SVARBIAUSIOS A. ŽIŪRAIČIO KŪRYBINĖS BIOGRAFIJOS DATOS
Nuo 1950 - LTSR operos ir baleto teatro koncertmeisteris.
1951-1954 - LTSR operos ir baleto teatro dirigentas.
(1954) 1958 Maskvos konservatorijoje baigė Nikolajaus Anosovo dirigavimo klasę
1955-1960 - Sąjunginio radijo ir televizijos Didžiojo simfoninio orkestro dirigentas.
1960-1995 - Maskvos Didžiojo teatro dirigentas.
1968 - Tarptautinio dirigentų konkurso Šv. Cecilijos muzikos akademijoje (Romoje) laureatas.
1977 - TSRS valstybinės premijos laureatas (už A. Ešpajaus baleto „Angara“ dirigavimą).
Algis ŽIŪRAITIS. Aš, žinoma, Lietuvoje jau lyg ne savas, bet ir čia, Rusijoje, tarsi svetimas. Kontaktai su Lietuva, galima sakyti, visiškai nutrūko. Jau pasikeitė kartos. Anuomet, kai likau Maskvoje, daug kas nepritarė, nes tikėjosi, kad grįšiu į Lietuvą ir diriguosiu teatre. Vėliau tuos žmones pakeitė kiti, kurie manęs nebepažįsta...
Gana tvirtai suaugau su rusų kultūra ir muzika. Nors taip pat gerai, man atrodo, jaučiu italų muziką. Beje, apie tai rašė ir italų spauda, kai Parmoje padirigavau Leoncavallo „Pajacus“ ir Mascagni „Kaimietišką garbę“. „Nuostabu – tarsi Žiūraitis būtų italas. Iš kur jame visa tai?“ O apskritai muzikos palikimas negali būti savas ar svetimas. Jeigu esu muzikas, vadinasi, visa muzika priklauso man. Kad ir kur būtų sukurta.
ALGIMANTAS KALINAUSKAS (1923-2010). Dirigavimą studijavo Vilniuje pas J. Kačinską ir M. Šteimaną. Vienoje stažavo pas K. Böhmą. Dirbo filharmonijos orkestre smuikininku, Vilniaus teatre – dirigento asistentu. Debiutavo 1943 m. Vilniuje Ch. Gounod „Faustu“. 1946–1958 metais Lietuvos valstybinio operos ir baleto teatro dirigentas, 1966–1993 – Lietuvos konservatorijos (dabar Muzikos akademijos) operos studijos bei dirigavimo pedagogas.
Prisiminkite A. Žiūraičio debiutą, anų laikų teatrą...
A. KALINAUSKAS. Žiūraitis kaip dirigentas debiutavo neragavęs specialių mokslų. Kai operos teatras persikėlė į Vilnių (1948. – Audr. Ž.), kildavo didelių problemų dėl koncertmeisterių. Žiūraitis buvo vienas iš pirmųjų reikalingų ir tikrai šiam darbui tinkančių muzikantų. Jis labai atidžiai sekdavo klavyrą, atkreipdavo dėmesį savo artistiškumu. Bukšai buvo nusibodusi „Halka“, o tokiais atvejais jis visuomet mėgdavo leisti pasireikšti kitiems ir tąkart pasirinko Žiūraitį. Natūralu, taip ir turi būti. Dažniausiai iš pradžių gauni tai, kas lieka nuo kitų: niekur ir niekada nebūna, kad iš karto tau patikėtų pastatymą. Savo spektaklio Algis Vilniuje taip ir negavo. Žiūraitis turėjo geras rankas, buvo muzikalus, iš pat pradžių į kūrinį žvelgė kaip dirigentas aprėpdavo kūrinio visumą.
Iškart po karo teatro muzikantai nebuvo aukštos kvalifikacijos. Dirbo studenčiokai, pradedantieji dainininkai. Tačiau iš esmės ne tai lemia provincialumą.
– tai tam tikras mąstymo, o ne kvalifikacijos lygis. „Mes geriausi pasaulyje!“ – savikritikos, savikontrolės stoka yra tikrasis provincialumas. Algis irgi turėjo tokio „profesoriško“ provincialumo, tikriau – išdidumo, kuris būdingas jauniesiems: aš irgi jau maestro!..
RIMAS GENIUŠAS (1920-2012). 1945 m. baigė Kauno konservatorijos B. Dvariono fortepijono klasę. Studijuodamas dirbo koncertmeisteriu Operos ir baleto teatre, drauge mokėsi dirigavimo pas žymiausius Lietuvos dirigentus – M. Bukšą, J. Tallat-Kelpšą. Kaip dirigentas, debiutavo 1945 m. G. Rossini „Sevilijos kirpėju“. 1948 m. baigė Kauno konservatoriją antrą kartą – kaip dirigentas. 1949–l951 metais tobulinosi Leningrado konservatorijoje pas S. Jelciną, I. Musiną, I. Altermaną. 1952 m. grįžo diriguoti į Lietuvos operos ir baleto teatrą. 1958–1975 ir 1991–1994 metais šio teatro vyriausiasis dirigentas.
Su mano Tėvu draugavote, o ką manote apie jį kaip dirigentą?
