Elena Čiudakova

Dainininkė
Gimimo data: 1925-05-01
Gimimo vieta: Brianskas
Mirties data: 1973-04-07
Mirties vieta Antakalnio kapinės, Menininkų kalnelis, Vilnius
Biografija

ELENA ČIUDAKOVA Gimė 1925 m. gegužės 1 d. Brianske (Rusija).

Baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar Muzikos ir teatro akademija).

Atliko operų vaidmenis: Violetą (“Traviata”), Džildą (“Rigoletas”), Roziną (“Sevilijos kirpėjas”), Aukselę (“Vaiva”), Lakmė (“Lakmė”), Konstancą (“Pagrobimas iš seralio”), Miuzetą (“Bohema”), Manon (“Manon”), Jolantą (“Jolanta”), Olimpiją (“Hofmano pasakos”), Ninetę (“Meilė trims apelsinams”), Malviną (“Buratinas”), Raudonkepuraitę (“Raudonkepuraitė”).

Dainavo vokalinę lyriką: liaudies dainas, lietuvių ir rusų kompozitorių, tarp kurių išskirtinę vietą repertuare užėmė J. Gruodžio, P. Čaikovskio, N. Rimskio-Korsakovo ir S. Rachmaninovo dainos, romansai ir operų arijos, taip pat W. A. Mozarto, J. Weckerleno, E. Griego, F. Chopino, J. Strausso, G. Meierberio, A. Dvořáko, R. Glière vokalinius kūrinius.

Gastrolės: Bulgarijoje, JAV, Lenkijoje, Vokietijoje; Baku, Jerevane, Kijeve, Kišiniove, Leningrade, Maskvoje, Minske, Rygoje, Tbilisyje ir t. t.

Mirė 1973 m. balandžio 7 d.

Paskutinis 1952 m. vakaras. Operos teatro salėje geso šviesos. Tilo šventiškai nusiteikusios publikos šnaresys. Suskambo jaudinantys naujametės “Traviatos” garsai. Ji pirmą kartą dainavo Violetą. Mažutė, trapi, skaidriu lyg sidabro varpelis balsu. Meno tiesą suprato iš pat pradžių – amžinas darbas, aistringas troškimas tobulėti, nepalaužiama valia, ryžtas ir jokių kompromisų. Viskas menui, scenai.

1955 m. gruodžio 31-oji. Vėl “Traviata”. Prieš tai daug jaudulio, kelios kankinančios, bemiegės naktys. Dainavo su Kipru Petrausku. Pirmą kartą. Ir paskutinį.

“Koks nuostabus Alfredas. Kaip sugeba bendrauti su partneriu ir kiek daug duoti jam. Dainuoti su juo man buvo didžiulis egzaminas, kurį, atrodo, išlaikiau neblogai. Nors be galo bijojau. Juk spektaklis neeilinis – teatro 35-metis. Salėje – vyriausybė, visas sostinės muzikinis elitas. Po spektaklio visai nenorėjau eiti namo. Gailėjausi, kad taip greitai viskas pasibaigė. Ilgai dar sėdėjau grimo kambaryje ir niekaip negalėjau atsigauti.”

“Scena – mano gyvenimas!” – mėgsta kartoti artistai. Bet iš tiesų teatruose kartais susiduri su egoistinėmis ambicijomis, savanaudiškumu. Elenai Čiudakovai scena tikrai buvo visas gyvenimas. Scenoje ji užmiršdavo savo negandas, persikeldavo į kitą – nebuitišką, didelių emocijų – pasaulį. Scena buvo jos vaistas. Vos pakilusi iš ligos patalo, ji vėl verždavosi dainuoti. Nedarė sau jokių nuolaidų, nepripažino jokių palengvinimų ar kupiūrų, kurios padėtų jai, bet pakenktų muzikai. Dainuodavo iki nualpimo, lyg skubėdama kuo daugiau savęs atiduoti žmonėms, išdainuoti visą savo širdį.

