LEOPOLDUI DIGRIUI - 80 (2). "Gyvenimą paskyręs vargonams"

“Muzika gimsta tyloje ir ištirpsta tyloje. Kaip senų žmonių veidai Rembrandto portretuose. Ateina iš tamsos ir sugrįžta į tamsą. Tyla - tai nėra niekas. Kaip vakuumas. Vakuumas - tai tuštuma, kurioje gimė pasaulis. Tyloje gimsta garsas - mūsų sielų ryšys su grožio ir gėrio pasauliu”. (L.Digrys. Iš knygos “Kaip groti vargonais”)

- Bandėte mokytis vargonuoti vaikystėje Kaune 1946 metais. Rimto susidomėjimo vargonais pradžia buvo beveik prieš 50 metų, 1952-ųjų rudenį, kai įstojote į Maskvos konservatorijos prof. A.Gedike's klasę. Kodėl pasirinkote vargonininko kelią? 

- Vargonininku tapau gana atsitiktinai. Pradėjęs mokytis fortepijono specialybės Maskvos konservatorijoje, pirmojo savo viešo pasirodymo metu, be kitų kūrinių, buvau įtraukęs į programą ir gana sudėtingą J.S.Bacho kūrinį. Po koncerto tuometinis mano profesorius Grigorijus Ginzburgas paklausė, ar nenorėčiau šiek tiek pasimokyti groti ir vargonais, tai padėtų labiau pajausti Bacho muziką. Tuo metu Ginzburgas buvo žymus pianistas, man jis buvo didelis autoritetas. Jeigu toks žmogus paklausė, ar nenoriu, mano galva, elementarus mandagumas reikalavo atsakyti, kad noriu. Taip ir pradėjau mokytis groti vargonais. Baigiau konservatorijoje jau dvi specialybes, - įstojusį į fortepijono aspirantūrą, mane “automatiškai” priėmė ir į vargonų aspirantūrą. Iki 1967 m. koncertavau ir fortepijonu, ir vargonais. Po to pajutau, kad ko nors reikia atsisakyti. Arba mesti groti fortepijonu, arba vargonais, arba atsisakyti pedagoginio darbo. Lioviausi groti fortepijonu.

- Šių metų vasario 11-ąją sukako 40 metų, kai buvo atgaivinta vargonų klasė Lietuvos konservatorijoje (dabar Muzikos akademija)…

- Sovietinės okupacijos metais vargonų muzika buvo laikoma religijos propagavimu. 1949 m. Vilniaus konservatorijoje vargonų dėstymas uždraustas. Kadangi vargonais mokytis pradėjau būdamas Maskvos konservatorijos fortepijono specialybės studentas, "prikirpti" religijos propagavimo man lyg ir neišėjo. Skelbimų lentoje iškabinus pranešimą apie atidaromą vargonų klasę, iš karto buvo paduoti 27 prašymai. Deja, vieninteliai tuo metu konservatorijos salės vargonai (paimti iš bažnyčios) neveikė. Galų gale tuometinis konservatorijos rektorius (tada direktorius) Jurgis Karnavičius davė leidimą iškeisti seną fortepijoną į seną pedalinę fisharmoniją, priklausiusią vienai vidurinei mokyklai. Taip ir buvo atidaryta vargonų klasė… Vėliau pavyko salės vargonus suremontuoti.

- Jaunystėje buvote vienas daugiausiai koncertuojančių lietuvių solistų. Kada surengėte pirmąjį savo viešą koncertą?

- Tai buvo 1950 m. lapkričio pradžia, radijo koncerto tiesioginė transliacija iš tuometinio “Radiofono” salės, kur su A.Klenickio diriguojamu simfoniniu orkestru grojau F.Liszto “Vengrišką fantaziją” fortepijonui ir orkestrui. Pernai nuo savo debiuto “atšvenčiau” 50 metų…

- Ar vedate statistiką, kiek koncertų jau grojote?

- Tiksliai sunku suskaičiuoti. Apytikriai 2000 įvairiose šalyse: Suomijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje, Šveicarijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Vengrijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje, buvusios Jugoslavijos šalyse, Lenkijoje, Izraelyje, buvusios SSRS respublikose.