R. GENIUŠAS. Algį Žiūraitį pirmą kartą sutikau 1948-ųjų žiemą. Ruošiantis kompozitorių katedros koncertui, kuriame turėjau skambinti Juliaus Juzeliūno, Povilo Tamuliūno ir Eduardo Balsio kūrinius, prireikė pagalbininko vartyti natas. Kompozitoriai patarė kreiptis į Žiūraitį, labai gabų studentą. Taip užsimezgė mūsų draugystė. Manau, abu pasakytume, kad tuos metus iki mano išvykimo į Leningrado buvome geriausi draugai. Trankėmės po miestą, restoranus, krėtėme visokias išdaigas, - lėbauti nei jam, nei man nerūpėjo, bet abudu labai mėgdavome saldumynus ir kavą. Valandų valandas kalbėdavomės, aptarinėdavome įvairius dalykus – buvome panašių pažiūrų. Jau tada man imponavo Žiūraičio darbštumas, valingumas. Prisimenu, artėjo fortepijono egzaminai, o jis buvo labai užsiėmęs meilės reikalais, negalėjo mokytis. Bet likus kelioms dienoms Algis pareiškė dabar jau sėsiąs prie instrumento ir grosiąs po trylika valandų kasdien. Po egzamino, išlaikyto penketui, jis prisipažino vieną dieną grojęs trylika, kitą – vienuolika valandų. Darbingiausias Algiui būdavo ankstyvas rytmetis nuo penktos iki aštuntos: kiti tik keliasi, o jis jau nemažai nuveikęs. Tos labai vertingos savybės – gebėjimo mobilizuoti save – Algis neprarado ir vėliau. Kartą, kai gyveno jau Maskvoje, kalbėjomės telefonu – skundėsi, kad visiškai nerepetavęs turės diriguoti baletą, kuris nerodytas tris mėnesius, sakė dirbąs po vienuolika–dvylika valandų, kad galėtų diriguoti atmintinai. Sykį, būdamas Maskvoje per baleto, kurį dirigavo Algis, pertrauką, užsukau į dirigentų kambarį, manydamas rasiąs jį besiilsintį. Tačiau Žiūraitis... repetavo su violončelistų koncertmeisteriu! Jis nebijojo didelių krūvių, viską darydavo kaip pridera – metodiškai, susitelkęs.
Kai grįžau iš Leningrado, vėl dažnai būdavome kartu. Algis lankėsi mano repeticijose, pasivaikščiodami jas aptarinėdavome. Jau tuomet jis domėjosi dirigavimu.
Vėliau, pradėjęs dirbti Radijo komitete, buvau labai užimtas ir teatro gyvenimu beveik nesidomėjau, nebuvau nė Žiūraičio debiutiniame pasirodyme. Kai 1952-aisiais grįžau į Operą, vėl artimai – iki pat istorinės Dekados Maskvoje 1954-ųjų pavasarį – bendravome su Algiu. Per dekadą gyvenome viename viešbučio numeryje. Jos metu buvo net vienuolika spektaklių: dvi „Marytes“ dirigavo Žiūraitis, tris „Igorius“ – Altermanas, o dvi „Traviatas“ ir keturis „Ant marių kranto“ spektaklius – aš. Stebėdavau, kaip jis diriguoja, nors be jokios mokyklos, bet labai estetiškais judesiais. Aišku, jo technikos „Marytei“ pakako, bet „Igoriui“ – ne. „Marytė“ Maskvoje buvo sutikta gerai. Mūsų teatro sienlaikraštis net rašė, kad „du jauni dirigentai (t. y. aš ir Žiūraitis) ant savo pečių, tiesą sakant, pakėlė visą dekados parengiamąjį darbą“. Žiūraitis jau dekados metu dėjo visas pastangas, kad galėtų toliau mokytis. Matėmės su Algiu Maskvoje mūsų teatro gastrolių metu ir kai stažavausi Didžiajame teatre. Tuomet buvau ir jo diriguojamuose spektakliuose, kalbėjomės apie teatro problemas, kurios visur panašios.
Man Žiūraitis patinka tuo, kad jis yra dirigentas artistas. Dirigavimo pagrindus įsisavinti gali daugelis, bet toliau – Viešpaties keliai nežinomi... Profesorius Ilja Musinas sakydavo, jog kiekvieną normalų žmogų galįs išmokyti diriguoti taip, kad orkestras jį suprastų. Išugdyti muzikantą sudėtingiau, nors irgi įmanoma. Tačiau nėra jokios metodikos rengti dirigentus artistus, MENININKUS, o tai – svarbiausias dalykas.
Žiūraitį apibūdinčiau kaip labai įdomų, dirigentą. Jis buvęs pianistas, o tai atsispindi ir dirigavime – sąlygoja didesnį atlikimo griežtumą, konkretumą. Algis, sakyčiau, dirigentas romantikas, savitas tiek technikos, tiek muzikos interpretavimo požiūriu, nuolat ieškantis.
VYTAUTAS VIRŽONIS (1930-2010). 1953 m. Lietuvos konservatorijoje baigė fortepijono specialybę, S. Vainiūno klasę. Tais pačiais metais pradėjo dirbti koncertmeisteriu ir dirigento asistentu Operos ir baleto teatre. Kurį laiką stažavo Maskvos Didžiajame teatre. Kaip dirigentas debiutavo 1956 metais vienaveiksmiu baletu Chopiniana. Ilgametis Lietuvos operos ir baleto teatro dirigentas.