Eidavome klausytis to paties E. Čiudakovos vaidmens po keletą kartų. Nepabosdavo. Kaip nepabosta pavasaris: kasmet, atrodo, toks pat, bet vis naujas.

Elena – Rozina. Nenustygstanti, nesuvaldanti audringo temperamento, koketuojanti su Figaru, grakščiai apgaudinėjanti senbernį globėją, žerianti blizgančias koloratūrų ruliadas ir nenuvagianti nė vienos Rossini gaidelės.

Elena – Džilda. Didelės patiklios akys, tyra kaip pati mergaitės siela kantilena pirmajame operos veiksme ir dramatiškas, prieštaringų jausmų suaudrintas balsas – paskutiniame. Rodos, regi, kaip kylant dramatizmui skaidrūs koloratūrų vėriniai virsta ašarų karoliais, o vėliau – ir kraujo lašais...

Koloratūra – pats judriausias, linksmiausias, žaismingiausias moters balsas, o kiek tragiškų partijų sukūrė jai kompozitoriai! Džilda žūva nuo žudiko peilio, Lakmė miršta greta savo mylimojo, Džuljeta, Manon, Violeta – taip pat tragiško likimo moterys. Tokių iš jos dainuotų dvidešimties partijų – bene du trečdaliai. Daug kartų artistei teko scenoje žūti ir mirti, bet labiausiai ją jaudino Verdi ir Dumas herojės likimas. Ji pavydžiai mėgo šią partiją, visados dainuodavo ją tradiciniame Naujųjų metų spektaklyje.

Pirmasis veiksmas. Violeta žavi, žaižaruojanti tarsi šampano taurė. Garbanos krinta ant nuogų pečių, gracingas galvos pasukimas, koketiškas vėduoklės žaismas. Krištolo tyrumu skamba balsas, žėrinčios viršūnės. Plazda jose Violetos širdis, kamuojama abejonių: “Tuštybė! Tuštybė! Kam tos svajonės!”

Antrasis veiksmas. Trumpas Alfredo ir Violetos laimės duetas ir ilga, skaudi scena su Žermonu. “Jūs nežinot, aš – ligonė, man gyventi – vien svajonė”...

Ir tylus trečiojo veiksmo tragizmas: “Kūnas dar kenčia, bet siela jau nurimo”... Skaidrus, lyg ir nematerialus E. Čiudakovos Violetos balsas skamba kaip laimės dienų aidas. Išvydusi Alfredą, sekundę vėl sužėri pirmykštė Violeta, bet čia pat krinta ant mylimojo rankų: “Ak, dangau, sunku jaunatvėj mirti”...

1972 m. gruodis. Paskutinė – 135-oji – E. Čiudakovos “Traviata”. Alfredas – Virgilijus Noreika.

“Štai kur partneris. Trylika metų dainavome šioje operoje kartu. Labai geras draugas, tikras artistas. Bet aš jaudinuosi baisiausiai. Nors visi sako, kad dainuoju ir vaidinu gerai.”

Jos Violeta – tai ji pati. Stiprios valios žmogus, gebantis aukoti savo meilę kito laimei. Pasmerktas žmogus, bet slepiantis savo kančią ir iki paskutinio atodūsio kovojantis su likimu.

Spektakliai, koncertai – tai jos šventės, kurioms rengdavosi skrupulingai, su džiaugsmu. Išplaukdavo į estradą ar sceną visuomet baltu apdaru, grakšti, sakytumei, šokti pasiruošusi, o ne dainuoti. Scenoje Elena mėgdavo būti puošni, bet užgesus prožektoriams kartu su grimu nusimesdavo ir visą artistinį žvilgesį, kuris jos gyvenime priklausė tik scenai.

