Virtuoziškumo ir žavesio šventė

Retai beišgirsime skambantį smuiką solo: kūrinių be fortepijono pritarimo nėra ypač daug, o parašytieji dažniausiai pasižymi virtuoziškumu, reikalauja puikios technikos, ir, kad gebėtų pats vienas scenoje atskleisti smuiko skambesio galimybes,  atlikėjas privalo būti pakankamai drąsus, puikiai valdyti garsą ir turėti nepriekaištingą techniką – juk kai „nebesislepi“ už akompanimento, jautriau girdisi menkiausias praslydęs garsas. Trečiadienio (balandžio 22 d.) vakarą Vilniaus rotušėje turėjome progą pasiklausyti trijų Naujų idėjų kamerinio orkestro (NICO) smuikininkių – Julijos Ivanovos, Augustos Jusionytės, Dalios Simaškos ir violončelininko Justo Kulikausko solo styginiais instrumentais atliekamų kūrinių. Kartais NICO priekaištaujama, kad kolektyvo grojama muzika (ir įvaizdis) pataikauja plačiosios publikos skoniui bei stokoja turinio gelmės [1], yra gana paviršutiniška ir neturi didelės meninės vertės. Iš tiesų, šis koncertas parodė, ko vertas atskiras NICO narys, o pasirinkta programa toli gražu nebuvo vien ansamblio pamėgta ir kultivuojama šiuolaikinių kompozitorių kūryba: girdėjome kultinius smuiko muzikos opusus parašiusių Johanno Sebastiano Bacho, Niccolo Paganini, Eugène Ysaÿe bei XX a. atstovų Giovanni Sollima, Johno Corigliano bei Alexey‘aus Igudesmano kompozicijas.

Koncertą pradėjo jauniausia iš koncertavusiųjų, dar tebestudijuojanti LMTA II kurse, Julija Ivanova. Ši drąsi mergina nepabijojo atlikti J. S. Bacho Antrosios partitos d-moll su garsiąja Čakona. Tokio monumentalaus kūrinio pateikimas publikai (ypač turiu omenyje monumentaliąją Čakoną) – ir techninis, ir ištvermės, ir intelektinis iššūkis. Klausantis žavėjo lygus, kokybiškas garsas (ypač lėtosiose dalyse) bei išryškintas polifonijos pradas. Greitesnėse vietose kartais pritrūkdavo kiekvieno garso išklausymo, tikslaus ritmo išlaikymo – truputį jaučiama skuba ne visiškai leido patirti J. S. Bacho muzikos tvirtumą, stabilumą ir ypač Čakonos didingumą. Galbūt čia sutrukdė jaunystės skubėjimas?.. Tačiau toli gražu ne kiekvienas, tokio amžiaus būdamas, drįstų imtis brandos ir gilaus muzikos išmanymo reikalaujančio kūrinio, su kuo ir galima pasveikinti atlikėją.

Dalios Simaškos pagriežtas N. Paganini Kaprisas nr. 24 nuskambėjo drąsiai ir laisvai. Lyginant su Partitos (ir apskritai J. S. Bacho kūrybos) charakterį atliepiančiu J. Ivanovos susikaupimu, D. Simaškos pasirodymas buvo artistiškas ir efektingas – kaip ir įprasta NICO kolektyvo pasirodymuose. Dar vienas, koncerto pabaigoje skambėjęs, smuikininkės atliktas kūrinys – A. Igudesmano Funk the Strings – apie muzikantę paliko įspūdį turint polinkį į ypač ekspresyvią ir bravūrišką atlikimo manierą. Pastaroji kompozicija priklauso labiau popmuzikos sferai, tačiau dėl vis greitėjančio tempo ir aktyvaus ritminio prado reikalauja virtuoziškumo bei tvirtų techninių įgūdžių. Funk the Strings (kūrinio eigoje prisijungė ir J. Ivanova bei A. Jusionytė) nuskambėjo labai efektingai, o atlikėjos savo energiją perdavė ir klausytojams – kūrinys nuteikė aktyviai ir pozityviai.

Dar viena koncerto herojė A. Jusionytė išsiskyrė nepriekaištinga technika. Šios atlikėjos muzikavimas, ko gero, buvo brandžiausias. E. Ysaÿe Sonata smuikui solo Nr. 3 d-moll pakerėjo publiką ir susilaukė gausių ovacijų – ir iš tiesų A. Jusionytė buvo to verta: tai buvo ne tik techniškai nepriekaištingai pagriežtas itin sudėtingas opusas, tačiau ir dramatiškai, emociškai paveikus atlikimas su galingomis kulminacijomis. Johno Corigliano Raudonojo smuiko kaprise, kuriame derinami lyrinis ir aktyvusis, dramatinis pradai, buvo surastas balansas tarp jausmingo ir efektingo atlikimo.

Trijų žavių smuikininkių kompaniją papildė violončelininkas J. Kulikauskas, pagriežęs G. Sollima pjesę La Folia. Kūrinys grįstas dviejų skirtingų charakterių prieprieša – mąslių, minimalistinėmis priemonėmis plėtojamų padalų vs dramatiškos, audringos nuotaikos, greito motorinio ritmo epizodų. Nuolatinė nuotaikų kaita, atliepianti kūrinio pavadinimą, reikalavo ryškių kontrastų atliekant šį opusą, ką J. Kulikauskui pavyko išreikšti. Ko gero, net labiau nei greitosios dalys, žavėjo lėtesnieji epizodai – savo susikaupimu, susitelkimu, įsiklausymu. Juk ne visada demonišku tempu atliekama muzika yra meniškai vertingo grojimo pavyzdys; dabar, kai puiki technika yra savaime suprantama kiekvieno atlikėjo savybė, kur kas svarbiau tampa ne bravūriškai „išsitaškyti“ ir tuščia virtuozerija papirkti publiką, o iš tiesų scenoje išgyventi muziką, ją autentiškai pajusti, ištransliuoti jos emocijas bei dramaturgiją – šiems gebėjimams „patikrinti“ ypač paranki lyrinė, lėtesnė muzika, kurioje nesudominsi publikos įspūdingais viražais, o nebent stipriai perteiktu emociniu turiniu. Na, o šiame koncerte NICO kolektyvo nariai atsiskleidė kaip brandūs atlikėjai, groję ir atrodę ne tik efektingai, bet ir turiningai.

[1]                Gruodytė, Vita. Minimalistinė akademinės muzikos roko „žvaigždė“. Kultūros barai, 2015,  Nr. 2.