V. VIRŽONIS. Algis Žiūraitis man atrodė labai panašus į savo mamą, gražią, malonią moteriškę. Jo jaunesnysis brolis Kazys ir išvaizda, ir charakteriu labiau priminė tėvelį, kuris buvo kiek niūrokas. Bent jau man taip atrodė, kai susipažinome mokydamiesi S. Vainiūno klasėje, kurioje visi jautėmės kaip viena šeima. Prisimenu, kaip Algis grodavo Rachmaninovo Antrąjį koncertą ar Liszto dešimtąją Vengrų rapsodiją – temperamentingai, artistiškai. Jis buvo labai darbštus ir gerai žinojo, ko siekia. Kai atėjau į teatrą dirbti koncertmeisteriu, Algis jau dirigavo. Akompanavau jam „Borisą“, „Caro sužadėtinę“, „Bohemą“. Mūsų teatre, be debiutinės „Halkos“, jis dar dirigavo „Gražiną“, „Marytę“, „Kunigaikštį Igorį“, „Demoną“. Prisimenu, „Boriso Godunovo“ prologe jis akcentuodavo tempų pasikeitimą, nors kiti dirigentai to nedarydavo: affrettando (greitinimas) ir vėl staigus allargando (lėtinimas); Algis man rodė, kaip „Bohemos“ II veiksme (kai bohemos lėbavimo scenoje staiga pasigirsta maršas) viena ranka jis diriguoja dviejų ketvirtinių metru, kita – trijų. Dirbti kaip koncertmeisteris Algis jau vengė. Jiedu su Chaimu Potašinsku gerokai pasišaipė iš manęs, kai į Vilnių atvažiavo Isajus Altermanas (1953–1958 m. jis buvo LTSR operos ir baleto teatro vyriausiasis dirigentas. – Audr. Ž.). Abu kažkur dingo – nėra kam groti, tad mane, naujoką, atvarė „skaityti iš lapo“ „Pikų damą“. Galima įsivaizduoti, kaip tai atrodė... Vėliau abu juokėsi – specialiai man šį siurprizą parengę. Aš irgi iškrėsdavau pokštų. Kartą, Algiui diriguojant „Caro sužadėtinę“, išėjau į sceną kaip mimanso artistas – jis iš nuostabos net apmirė.
Žiūraičio dirigavimo maniera tuomet buvo paprasta ir gana santūri, lyginant su vėlesne. Mat lygiavosi į Bukšą: jokio draskymosi, kaip kad šiandien dažnai matome.
Dirigavimo techniką Žiūraitis perprato tik vėliau (1958 Maskvos konservatorijoje baigė Nikolajaus Anosovo dirigavimo klasę). Stažuodamas, gastroliuodamas Maskvos Didžiajame teatre, mačiau daug dirigentų, iš kurių Algis gana ryškiai išsiskiria pirmiausia savo kultūra. Matyt, daug ką lemia prigimtis – taip pat ir dirigavimo manierą, požiūrį į kūrybą, darbą. Žiūraitis kelia sau maksimalius reikalavimus. Jo kolegos nerūpestingesni, ir ne visiems patinka Algio maksimalizmas. Tačiau, manau, kaip tik ši savybė, aukščiausio lygio profesionalumas, padėjo jam, svetimtaučiui, taip ilgai išlikti Maskos Didžiajame teatre. Man jis visuomet atrodė svetimšalis Maskvoje. Visus gražiausius savo metus Algis praleido Didžiajame.
Apie Algį Žiūraitį žinoma per mažai – ir pas mus, ir svetur. Panašu, kad linkstama jo nepastebėti.
[1] Šį spektaklį galima laikyti premjeriniu – jis buvo rengiamas ir diriguojamas drauge su G. Roždestvenskiu.
A. ŽIŪRAIČIO DIRIGUOTI SPEKTAKLIAI
Premjeriniai spektakliai Lietuvos operos ir baleto teatre
S. Moniuszkos opera Halka. 1951.05.31. Režisierius A. Zauka, dailininkas M. Zelinskis.
A. Borodino opera Kunigaikštis Igoris. 1952.10.08. Rež. J. Gustaitis, dail. R. Songailaitė.
A. Račiūno opera Marytė. 1953.09.19. Rež. J. Gustaitis, dail. J. Jankus.
Kiti spektakliai Lietuvos operos ir baleto teatre
J. Karnavičiaus opera Gražina. Rež. A. Zauka, dail. R. Songailaitė.
M. Musorgskio opera Borisas Godunovas. Rež. J. Grybauskas, dail. A. Grigoriancas.
N. Rimskio-Korsakovo opera Caro sužadėtinė. Rež. P. Oleka, dail. M. Bespalova.
A. Rubinšteino opera Demonas. Rež. J. Grybauskas, dail. A. Grigoriancas.
G. Puccini opera Bohema. Rež. A. Zauka, dail. R. Songailaitė.
Premjeriniai spektakliai Maskvos Didžiajame teatre
BALETAI
A. Chačiaturiano Spartakas. 1962.04.04. Baletmeisteris L. Jakobsonas, dailininkai V. Ryndinas, V. Klementjevas.
N. Karetnikovo Vanina Vanini. 1962.05.07. Baletm. L. Kasatkina, V. Vasiliovas, dail. A. Gončiarovas.
Skriabiniana, baletas pagal A. Skriabino muziką. 1962.10.17. Baletm. K. Goleizovskis, dail. V. Klementjevas.