- Kaip ir kiti mūsų atlikėjai, anksčiau dažnai koncertavote Rusijoje. Dabar nebevažinėjate?

- Priešpaskutinis mano koncertas Maskvos Čaikovskio salėje vyko A.Sacharovo mirties dieną. Salės direktorius paklausė, ar neprieštarausiu, jeigu pranešėja paskelbs, jog šis koncertas skiriamas Sacharovo atminimui. Be abejo, sutikau. Publika atsistojo, pradžioje pagrojau gedulingą Bacho choralą… Po kelių mėnesių vėl turėjau toje salėje koncertą. Tai buvo 1991 m. vasaris. Paklausiau direktoriaus, ar neprieštaraus, jeigu šį koncertą skirsiu Sausio 13-osios aukų, žuvusių nuo sovietinės kariuomenės, atminimui. Ir salės direktorius, ir pranešėja staiga dingo. Išėjau į sceną ir pats tai pasakiau. Kai kilęs šurmulys atslūgo, pradėjau groti. Tai buvo paskutinis mano koncertas Rusijoje (išskyrus Karaliaučių, kurio, matyt, nepasiekė informacija apie šį koncertą). Tiesa, pernai vasarą gavau kvietimą dalyvauti Tarptautiniame Sacharovo vardu pavadintame festivalyje Nižnij Novgorode, kur akademikas kadais buvo ištremtas. Įspūdžiai po devynerių metų pertraukos - kaip toje rusiškoje dainoje: “Kakim ty byl, takim ty i ostalsia…”

- Ar iš tokio įspūdingo koncertų skaičiaus galėtumėte išskirti sėkmingiausią?

- Tai buvo improvizuotas koncertas Kaune. Išgverusiu pianinu šimto metų sulaukusiai senutei jos kambarėlyje. Abu žinojome, kad ji paskutinį kartą klausosi muzikos (radijo ar patefono senutė neturėjo, o aš kitą dieną turėjau ilgam išvažiuoti tęsti mokslų). Tada jaučiau, kad mano grojimas tikrai reikalingas.

- Jūsų mėgstamiausias kūrinys?

- Kiekvienas kūrinys ne tik kompozitoriaus pagimdytas, jam atsirandant dalyvauja ir atlikėjas. Atlikėjas visada perduoda kūrinį klausytojui per savo prizmę. Kiekvienas kitaip. Vargu, ar kompozitorius galėtų atsakyti, kuris jo kūrinys mylimiausias… Nors gal ir gali, pavyzdžiui, Bronius Kutavičius? Aš negaliu. Man mylimiausias tas kūrinys, kurį tuo metu groju tarsi savo kūrinį, kuris mane "persekioja" dienomis ir naktimis, kurį groju net sapnuodamas. Laikui bėgant ir aš keičiuosi, ir mano meilė muzikai keičiasi… Jeigu rytoj būtų “Oberlinger” vargonų atidarymas, pasirinkčiau Bacho Čakoną (neseniai gavau transkripcijos vargonams natas), Francko Choralą h-moll ir Poulenco Koncertą. Tačiau, kol šis straipsnis pasirodys spaudoje, noras gali ir pasikeisti… Tai nereiškia, kad nustosiu gėrėtis Francku ar Poulencu. Tai reiškia, kad taip pat stipriai pamilsiu dar kitą kūrinį, tą, tarp kurio ir manęs šiuo metu, šią valandą dar yra tam tikra distancija.

- Koks Jūsų koncertas buvo įdomiausias Jums pačiam?

- Tai buvo sovietų laikais... Skambina man iš “Goskoncerto”: “Jūs turėsite du koncertus, vieną Palerme, kitą Monrealyje. Tik prašome kuo paprastesnę programą, kiek galima paprastesnę…”. Kur Palermas, žinau, bet po to Monrealis?.. Atsiverčiau žemėlapį, ten radau tuo vardu pažymėtą mažytį taškelį Sicilijos kalnuose. Vingiuotais kalnų keliais atvažiavau, žiūriu - mažytis miestelis, didelė pilis, milžiniška katedra. Joje didžiuliai šešių manualų vargonai, pirmoje eilėje sėdi Sicilijos kardinolas, koncertą transliuoja Italijos radijas ir televizija - Tarptautinis religinės muzikos festivalis. Susirinkę apie 3000 muzikos mėgėjų iš įvairių šalių užpildė tik trečdalį katedros...

