buvo negailestinga – jam kurį laiką buvo uždrausta groti šios firmos fortepijonais. Pozicijos griežtumas būdavo įrodomas kartais net išvežant fortepijoną iš pastato, kuriame vyks G. Ohlssono koncertas. Tačiau pianisto tokios akcijos neįbaugino, jo nuomone, „atlikėjo užduotis yra  groti pačiu geriausiu instrumentu, o ne užsiimti parama gamintojui“[7]

Sutramdyti jauną ir dar didelio autoriteto neturintį artistą nėra labai sunku. Skaudžiau, kai kito gamintojo instrumento privalumus įvertina ir apie tai atvirai diskutuoja ilgesnį laiką „Steinway“ atlikėjų sąraše buvę artistai. Angela Hewitt, atradusi jos manymu „Fazioli“ privalumų „Steinway“ atžvilgiu, buvo negailestingai išbraukta iš kompanijos atlikėjų garbės sąrašo. Pianistė gana tiesmukai išsireiškė apie „Steinway“ produkciją, lygindama ją su „Fazioli“: „Aš noriu fortepijono, kuriuo galėčiau išgauti geriausią muzikinį rezultatą, kuris mane nudžiugintų... Kai groju ’Steinway’, ypač amerikietiškais, matau kokie jie nesubtilūs. Ir mane šiek tiek liūdina, kad tiek daug pianistų jais grodami ir galvodami, jog tai geriausias instrumentas, neįsivaizduoja, ko dar galima pasiekti grojant fortepijonu.“[8]

Panašių istorijų yra nutikę ir su daugiau įžymių „Steinway sąrašui“ (angl. roster) priklausančių pianistų. Specialiai ar atsitiktinai atsidūrę prie kitos firmos instrumento ar juo surengę koncertą, daugelis sulaukia sankcijų arba pašaipios kritikos iš kompanijos atstovų, tokį faktą dažniausiai vertint kaip nesusipratimą arba atlikėjų kvailumą, esą kaip galima rinktis kažkokios neaiškios markės instrumentą, kai turi išskirtines galimybes groti geriausiais iš geriausių.

Konkurencinėje kovoje kartais naudojami metodai panašūs į žymiai kasdieniškesnių produktų reklamas ar net nešvarias politines agitacijas. Muzikos kritikui Gregui Sandow’ui atrodo, jog didelėse salėse masyvus, dizaino specifikacijos neatitinkantis gamintojo užrašas STEINWAY yra nepadorus ir skandalingas.[9] Pastebėtina, jog toks gamintojo triukas puikiai pasiteisino – analizuojant archyvinę medžiagą, knygas ar išblukusias nuotraukas, pavadinimas šviečia kuo ryškiausiai. Taip pat Steinway agentai visais įmanomais būdais bando įtikinti kitą firmą atstovaujantį atlikėją pasirinkti jų fortepijoną. Pianistė Valentina Lisitsa tikina susidūrusi su eile sunkumų JAV koncertų salėse, kadangi jos atstovaujamas gamintojas yra „Bösendorfer“: „Steinway visokiais būdais bandė mane priversti groti jų instrumentu, įskaitant ir agentų lūkuriavimą mano persirengimo kambaryje prieš koncertą bei gana nemandagų klausinėjimą, kodėl pasirinkau kitą instrumentą“.[10]

Ko gero vienas iš radikalesnių būdų menkinti kitą gamintoją yra nelabai vykusios ir šališkos recenzijos, kuriomis bandoma įtikinti, jog atlikimas būtų skambėjęs žymiai geriau, jeigu instrumento pasirinkimas būtų kitas. Šiuo atveju kliuvo vėlgi tam pačiam Garrickui Ohlssonui, toliau drąsiai ieškančiam sau labiausiai patinkančio fortepijono ir iškeitusiam Steinway D į Fazioli F308. Muzikos kritikas Joshua Kosmanas nepagailėjo vaizdžių epitetų aiškiai nukreiptų į instrumento pasirinkimą:

„Tačiau pirmoji koncerto pusė buvo skirta šiurkščiam, skausmingam ir nevikriam Beethoveno "Imperatoriškojo" koncerto pasirodymui, kuomet pianistas Garrick Ohlsson kumščiavo jį iki paklusnumo. Šitas 10 pėdų ilgio monstras yra prišertas anabolinių steroidų. Jis gali pademonstruoti daugiau raumenų negu kiti fortepijonai ir tai džiugina pianistus, tačiau paverčia Ohlssono grojimą į kažką nenormalaus: garsius pasažus į nepakeliamai garsius, tylūs pasažai skamba metališkai ir grėsmingai. Kai Ohlssonas pristatė šią šlykščią mašiną prieš metus su bjauriu Brahmso Antrojo koncerto atlikimu, aš maniau, kad tai bus vienkartinis eksperimentas. Bet jeigu jis tapo atsiverteliu, tai naujienos labai prastos. Visi mes, kurie vertinom jo artistiškumą ir meniškumą, galime tikėtis nebent Aukščiausiojo įsikišimo“.[11]