Nežinau, kiek prisiminimus veikia idealizuota nostalgija, o kiek jie tikri. Žinau tik, kad ir šiandien vis dar sutinku naujų žmonių, lygiai taip pat jau tris dešimtis metų išgyvenančių ankstyvą (o ar būna kada laiku?) mylimos dainininkės mirtį. Vadinas, kažkas buvo. Dvasios stiprybė? Balso grožis? Nuoširdumas? Jausmų tikrumas?

Tada, vaikystėje, kiekvieną kartą Violetai mirštant scenoje raudodavau kartu su operos veikėjais ir džiaugdavaus vėl kitą sykį pirmajame veiksme išgirdusi jos juoką. Tik tą paskutinį kartą J. Basanavičiaus gatvėje ašarų Violetos juokas nebepakeitė. Gulėjo ji balta tarsi sniegas. Greta – šitiek metų teatre ją lydėję gluosnio šaka ir Violetos suknelė... Ir be galo daug žibučių, pirmosios pavasario šilumos, kaip ir ji pati, jaukios paprastumu...

Ilgai neišdrįsau užeiti į teatrą J. Basanavičiaus gatvėje. Dar ilgiau negalėjau klausytis “Traviatos”. O tąsyk nekrologuose išraudotojo epiteto “mūsų Violeta” dar negalėčiau skirti nė vienai solistei... Tik operos meilė liko visam gyvenimui. Ir mylimos solistės atminimas.

Net keista, kiekvienas, kalbėdamas apie ją, jaučia pareigą priminti prabildamas tais pačiais žodžiais: “Atsimenate, gyvenime ji gražuolė nebuvo, bet kai uždainuodavo scenoje...” O aš žvelgiu į jos nuotraukas – ir gražesnės už ją nematau.

Kas tai – prabėgusio laiko nostalgija? Ar artistės, sceną ir dainavimą mylėjusios taip, kad tos meilės nuotrupų užtenka keliolikai, o gal net keliasdešimčiai ar net keliems šimtams gyvenimų, poveikis?..

Audronė Žigaitytė-Nekrošienė

 

Tekste panaudoti Elenos Čiudakovos dienoraščių fragmentai ir mintys iš Irenos Mikšytės nekrologo “Mūsų Violeta” (Kultūros barai, 1973, Nr. 6).

 

 

Publikacijos

LRT laida LEGENDOS >>>

Staigus talento skrydis, publikos ovacijos ir tragiška liga: Lietuvos operos scenos primadonos Čiudakovos gyvenimo istorija - 2023.11.13 - LRT

Irena Mikšytė

Mūsų Violeta

Pavasario lietui lyjant, pašarvojo ją teatre. Nešė puokšteles žibuoklių vaikai, rašydavę: “Jūs mums pati gražiausia Raudonkepuraitė pasaulyje”; klojo vainikus suaugusieji. Už tas valandas, nuskaidrinančias sielą, išgyventas jos dainuotuose spektakliuose... Vyto pamerktos kamelijos, blausiai švytėjo greta patiestas bedvasis scenos rūbas ir balta Violetos vėduoklė... Lemtinga liga ir ankstyva mirtis lyg sutapatino artistę su jos mylimiausia operos heroje.

* * *

“Scena - mano gyvenimas!” - mėgsta kartoti artistai. O iš tiesų teatruose kartais susiduri su egoistiškomis ambicijomis, savanaudiškumu. Elenai Čiudakovai scena buvo tikrai visas gyvenimas. Scenoje ji užmiršdavo savo negandas, persikeldavo į kitą - nebuitišką, didelių emocijų pasaulį. Scena buvo jos vaistas. Vos pakilusi iš ligos patalo, ji vėl verždavosi dainuoti. Nedarė sau jokių nuolaidų, jokių palengvinimų ar kupiūrų, kurios padėtų jai, bet pakenktų muzikai. Dainuodavo iki nuoalpimo, lyg skubėdama kuo daugiau savęs atiduoti žmonėms, išdainuoti visą savo širdį. Matydama ją scenoje lengvą ir trapią, prisimindavau Snieguolės ariją iš Rimskio Korsakovo operos, kurią Lena mėgdavo dainuoti:

“Ištirpsiu aš, pažinus meilę,

dėkodama už didį džiaugsmą...”

