Prisiminkime... Julius Andrejevas

Publikuota: 2017-01-06 Autorius: Audronė Žigaitytė
Prisiminkime... Julius Andrejevas

Pokalbis su LNOBT generaliniu direktoriumi Juliumi Andrejevu (1). 13 klausimų Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro generaliniam direktoriui Juliui Andrejevui

Jūsų tėvelio vardas – Lietuvos muzikinio teatro istorija. Daugelis vaikystės įspūdžių kartais net mums patiems netikėtai įsiveržia į naują, lyg ir nieko bendra su jais neturintį, gyvenimo etapą. Visi žinome apie Jūsų dėmesį instrumentinės muzikos žanrams, tačiau niekados – vokalinės… Taigi opera, teatras – koks jo įvaizdis susiformavo vaikystėje ir kaip toli nuo teatro vingiavo kelias, kol ryžotės į jį ateiti ir jam vadovauti?

Teatras buvo ir liko šeimos dalis. Iki studijų konservatorijoje buvau paklusęs mūsų namų Kaune gyvenimo tvarkai, kurią diktavo tėvo darbo ritmas: nuo premjeros iki premjeros. Žinoma, išvykus į Vilnių studijuoti fortepijono, interesų ratas pasikeitė, tačiau vėlesnis mokymasis kompozicijos klasėje grąžino prie operų ir baletų studijų, nors daugiau traukė menkiau pažinti žanrai ir, aišku, moderniosios muzikos naujienos. Vis dėlto diplominis darbas buvo opera „Liūdna pasaka“ pagal to paties pavadinimo J. Biliūno apysaką. O toliau gyvenimas taip keitėsi, kad dirbdavau kelis darbus vienu metu. Kūryba, koncertinė, pedagoginė veikla. Nepavykdavo nuo visko atsiriboti, ilgesniam laikui susikaupti vien ties muzikos rašymu. Nenorėčiau sutikti, kad niekados nesiliečiau prie vokalinės muzikos, nes esu jos parašęs: nuo paprastų vaikiškų dainelių iki stambių chorinių ciklų. O teatro scenos trauka liko, mielai sutikdavau rašyti muziką dramos spektakliams, kol supratau, kad ta muzika numiršta su paskutiniu vaidinimu.

Jeigu kalbėtume apie vaikystėje susiformavusį teatro įvaizdį, tai jis neatsiejamas nuo tos kvapą gniaužiančios scenos magijos, nuo tos paslapties, kai nesuvoki, kas tave daugiau veikia: muzika, scenoje vykstanti drama ar vokalinė meistrystė. Ir dar – mačiau, kaip ta magija gimsta. Ne tik repeticijose. Man gal didesnį įspūdį darė tėvo kabinetas, užverstas operų klavyrais, meno albumais, plokštelėmis, epochinių kostiumų piešiniais, muzikiniais žurnalais ir knygomis. Mačiau, kaip iš to pažinimo, iš nuolatinių studijų gimsta teatras… Dabar pats darau tą patį.  

Gyvenant toli nuo Lietuvos, Ispanijoje, Jums (tikiuosi) pavyko nepastebėti pačios nemaloniausios teatrinio gyvenimo dalies – intrigų. Turiu viltį, kad grįžęs nauju skvarbiu žvilgsniu pamatėte viską kiek kitaip nei mes, nuolatos veikiami tam tikrų jausmų. Koks tas Jūsų objektyvus žvilgsnis į pagrindinį Lietuvos operos ir baleto teatrą – turiu omenyje meninius įspūdžius?

Nesileisdamas į detales, galiu pasakyti, kad atėjau į profesionalų, bet išsibalansavusį kolektyvą. Šalia talentingų menininkų reiškiasi arba tik vegetuoja vidutinio ar net prasto lygio artistai, įsikibę į teatrą – duonos kąsnį. Harmoniją tarp skirtingų lygių rasti sunku.

Net po tokio puikaus spektaklio kaip „Don Karlas“ balandžio 10-ąją turėjau nemenką dvikovą su oponentu, įkyriai teigiančiu, esą opera jau savo laiką atgyveno ir jos aistras puikiausiai pakeičia gausiai mūsų gyvenimą užplūdusios muilo operos. Kurią pusę palaikytumėte Jūs?

Galima tik užjausti jūsų oponentą, jeigu jo aistroms patenkinti pakanka muilo operų.