Ne ką silpnesnė kova ne tik tarp atlikėjų bet ir tarp instrumentų gamintojų vyksta pianistų konkursų metu. Kartu su konkurso nugalėtoju laimi ir instrumento gamintojas. Jungtinėse Amerikos Valstijose vykstančiuose konkursuose labiausiai dominuoja, žinoma, „Steinway“. Pasak Julliard mokyklos profesoriaus Jerome’o Lowethal’io, konkursų metu tarp gamintojų vyksta tikras karas. Tačiau „Steinway“, turėdamas gerai išvystytą koncertinių salių ir derintojų infrastruktūrą, gali dominuoti ir šiame sektoriuje.

Europos pianistų konkursuose kova tarp gamintojų taip pat vyksta, tačiau jėgų santykis čia skiriasi. Be abejo, „Steinway & Sons D“ modelis yra standartas ir etalonas. Šalia jo rikiuojasi „Yamaha CFX“, kartais „Fazioli F278“, „Shigeru Kawai“ ir labai retai „Bösendorfer Mod. 280“. Europoje ypatingai gerai išvystytas „Yamaha“ fortepijonų aptarnavimo tinklas. Turėdami didelę logistikos bazę ir serviso centrą Hamburge, jie gali aprūpinti konkursus instrumentais ir kvalifikuotais technikais.  2010 m. F. Chopino konkursą Varšuvoje nugalėjo Juliana Avdejeva, grodama būtent „Yamaha CFX“. Šis naujausias „Yamaha“ flagmanas po triumfo 2010 metais sėkmingai keliauja po Rytų ir Centrinės Europos šalių konkursus, pristatomas kaip „Chopino konkurso nugalėtojų instrumentas“. Fortepijoną buvo galima išgirsti ir išvysti 2011 metų M. K. Čiurlionio bei 2013 metų J. Vytuolio tarptautiniuose konkursuose. Įdomu tai, jog šiuose konkursuose vienintelė „Yamaha“ turėjo pilną serviso komandą, galinčią išpildyti visus dalyvio, pasirinkusio šį instrumentą, pageidavimus bei tobulą hidraulinio mechanizmo pagalba besikilnojančią kėdę, kurios nebuvo galima skolintis grojant kitais instrumentais. Tuo tarpu, vietinis „Steinway“ tokio serviso neturėjo, o patobulinti tikrai buvo ką.  Nepaisant šių aplinkybių, abiejuose minėtuose konkursuose triumfavo „Steinway“.

Stebint pianistų prieraišumą išskirtinai vieno gamintojo produkcijai, kartais tai smukdo jų kaip universalių menininkų įvaizdį. Be to, reklamuojant ar geru žodžiu užtariant naudojamą produktą, ne visada pavyksta įtikinti, jog tokį pasirinkimą lėmė vien tik instrumento tobulumas. Kartais fanatiškas gyrimas ir akivaizdžių faktų neigimas atrodo naiviai ir nenuoširdžiai. Pavyzdžiui, Chick’o Corea’os sprendimas atstovauti „Yamaha“ fortepijonams bei elektroniniams klavišiniams, atsisakant gamintojų įvairovės bei autentiškų, jau klasika tapusių ir nebegaminamų elektromechninių klavišinių instrumentų, tokių kaip „Fender Rhodes“ arba „Höhner Clavinet“, juos pakeičiant skaitmeniniais instrumentais, menininko įvaizdžiui balų nepridėjo. Lygiai taip pat ir Eltonas Johnas, kurio įrašai ir koncertai visada pasižymėjo instrumentų markių įvairove (pavyzdžiui, legendinė „Your song“ įrašyta naudojant seną „Bechstein“ fortepijoną; atlikėjas porą dešimtmečių pasirodymams naudodavo „Steinway“ fortepijoną), apsiribojo tik „Yamaha“.

Apibendrinant, galima teigti, jog įtampa tarp instrumentų gamintojų kuo toliau, tuo labiau didės, kadangi vis daugiau jų deda pastangas sukurti savo produkcijos flagmaną – koncertinio dydžio fortepijoną. Mažų gamintojų, tokių kaip Fazioli, sėkmingas įsitvirtinimas rinkoje bei puikus įvertinimas iš fortepijono meno autoritetų įkvepia ir kitas firmas siekti tikslų. Kaip pripažino ir pats Steinway prezidentas Bruce’as Stevensas, kiti gamintojai naudoja tą pačią laiko patikrintą Steinway strategiją ir kuria techninio aptarnavimo bei koncertinių salių infrastruktūros tinklus[12]. Konkurencija privers pasitempti visus rinkos dalyvius, ir, pasak J. Lowenthalio, „kas beatsitiktų, nuo to muzikai bus tik geriau“.[13]