Snieguolė veržiasi prie žmonių, kad, pati ištirpdama, atneštų jiems pavasarį.

Eidavome klausytis to paties Čiudakovos vaidmens po keletą kartų. Nepabosdavo. Kaip nepabosta pavasaris; kasmet, atrodo, toks pat, bet vis naujas.

Lena - Rozina. Nenustygstanti, nesuvaldanti savo audringo temperamento, koketuojanti su Figaru, grakščiai apgaudinėjanti senbernį globėją, žerianti blizgančias koloratūrų ruladas ir nenuvagianti nė vienos Džakomo Rosinio gaidelės.

Lena - Džilda. Didelės patiklios akys, tyra, kaip pati mergaitės siela, kantilena pirmame operos veiksme ir dramatiškas, prieštaringų jausmų suaudrintas balsas - paskutiniame. Rodos, regi, kaip augant dramatizmui, skaidrūs koloratūrų vėriniai virsta ašarų karoliais, o vėliau ir kraujo lašais...

Koloratūra - pats judriausias, linksmiausias, žaismingiausias moters balsas, o kiek tragiškų partijų sukūrė jai kompozitoriai! Džilda žūsta nuo žudiko peilio, Lakmė miršta greta savo mylimojo, Džuljeta, Manon, Violeta - taip pat tragiškų likimų moterys. Iš Lenos dainuotų dvidešimties partijų bene du trečdaliai tokių. Daug kartų artistei teko žūti arba mirti scenoje, bet labiausiai ją jaudino Verdžio ir Diuma herojės likimas. Ji pavydžiai mėgo šią partiją, visados dainuodavo ją tradiciniame Naujųjų metų spektaklyje.

Pirmasis veiksmas. Violeta - žavi, žaižaruojanti, tarsi šampano taurė. Garbanos krinta ant nuogų pečių, gracingas galvos posūkis, koketiškas vėduoklės žaismas. Krištolo tyrumu skamba balsas, žėrinčios “viršūnės”. Plazda jose Violetos širdis, kamuojama abejonių: “Tuštybė! Tuštybė! Kam tos svajonės!”

Antrasis veiksmas. Trumpas Alfredo ir Violetos laimės duetas ir ilga, skaudi scena su Žermonu. “Jūs nežinot, aš ligonė, man gyventi - vien svajonė”...

Ir trečiojo veiksmo tylus tragizmas: “Kūnas dar kenčia, bet siela jau nurimo”... Skaidrus, lyg ir nebematerialus Violetos - Čiudakovos balsas skamba kaip laimės dienų aidas. Pamačiusi Alfredą, sekundei vėl sužėri pirmykštė Violeta, bet krinta ant mylimojo rankų: “Ak, dangau, sunku jaunatvėj mirti”...

1973 metų išvakarėse Čiudakovos Naujųjų metų “Traviatoje” nebeišgirdome. Mūsų Violeta, senu papratimu pasipuošusi kaip šventei, gulėjo ligonės patale. Dar prieš keletą dienų blaškėsi, veržėsi į sceną, vėliau nurimo, paguosta vilties, kad ateinančiais metais jos laukia “Traviatos” spektaklis naujuose Operos ir baleto teatro rūmuose...

Paskutinį kartą Elena Čiudakova dainavo mūsų scenoje pereitų metų gruodžio 2-ąją dieną. Ėjo Verdžio “Rigoletas”. Tą naktį ją išvežė ligoninėn. Ne, ji ir nemanė skirtis su teatru. Išvežama neužmiršo pasiimti Pučinio operos “Madam Baterflai” klavyro. Svajojo dainuoti dar vienos tragiškos moters partija - Čio-čio-san...