Rusiškos miniatiūros, baletas pagal rusų kompozitorių muziką. 1962.12.09. Baletm. V. Vorkovickis, dail. V. Klementjevas.
S. Prokofjevo Poručikas Kiže. 1963.02.10. Baletm. O. Tarasova, dail. B. Messereras.
S. Prokofjevo Petia ir vilkas. 1964.01.05. Baletm. A. Varlamovas, dail. V. Klementjevas.
M. Ravelio Bolero. 1964.05.08. Baletm. L. Lavrovskis, T. Kujava, dail. K. Andrejevas, A. Dandurianas.
I. Stravinskio Kareivio istorija. 1964.07.12. Baletm. E. Suvė, dail. M. Sokolova.
Gėlių šokis, baletas pagal R. Gliero muziką. 1964.11.27. Baletm. L. Lavrovskis, dail. B. Volkovas.
S. Balasaniano Leili ir Medžnunas. 1964.12.17. Baletm. K. Goleizovskis, dail. G. Jepiškinas.
V. Vlasovo Asel. 1967.02.07. Baletm. O. Vinogradovas, dail. V. Leventalis.
K. Goleizovskio choreografinės kompozicijos pagal įvairių autorių muziką. 1967.02.19.
Rožės sapnas (Spectre de la rose) pagal C. M. von Weberio „Kvietimo šokiui“ muziką. 1967.06.03. Baletm. M. Fokinas, (atnaujino M. Liepa), dail. V. Ryndinas.
P. Čaikovskio Gulbių ežeras. 1969.12.25. Baletm. J. Grigorovičius, dail. V. Ryndinas.
S. Slonimskio Ikaras. 1971.05.29. Baletm. V. Vasiljevas, dail. V. Ryndinas.
S. Prokofjevo Ivanas Rūstusis. l975.02.20. Baletm. J. Grigorovičius, dail. S. Virsaladzė.
A. Ešpajaus Angara. 1976.04.30. Baletm. J. Grigorovičius, dail. S. Virsaladzė.
S. Prokofjevo Romeo ir Džuljeta. 1979.06.26. Baletm. J. Grigorovičins, dail. S. Virsaladzė.
A. Glazunovo Raimonda. 1984.07.29. Baletm. J. Grigorovičius, dail. S. Virsaladzė.
Bournonville, baletas pagal įvairių autorių muziką. 1989.05.10. Baletm. K. Rolov, dail. J.-J. Vorsou.
OPEROS
G. Verdi Kaukių balius. 1979.12.26. Rež. S. Šteinas, dail. V. Klementjevas.
P. Mascagni Kaimietiška garbė. 1985.06.16. Rež. S. Šteinas, dail. V. Klementjevas. (Koncertinis šios operos atlikimas – 1981.11.01)
R. Leoncavallo Pajacai. 1985.06.16. Rež. S. Šteinas, dail. V. Klementjevas. (Koncertinis šios operos atlikimas - 1982.04.21)
J. Massenet Verteris. 1986.11.01. Rež. J. Obrazcova, dail. V. Volskis, R. Volskis.
P. Čaikovskio Mazepa 1986.12.25. Rež. S. Bondarčiukas, dail. N. Benois.
Kiti spektakliai Maskvos Didžiajame teatre
BALETAI
P. Čaikovskio Gulbių ežeras. 1960.06.13. Baletm. A. Gorskis, A. Mesereras, dail. S. Virsaladzė.
R. Ščedrino Arkliukas kupriukas. 1960.09.04. Baletm. A. Radunskis, dail. B. Volkovas.
B. Asafjevo Bachčisarajaus fontanas. 1961.03.28. Baletm. R. Zacharovas, dail. V. Chodasevič.
A. Adamo Žizel. 1961.07.23. Baletm. J.Corralli. J.Perrot, M. Petipa, atnaujino L. Lavrovskis; dail. B. Volkovas.
B. Asafjevo Paryžiaus liepsnos. 1961.09.23. Baletm. L. Vainonenas, dail. V. Dmitrijevas.
S. Prokofjevo Romeo ir Džuljeta. 1961.09.26. Baletm. L. Lavrovskis, dail. P. Viljamsas.
Chopiniana, baletas pagal F. Chopino muziką, 1961.10.31. Baletm. M. Fokinas, atnaujino J. Geidenreich, dail. V. Ryndinas.
A. Chačiaturiano Gajane (IV v.). 1961.11.19. Baletm. V. Anisimova, dail. V. Ryndinas.
P. Čaikovskio Spragtukas. 1961.12.29. Baletm. V. Vainonenas, dail. V. Dmitrijevas.
Paganini, baletas pagal S. Rachmaninovo muziką („Rapsodija Paganini tema“). 1961.12.31. Baletm. L. Lavrovskis, dail. V. Ryndinas.
Miestas naktį, baletas pagal B. Bartoko „Stebuklingojo mandarino“ muziką. 1962.02.26. Baletm. L. Lavrovskis, dail. V. Ryndinas.
Šokio pamoka, baletas pagal rusų kompozitorių muziką. 1962.07.08. Baletm. A. Messereras, dail. Samochvalovas, A. Sudakevič.