Trys darbo teatre mėnesiai – per mažas laikotarpis ką nors pakeisti, bet jau pakankamas, kad išryškėtų norimas rezultatas. Kokį Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro įvaizdį kursite?

Stengsiuos blogo nekurti.

Šiandien baugina vis tuštėjanti teatro salė (dirbdama su LMA studentais stebiuosi, kad jie visiškai nesusipažinę su šiuo metu rodomais veikalais, o kur dar tie, kurie mūsų teatre nestatomi!?). Kokios priežastys tolina klausytoją ir žiūrovą nuo operos, nuo baleto? Ar tikite, kad publika sugrįš? Ką jai pasiūlysite, kad tai įvyktų?

Jeigu kūryba virsta pilka kasdienybe, ji negali tapti traukos objektu. Kita vertus, kiekviena epocha mene turi savo išraišką. Šios dienos žiūrovui teatras turi siūlyti ne tik šviežiai interpretuojamą klasiką, bet ir atskleisti nūdienos meno tendencijas.

Ar nenustebino šių metų „Kristoforo“ nominacijai pristatyti muzikiniai vaidmenys – juk tarp pastatymų nėra Jūsų teatro veikalų?

Nenustebino. Džiugina, kad ir Kaune, ir Klaipėdoje gimsta vaidmenys, kurie pastebimi ir įvertinami. Sutinku, kad mūsų teatro pastatymai nebuvo itin ryškūs, tačiau juose vaidmenų, vertų „Kristoforų“, buvo. Tokiuose konkursuose galutinį sprendimą neretai lemia daugybė veiksnių, kurių dalis gal ir nesietina su aukščiausiu meistriškumu, nors yra labai svarbūs.

Kita vertus, o kuriame teatre, jei ne mūsų, pastatytas baletas „Graikas Zorba“, kuriame šokantis Voldemaras Chlebinskas gavo šių metų „Kristoforą“ už Zorbos vaidmenį?

1200 vietų teatras turi apie 150 entuziastų, pasiskelbusių operos bičiuliais, būrelį, kasmet išrenkantį ir pagerbiantį po vieną teatro solistą. Ar Jūsų skonis sutampa su šio būrelio (gal vis dėlto per menko pagal teatro salės dydį, nekalbu jau apie žanro prestižą…) „Kipro“ laureatų pasirinkimu? Ar reikalingi teatrui tokie bičiuliai?

Bičiuliai teatrui reikalingi. Įsitikinęs, kad jų yra tūkstančiai, priklausantys ir nepriklausantys būreliams. Nesiimu skelbti verdikto klubo „Operos bičiuliai“ skoniui. Tačiau tai, kad šiemet laureate tapo Sigutė Stonytė, rodo, jog skonio nestokojama.

Iki šiol, kalbindami teatro vadovus, išgirsdavome nuolatinę trafaretinę formulę: teatre viskas nuostabu, o visos blogybės, jei ir yra, tai tik dėl pinigų trūkumo. Kiek, Jūsų manymu, svarbūs pinigai teatro veiklai? Ar jau domėjotės Rygos opera – juk jiems skiriama valstybės dotacija gerokai menkesnė nei Lietuvos… Ir apskritai – nuo ko prasideda teatras: nuo pinigų, rūbinės?.. O gal vis dėlto nuo žmogaus?..

Pinigai – labai svarbus veiksnys. Tačiau ne vienintelis, ir vien pinigais teatro problemų neišspręsi. O tos problemos kiekviename teatre skirtingos.

Kalbant apie Latvijos nacionalinę operą (joje lankiausi prieš keletą dienų), reikia nepamiršti, kad Ryga yra milijoninis miestas, o jos teatras – mažesnis nei Vilniaus. Menkesnė ir kitų muzikinių institucijų veikla Rygoje (gero teatro lankomumo prielaida). Vis dėlto ne tai lemia staiga išaugusį teatro populiarumą. Radikalios permainos leido sukurti stiprų kūrybinį kolektyvą ir kviestis gerai apmokamas pajėgas iš svetur. Rygiečiams skiriama mažesnė nei mūsų valstybės dotacija gerokai papildoma užsienio rėmėjų lėšomis. Vis dėlto Rygos teatras neišsivaduoja iš sunkių skolų. Tačiau jis išsivadavo nuo kūrybinio balasto ir turi laisvas rankas. Mūsų rankos surištos įstatymų…

… Taip. Teatras prasideda nuo žmogaus, privalančio gerai atlikti savo darbą. Ir dar dvasią jam įpūsti. O dvasia paprastai netoli nuo talento sklando.