Lena planavo dar daug ką. Štai guli prieš mane lapeliai, išmarginti romansų ir dainų pavadinimais, raudonai apvedžiotais, pažymėtais jai vienai tesuprantamai ženklais: Čaikovskio romansai, senoviniai rusų romansai (juos galvojo dainuosianti su gitara), prancūzų kompozitorių vokaliniai kūriniai, lietuvių autorių - Pakalnio, Gruodžio, Žigaičio dainos ir romansai. Tai Lenos ir jos nuolatinės partnerės - pianistės Halinos Znaidzilauskaitės sudarytos naujų koncertų programos. Surašyti penkiasdešimt šeši kūriniai! Tarsi jai maža būtų ankčiau dainuotų Rachmaninovo, Glinkos, to paties Čaikovskio ir Dargomyžskio romansų, Vekerleno, Dvariono dainų, pluošto koncertinių arijų - viso to didžiulio koncertinio bagažo, kurio kitam solistui pakaktų keliems gyvenimams! Pati stebiuosi, bet prisimenu kone visų Lenos Dainuotų romansų tekstus. Ir ne vien todėl, kad jos puiki dikcija. Kiekvienas jos dainuotas žodis buvo prasmingas, tarsi nuspalvintas, jos dainuojamas kūrinys - tai paveikslas, scena. Galima valandas kalbėti apie tokius paveikslus: trapi, baltai rausva Belazaro daina “Obelys”, saulės nutvieksta Gruodžio “Aš svajojau svajonėlæ”, tarsi iš margų lopinėlių susiūta Čaikovskio “Mano Lizutė”, vasaros nakties svaigulio įaudrintas romansas “Langą atidariau”, Rachmaninovo žalsva barkarolė “Jie atsakė”, vaiskus, perregimas jo romansas “Čia taip gera”...  Noriu prisiminti kokį tuščią niekniekį jos repertuare, kokį romansą ar dainelæ, numatytą vien lengvam pasisekimui, efektui. Nesiseka. Ar ji tikrai buvo be galo išranki repertuarui, ar visa, ką paliesdavo savo talento burtų lazdele, virsdavo auksu? Netgi Štrauso valsai, parašyti naivoku tekstu ir išgražinti virtuoziškomis ruladomis, jos dainuojami skambėjo himnais pavasariui, meilei jaunystei.

Dainuoti Lena niekada neatsisakydavo. Dainuodavo bet kur ir ber kada. Ypač mielai dalyvaudavo koncertuose šefuojamiems kariams. Gal dėl to, kad būtent kariai prieš daugelį metų buvo pirmieji jos klausytojai: 1942 metais ji - dešimtos klasės mergaičiukė - dainuodavo kuklias daineles sužeistiesiems mokyklos šefuojamoje karo ligoninėje. Visuomet jautri svetimam skausmui, buvo nutarusi studijuoti mediciną, baigė net medicinos seserų mokyklą, bet patyrė, kad jos dainuojamos dainos kartais žmones paguodžia labiau, nei įšvirkščiami vaistai. Tada ir pasikeitė jos planai. 1944 metais karo keliai devyniolikmetæ Leną atvedė į Vilnių...  Padainavusi kurį laiką karių saviveiklos ansamblyje, ji stojo mokytis į Vilniaus muzikos mokyklą, paskui į Konservatoriją, kurią baigė 1952 metais. Tais pat metais debiutavo ir oproje, dainuodama savo numylėtąją Violetą. Paskutiniaisiais metais ji galėjo drąsiai jaustis bet kurioje pasaulio scenoje. Kas ją išgirdo - tuo įsitikino. Nereikia nė cituoti recenzijų, pasiekusių mus iš Maskvos, Leningrado, Bulgarijos, VDR, iš pernai aplankytų Pavolgio miestų ir JAV. Pati Lena labiau už laikraščių gražbylystæ vertino eilinių klausytojų laiškus, jų dėkingą rankos paspaudimą. Mielai pasakodavo apie Kazanæ, kur, spiginant 40 laipsnių šalčiui, susirinko pilna salė, o po koncerto senas žilaūsis totorius užlipo į sceną ir ją išbučiavo: “Padarei tu stebuklą, balandėle, viduržiemį nugalėjai speigą, privertei mane, senį, atjaunėti dvidešimčia metų”. Tarp kitų saugojo laišką iš Leningrado. Rašė senas architektas. Prisipažino norėjæs išjungti televizorių, kai diktorius paskelbė “Traviatos” transliaciją iš Vilniaus. “... Bet išgirdau Jus, ir prasėdėjau prie aparato visą vakarą (nors, patikėkit, šią operą esu girdėjæs bent dvidešimt kartų). Lankau teatrą nuo 1907 metų, klausiausi Neždanovos, Barsovos, Gorskajos, bet Jūsų Violeta vėl mane sujaudino...”

