Juozas Karosas

kompozitorius, vargonininkas, dirigentas ir pedagogas.
Gimimo data: 1890-07-16
Gimimo vieta: Spraguičio k., Anykščių raj.
Mirties data: 1981-06-06
Biografija

Juozo Karoso sugrįžimai. 2015 metais, minime Juozo Karoso 125-ąsias gimimo metines.

Juozas Karosas – vargonininkas, dirigentas, kompozitorius, pedagogas – gimė 1890 m. liepos 16 d. Spraguičio kaime, Leliūnų valsčiuje, Utenos krašte. Mirė 1981 m. birželio 6 d. Vilniuje. Apie savo gyvenimą, kūrybą, plačią kultūrinę veiklą J. Karosas parašė savo knygoje „Nueitas kelias“.

Gegužės 29-ąją kompozitoriaus marčios Birutės ir anūko Sauliaus pastangomis atstatytoje Juozo Karoso gimtinėje Spraguičio vienkiemyje įvyko pirmasis iškiliai sukakčiai skirtas renginys.

Šio susitikimo metu pirmą kartą buvo parodyti unikalūs filmuoti kadrai, užfiksavę kai kuriuos Juozo Karoso veiklos ir gyvenimo momentus. Prisiminimais apie kompozitorių dalijosi jo dukra Jūratė Karosaitė, maestro Saulius Sondeckis.  

Juozas Karosas labai mylėjo savo tėviškę. Jis visada pabrėždavo, kad yra kilęs iš Spraguičio vienkiemio ir yra tikras leliūniškis, nes būtent Leliūnuose prasidėjo ilgas kompozitoriaus kelias į slėpiningąjį muzikos pasaulį.

Liepos 16-ąją, dieną, kai Juozui Karosui sukako 125-eri, kompozitoriaus atminimą įamžino Palanga – Birutės al. 5 esantis namas, kuriame daugiau nei 20 vasarų (nuo 1958 m. iki 1981 m.) gyveno ir kūrė J. Karosas, buvo paženklintas atminimo lenta. Ją atidengė Palangos miesto meras Šarūnas Vaitkus ir kompozitoriaus duktė Jūratė Karosaitė.

Daugiau nei dvidešimt vasarų kompozitorius, dirigentas bei pedagogas gyveno ir kūrė būtent Palangoje. Juodas frakas, sniego baltumo marškiniai ir tokia pat plaukų kupeta – dažniausiai būtent toks J. Karosas liko jį pažinojusių žmonių atmintyje.

J. Karosas ir jo augintinis šuo Džiumas vasaromis buvo Palangos rytmečio simboliai. Jei apie šeštą ar septintą valandą jų prie jūros nesutinki, vadinasi, kažkas negerai.

Palangoje Juozas Karosas ne tik atostogaudavo – čia ramioje vasaros vienumoje gimė nemažas pluoštas kompozitoriaus kūrinių: sonatos, kvartetai, solo dainos ir gausybė dainų chorui.

BIUOGRAFIJA 1

Savarankiškai, tėvo pamokytas iš maldaknygės, išmoko lietuviškai skaityti. Vaikystėje ganė gyvulius, žiemomis 1900–1903 m. baigė Utenos valdinę pradžios mokyklą, 1903–1905 m. – Utenos dviklasę miesto mokyklą pirmojoje jos laidoje. Toliau nebesimokė, dirbo tėvų ūkyje.

Įsigijęs armoniką, nuo 1905 m. J. Karosas buvo kaimo muzikantas, vėliau mokėsi groti smuiku ir kitais muzikos instrumentais, pažino natas. Muzikos mokė tėvas ir Leliūnų (Utenos r.) vargonininkai Kazimieras Treinys, vėliau – Juozas Gruodis. Dėl tėvo mirties likęs šeimos galva, išvengė karinės tarnybos carinės Rusijos kariuomenėje.