 

3. Kukli profesionalų nuomonė

 

Objektyvumo paieškose, kalbant apie geriausią fortepijono pasirinkimą, pravartu įsiklausyti ir į derintojų-technikų, ruošiančių instrumentus pasirodymams, nuomonę. Dažnas aukšto lygio meistras ir pats neblogai valdo fortepijoną, turi solidų muzikinį išsilavinimą. Kaip antai, Franzas Mohras, vyriausiais „Steinway“ technikas, nuo pat mažumės buvo ugdomas kaip muzikantas.[14] Tačiau verta pastebėti ir atvirkščią problemą – egzistuoja labai mažai gerų pianistų, kurie puikiai išmanytų fortepijono sandarą ir techninius reguliavimo niuansus. Todėl derintojams ne mažiau svarbus uždavinys yra sugebėti pianistų pageidavimus išsiversti iš jų poetinės kalbos į techninę leksiką. Tokie epitetai kaip „lengva“ ar „sunki“ klaviatūra, „užkimęs balsas“, „šviesus“ ar „tamsus“ (o gal spalvotas) tembras žmogui, išmanančiam fortepijono konstrukciją, mintyse sukelia šypseną. Malonios išimtys – pasaulinio lygio pianistas ir „Steinway“ reprezentatorius Rudolfas Kerreris bei Krystianas Zimmermanas, koncertų organizatorių išsireikalaujantis kaip įmanoma daugiau laiko repeticijoms, kurių metu pats susireguliuoja instrumentą pagal savo poreikius. Zimmermanas ilgą laiką, kaip ir V.Horowitzas gabendavosi asmeninį „Steinway D“ modelį iki lemtingų nesusipratimų 2001 m. ir 2006 m. gastrolių JAV metu, kai saugumo patikros metu Dž. Kenedžio oro uoste jo išskirtinis instruments buvo sulaikytas ir apgadintas, o kitu atveju viskas baigėsi absurdišku nesusipratimu – įtarus, jog instrumente naudotų klijų komponentai yra naudojami sprogmenims gaminti, fortepijonas buvo konfiskuotas ir sunaikintas. Po šių nutikimų pianistas į koncertus JAV gabenosi tik „Steinway D“ modelio plaktukų mechanizmą, sureguliuotą pagal sau tinkančius parametrus, kurį prisitaiko prie vieno fortepijonų salono jam nuomojamo „Steinway D“ fortepijono.[15]

Šių eilučių autorius neteigia, jog kiekvienas pianistas privalo mokėti susikonstruoti fortepijoną pats, bet atotrūkis nuo elementarių dalykų žinojimo ir neišmanymo yra milžiniškas. Tokią susiklosčiusią situaciją galima būtų palyginti su kitais instrumentalistais: turbūt sunku surasti gitaristą, nemokantį pasikeisti stygų, susilituoti nutrūkusio laido ar pasikeisti stiprintuvo radio lempos. Kiek teko susidurti su pučiamaisiais grojančiais instrumentalistais, dauguma puikiai žino, kas įtakoja jų instrumento gerą būklę. Kiekvienas pianistas neturėtų lįsti prie fortepijono mechanizmo ir demonstruoti savo pseudo-įgūdžių (dirbant derintoju, autoriui yra tekę susidūrti su tragikomiškai pasibaigusiais atvejais), tačiau žinojimas, jog fortepijono viduje „ne nykštukai gyvena“, padėtų tapti ir geresniais pianistais.

Absoliutus fortepijono veikimo ir sandaros nesupratimas kuria tiesiog groteskiškus pavyzdžius. 2010 metais Kauno filharmonijoje įvykęs Miroslavo Kultyševo rečitalis tapo išskirtiniu ir tuo, jog specialiai jo pasirodymui buvo atgabentas "Fazioli" fortepijonas. Tiek atlikėjas, tiek fortepijonas pademonstravo puikią sinergiją, nepaliekančią abejingų nei muzikiniam vyksmui, nei techniniam visų elementų tobulumui. Tačiau teko nusivilti keliais šalutiniais reiškiniais. Visų pirma, instrumento firmos reklama buvo labai rėksminga, o tai visai neatitinka Paolo Fazioli asmeninės filosofijos – kukliai elgtis, leidžiant instrumentui įrodyti savo pranašumą. Antra, nemaloniai nustebino techniškai neišprusę ilgamečiai fortepijono dėstytojai. Tarp jų ėmė sklisti gandas, jog instrumentas taip gerai skamba, kadangi jos plaktukų mechanizmas turi trigubą repeticiją! Ką tai galėtų reikšti, sunku net įsivaizduoti. Tačiau autorius yra įsitikinęs, jog kiti gamintojai irgi nestovi vietoje ir jų slaptuose koncepcinių modelių projektavimo biuruose dabar aktyviai testuojama mechanika su penkiaguba repeticija.

