Il Giardino Armonico

Muzikos įvairove žaižaruojantis „Vilniaus festivalis“, šiemet vedęs į „Harmonijos sodus“, beveik savo pabaigoje pagaliau pakvietė susitikti su šio credo inspiratoriais – ansambliu „Il Giardino Armonico“. Festivalis, ryškių muzikos pasaulio figūrų pasirodymais nušvietęs vasaros pradžią, nepamiršo ir  senosios muzikos gerbėjų, leisdamas pasimėgauti išties aukšto kalibro šios specializacijos atlikėjais. Daugiau kaip 30 metų gyvuojantis italų kolektyvas pelnė pasaulinį pripažinimą, žavėdamas ir koncertiniais pasirodymais, ir baroko operų pastatymais. Profesionalų pripažinimą taip pat liudija tokie faktai kaip bendradarbiavimas su žymiąja dainininke Cecilia Bartoli, šalia kitokio repertuaro, aktyviai propaguojančia mažai žinomą senąją muziką, ir prestižinėmis įrašų kompanijomis  „Teldec Classics“ ir „Decca“. 

Ansamblis specializuojasi XVII–XVIII a. muzikos atlikime – šių amžių kūrinius girdėjome ir birželio 19 d. Nacionalinėje filharmonijoje vykusiame koncerte. Pirmojoje jo dalyje skambėjo chronologiškai įvairesnės kompozicijos, nuo net XVI a. pabaigos iki XVIII a. pirmosios pusės. Antroji dalis buvo skirta vien XVIII a. pirmųjų dekadų muzikai. Ir įdomu, ir vertinga buvo išgirsti ir baroko epochos pradžios tipiškus žanrus – kanconą, ričerkarą, sonatą, ir jau vėliau susiformavusį tipiškus koncerto žanro pavyzdžius. Štai koncerto pradžioje atlikta Giovanni Gabrieli Kancona Nr. 1 „Energingoji“ keturiems instrumentams iš ciklo „Kanconos įvairiems instrumentams“ (Canzoni per Sonare con ogni Sorte di Stromenti) (1608) yra charakteringas XVI-XVII a. instrumentinės muzikos polifoninis žanras, nors pagal pavadinimą aiškiai asocijuojamas su vokališkumu (it. canzona – „daina“). Kancona buvo svarbiausios baroko muzikos formos – fugos – vienas iš prototipų, kaip ir ričerkaras – kitas polifoninės muzikos žanras, paplitęs vėlyvajame Renesanse ir ankstyvajame baroke. „Il Giardino Armonico“ atliko vėlyvojo Renesanso laikų ričerkarą – 1585 m. Giovanni Bassano parašytą Ričerkarą Nr. 3 iš ciklo „Ričerkarai, pasažai ir kadencijos“ (Ricercate, passaggi et cadentie). Taip pat išgirdome dar vieną senovinės muzikos žanrą, vėliau įgavusį visai kitą pavidalą  –  tai sonata, klasicizme įgavusi griežtą struktūrą ir formą, o baroke turėjusi abstraktesnę reikšmę – tai buvęs žymiai mažiau reglamentuotas kūrinys vienam ar keliems instrumentams su basso continuo pritarimu. Koncerte išgirdome du šio žanro pavyzdžius – Dario Castello Sonatą Nr. 16 keturiems instrumentams in C iš ciklo „Koncertinės sonatos moderniu stiliumi. Antroji knyga“ (Sonate concertate in stil moderno, libro secondo) (1629) ir keletu dešimtmečių vėlyvesnę Giovanni Legrenzi Sonatą Nr. 15 keturiems instrumentams iš ciklo „Citra. Sonatos dviem, trims ir keturiems instrumentams“ (La Cetra: Sonate a due, tre e quattro stromenti), op. 10 (1673).

Greta šių įprastai menkiau pažįstamų žanrų skambėjo penki koncerto žanro pavyzdžiai, atstovaujantys vėlyvesniąją baroko pusę – XVIII a. pradžią. Trys iš jų – daugiau nei pusę tūkstančio koncertų sukomponavusio Antonio Vivaldi koncertai: būtent šis kompozitorius laikomas įtvirtinusiu kanoninę trijų dalių (greita-lėta-greita) koncerto sandarą, pakeitusią anuomet įvairavusią keturių ar daugiau dalių struktūrą. Visiems anuomet egzistavusiems instrumentams koncertų parašiusio A. Vivaldi kūryba – lengvai atpažįstamo braižo, patraukli, o iš atlikėjų neretai reikalaujanti virtuoziškumo. Tai iliustravo kompozicijos pučiamiesiems – Koncertas „Naktis“ (La Notte) fleitai, styginiams ir basso continuo g-moll, RV 439 / op. 10 Nr. 2 (1729) ir Koncertas išilginei fleitai, styginiams ir basso continuo C-dur, RV 443 1729, o taip pat – Koncertas violončelei, styginiams ir basso continuo c-moll, RV 401 (1720). Išgirdome ir A. Vivaldi amžininkų to paties žanro pavyzdžius: Pietro Nardini Koncertą išilginei fleitai, styginiams ir basso continuo D-dur ir Baldassare Galuppi Koncertą dviem smuikams, altui ir basso continuo Nr. 2 G-dur iš ciklo „Septyni koncertai keturiems instrumentams“ (7 Concerti a quattro).

„Il Giardino Armonico“, atlikdamas šiuos kūrinius, ne tik suteikė retą progą pasiklausyti menkiau pažįstamos baroko muzikos, kai kuriems – galbūt pirmą kartą susipažinti su senosios muzikos lobynais (ypač ankstyvesnėmis muzikos formomis). Kolektyvas taip pat padovanojo puikų šios muzikos atlikimą – nekilo jokių abejonių, kodėl ansamblis sulaukė didžiulio pripažinimo. Visos priemonės tarnavo tam, kad klausytojai iš tiesų jaustų, jog klauso senovinės, savo atlikimo specifiką turinčios muzikos, o ne „pritempinėjamos“ prie dabartinių skambesio standartų. Apskritai baroko epochai būdingi kontrastai atsispindėjo ir klausantis kolektyvo – girdėjome ir itin gyvybingą (bet tiksliai išlaikomą) šios muzikos, dažnai grįstos motoriniu judėjimu, bėglumą, ir lėtųjų dalių mąslumą, romumą. Ansambliui, sudarytam iš dviejų smuikų, alto, violončelės, violonės, klavesino ir arfos, vadovavo Giovanni Antonini, įspūdingais išilginės fleitos pasažais kėlęs didžiulį pasigėrėjimą: muzika sklido taip lengvai, žvitriai, bėgliai, it be jokių pastangų... Taigi puikiam, ansambliškam „Il Giardino Armonico“ grojimui neabejotiną akcentą uždėjo būtent vadovas G. Antonini – meistras, virtuozas ir kolektyvo dvasios įkvėpėjas. Koncertas išties buvo rafinuota senosios muzikos puota harmoningų garsų kupiname sode.