L. Minkuso Don Kichotas. 1962.10.05. Baletm. A. Gorskis, dail. V. Ryndinas.
Šokių siuita, baletas pagal D. Šostakovičiaus muziką. 962.11.07. Baletm. A. Varlamovas, dail. V. Klementjevas.
K. Karajevo Griaustinio taku. 1963.03.10. Baletm. K. Sergejevas, dail. V. Dorreris.
I. Stravinskio Šventasis pavasaris[1]. 1963.11.21. Baletm. N. Kasatkina, V. Vasiliovas, dail. A. Gončarovas.
J. Krylatovo Septynspalvė gėlelė. 1966.02.06. Baletm. O. Tarasova, dail. V. Leventalis, M. Sokolova.
S. Prokofjevo Pelenė. 1966.04,17. Baletm. R. Zacharovas, dail. P. Viljamsas.
S. Prokofjevo Akmeninė gėlė. 1966.06.19. Baletm. J. Grigorovičius, dail. S. Virsaladzė.
G. Bizet–R. Ščedrino Karmen siuita. 1967.07.20. Baletm. A. Alonso, dail. B. Messereras.
N. Karetnikovo Herojinė poema. 1968.02.11. Baletm. N. Kasatkina, V. Vasiliovas, dail. E. Stenbergas.
A. Chačiatunano Spartakas. 1969.03.30. Baletm. J. Grigorovičius, dail. S. Virsaladzė.
L. Delibes‘o Kopelija. 1979.03.11. Baletm. A. Gorskis, atnaujino S. Golovkina, N. Martirosianas ir A. Radunskis, dail. V. Klementjevas.
D. Šostakovičiaus Aukso amžius. 1994.03.20. Baletm. J. Grigorovičius, dail. S. Virsaladzė.
L. Minkuso Don Kichotas. 1994.12.15. Baletm. M. Petipa, A. Gorskis, atnaujino J. Grigorovičius, dail. V. Leventalis.
OPEROS
G. Verdi Traviata. 1981.05.03. Rež. B. Pokrovskis, dail. V. Ryndinas.
G. Bizet Karmen. 1985.11.14. Rež. G. Anisimovas, dail. V. Leventalis.
P. Čaikovskio Pikų dama. 1986.01.14. Rež. L. Baratovas, atnaujino B. Pokrovskis, dail. V. Dmitrijevas.
Spektakliai, parengti ir diriguoti užsienyje
P. Čaikovskio opera Eugenijus Oneginas. Leipcigas
P. Čaikovskio opera Pikų dama. Miunchenas
P. Čaikovskio baletas Gulbių ežeras. Roma
S. Prokofjevo baletas Romeo ir Džuljeta. Paryžius, Grand Opéra
S. Prokofjevo baletas Ivanas Rūstusis. Paryžius, Grand Opéra
G. Bizet opera Karmen. Miunchenas
G. Verdi opera Don Karlas. Miunchenas
P. Mascagni opera Kaimietiška garbė. Parma
R. Leoncavallo opera Pajacai. Parma
Diriguoja Algis Žiūraitis
Irena Mikšytė (apie 1962 metus)
Triukšmingame Maskvos Arbato rajone yra nedidelis skersgatvis – Serebrianyj. Skersgatvyje niekuo ypatingu nepasižymįs mūrinis namas. Kai žvelgi pro jo antrojo aukšto langus, matyti daugiaaukščiai Maskvos pastatai, saulės nutvieksti auksiniai bokštai ir kupolai; įsiklausai – girdėti netilstantis, monotoniškas, tartum jūros mūša, gatvių gaudesys. Gal dėl to kambaryje jautiesi lyg laivo kajutėje. Laivo, kurį siūbuoja ūžiančio, skubančio didmiesčio bangos…
Bet štai žvilgsnis užkliūva už kabančio ant sienos Čiurlionio paveikslo „Ramybė“: dvi tylios, žėrinčios akys žvelgia nežinomon gelmėn. Ir pajunti, kaip iš jų, tartum muzika, srovena rimtis ir susikaupimas… Ne veltui kambario šeimininkas parinko reprodukcijai vietą virš savo darbo stalo, prie kurio praleidžia ne vieną valandą. Ir dabar jo galva palinkusi ties primargintais puslapiais.
Kažin, ar daug kas, kam teko būti baleto „Spartakas“ premjeroje Didžiajame teatre, pažintų šiame jaunuoliškos išvaizdos vyriškyje, jaukiai parietusiame po savimi kojas ir niūniuojančiame panosėje kažkokią melodiją, to vakaro frakuotą, pasitempusį dirigentą? Ar pažintų jį mano atsitiktinės kaimynės?
* * *
Tai buvo dvi liesos amerikietės, ne pagal gimimo metus dekoltuotos ir apsikarsčiusios blizgučiais. Jos be perstojo dairėsi, plepėjo ir vaišino viena kitą saldainiais iš celofaninių maišelių, tokių pat traškančių, braškančių ir blizgančių, kaip ir jos pačios. Kai šviesos ėmė gesti ir penkios eilės puošnių Didžiojo teatro balkonų paskendo švelnioje prieblandoje – tūkstančių žiūrovų akys ir dėmesys nukrypo į orkestrą. Čia turėjo pasirodyti spektaklio „vadas“, jo protas ir širdis – dirigentas.