Franzas Mohras ko gero yra vienas iš labiausiai išgarsėjusių fortepijono technikų, į dienos šviesą ištrauktas būtent V. Horowitzo. Pianisto reiklumas, kaprizingumas įpareigojo derintoją visada būti šalia ir gebėti išpildyti visus jo reikalavimus. Remiantis F. Mohro pasakojimu, nei vienas atlikėjas nekėlė tiek daug uždavinių kaip V. Horowitzas. Todėl F.  Mohro knygoje „Mano gyvenimas su geriausiais pianistais“[16] atskleidžiama gana daug su fortepijono techniniu paruošimu susijusių detalių. Pavyzdžiui, kaip teigia derintojas, nei vienas iš pianisto naudotų instrumentų nebuvo kuo nors išskirtinis. Tiesiog tai buvo gerai prižiūrimi ir pagal Horowitzo asmeninius pageidavimus sureguliuoti instrumentai, kurių per visą pianisto karjerą buvo penki. Iškalbingas faktas, patvirtinantis „Steinway“ gaminamų instrumentų kokybę, patvarumą ir ilgaamžiškumą – fortepijonai toli gražu nebuvo patys naujausi. Pavyzdžiui, sugrįžimo koncertuose Carniege Hall 1968 metais naudotas fortepijonas buvo pagamintas  apie 1943-uosius (serijos nr. 314503).  O 1983 metais vykusiam koncertiniam turui Japonijoje buvo atgabentas 1911-aisiais pagamintas „Steinway“.[17]

Tačiau tikėtis kokių nors teigiamų arba bent neutralių atsiliepimų apie kitus fortepijonų gamintojus iš vyriausiojo „Steinway“ technikų šefo yra naivu. Lygiai taip pat būtų sunku ir su technikais, dirbančiais kitoms firmoms. Todėl objektyvesniam vertinimui teko paieškoti kitų šios srities specialistų, nesusijusiems nė su viena konkrečia bendrove. Verta įsiklausyti į George'as Kolasis nuomonę[18]. Šis derintojas gali pasigirti ne mažiau įspūdingu aptarnautų pianistų ir kitų muzikantų sąrašu. Savo internetiniame puslapyje G. Kolasis paskyrė visą skiltį diskusijai apie geriausius iš geriausių šiuolaikinius fortepijonus. Viena iš svarbiausių minčių, apibendrinant jo patirtį susiduriant su įvairiausiais instrumentais, jog tarp daugumos gamintojų produkcijos gali pasitaikyti tikrai vykusių instrumentų. Vis dėlto, G. Kolasis išskiria keturis gamintojus, kurie nusipelno geriausiojo vardo. Neišskiriant nei vieno pagal pirmumą, jo nuomone, tai yra „Bösendorfer“, „Fazioli“, „Shigeru Kawai“ ir europietiškas Hamburgo gamyklos „Steinway & Sons“. Kiekvienam iš šių gamintojų meistras negaili argumentuotų pagyrų, akcentuodamas gerą naudojamų medžiagų ir surinkimo kokybę, inovatyvumą, išskirtinį skambesį, tradicijų puoselėjimą bei ilgaamžiškumą.

Derintojo nuomone, savo techninio dizaino unikalumu labiausiai išsiskiria „Bösendorfer“ – europietiškas konstrukcijos tradicijas puoselėjanti ir tobulinanti firma. XIX a. pabaigoje tai buvo viena iš inovatyvumo prasme labiausiai atsilikusių gamintojų, tačiau suradus pusiausvyrą tarp tradicijų ir naujovių, šiais laikais turime progą išgirsti, kaip skamba XIX amžiaus pradžios konstrukcinių principų palikuonis. G. Kolasis iškelia svarbią mintį – nėra visokiai muzikai groti tinkančio universalaus instrumento, tad „Bösendorfer“ kaip tik ir atstovauja išskirtinį skonį, supratimą ir vertybes išpažįstančius atlikėjus. Todėl, lyginti šią markę su kitais konvencionaliais gamintojais yra iš esmės ydingas užsiėmimas. „Bösendorfer“ dėl savo palyginti neskaitlingo produkcijos kiekio tapo tikra prabangos, kartais visai nesusijusios su muzika, etalonu. Per visą beveik 200 metų trunkantį firmos gyvavimą tik 2013 m. pabaigoje buvo pagamintas 50000-asis fortepijonas. Rankų darbo technologija žavisi labai turtingi klientai, užsakantys unikalaus dizaino instrumentus. Be abejo, „Bösendorfer Imperial“ imponuoja užsakovams savo dydžiu (ilgis siekia beveik 3 metrus, fortepijonas turi 97 klavišus). Taip pat svarbu paminėti, jog gamintojas nuo 2007 m. priklauso „Yamaha“ koncernui.