Nuo paskutinės lietuviškos operos premjeros (o tai buvo 1987 metais pastatyta A. Bražinsko „Liepsna“; jokiu būdu neskaičiuosiu V. Telksnio „Karlsono“ ar pakartotų veikalų, juo labiau nacionalinei tematikai „atstovaujančių“ italų veikalų, pvz., A. Ponchielli „Lietuviai“) praėjo daugiau nei dešimtmetis. Ir tai NACIONALINIS TEATRAS! Žlugo mitas, esą teatras nemėgsta tuščių kėdžių – jos ištuštėjo ir be nacionalinių veikalų „pagalbos“. Jūs – kompozitorius. Tad geriau nei kas kitas žinote, kaip gimsta šedevrai… Ar iš skiriamos dotacijos tikrai neįmanoma rasti dalelės lėšų, kad kiekvienais metais sceną išvystų bent po vieną lietuvišką veikalą?

Lietuviški veikalai privalo sugrįžti į teatrą. Ir ne iš „dalelės lėšų“ ar finansinių likučių. Čia ne vien teatro, bet ir visos valstybės kultūrinės politikos garbės reikalas. Tam būtina svarstyti logišką, gerai apgalvotą mechanizmą: kūryba – atranka – finansavimas – realizavimas. Pradėjome lietuviškų kūrinių paieškas. Teatre jau įvyko dvi operų perklausos. Žinau, kaip nedažnai gimsta šedevrai, tačiau nesinorėtų vadovautis beatodairiška nuostata „nors ir prastas, bet lietuviškas“. Ateinančių metų teatro repertuariniame plane – G. Kuprevičiaus opera „Karalienė Bona“, ir labai norisi tikėti, kad ji pateisins mūsų viltis.

Naujausia teatro premjera – baletas „Venecijos karnavalas“. Brangus spektaklis. Ar pasiteisino investicijos? Ar šiandien, kai jau dešimtimis galime skaičiuoti scenai rašančius (ar norinčius rašyti) autorius, ne naivu už nemažus pinigus „kurti šedevrą“ iš pamirštų veikalų?

Atėjau į teatrą, kai šių metų pastatymai jau buvo darbo procese. Negaliu tad atsakyti, kas paskatino imtis to ar kito veikalo. Mano nuomone, „Venecijos karnavalo“ kūrimas buvo rizikingas sumanymas, kuris nepasiteisino.

Jau įpratome nuolatos girdėti nuostatą, esą teatras stato veikalus užsieniui ir užsieniečiams (iš čia originalo kalba, veikalų parinkimas, pastatymų prabanga ir t. t.). Ar tokia nuostata logiška?

Aistringos diskusijos, kokia kalba – originalo ar valstybine – vaidinti operas, vyksta visame pasaulyje iki šiol. Manau, reikėtų derinti abu variantus. Natūralu, jei zingšpylis ar operetė, kur yra daug šnekamojo teksto, savai publikai pateikiami lietuviškai. Tačiau tokie spektakliai yra pasmerkti likti namuose. Galimas kitas būdas: paruošti abiem kalbomis, bet tai dvigubas darbas, neturint garantijos, kad tas spektaklis bus pakviestas gastrolių. Niujorko „Metropolitan Opera“ pripažįsta tik originalo kalbą (Ryga, Talinas, beje, taip pat), tačiau netoliese viename iš Brodvėjaus teatrų viskas dainuojama angliškai. Aš pats „išpažinčiau“ originalo kalbą, tačiau nesakau to kategoriškai.

Įpratome – tiksliau, nė neįsivaizduojame, kad gali būti kitaip, – ir prie teatro uždarumo: teatras atsiriboja nuo apie jį rašančiųjų (jie visi klysta), o rašantiesiems taip pat geriau iš viso nerašyti, nei eilinį sykį tapti kieno nors priešu. O po kelerių (ką jau kalbėti po keliolikos!) metų pasigendi recenzijų, užfiksavusių pavykusį debiutą, sėkmingą spektaklį ar apskritai artisto veiklą. Ar daug teatro archyve bus straipsnių apie jo artistus? Maža to, man reikia teatro įvaizdį spaudoje padedančios kurti nuotraukos, spektaklio ar dainininko įrašo, vaizdajuostės – kur jų gauti? O gal iš tiesų teatrui visa tai, o kartu ir spauda, nereikalingi?