Žmonių meilė, kurią Čiudakova pelnė savo talentu, paprastumu, kitą užjaučiančia širdimi, jos asmenybės orumas buvo tie bruožai, kurie paskatino respublikos darbo žmones pareikšti jai pagarbą ne tik kaip menininkei, bet ir kaip žmogui - ji buvo apdovanota Garbės ženklo ordinu ir medaliais, 1971 metais išrinkta LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputate.

Spektaklis, koncertas - tai jos šventės, kurioms rengdavosi skrupulingai, su džiaugsmu, Išplaukdavo į estradą ar sceną visuomet baltu rūbu, grakšti, sakytumei, pasiruošusi šokti, o ne dainuoti. Scenoje Lena mėgdavo būti puošni, bet, užgesus prožektoriams, kartu su grimu nusimesdavo ir visą artistišką žvilgesį, kuris jos gyvenime priklausė tik scenai. Niekada nepastebėjau kokiame žmonių susibūrime ar viešoje vietoje pasirodant jos su holivudiška šypsena veide ar pasirėdžiusia ryškiais užsienietiškais pašvitalais, kurie šauktų - pasižiūrėkite, štai aš - primadona! Ir vis dėlto visi į ją atkreipdavo dėmesį. Teko ne kartą stebėti ją televizijos studijoje. Triukšminga būna čia prieš laidą ar repeticiją. Bet pasirodžius tarpduryje E. Čiudakovai, iškart, būdavo, prityla šurmulys, žmonės su neslepiama pagarba ir simpatija siūlo jai savo paslaugas, saugo ją lyg trapią gėlæ.

Nemėgdama visko, kas dirbtina, netikra, nemėgo Lena ir televizijos praktikos - dubliuto save pagal iš anksto padarytus įrašus. Verčiau ji dainuodavo su akompaniatoriumi. Atsistos, būdavo, prie fortepijono, susikaupusi nuleis minutėlei akis ir vėl pakels jas - šelmiškas, melancholiškas ar nukreiptas ka-kur į jai vienai tematomus tolius. Ir Lena jau nebe Lena. Ji Gražuolė iš Kadikso, Šemachano caraitė, Pažas, Solveiga... Dainuodavo viską lietuviškai, išskyrus originaliąją rusų klasiką. Paliko mums kelias plokšteles: operų arijų, J. Pakalnio, E. Grygo dainų, Vekerleno pastorales su kameriniu orkesttru ir J. Gruodžio dainų pynæ...

Rodos, išdėsčiau apie Čiudakovą viską - kur mokės, kelintais metais baigė konservatoriją, kuriose dainavo operose, ką mėgo, kokius koncertų planus kūrė ateičiai. Bet taip ir nesugebėjau pasakyti - kokiu būdu paprasta rusė mergina, prieš trisdešimt metų karo atblokšta iš gimtojo Briansko į Lietuvą, pasidarė čia operos mėgėjų numylėtine. Ne gražuolė ir ne iš tų, kurias “nors prie žaisdos dėk”, niekad nesistengusi specialiai patikti ir įtikti, ji savo sidabro balsu apžavėjo žmones, dainuote įsidainavo į kiekvieno širdį. Talentas - sunkiai nusakomas.