Meistras giria „Fazioli“ už išskirtinę kokybę ir visų elementų išbaigtumą bei tobulumą. Ši firma yra labai jauna palyginus su kitais gamintojais. Susikūrimas datuojamas 1979 m., pianistui Paolo Fazioli subūrus geriausią specialistų – inžinierių, fizikų, matematikų ir medžio technologų – komandą. Reikėjo įdėti milžiniškas pastangas norint per trumpą laiką įsitvirtinti tikrai perpildytoje fortepijonų gamybos rinkoje bei sugebėti konkuruoti su gamintojų elitu. G. Kolasis, argumentuodamas techniniais parametrais ir technologiniais pasirinkimais, tikina, jog „Fazioli“ ištobulino tradicinį „Steinway“ tipo fortepijoną iki bekompromisių aukštumų. Taip pat neliko nepastebėta ir „Fazioli“ marketingo politika – gamintojas nesistengia įpiršti savo produkcijos įžymybėms, tad atlikėjai renkasi patys. O jų gretos vis pildosi įžymiais vardais.

Dideliu siurprizu G.  Kolasiui tapo „Shigeru Kawai“. Turint patirties su „Koichi Kawai“ produkcija, tikėtis kažko išskirtinio kokybės prasme buvo sunku. Koichi sūnus Shigeru įgyvendino tėvo siekį sukurti konkurentą kitiems koncertinio segmento lyderiams. Ir tai pavyko padaryti, pasitelkiant geriausias fortepijonų gamybos tradicijas bei naujausias technologijas. Akustinė instrumento dalis yra pagaminta laikantis pačių griežčiausių tradicijų – atrenkant geriausią medį, jį ilgai džiovinant natūraliu būdu be jokių greitintuvų ar vakuuminių kamerų. Mechaniškai „Shigeru Kawai“ yra moderniausias pasaulyje fortepijonas.  Gamintojas išvystė naujos kartos plaktukų mechanizmą, atsisakydamas kuo daugiau medinių dalių, jas pakeičiant anglies pluoštu. Visi iki šiol kitų gamintojų (tame tarpe ir „Steinway“) bandymai pakeisti mechanikos medines detales kompozicinėmis medžiagomis baigdavosi fiasko, ilgainiui suformuojant nuostatą, jog medžio pakaitalai naudotini tik pigiausios klasės instrumentuose, skirtuose neintesyviam muzikavimui.  „Shigeru Kawai“ sulaužė šį stereotipą, o rezultatai yra puikus: sumažėjęs jautrumas klimato kaitai, komponentų tvirtumas, reguliavimo parametrų stabilumas ir tikslumas bei tylesnis mechanizmo darbas.

G. Kolasis pritaria tiek Henrio Z. Steinway, tiek Franzo Mohro teiginiams, jog pasaulis dabar groja su „Steinway“ tipo fortepijonu. Žinoma, tai ne pirmoji sėkminga, ar tobuliausiai fortepijonus gaminusi firma, tačiau darbštumo, talento ir įžvalgumo šioje kompanijoje koncentracija buvo žymiai didesnė. Būtent „Steinway“ išvystytos technologijos, ištobulinti patentai, konstrukcijos dizainas yra pagrindas, kuriuo naudojasi visi kiti į aukščiausią sektorių pretenduojantys gamintojai. Išties, atidžiau apžiūrint tiek „Yamaha“ flagmanus „CFX“ ar „CFIIIS“, „Shigeru Kawai EX“ ar „Fazioli F278“, konstrukcine prasme jie visi yra „Steinway & Sons D“ modelio kopijos. O šis dizainas buvo pristatytas dar 1884 metais ir su neesminiais patobulinimais gaminamas iki šiandien. Nei vienas iš paminėtų gamintojų nesiryžta keisti ko nors iš esmė. Todėl „Steinway“ ir yra atskaitos taškas supratime apie tai, koks turi būti fortepijonas.

Deja, tenka pripažinti, jog toks absoliutus dominavimas užmigdė „Steinway“ kompaniją ant laurų. Lyginant produkcijos kokybę, išryškėja akivaizdus skirtumas tarp Hamburgo ir New Yorko „Steinway“.  Atrodo, jos europietiškoji dalis puikiai suprato, jog rizikuoti dirbant atmestinai negalima, kadangi rinkoje per paskutinius 20 metų iškilo nauji vardai (Fazioli, Kawai, Yamaha), o senieji gamintojai (Bechstein, Blüthner) taip pat nori susigrąžinti bent dalį praeities šlovės. Tačiau New Yorko gamykla neįvertino šių grėsmių. Larry Fine’as knygoje "The Piano Buyer Guide" paskelbė instrumentų kokybės tyrimus, kuriuose amerikietiškas „Steinway“ įvertintas dviem lygmenimis žemiau negu vokiškasis[19]. Tiek G. Kolasis, tiek L. Fine'as įvardija surinkimo kokybės, galutinio paruošimo ar net elementarius darbo kultūros trūkumus. Iš gamyklos prekybos atstovams patenkantys instrumentai dažnai neprimena to geriausio ir kokybiškiausio instrumento. Nepaisant kiekviename Steinway slypinčio potencialo, patyrę meistrai turi įdėti nemažai darbo, kad instrumentas galėtų konkuruoti su kitais gamintojais. G. Kolasis reziumuoja: „Mano nuomone, ‘Steinway’ prarado didelę dalį savo milžiniškos šlovės dėl nepakankamos ir neužtikrintos kokybės. Jeigu yra tvirtinama, jog tai yra geriausias instrumentas, brangiai kainuojantis ir turinti pranašesniojo įvaizdį, tuomet kiekvienas jo produktas turi būti tokio tvirtinimo akivaizdi apraiška.  Realybėje, vis daugiau žmonių pastebi ir susiduria su šiuo neatitikimu. Mano nuomone, tik Hamburgo fabriko produkcijos reputacija vis dar gali palaikyti gamintojo žavesį“.[20]