Jis išėjo energingu, tampriu žingsniu, susikaupęs, lyg nešdamas savyje visą to vakaro muziką, Lieknas, juodbruvis, iš pirmo žvilgsnio ji labiau panešėjo į baletinį „princą“, negu į žmogų, kuriam šį vakarą patikėtas visas Didžiojo teatro kolektyvas.
Pamačiusios dirigentą, mano kaimynės sukruto ir, suglaudusios galvas, vienu balsu šnipštelėjo – „Ou?‘
Dirigentas pasisveikino su orkestru ir užvertė ant pulto gulėjusią storą baleto partitūrą. Pasigirdo tas pats sutartinis – „Ou!“ Tik dabar jau su šauktuku. Nustebimo šnibždesys nubangavo ir parterio eilėmis – tokį sudėtingą spektaklį, ir dar premjerą, diriguoti mintinai? Tūkstančius gaidų, pauzių, įstojimų atsiminti laikrodžio tikslumu ir meniškai atkurti? Ar ne per drąsus šis jaunas žmogus? Aš atsargiai dirstelėjau į baleto autorių kompozitorių Aramą Chačaturianą – jis sėdėjo ložėje ramus ir šypsojosi.
Švystelėjo dirigento lazdelė ir vienu mostu perskrodė tylą. Nuščiuvusią, daugiaaukštę Didžiojo teatro salę užliejo ryški, saulėtom spalvom tapyta Chačaturiano muzika. Paklusdami lengvam rankos judesiui švelniai dainavo smuikai, energingai sugniaužto dirigento kumščio išplėšti, virš viso orkestro skardeno triūbų ir valtornų signalai. Kaip dailininkas teptuku, taip dirigentas lazdele išgaudavo orkestro spalvas ir, atkurdamas kompozitoriaus mintį, pieš žiūrovų vaizduotėje Romos triumfo paveikslus, drąsų, nepalenkiamą vergų vadą Spartaką, jo taurią žmoną Frigiją… Prieš orkestrą jis stovėjo tvirtas, savimi pasitikįs, aiškiai žinodamas, ko nori iš kiekvieno instrumento. Ir Didžiojo teatro orkestras jautriai klausė savo jaunojo dirigento.
Mano kaimynės labai susidomėjo „gražiuoju kapelmeisteriu“. Negalėdamos sulaukti pertraukos, jos patamsyje stengėsi įskaityti programoje jo pavardę. Galų gale viena šiaip ne taip praskiemenavo: „Alg-is Žiūr-ait-is“.
… Scenoje kovojo gladiatoriai. Kruvinomis žaidynėmis gėrėjosi persisotinę Romos patricijai. Beteisių vergų širdyse žiebėsi protesto liepsna… Spektaklis vyko sklandžiai ir pakiliai. Didžių meno tradicijų šventovė, kurioje dainavo Šaliapinas, Sobinovas, Neždanova, dirigavo Sukas, Rachmaninovas, Golovanovas - dovanojo liaudžiai dar vieną kūrinį. Ir šį kartą už dirigento pulto, pirmą kartą Didžiojo teatro istorijoje, stovėjo mažos tautos sūnus, lietuvis Algis Žiūraitis.
Pertraukos metu tarp mano kaimynių užsimezgė toks pokalbis:
- Toks jaunas ir jau Didžiojo teatro dirigentas?
- Talentas, brangioji.
- Nebūk naivi, talentingų daug.
- Tarybų Sąjungoje mėgsta jaunimą, brangioji.
- Niekai. Visur, norint padaryti karjerą, reikalinga „dama, reklama ir dėdės parama“.
Šiuo atveju abi amerikietės, atrodo, buvo vieningos nuomonės. O, kaip padvelkė naftalinu jų pasisekimo receptas! Ir, klausantis šių “labiausiai ekonomiškai išsivysčiusio)s šalies” atstovių samprotavimo, visu ryškumu iškilo paprasto tarybinio jaunuolio tiesus kelias į meno aukštumas.
* * *
Kai 1950 metais Algis Žiūraitis su pagyrimu baigė Vilniaus konservatorijos fortepijono fakultetą, jo pedagogas prof. Vainiūnas ir Valstybinės egzaminų komisijos pirmininkas prof. Archangelskis pasiūlė jaunajam pianistui važiuoti aspirantūron į Maskvą. Visi buvo nepaprastai nustebinti, kai Algis atsisakė. Tačiau jis turėjo savo planų – svajojo tapti dirigentu. Niekuo kitu – tik dirigentu. Bet kaipgi išmoksi plaukti, būdamas toli nuo vandens? Ir jis pasirenka darbą kuo arčiau orkestro, kad kasdien jį matytų, girdėtų, galėtų stebėti dirigentus, iš jų mokytis – akompaniatoriaus vietą Valstybiniame akademiniame operos ir baleto teatre. Dieną akompanuoja, vakare sėdi ir stebi spektaklį. Nutvėręs minutę laiko, bėga į biblioteką ir studijuoja partitūras. Daug kas žinojo jo slaptą svajonę ir pasijuokdavo. Žinojo ją ir teatro vyr. dirigentas velionis Mykolas Bukša, bet… nesijuokdavo. O Algis vis studijavo partitūras ir, prisiskaitęs įžymiųjų dirigentų biografijų, laukė tos „laimingos“ dienos (tebus jam tai atleista), kada kuris nors iš teatro dirigentų susirgs, ir direkcija pasiūlys jam „gelbėti spektaklį“. Tačiau viskas išėjo žymiai paprasčiau. Vieną rytą jį pasikvietė senukas Bukša ir, žiūrėdamas pro akinių viršų į kabantį ant sienos spektaklių grafiką, burbtelėjo:
- Tai nori diriguoti?