* * *

Tą lietingą balandžio septintąją draugai nupjovė prie teatro augančiam gluosniui šaką. Ilgas žalsvėjančias kasas jis nusvarino ties karste gulinčios Lenos galva. Šiandien gluosnis žalias, kaip žaliavæs. Toliau vyksta spektakliai ir Operos teatre, nors juose nebedalyvauja Tarybų Lietuvos liaudies artistė, respublikos premijos laureatė Elena Čiudakova. Bet ar užmiršime ją kada?

 

Leidiniai

 

Elena Čiudakova: “Dainuoti – tai gyventi” LMSMBCD - 072

Prieš metus auditorijoje studentams pasiūliau pasiklausyti dviejų dainininkių atliekamos tos pačios Violetos arijos iš „Traviatos“ dar ir tais pačiais – 1955 metais įrašytos. Maria Callas atpažino visi. „O kas gi ta antroji, dainuojanti lietuviškai?“ – susijaudinę, kad būtent šis nežinomos dainininkės balsas jiems labiau patiko, klausė. Viena – pasaulinė žvaigždė, ir kita – ne mažiau spindinti, bet niekam nežinoma. Gal vienos likimą lėmė milijardierius Onasis, o kitos gyvenimo draugais buvo Čiudakovas ir Poltevskis... Bet ar tai šiandien svarbiausia. Man regis, kur kas svarbiau kaip dainavo, ir kuo mums visiems tapo... Neveltui gi Jelena jos ir nevadino niekas – tik mūsų Elena!

Elena Čiudakova gimė 1925 m. gegužės 1 d. Brianske – Rusijoje. Bet likimas lėmė jai ne tik baigti mokslus Lietuvoje, bet ir sukurti nepaprastai svarbius Lietuvos operos istorijos puslapius.

Klausydama dainininkės įrašų, nevalingai atkreipiau dėmesį į absoliučiai didžiausią jų dalį įrašytą lietuvių kalba. Rusė dainininkė jautria klausa pagavo ir perteikė lietuvišką tartį net rusiškame Weckerlino pastoralių tekste (nebuvo lietuviško vertimo)! O lietuviški tekstai daug kartų juos klausant tarsi savaime papildo muzikos turinį, taip puikiai jautrios aplinkai dainininkės suvoktą ir perteiktą. Dar ir dar kartą klausiu savęs, tad kiek gi mes prarandame šiandien originalo kalbai (semantikai!) operos teatre aukodami dramaturgijos subtilybes? 

„Dainuoti – tai gyventi“ – pirmoji kompaktinė plokštelė, išleista po Elenos Čiudakovos mirties (1973 04 07). Iš anksčiau vinilinėse plokštelėse publikuotų įrašų CD dubliuojami tik su Lietuvos kameriniu orkestru 1972 m. įrašyti Wolfgango Amadeuso Mozarto motetas “Exsultate, Jubilate” ir Jean Weckerlino Pastoralės (diriguoja Saulius Sondeckis).