 

4. Testas: atpažinkite fortepijoną iš jo skambesio

 

Aptarę daugybę aplinkybių sąlygojančių kovas tarp fortepijonų gamintojų, priėjome svarbiausią – patikrinti, ar pianistai yra įgudę atskirti skirtingų instrumentų tembrą remiantis vien tik klausa. Internetinėje erdvėje gausu fortepijonų tembro palyginimų, remiantis įrašais iš atlikėjų konkursų, gretinant dalyvių pasirinktus skirtingus instrumentus ir repertuarą.

Tačiau tokį eksperimentą inspiravo keletas „aklųjų testų“, vykdytų išbandant smuikus, kuriais įrodyta, jog smuikininkai dažnu atveju negali atskirti Stradivarijaus smuiko nuo gero naujos gamybos meistro darbo. Dar daugiau, atlikus grojimo testus įvairiomis aplinkybėmis, objektyviai įvertinus kiekvieno išbandomo instrumento savybes, paaiškėjo, jog didesnė dalis atlikėjų rinktųsi naują smuiką[21]. Autoriaus vykdytas eksperimentas yra daug paprastesnis, tačiau tai yra užuomazga į ateityje planuojamus išsamius tyrimus, kurių metu svarstytina idėja surengti panašų testą pianistams, siekiant išsiaiškinti kuo daugiau subtilybių, apimančių ne vien tik instrumento skambesį, bet ir ne mažiau svarbias pojūčių bei individualias instrumento valdymo subtilybes.

Testas buvo atliktas pasitelkiant skaitmeninę technologiją – sempluotus tikrus fortepijonus: „Steinway D“, „Bösendorfer Imperial“, „Fazioli F278“, „Yamaha C7“. Skirtingus tembrinius niuansus buvo bandoma kuo objektyviau išryškinti pasitelkiant tą patį kūrinį – Billo Evanso „My Bells“, sugrotą su kiekvienu eksperimente išbandomu instrumentu.

Eksperimente dalyvavę pianistai[22] turėjo išklausyti įrašus ir atpažinti naudojamus instrumentus, kiekvienam iš keturių įrašų priskirdami, jų manymu, teisingą variantą. Tai atlikus, buvo prašoma plačiau argumentuoti savo pasirinkimus. Kadangi tyrimo imtis nebuvo labai didelė, statistika kai kuriais atvejais atrodė negailestinga, tad išryškėjo įdomių detalių:

Daugiausiai buvo painiojamasi tarp „Bösendorfer“ ir „Yamaha“ – įrašuose respondentų vertinimai tarsi apsikeitė vietomis. „Bösendorfer“ daugiau kartų buvo įvardinamas kaip „Yamaha“ ir atvirkščiai.
Tačiau respondentams kilo mažiau abejonių dėl „Bösendorfer“ ir „Fazioli“ skirtumų ­– nė vienas iš pasirinkusiųjų neįvardino „Bösendorfer“ kaip „Fazioli“ ar atvirkščiai.
Teisingiausia atsakymų koreliacija išryškėjo su „Fazioli“ ir „Steinway“ įrašais – skirtingai nei su kitais dviem gamintojais, didesnė dalis atsakymų (7 iš 15 ir 7 iš 15) buvo teisinga. 