1912–1913 m. J. Karosas kartu su J. Gruodžiu vargoninkavo  ir vadovavo chorui Kuktiškėse (Utenos r.), 1913–1915 m. toliau dirbo vargonininku ir chorvedžiu Alantoje (Molėtų r.).

Artėjant Pirmojo pasaulinio karo frontui, 1915 m. jis išvyko į Maskvą (Rusija) ir įstojo į Jurijaus Slavianskio vadovaujamą chorą. Su šiuo kolektyvu jis visą sezoną gastroliavo po įvairius Rusijos miestus. 1916–1921 m. J. Karosas vargonininkavo, dirbo mokytoju, koncertmeisteriu ir chorų vadovu Jarceve (Smolensko sritis, Rusija), kur jį pakvietė pabėgėlių komitetas. Iš čia jis nuvykdavo į Smolenską pas pianistą teoretiką Aleksandrą Engelį privačiai mokytis skambinti fortepijonu. Porevoliuciniu laikotarpiu iširus chorams, 1921 m. vasarą jis grįžo į tėviškę ir ruošėsi studijoms.

1921–1927 m. J. Karosas studijavo Rygos (Latvija) konservatorijoje vargonavimą, kompoziciją ir dirigavimą, įgijo vargoninko ir kompozitoriaus išsilavinimą. Studijuodamas jis pragyveno, dėstydamas muziką ir dainavimą Rygos lietuvių gimnazijoje, vadovavo lietuvių ir latvių chorams, dirbo vargonininku bažnyčiose, rengė koncertus Rygoje ir kitur.

Po studijų likęs dirbti Rygoje, J. Karosas rengdavo vargonų koncertus, diriguodavo lietuvių muzikos koncertams Rygos radiofone. Ypač kūrybiškai jis dirbo su Rygos lietuvių jaunimo mišriuoju choru "Šviesa" (1921–1930 m.). Choras turėjo parengęs didelį lietuviškų kūrinių repertuarą ir nemažai koncertavo, dalyvavo Latvijos dainų šventėse, 1923 ir 1927 m. koncertavo Kaune.

1930 m. J. Karosas persikėlė į Kauną. Jis dėstė muziką ir vadovavo chorams Kauno "Saulės" gimnazijoje ir mokytojų seminarijoje, dirbo E. Laumenskienės liaudies konservatorijoje, vadovavo "Dainos" chorui (1931–1936 m.) ir dirigavo Kauno radijo simfoniniam orkestrui. J. Karosas Kaune dalyvavo Filharmonijos draugijos veikloje, nemažai rašė "Muzikos baruose", "Muzikoje ir teatre" ir kitur, 1936–1937 m. kelis mėnesius dirbo Kauno radiofono tautosakos archyve.

1937 m. jis buvo paskirtas Klaipėdos muzikos mokyklos direktoriumi. Klaipėdą okupavus, mokykla 1939 m. buvo perkelta į Šiaulius. Čia J. Karosas kartu dirbo ir Šiaulių dramos teatro muzikinės dalies vedėju.

1946–1956 m. J. Karosas vėl buvo Klaipėdos muzikos mokyklos direktorius ir pedagogas. Jis vadovavo Klaipėdos mokytojų instituto studentų mišriajam chorui, dėstė muziką fakultatyviniuose būreliuose, rengė koncertus, organizavo dainų šventes ir buvo jų vyriausiasis dirigentas.

1956–1981 m. jis dirbo Lietuvos valstybinės konservatorijos choro dirigavimo katedros vyresniuoju dėstytoju. Nuo 1965 m. jis buvo docentas, nuo 1977 m. – profesorius.

1956–1964 m. jis taip pat dėstė muzikos teorijos disciplinas Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje, o 1957–1961 m. buvo Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Muzikos katedros choro dirigavimo dėstytojas.