Šiandien teatras ieško apie jį rašančių žmonių. Pirmą žingsnį žengiau Jūsų žurnalo link, džiaugdamasis, kad jis atviras tokiam bendravimui. Kitas žingsnis – į Muzikos akademiją, ieškant potencialių būsimųjų recenzentų.

… Naujausių spektaklių nuotraukų galima gauti teatro literatūrinės dalyje. Vaizdajuosčių rasite teatro archyve. Netrukus į jas pradėsime įrašinėti kiekvieną spektaklį, tai pravers mūsų darbo analizei. Saugosime jas mėnesį, o labiausiai pavykusių spektaklių įrašus atiduosime į archyvą.

Dažnai sakoma, kad lengviau (ir pigiau!) pastatyti naują namą, nei rekonstruoti seną. Ar nekyla ūpas imti ir sugriauti viską, kas yra šiandien, ir pradėti statyti visiškai naują teatrą?

Fatališkas tryliktasis klausimas. Žvelgdamas pragmatiškai, atsakyčiau: taip, toks požiūris teisingas. Tačiau sugriovę Vilniaus senamiestį, ką būtume pastatę? Pašilaičius? Pilaitę? Išvalius nuo griuvenų ir atstačius, turime vertybę, kuria didžiuojamės.

 

Pokabis su LNOBT generaliniu direktoriumi Juliumi Andrejevu  (2)

Paskutinį kartą kalbėjomės beveik prieš pusantrų metų. Kas nauja įvyko teatre per tą laiką?

Šiandieninė situacija yra tarsi lūžio momentas. Atėjau į teatrą sunkiausiu laikotarpiu: jį buvo apleidęs žiūrovas, smarkiai ir nuolat buvo mažinamas biudžetas, teatras neturėjo jokių rėmėjų – vien tik skolas, jokių ryšių su užsieniu, visiškai apleista reklamos, teatrinio meno propagavimo, ryšių su visuomene sfera.

Šiandien žiūrovai jau grįžta į teatrą, nes nori būti čia vykstančių reikšmingų kultūros reiškinių bei procesų liudininkai. Jie mato, kad teatras atgyja, tampa šalies kultūros centru. Meno kritikai pastebi ir labai pozityviai vertina meninio lygio kilimą bei pastangas integruoti į teatro kolektyvą jaunimą. Pradeda megztis vaisingi ryšiai su teatro rėmėjais. Ir dar – šiandien teatro neslegia skolos.

Viena iš mano pagrindinių idėjų yra ne tik sudominti savą žiūrovą, bet ir ieškoti kelių į pasaulį. Tai galima padaryti tik per meninę kokybę ir aukštą profesionalumą. Šis prioritetas buvo ir bus mano atspirties taškas. Šios mintys „Muzikos barų“ skaitytojams gali pasirodyti gana abstrakčios, taigi norėčiau pateikti ir keletą konkrečių faktų.

Per pastarąjį sezoną buvo parodytos 7 premjeros ir visos sulaukė gerų kritikos įvertinimų. Baleto trupė gastroliavo Italijoje, Ispanijoje, Vokietijoje. Po kelerių metų pertraukos į gastroles užsienyje (Taivane ir Vokietijoje) išvyko ir mūsų opera.

Pradėtas atnaujinti teatro kompiuterių ūkis. Atsirado naujas ir nuolat papildomas teatro pristatymas internete. Baigiamas ruošti naujas teatro istoriją ir jo šiandieną reklamuojantis bukletas. Dienos šviesą išvydo CD su garsiausių mūsų solistų įrašais, o dabar laukiame mūsų parengto G. Verdi „Requiem“ kompaktinio disko.