- Norėčiau…
- Diriguok šiandien vakare už mane “Halką”.
- …O kaip su repeticijom?..
- Turi iš ryto vieną repeticiją ir užteks.
Bukša nevykėlių ir bailių nemėgo. Reikėjo tuoj pat apsispręsti. Reikėjo ryžtis…
Tai buvo lygiai prieš dešimtį metų, ir šiandien Algis nebeprisimena, su kokiu jausmu pirmą kartą paėmė į rankas batutą. Atmintyje kažkodėl išliko visai antraeiliai pojūčiai – per visą spektaklį jis bijojo dviejų dalykų: kad nepersisuktų ant greitųjų pasiskolintų frako marškinių apykaklė ir kad nepradėtų garsiai bartis šoninėje ložėje sėdįs senukas Bukša.
Kitą rytą naujai „įšventintas“ dirigentas slapčia atsivertė spektaklio registravimo žurnalą – prie vakarykščio spektaklio jokių pastabų nebuvo…
Ir taip nejučiomis „Halka“ perėjo į Žiūraičio rankas. Vėliau prie jos prisidėjo Rimskio-Korsakovo „Caro sužadėtinė“ ir pirmoji lietuviška tarybinė opera „Marytė“. Turėdamas tokį repertuarą, jaunasis dirigentas kartu su kitais Tarybų Lietuvos dekados dalyviais 1953 metais atvyko į Maskvą. Atvyko ir pasiliko. Nors jis tvirtai tikėjo Rachmaninovo posakiu, kad „dirigentu reikia gimti“, bet pats įsitikino, kad GERU dirigentu reikia pačiam pasidaryti. Todėl Algis Žiūraitis nedvejodamas padavė pareiškimą įstoti į pirmąjį konservatorijos kursą. Tik šį kartą į dirigavimo skyrių.
Štai ką sako apie studijų metus Maskvos Čaikovskio vardo konservatorijoje jo buvęs vadovas, liaudies artistas profesorius N. Anosovas: „Tokio mokinio kaip Algis aš seniai neturėjau ir negreit vėl turėsiu. Dirbti su juo buvo vienas malonumas. Pagalvokit, jis man kas savaitę atnešdavo paruoštą vieną, o kartais net ir dvi simfonijas - mintinai! Nuostabi atmintis, darbštumas, temperamentas, gilus protas“.
Atkaklaus darbo rezultatai pasirodė labai greitai. Per vienerius metus Algis sukaupė tokį repertuarą, kad profesorius Anosovas nedvejodamas rekomendavo jį Visasąjunginio radijo didžiojo simfoninio orkestro antruoju dirigentu. Žiūraitis puikiai išlaikė konkursą ir buvo paskirtas Tarybų Sąjungos liaudies artisto Gauko pavaduotoju. Antrojo kurso studentui tai buvo tikrai negirdėta garbė, tačiau dabar prieš jį sėdėjo nebe draugai ir pažįstami iš Vilniaus operos, o reiklūs ir aukštai kvalifikuoti muzikantai, savo specialybės meistrai, nepratę daryti nuolaidų. Ir pirmas susitikimas su šiuo kolektyvu Algiui buvo gal dar didesnis egzaminas už „Halką“.
Keturi darbo metai su Radijo orkestru galutinai suformavo Žiūraitį kaip dirigentą. Jam diriguojant, grojo ne vienas įžymus solistas. Jų tarpe TSRS liaudies artistas S. Richteris, tarptautinių konkursų laureatai V. Aškenazis ir I. Bezrodnas, dainavo įžymios dainininkės Z. Doluchanova, I. Archipova.
Gal ir šiandien Algis Žiūraitis tebedirbtų radijuje, jei vieną 1960 metų dieną jam nebūtų įteiktas vokas su Didžiojo teatro emblema. Ten gulėjo pasiūlymas užimti vakuojančią baleto dirigento, TSRS liaudies artisto Fajerio pavaduotojo vietą.
Mėnesiui praslinkus, Didžiojo teatro afišose, skelbiančiose Čaikovskio baletą „Gulbių ežeras“, pirmą kartą buvo atspausdinta Algio Žiūraičio pavardė. Dar tą patį sezoną jis dirigavo Didžiojo teatro baleto spektakliams Lenkijoje, Danijoje, Norvegijoje. Pernai Žiūraičio pavardę baleto afišose skaitė Kairo ir kitų Egipto miestų gyventojai.
Dirigento repertuaro sąrašas vis ilgėjo. Jame atsirado Adano baletas „Žizel“, Asafjevo „Bachčisarajaus fontanas“, Ščedrino „Arkliukas kupriukas“, trys vienaveiksmiai baletai – „Šecherezada“, „Paganini“, „Valpurgijos“. Tačiau tai buvo anksčiau kitų diriguoti, „perimti“ spektakliai. „Didysis krikštas“ įvyko šiais metais, kai Algiui Žiūraičiui buvo patikėta savarankiškai paruošti Aramo Chačaturiano baletą „Spartakas“. Spektaklį, kuriuo domėjosi ne tik Tarybų sąjunga, bet ir užsienis.