J. Karosas buvo Kauno, Klaipėdos, Vilniaus miestų ir daugelio rajonų dainų švenčių dirigentas, respublikinių dainų švenčių konsultantas ir vyriausiasis dirigentas (1950, 1955, 1975 m.). Lietuvos miestuose ir miesteliuose jis surengė daug savo kūrybos autorinių koncertų, buvo chorų apžiūrų bei konkursų žiuri pirmininkas arba narys.

Jis parašė muzikos vadovėlį "Garsų keliais" (1936 m.), daug muzikinių straipsnių, chorų koncertų recenzijų ir mokslo darbų. Sukūrė dainų chorams, solistams ir vaikams, stambių vokalinių ir instrumentinių kūrinių: oratorijų, simfonijų, rapsodiją, siuitų simfoniniam ir styginiam orkestrui.

J. Karosas harmonizavo daug lietuvių liaudies dainų, parašė muzikos fortepijonui ir kitiems instrumentams bei ansambliams. Jo harmonizuota lietuvių liaudies daina "Augo kieme klevelis" skambėjo 1978 m. 5-ojoje JAV ir Kanados lietuvių dainų šventėje Toronte.

J. Karosas buvo Lietuvos kompozitorių sąjungos narys, ne kartą rinktas ir į valdybą.

Senatvėje jis parašė ir išleido atsiminimų knygą "Nueitas kelias" (1976 m.) – pirmąją sumanytos dilogijos dalį, apimančią gyvenimo laikotarpį iki 1941 metų.

J. Karosui buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo (1954 m.) ir Lietuvos liaudies artisto (1960 m.) garbės vardai, jis buvo apdovanotas Lietuvos valstybine premija (1972 m.).

Vedė 1923 m. birželio 24 d. Kauno Švč. Trejybės bažnyčioje, žmona Emilija Vainiūnaitė-Karosienė (1899–1976). Išaugino tris vaikus: Rima Karosaitė (g. 1925 m.) – pianistė, muzikos pedagogė, Algirdas Karosas (1927–1980) – žurnalistas, fotografas, ir Jūratė Karosaitė-Karosevičiūtė (g. po 1941 m.) – pianistė, muzikos pedagogė. Anūkas Saulius Karosas (g. 1958 m.) – verslininkas, mecenatas.

Mirė 1981 m. birželio 6 d. Vilniuje.

Išleista muzikologo Juliaus Špigelglazo monografija "Juozas Karosas" (1967 m.).

Klaipėdos 1-ajai vaikų muzikos mokyklai suteiktas J. Karoso vardas (1990 m.).

Juozo Karoso vardu pavadinta viena Klaipėdos gatvė.

 