Tačiau vertingiausia eksperimento dalimi vis dėlto tapo ne statistika ar aritmetinis pataikymas spėliojant, o respondentų išreikštos nuomonės, refleksijos bei komentarai, išryškinę svarbų momentą: kai kurie tembro charakterizavimai yra neatsiejami nuo konkrečių instrumentų gamintojų, tačiau ne visada atitinka realybę. Ypač groteskiškai atrodė tie atvejai, kai įrašams priskirti instrumentų pavadinimai nebūdavo teisingi, tačiau aiškinimuose, kodėl pasirinkta būtent taip, argumentų pagrindu neretai tapdavo stereotipiškai skambantys epitetai. Tarkim, „Yamaha“ – sterilus, dirbtinas, „Steinway“ – galingi ir sodrūs bosai, skaidrus ir „nešantis“ viršus, puikus valdymas, spalvų išgavimo įvairovė, garso sodrumas ir galia, „Bösendorfer“ – skardus ir lėkštokas tonas, „Fazioli“ – minkštas garsas, daug obertonų. Šios susiformavusios klišės verčia susimąstyti, jog egzistuoja tam tikros išankstinės nuostatos vertinant tembrą, o tai galbūt ir suteikia pranašumo, bet taip gali kenkti instrumento įvaizdžiui.

 

***

Patyrėme, jog tarp fortepijonų gamintojų vyksta gilias tradicijas turinti kova, kartais dėl pianistų prielankumo pasitelkiant ne visai sąžiningas ar garbingas priemonės, tačiau verčianti tobulinti patį instrumentą. Tenka pripažinti, jog koncertinio gyvenimo elite aiškiai lyderiaujantis „Steinway & Sons“ pirmiausiai yra vertinamas dėl savo išskirtinių ir geriausiai atpažįstamų tembrinių savybių ir puikių techninių charakteristikų, nepaisant sumanios rinkodaros ar išplėtotos aptarnavimo infrastruktūros. Svarbiausia, kad pastabumas kokybei ir įsiklausymas į artistų pageidavimus taip pat išliktų aukštumoje.

Visi gamintojai stengiasi pritraukti kuo daugiau autoritetingų ir perspektyvių, galinčių garsinti produkciją personalijų. Vladimiro Horowitzo ir „Steinway and Sons“ draugystė fortepijono menui padovanojo legendą.  Tačiau muzikos kokybės ir įvairovės prasme, kūrėjo apsiribojimas vienu gamintoju kartais gali formuoti ir ribotą meninį įvaizdį. Kompanijų pasiūlytos išskirtinės sąlygos neretai apsuka galvą jauniems, dar palyginus nedaug nuveikusiems menininkams ir yra priimamos kaip didelis įvertinimas bei pasiekimas. Paieškos visada atveda prie geresnio, kokybiškesnio ir brandesnio meninio rezultato. Vien ko vertos unikalios akimirkos, kai tas pats V. Horowitzas skambina  Skriabino nuosavu „Bechstein“ arba Čaikovskio muziejuje stovinčiu „Becker“.

 

ŠALTINIAI

 

Artists of Shigeru Kawai. Prieiga per internetą:
http://www.shigerukawai.com/acclaim/[Žiūrėta: 2017 05 01]
Bösendorfer Artists. In: http://www.boesendorfer.com/en/references.html [Žiūrėta: 2017 05 01]
Callahan J. J. (2005). Beautiful instrument or “nasty machine”? Prieiga per internetą:
http://www.sfgate.com/entertainment/article/LETTERS-TO-DATEBOOK-Beautiful-instrument-or-2726719.php [Žiūrėta: 2017 05 01]
Fazioli Pianos. Prieiga per internetą:
http://www.fazioli.com/en/fazioli/philosophy  [Žiūrėta: 2017 05 01]
Fine L. (2013). Piano buyer guide. Prieiga per internetą:
http://www.pianobuyer.com/fall13/  [Žiūrėta: 2017 05 01]
Hundley T. (2008). Aftermath favored Steinway. Prieiga per internetą:
http://articles.chicagotribune.com/2008-04-30/features/0804280403_1_steinway-sons-piano-making-factory  [Žiūrėta: 2017 05 01]
Johnson E. (2013). The problem with sports. Prieiga per internetą:
http://www.highendpianoguy.com/the-problem-with-sports/#more-875   [Žiūrėta: 2017 05 01]
Kolasis G.  (2009). Piano Expert. Prieiga per internetą: http://www.georgekolasis.com/piano-expert.html[Žiūrėta: 2017 05 01]
Kosman J. (2005). An elegant and forceful statement. Prieiga per internetą:
http://www.sfgate.com/music/article/An-elegant-and-forceful-statement-2699547.php      [Žiūrėta: 2014 05 25]
Mohr F. (1992). My life with the great pianists.  Baker Books
Piano Brand Names. Prieiga per internetą:
http://www.concertpitchpiano.com/PianoBrandNames.html     [Žiūrėta: 2017 05 01]
Spanswick M. (2013). There are no Fazioli artists, only artists who play Fazioli. Prieiga per internetą:
http://melaniespanswick.com/2013/08/02/there-are-no-fazioli-artists-only-artists-who-play-fazioli/    [Žiūrėta: 2017 05 01]
Steinway Artists. Prieiga per internetą:
http://www.steinway.com/artists    [Žiūrėta: 2017 05 01]
Stoppard T. (2008). Piano Legends: Krystian Zimmerman BBC Radio interview summary. Prieiga per internetą:
http://pianosage.blogspot.com/2011/04/piano-legends-krystian-zimmerman-bbc.html   [Žiūrėta: 2017 05 01]
The history behind the creation of the Yamaha CFX Part 1. First Yamaha concert grand pianos: FC and CF models. Prieiga per internetą: http://grandpianohaus.com/news/the-history-behind-the-creation-of-the-yamaha-cfx-part-1-first-yamaha-concert-grand-pianos-fc-and-cf-models         [Žiūrėta: 2017 05 01]
Yamaha Artists. Prieiga per internetą:
http://www.yamaha.com/artists/   [Žiūrėta: 2017 05 01]
Wakin D. J. (2012). For more pianos last note is thud in the dump. Prieiga per internetą:
http://www.nytimes.com/2012/07/30/arts/music/for-more-pianos-last-note-is-thud-in-the-dump.html   [Žiūrėta: 2017 05 01]
Wise M. Z. (2004). Piano versus Piano. Prieiga per internetą:
http://www.nytimes.com/2004/05/09/arts/music-piano-versus-  piano.html?src=pm&pagewanted=2    [Žiūrėta: 2017 05 01]