Na, bet grįžkime prie teatro veiklos esmės – premjerų. Nepaisydami nuolat slegiančių ekonominių nepriteklių, iškėlėme pagrindinį tikslą – dirbti bet kokiomis sąlygomis. Rampos šviesą išvydo J. Offenbacho „Hofmano istorijos“ (dirig. J. Aleksa, V Viržonis, režisierė M. Wiesler, dail. A. Vasiljevas). Po to tikrąja to žodžio prasme iš nieko pastatyta P. Mascagni „Kaimo garbė“ (dirig. V. Viržonis, rež. E. Domarkas, dail. H. Ciparis). Vasarį iš Maskvos pakviestas dirbti vyriausiuoju dirigentu Liutauras Balčiūnas Lietuvos žiūrovams prisistatė puikiai paruoštu G. Verdi „Requiem“. Dirigentai J. Aleksa ir M. Staškus pradėjo įgyvendinti G. Puccini operų triptiko idėją. Pirmuoju tapo „Džanio Skikio“ pastatymas. Čia išmonę parodė rež. E. Domarkas ir dailininkas H. Ciparis, jis perdirbo senų spektaklių kostiumus bei dekoracijas. Vėlgi spektaklis gimė tarsi iš nieko, arba, kaip mes nelinksmai juokaujame, iš senų skudurų. Labai netikėtą staigmeną pateikėme baleto gerbėjams parodydami choreografo iš Vokietijos X. P. Wango pastatytus vienaveiksmius spektaklius – S. Prokofjevo „Kontrastus“ ir I. Stravinsko „Šventąjį pavasarį“. Premjeriniame spektaklyje žavėjo ne tik šviežias ir originalus choreografo, dailininkų A. Jacovskytės ir A. Jacovskio darbai, bet ir L. Balčiūno diriguojamo orkestro meistriškumas, muzikinė branda. Sezoną baigėme bendru Vilniaus festivalio ir mūsų teatro projektu – Broniaus Kutavičiaus opera „Lokys“ (dirig. M. Staškus, rež. J. Jurašas, dail. M. Navakas ir S. Straukaitė).

Per tą laikotarpį pateikėme ir premjerą vaikams. B. Britteno „Žaiskime operą“ pastatė jauni menininkai: dirigentai M. Staškus ir V. Lukočius, rež. A. Giniotis, dail. R. Skrebūnaitė. Teatro repertuare aiškiai juntama operų vaikams stoka, ir šį spektaklį pasirinkome todėl, kad mažasis žiūrovas būtų priartintas prie pačios operos kūrimo, pasijustų kūrybinio vyksmo dalyviu. Manau, kad tai patrauklus, gyvas spektaklis.

Jis lankomas?

Norėčiau, kad būtų lankomas geriau. Mums trūksta patirties dirbant su vaikais, ieškant glaudesnio ryšio su mokyklomis. Tą daryti privalome, juolab kad planuojame ruošti spektaklius vaikams naujoje kamerinėje salėje, kurių tikslas panašus: priartinti jaunimą prie operos, supažindinti su teatro virtuve, instrumentais ir pan.

Kalbėjau apie praėjusio sezono premjeras. Šį sezoną pradėjome intensyviu P. Čaikovskio operos „Pikų dama“ ruošimu. Per mėnesį koncentruoto ir neįprastai įtempto darbo parodėme šios operos sceninį eskizą (dirig. L. Balčiūnas, J. Geniušas, rež. G. Varnas, dailininkės M. Vosiliūtė ir J. Rimkutė), kuris pranoko visus lūkesčius. Premjeriniame spektaklyje dalyvavę žiūrovai ko ne vienu balsu siūlė nieko nekeisti. Deja, iš kitų teatrų skolinti kostiumai, degios popierinės dekoracijos verčia mus dar gerokai padirbėti, kad „Pikų dama“ taptų visaverčiu spektakliu.

Tačiau kokie argumentai lėmė, kad buvo pastatyta „Pikų dama“ neturint tinkamų atlikėjų, nors čia pat vaikšto gal net keturios to paties P. Čaikovskio „Eugenijaus Onegino“ sudėtys?

„Eugenijus Oneginas“ yra mūsų planuose ir jis bus pastatytas, o į šio klausimo pirmąją pusę galiu atsakyti klausimu: „Ar turime šiandien teatre tikrą Radamesą? Nors „Aida“ ir užima svarbią vietą mūsų repertuare“. Dramatinio tenoro problema opi ne tik mūsų teatrui, tačiau pasaulio teatrai šios problemos nesibaido. Negana to, kviesti solistus iš svetur yra jų veiklos kasdienybė. Čia galimos dvi repertuarinės politikos koncepcijos: ar formuojame repertuarą iš turimų vokalinių pajėgų, tuo apsiribodami ir užsidarydami, ar atsiveriame ir formuojame pasauliui įdomų, intriguojantį repertuarą. Šiandieninei teatro vadovybei priimtinesnė antroji koncepcija. Beje, esu įsitikinęs, kad po kurio laiko turėsim ir savo Germaną. Tokių problemų apskritai nekiltų, jei turėtume sutarčių sistemą.