BIOGRAFIJA 2

Kompozitorius, vargonininkas, dirigentas. Gimė 1890 m. liepos 16 d. Spraguityje (Anykščių r.), mirė 1981 m. birželio 6 d. Vilniuje.
Iš pradžių muzikos mokė tėvas, vargonininkai K. Treinys ir A. Tamošiūnas, o vėliau – kompozitorius Juozas Gruodis. 1912–1913 su J. Gruodžiu vargonininkavo ir vadovavo chorams Kuktiškėse, o 1913–1915 m. – Alantoje.
1915 m. išvyko į Maskvą ir įstojo į J. Slavianskio vadovaujamą chorą. Su šiuo kolektyvu visą sezoną gastroliavo po įvairius Rusijos miestus. Paskui penkerius metus vargonininkavo, dirbo mokytoju, koncertmeisteriu ir chorų vadovu Jarceve. Iš čia nuvykdavo į Smolenską pas pianistą J. Engelį mokytis skambinti fortepijonu.
1921–1927 m. Rygos konservatorijoje studijavo vargonavimą (prof. P. Juozaus (Jozuus) klasė), kompoziciją (prof. J. Vytuolio (Vitols) klasė) ir dirigavimą (P. Juozaus ir E. Kuperio klasės). Studijuodamas dėstė muziką ir dainavimą Rygos lietuvių gimnazijoje, vadovavo lietuvių ir latvių chorams, rengė koncertus Rygoje ir kitur. Ypač kūrybiškai dirbo su Rygos lietuvių jaunimo mišriuoju choru „Šviesa“ (1921–1930). Choras turėjo parengęs didelį lietuviškų kūrinių repertuarą ir nemažai koncertavo, dalyvavo Latvijos dainų šventėse, 1923 ir 1927 m. koncertavo Kaune.
Sugrįžęs į Lietuvą, nuo 1930 m. dėstė muziką ir vadovavo chorams Kauno „Saulės“ gimnazijoje ir mokytojų seminarijoje, dirbo E. Laumenskienės liaudies konservatorijoje, vadovavo „Dainos“ chorui (1931–1936) ir dirigavo Kauno radiofono simfoniniam orkestrui. Dalyvavo Filharmonijos draugijos veikloje, nemažai rašė „Muzikos baruose“, „Muzikoje ir teatre“ ir kitur. 1937–1939 m. ir 1945–1956 m. – Klaipėdos muzikos mokyklos, 1939–1945 m. – Šiaulių muzikos mokyklos direktorius, choro dirigavimo ir kitų disciplinų dėstytojas bei chorų vadovas. 1946–1956 m. vadovavo Klaipėdos mokytojų instituto studentų mišriajam chorui, dėstė muziką fakultatyviniuose būreliuose. Kurį laiką vadovavo muzikos mokyklos moksleivių chorui ir dirigavo simfoniniam orkestrui, rengė koncertus, organizavo dainų šventes ir buvo jų vyr. dirigentas.
Nuo 1956 m. – Lietuvos valstybinės konservatorijos choro dirigavimo ir kitų muzikos disciplinų vyr. dėstytojas, docentas (1965) ir profesorius (1977). Taip pat 1956–1964 m. dėstė muzikos teorijos disciplinas Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje, o 1957–1961 m. buvo Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Muzikos katedros choro dirigavimo dėstytojas. Buvo Kauno, Klaipėdos, Vilniaus miestų ir daugelio rajonų dainų švenčių dirigentas, respublikinių dainų švenčių konsultantas ir vyr. dirigentas (1950, 1955, 1975). Lietuvos miestuose ir miesteliuose surengė daug savo kūrybos autorinių koncertų, buvo chorų apžiūrų bei konkursų žiuri pirmininkas arba narys.
Parašė muzikos vadovėlį „Garsų keliais“ (1937), atsiminimų knygą „Nueitas kelias“ (1976), daug muzikinių straipsnių, chorų koncertų recenzijų ir mokslo darbų. Sukūrė dainų chorams, solistams ir vaikams, stambių vokalinių ir instrumentinių kūrinių. Harmonizavo lietuvių liaudies dainų, parašė muzikos fortepijonui ir kitiems instrumentams bei ansambliams.
Kūryba pagrįsta klasicizmo ir romantizmo tradicijomis.
Jo harmonizuota lietuvių liaudies daina „Augo kieme klevelis“ skambėjo 1978 m. 5-ojoje JAV ir Kanados lietuvių dainų šventėje Toronte.
Buvo Lietuvos kompozitorių sąjungos narys, ne kartą rinktas ir į valdybą. 1954 m. kompozitoriui suteiktas nusipelniusio meno veikėjo, o 1960 m. – liaudies artisto garbės vardas, 1972 m. apdovanotas Lietuvos valstybine premija.
1967 m. išleista muzikologo Juliaus Špigelglazo knyga „Juozas Karosas“.

Kompozitoriaus anūkas Saulius Karosas padovanojo Lietuvos muzikos ir teatro akademijai vargonus. Tuomet nuspręsta įrengti Juozo Karoso memorialinę salę. Ją puošia kompozitoriaus biustas, sukurtas skulptoriaus konstantino Bogdano, nuotraukos iš kompozitoriaus gyvenimo.