 

[1] Piano Brand Names. In:
http://www.concertpitchpiano.com/PianoBrandNames.html     [Žiūrėta: 2017 05 01]

3 Wakin D. J. (2012). For more pianos last note is thud in the dump. Prieiga per internetą:
http://www.nytimes.com/2012/07/30/arts/music/for-more-pianos-last-note-is-thud-in-the-dump.html    [Žiūrėta: 2014 05 25]

[3] Mohr F. (1992). My life with the great pianists: 7–8 p.p.                        

[4] The instrument of the immortals. Prieiga per internetą:
http://www.barrypopik.com/index.php/new_york_city/entry/instrument_of_the_immortals_steinway_sons     [Žiūrėta: 2017 05 01]

7 Hundley T. (2008). Aftermath favored Steinway. Prieiga per internetą:
http://articles.chicagotribune.com/2008-04-30/features/0804280403_1_steinway-sons-piano-making-factory    [Žiūrėta: 2017 05 01]

[6] Wise M. Z. (2004). Piano versus Piano. Prieiga per internetą:
http://www.nytimes.com/2004/05/09/arts/music-piano-versus-  piano.html?src=pm&pagewanted=2     [Žiūrėta: 2017 05 01]

[7] Ibid.

[8]   Kolasis G. (2009). Piano Expert. Prieiga per internetą:
http://www.georgekolasis.com/fazioli.html    [Žiūrėta: 2017 05 01]

[9] Wise M. Z. (2004). Piano versus Piano. Prieiga per internetą:
http://www.nytimes.com/2004/05/09/arts/music-piano-versus-  piano.html?src=pm&pagewanted=2    [Žiūrėta: 2017 05 01]

[10] Ibid.

[11] Kosman J. (2005). An elegant and forceful statement. Prieiga per internetą:
http://www.sfgate.com/music/article/An-elegant-and-forceful-statement-2699547.php     [Žiūrėta: 2017 05 01]

[12] Wise M. Z. (2004). Piano versus Piano. Prieiga per internetą:
http://www.nytimes.com/2004/05/09/arts/music-piano-versus-  piano.html?src=pm&pagewanted=2    [Žiūrėta: 2017 05 01]

[13]   Ibid.

[14]   Mohr F. (1992). My life with the great pianists: X

[15]   Stoppard T. (2008). Piano Legends: Krystian Zimmerman BBC Radio interview summary. Prieiga per internetą:
http://pianosage.blogspot.com/2011/04/piano-legends-krystian-zimmerman-bbc.html     [Žiūrėta: 2017 05 01]

[16] Mohr F. (1992). My life with the great pianists.  Baker Books

[17] Mohr F. (1992). My life with the great pianists: 28–34  p.p.                        

[18] Kolasis G.  (2009). Piano Expert. Prieiga per internetą:
http://www.georgekolasis.com/piano-expert.html     [Žiūrėta: 2017 05 01]

[19] Fine L. (2013). Piano buyer guide. Prieiga per internetą:
http://www.pianobuyer.com/fall13/ [Žiūrėta: 2017 05 01]

[20] Kolasis G.  (2009). Piano Expert. Prieiga per internetą:
http://www.georgekolasis.com/steinway.html    [Žiūrėta: 2017 05 01]

[21] Fritz C. (2014). Soloist evaluations of six Old Italian and six new violins. In:
http://www.pnas.org/content/111/20/7224.full    [Žiūrėta 2017 04 25]

[22] Duomenys tyrimui rinkti 2015 metų gegužės – rugpjūčio mėnesiais, klausimus su garso įrašais patalpinus apklausų platformoje www.manoapklausa.lt ir išplatinus per asmeninius kontaktus bei socialinį tinklą www.facebook.com . 

Komentarai