- Domitės Rytų filosofija ir meditacija?

- Vakarietiška filosofija racionalesnė, rytietiška - labiau remiasi sąvokomis, kurios sunkiai verbalizuojamos. Man, kaip muzikui, tai gana artima. O dėl meditacijos, manau, kad vargonų muzika, kaip ir grigališkasis giedojimas, gali tapti vienu iš meditacijos būdų.

- O dzenu?

- Dzeną suvokiu ne kaip filosofiją ar religiją, o kaip betarpišką gyvenimo būdą, kaip spontanišką mūsų gerosios pusės veiklą. Jis man dažnai padeda gyvenime. Dzenas - tai psichologinis lygmuo, gebėjimas nuolat būti čia ir dabar, religija - dvasinis lygmuo. Religija yra tai, kas aukščiau už gyvenimą ir teikia gyvenimui prasmę.

- Jūsų mėgstamiausi rašytojai?

- Dėl prozos sunku būtų vienareikšmiškai atsakyti. Tačiau ypač mėgstu viduramžių japonų poeziją, nes joje mažai žodžių. Taip pat kaip muzikoje labiau mėgstu Mozartą negu Regerį. Mėgstu chaiku už tai, kas yra paslėpta tarp eilučių. Būtent ne už pačius žodžius, o už tai, kas slepiasi tarp jų.

- Buvote organizacinio komiteto, kuris 2001 m. vasarą rengė vykusį Dalai Lamos vizitą Lietuvoje, narys. Jūsų požiūris į šią asmenybę?

- Viena svarbiausių kasdienių Dalai Lamos dvasinių pratybų vadinama “davimu - ėmimu”, kurios metu jis medituoja sutraukęs į save savo tautos kankintojų (Tibetas nuo 1949 m. kenčia Kinijos okupaciją) pagiežą ir neapykantą, o atiduodąs jiems visa, kas yra šviesiausia. Manau, kad dvasios gilumoje Dalai Lama tikresnis krikščionis už vadinamuosius “sekmadieninius” katalikus, kurie šventadieniais lankosi bažnyčioje, o kitas dienas tarnauja Mamonai.

- Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?

- Jaunystėje labiausiai traukė kalnai ir jūra. Nedaug teko jų aplankyti, tačiau ten išgyventos ekstremalios situacijos (bent man ekstremalios) labiau pakeitė mano gyvenimą negu ilgi standartinių gastrolių prisodrinti metai. Nuo mažens turėjau aukščio baimę. Bičiulių muzikų R.Zdanavičiaus ir A.Jurgelionio, nepabūgusių pasiimti manęs į Kaukazą, dėka bent laikinai pavyko ją nugalėti. Nakčia pasiklydus Baltijos jūroje, siaučiant devynių balų štormui (jachtoje ėjau “koko” pareigas), taip pat pavyko suimti save į rankas… Tai buvo didžiausi mano gyvenimo laimėjimai. Nekalbu apie grožį, palikusį neišdildomų pėdsakų mano sieloje. Jeigu gyvenčiau antrą kartą, turbūt nekeisčiau kalnų ir jūros į muziką.

- Vis dėlto daug metų ištikimai tarnaujate vargonams… Kokią reikšmę Jūsų gyvenimui turi būtent šis instrumentas?

- Galėčiau pacituoti šiuolaikinio indų mąstytojo Sri Chinmoy žodžius apie muziką: “Muzika - tai universali Dievo kalba. Ji žadina ir kelia aukštyn mūsų sąmonę. Kai atliekame arba klausomės dvasingos muzikos, iš karto pakylame į aukštesnį sąmonės lygį. Muzika rodo kelia į Amžinybę, nes žadina mūsų nemirtingą esmę”. Šie žodžiai europiečio pasaulėjautai gal kiek neįprasti, tačiau teisingi. Vargonų muzika artimesnė tokiai pasaulėjautai negu kokia nors kita…