Nepakartojama Leo Delibes Legenda apie Parijų dukrą iš op. “Lakmė” (įrašyta 1955), kaip ir unikalus, dėl sudėtingumo itin retai atliekamas Reinholdo Glière Koncertas balsui su orkestru (įrašytas 1957) publikuojami pirmą kartą. Naujajame CD įamžinta ir „auksinė“ Čiudakovos klasika – Giochino Rossini Rozinos kavatina (“Sevilijos kirpėjas”) ir pluoštas Giuseppes Verdi šedevrų – Oskaro kupletai (“Kaukių balius”), Džildos arija (“Rigoletas”) ir, žinoma, abi Violetos arijos iš “Traviatos”. Nuotaikingai CD užbaigia trys Johanno Strausso valsai: “Myliu tave”, “Pirmasis balius” ir “Vienos miško pasaka” (įrašyti 1957). CD įrašuose diriguoja Rimas Geniušas, Chaimas Potašinskas, Juozas Domarkas, Jonas Vadauskas, Juozas Barauskas, Aloyzas Končius; griežia Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestras, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, Lietuvos televizijos ir radijo lengvosios muzikos orkestras ir nebeegzistuojantys Jungtinis orkestras, Lietuvos radijo simfoninis orkestras,  Instrumentinis ansamblis, vadovaujamas Levo Arklio. Lietuvos radijo archyvuose saugomus įvairių metų įrašus restauravo garso režisierius Vilius Kondrotas.

W. A. Mozart motetas “Exultate, Jubilate” KV 165 (įrašyta 1972)
1. Allegro                                                                    4’59
Atl. Lietuvos kamerinis orkestras, diriguoja Saulius Sondeckis

J. Weckerlin (įrašyta 1972)
2. Ekzode menuetas                                                    1’23
3. Išdykėlė piemenaitė                                                0’57
4. Kalnų gėlės                                                             2’51
5. Pabudo Lizeta                                                         2’15
6. Mama, kas yra meilė                                               2’11
7. Merginos, skubėkit                                                 1’40
8. Metų laikai                                                              2’13
9. Pabudimas                                                               2’32
10. Subtilios manieros                                                2’23
11. Viena į mišką neisiu                                             1’57
Atl. Lietuvos kamerinis orkestras, diriguoja Saulius Sondeckis

12. L. Delibes Legenda apie Parijų dukrą iš op. “Lakmė” (įrašyta 1955)                      6’29
Atl. Lietuvos radijo simfoninis orkestras, diriguoja Rimas Geniušas

13. G. Rossini Rozinos kavatina iš op. “Sevilijos kirpėjas” I v.                           6’03
Atl. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestras, diriguoja Chaimas Potašinskas

14. G. Verdi Oskaro kupletai iš op. “Kaukių balius” I v. (įrašyta 1973)                      2’00
Atl. Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguoja Juozas Domarkas

15. G. Verdi Oskaro arija iš op. “Kaukių balius” III v.                                                2’05
Atl. Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguoja Juozas Domarkas

16. G. Verdi Džildos arija iš op. “Rigoletas” III v.                                                    3’18
Atl. Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguoja Juozas Domarkas

17. G. Verdi Violetos arija iš op. “Traviata” I v. (įrašyta 1955)                          6’24
Atl. Jungtinis orkestras, diriguoja Rimas Geniušas

18. G. Verdi Violetos arija iš op. “Traviata” IV v.                                         3’12
Atl. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestras, diriguoja Chaimas Potašinskas

R. Glière Koncertas balsui su orkestru (įrašyta 1957)
19. I d. Andante                                                                                  7’48
20. II d. Allegro                                                                            5’03
Atl. Lietuvos radijo simfoninis orkestras, diriguoja Jonas Vadauskas

21. J. Strauss “Myliu tave”                                                                             3’33
Atl. Instrumentinis ansamblis, vad. Levas Arklis

22. J. Strauss “Pirmasis balius”                                                                      1’57
Atl. Lietuvos radijo simfoninis orkestras, diriguoja Juozas Barauskas

23. J. Strauss “Vienos miško pasaka” (įrašyta 1957)                                     5’56
Atl. Lietuvos televizijos ir radijo lengvosios muzikos orkestras, diriguoja Aloyzas Končius

 

Sudarytoja - redaktorė Audronė Nekrošienė
Garso režisierius Vilius Kondrotas
Dailininkas Arvydas Nekrošius
Vertė Reda Stabinskienė (anglų k.)
Inesa Makovska, Marina Ivinskaja (rusų k.)