Klausant premjeros, matant, kaip karštai spaudžia ranką jaunam dirigentui baleto autorius, kaip nuoširdžiai jam ploja tarybinės vyriausybės atstovai, užsienio diplomatai, visa pakilusi salė – aišku, kad jis ir šį egzaminą išlaikė ir žengė dar vieną žingsnį į priekį.
Štai kokį kelią, be reklamų, protekcijų ir „dėdžių paramų“ nuėjo tarybinis jaunuolis Algis Žiūraitis. Darbas, talentas, valia – tai jo pasisekimo paslaptis ir „receptas“.
O dabar galime grįžti į „Sidabrinį“ skersgatvį ir pažiūrėti, ties kokia nauja partitūra palinkusi dirigento galva. Tai Balasaniano baletas indiška tematika „Šakuntala“. Į šalį atidėta jauno kompozitoriaus Karetnikovo baleto „Vanina Vanini“ partitūra. Šį spektaklį Žiūraitis paruošė per porą mėnesių po „Spartako“ premjeros. Tai buvo jo antras savarankiškas darbas.
Jeigu jau mes pažvelgėme savo tautiečiui per petį, kaip susilaikyti nepaklausus keleto klausimų?
Mes jus nelabai sutrukdysime, drauge Žiūraiti?
Dešimt minučių – vienas partitūros puslapis, dvidešimt – du puslapiai, trisdešimt – trys puslapiai… - nusijuokė kambario šeimininkas.
Pažadame, neilgiau kaip du puslapius!.. Pasakykite, kodėl jūs mokotės šitas sunkias partitūras mintinai?
O kaip jūs galvojate, ar gali baleto dirigentas įbesti nodį partitūron ir nežinoti, kas darosi scenoje? Baletas – tai ne opera. Aš negirdžiu savo solistų, aš turiu juos matyti. Kaip mėgsta sakyti Jurijus Fiodorovičius (Fajeris): „Ne galva turi būti partitūroje, o partitūra galvoje“.
Ar dirigavimas baletui neapriboja dirigento individualybės? Juk solistai scenoje taip pat kūrėjai, ir tenka prie jų taikytis?
Jūs pataikėte į gana opią vietą. Kai tik atėjau dirbti į teatrą, iš karto susidūriau su šia problema. Žiūrėk, kuri nors “žvaigždė” taip ir komanduoja: „Oi, čia aš dūstu! Prašau lėčiau“. „Ak, čia nebeišlaikau lygsvaros! Prašau greičiau“. Nedrąsu buvo pradžioje diktuoti savo valią, bet tai principo reikalas, Negalima muzikos, teatro terminologija kalbant, „kišti po kojomis“ baletui. Surasti tobuliausią muzikos ir judesio sintezę – visų bendras tikslas, tačiau pirminis pradas, „judesio gimdytoja“, visuomet turi likti muzika. Su muzikaliais baleto šokėjais mes visuomet surandame bendrą kūrybinę kalbą, ir niekam netenka „taikytis“.
- Kas svarbiausia dirigento darbe?
- Viskas svarbu. Įsiminti partitūrą, - tai labai maža darbo dalelė. Gaidas skaityti moka ir patys muzikantai. Jeigu daugiau neturi nieko pridėti prie to, kas parašyta – nestok už pulto, neimk batutos. O kad turėtumei ką pasakyti – neužtenka studijuoti vien muziką.
Kad tai ne vien gražūs žodžiai, patvirtina kiekviena smulkmena šiame nedideliame kambaryje. Štai greta gaidų guli laikraščiai, žurnalai. Ant stalo atverstas Oskaro Vaildo raštų tomas. Spintoje knygos apie dailę, architektūrą, rusų ir užsienio rašytojų leidiniai.
Žvilgsnis vėl nejučiomis sugrįžta prie Čiurlionio „Ramybės“. Tai pastebėjęs, šeimininkas prideda:
- Tiktai tada, kai kūrinį peržvelgi iki pačios jo gilumos, štai tokiu skvarbiu vidiniu žvilgsniu, kaip šiame paveiksle, kai nušlifuoji detales ir vėl pajunti kūrinio visumą, gali jaustis pasiruošęs stoti prieš orkestrą.
- Na, o lietuviškos muzikos ar netenka pagroti?
- Kodėl gi ne. Dirigavau savo buvusio profesoriaus Vainiūno simfoniją, abu Balsio koncertus smuikui, neseniai paruošiau Juzeliūno „Afrikietiškus eskizus“, o dabar planuoju maskviečius supažindinti su Čiurlionio „Jūra“…
Suskambėjo telefono skambutis. Teatro reikalais skambino Tarybų Sąjungos liaudies artistas Fajeris.
Kadangi mes savo tautiečiui šiaip ar taip galime būti truputį šališki, paklauskime, kaip vertina savo jaunesnįjį bendradarbį šis įžymus tarybinio meno meistras.
Štai jo žodžiai:
- Žiūraitis kultūringas, darbštus ir talentingas menininkas. Aš įsitikinęs, kad jo laukia didelis darbai ir pasisekimas.