O vis dėlto, perfrazuojant režisierių ir direktorių Juozą Grybauską: „Visi turi dirbti, ir tuomet teatre neliks laiko intrigoms“. Jūs darbu visus lyg ir apkrovėte, tačiau vis dar randama laiko riaušėms prieš vadovybę. Kur priežastys?

Priežasčių nemažai. Viena jų – užgautos ambicijos, įsitikinimas savo neliečiamumu. Pokyčiai visuomenėje provokuoja ir pokyčius teatre. Ne visiems lengva prie to priprasti. Teatras kapitalizmo sąlygomis negali būti uždara sala, kur kiekvienam užtikrintas išėjimas į sceną, nauji vaidmenys, stabili alga ir apsauga nuo kritikos. Pavienių menininkų nesavikritiškumas, nesugebėjimas pažvelgti į save iš šalies, senstant atsirandančios fizinės ir vokalinės problemos (turiu omeny ne tik dainininkus, bet ir baleto, choro, orkestro artistus) gimdo liguistas ambicijas. Tačiau pagrindinė teatro misija – atsiverti su aukščiausio meistriškumo spektakliais, bet ne provincialiai užsisklęsti savyje vien tam, kad neliktų nepatenkintų teatro kolektyve. Žinoma, kiekvienas menininkas – atskiras, lengvai pažeidžiamas pasaulis. Žinoma, kad privalu skaitytis su Dievo duotu talentu, tačiau pataikavimas artistui, jo nemotyvuotų kaprizų tenkinimas, pražangų toleravimas veda į neišbrendamą kompromisų liūną, kuriame paskęstume visi drauge. Kada į kolektyvą ateina jaunas, veržlus, valingas, kieto charakterio dirigentas, reikalaujantis maksimaliai atiduoti jėgas darbui, pažeidžiama nusistovėjusi, patogiai atlaidi ramybė, kyla nenoras paklusti vadovo valiai. Čia aštresnis žodis ar griežtesnis žvilgsnis gali virsti kibirkštimi, sukeliančia pasipriešinimo aistras. Norim mes pripažinti ar ne, tačiau naujų, jaunų artistų pasirodymas teatre tas aistras dar sustiprina. O juk nauji vardai – didelė trauka publikai, jau nebenorinčiai lankyti kai kurių pabodusių senų spektaklių.

Iš tiesų Julija Stupnianek gegužę ir Jana Besedinskaja rugsėjį – tai dvi Violetos, ne tik sudominusios ir paskatinusios dar kartą pamatyti ne pačios geriausios formos „Traviatą“, bet ir palikusios neišdildomų meninių įspūdžių. O dar jų partneriai Edgaras Montvidas-Prudkauskas (Alfredas) ir Dainius Stumbras (Žermonas) ne tik lėmė spektaklių meninį lygį, bet, manau, ne vienas juos matęs prisimins šiuos spektaklius kaip etapines „Traviatas“ mūsų operos istorijoje.

O ukrainietės J. Besedinskajos pasirodymas taip pat sukėlė polemikos bangą teatro kuluaruose. Kai kurių solistų ji buvo labai kritikuota, prikišant profesionalumo stoką...

Bet juk direktorius tam ir yra, kad pasakytų neginčytiną nuomonę, paremtą svariais argumentais... Jaunieji puikiai debiutavo ir turi dainuoti teatre. Nors jeigu jie sustos tobulėję, netruks publikai pabosti.

Galiu tik dar kartą patvirtinti, kad atveriame teatro duris jauniesiems. Net ir turint pasaulinių žvaigždžių, reikia galvoti apie perspektyvą: kas ateis po jų? Žinoma, aš ir vėl grįžtu prie neįgyvendintos idėjos – sukurti jaunimo studiją prie teatro, kur jaunieji solistai gautų galimybę tobulėti. O dabar kiekvieno pradedančio solisto atėjimas į teatrą reiškia kurio nors etatinio dainininko atleidimą. Šį procesą stabdo mūsų įstatymai...

Jūs dažnai sakote, kad Rygos teatrui paprasčiau. O kaip jie savo įstatymus yra pakoregavę?

Rygos teatras turi savo atskirą įstatymą, kuris, anot generalinio direktoriaus A. Žagaro, taip pat nėra labai tobulas. Skandalai ir teismai direktorių reformatorių lydėjo dvejus metus ir dar tebesitęsia. Gal tai nebloga reklama teatrui, tačiau laikotarpis nepaprastai sunkus ir skausmingas...

Nenoriu kalbėti tik apie artistinį atsinaujinimą. Reikia galvoti ir apie visų teatro padalinių restruktūrizavimą, naują šiuolaikišką vadybą. Būtina surinkti kompaktišką vadovų komandą, kurioje dirbtų jauni, darbo specifiką išmanantys žmonės. Jų ieškome. Teatro neišgelbės kosmetinės priemonės. Modernizavimas turėtų prasidėti nuo visapusiško audito, nustatančio dabartinę teatro būklę.

Ar nereikėjo to daryti anksčiau, kai tik atėjote vadovauti?

Taip, Jūs teisi, tačiau kai teatras buvo apverktinos finansinės būklės, auditas atrodė pernelyg didelė prabanga. Pagaliau ir liaudies išmintis sako: „Geriau vėliau negu niekada“. Vadyba teatre ne mažiau svarbi sritis nei akivaizdžiai kylantis jo meninis lygis. Mums būtina stiprinti rinkodara, ryšiai su visuomene.

Kokie artimiausi teatro kūrybiniai planai?

Artimiausia premjera – „Pikų dama“. Kiek vėliau darbą prie G. Puccini triptiko tęs dirigentai J. Aleksa ir M. Staškus, rengiama opera „Sesuo Andželika“. Sezoną baigsime L. Bernstaino baleto „Iš Vestsaido istorijų“ premjera. Kartu bus statomas vienaveiksmis baletas „Koiko“ pagal japonų ritualinę muziką. Šiuos darbus įgyvendinti kviečiamas įžymus australų choreografas Stantonas Welchas. Tuo pačiu metu vyks parengiamasis G. Bizet operos „Karmen“ darbas. Na, ir didžioji mūsų svajonė – choreografo B. Eifmano baleto „Raudonoji Žizel“ pastatymas.

Kaip įsivaizduojate operą XXI amžiaus kontekste? Jau šiandien televizijas užplūdo serialai, kompiuteriai pasiglemžė nepaprastai didelę visuomenės laiko dalį. Knyga nebereikalinga. Jaunimo nebeįmanoma atvesti į operos teatrą. O čia – nesuprantamas, be galo ištaigus, sudėtingas operos žanras... Be galo imlus ir pinigų, ir daugybės žmonių darbo. Kaip įsivaizduojate jį šiandieninio ir būsimo gyvenimo kontekste? Ar jis gali, ar jis galės egzistuoti?

Įsivaizduoju. Šiandieninėje kompiuterizuotoje civilizacijoje labai ryškus bėgimas iš urbanistinių monstrų, ieškojimas prieglobsčio gamtoje, grįžimas prie visko, kas natūralu ir tikra.

Jums opera – tikras dalykas?

Žinoma.

Bet ji mieste...

Mašinerijoje ji – tarsi gamta, kurios šiandien mes ypač išsiilgę. Niekas nepakeis natūralaus grožio balso, gyvo orkestro, choro skambėjimo, kūrybos akto – to trapaus ir nenusakomo vyksmo, kuris gimsta žiūrovo akivaizdoje. Pasaulis vystosi spirale. Jis nutolsta ir vėl grįžta prie tikrų vertybių. Ir todėl aš matau operos ateitį.

 

"Muzkos barai" 1999
Muzikos barai 2000 Nr. 12

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Susiję nariai

Julius Andrejevas

Julius Andrejevas

Pianistas, kompozitorius, LMTA docentas

Audronė Žigaitytė-Nekrošienė

Audronė Žigaitytė-Nekrošienė

Kompozitorė, profesorė, muzikos kritikė ir apžvalgininkė (muzikos žurnalistė), muzikos meno ir mokslo žurnalo "Muzikos barai" leidėja ir redaktorė, leidėja (kompaktinės plokštelės, knygos), organizatorė (vadybininkė, prodiuserė)

Komentarai