Lina Naikelienė

Lina Naikelienė
Kanklininkė, Liaudies instrumentų ansamblio „Vaivora“ vadovė, LMTA liaudies instrumentų ir akordeono katedros vedeja, profesorė
1950-08-22
Meno kūrėjo statusas

Meno kūrėjo statusas suteiktas 2005-11-11
LR Kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-513

Mokslinis laipsnis

Profesorė

Apdovanojimai

Prof. L. Naikelienės kultūrinė ir pedagoginė veikla įvertinta: R Prezidento Valdo Adamkaus, D. Grybauskaitės, Seimo Pirmininko A. Paulausko, Ministro pirmininko A. Brazausko, A. Kubiliaus padėkos raštais, Tarptautinių konkursų garbės diplomais.
2009 m. ji apdovanota Kunigaikščio Gedimino ordinu, Riterio kryžiumi.

Biografija

Lina Naikelienė gimė 1950 m. rugpjūčio 22 d. Ukmergės raj., Vepriuose. 1956-1964 m. mokėsi Veprių vidurinėje mokykloje, 1964-1968 m. – Kauno J. Gruodžio konservatorijoje (tuometiniame muzikos technikume) dėst. Irenos Mintaučkienės kanklių, Liongino Gadliausko dirigavimo klasėse. 1968-1973 m. studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje) prof. Prano Stepulio kanklių ir doc. Jono Vadausko dirigavimo klasėse. Įgijo solistės, dėstytojos ir liaudies instrumentų orkestro vadovės kvalifikacijas. Pedagoginę veiklą pradėjo dar bestudijuodama.

Nuo 1971 m. vienerius metus dirbo kanklių mokytoja Kaišiadorių muzikos mokykloje. 1972-1977 m. buvo Respublikinių moksleivių rūmų dainų ir šokių ansamblio „Ugnelė“ orkestro vadove, 1977-1978 m. – Vilniaus 2-osios muzikos mokyklos kanklių mokytoja. 1978 m. pakviesta dėstyti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA). 1983-1986 m. studijavo Sankt-Peterburgo N.Rimskio-Korsakovo konservatorijos (tuometinės Leningrado konservatorijos) asistentūroje-stažuotėje prof. Aleksandro Šalovo klasėje. 1992 m. Linai Naikelienei suteiktas docentės, 1998 m. – profesorės mokslinis vardas. Nuo 1999 m. – LMTA Liaudies instrumentų ir akordeono katedros vedėja.

Dar bestudijuodama LMTA, pradėjo aktyvią koncertinę veiklą, kurią sėkmingai tęsia iki dabar. 1969-1975 kankliavo liaudies instrumentų ansamblyje „Sutartinė“. 1973 m. surengė pirmąjį kanklių muzikos rečitalį, vėliau paruošė 7 solines kanklių muzikos programas ir daugiau nei 40 rečitalių Lietuvos ir užsienio klausytojams. Nuo 1975 m. pakviesta groti Lietuvos dailės muziejaus Kanklių trio. Su šiuo kolektyvu Lietuvos ir užsienio klausytojams surengta per 800 koncertų. 1992 m. įkūrė ir vadovauja liaudies instrumentų ansambliui „Vaivora“ (iki 2003 m. –„Kanklės“), su kuriuo dalyvauta per 500 koncertų Lietuvoje ir užsienyje, padaryta įrašų Lietuvos, Vokietijos, JAV radijo stotims, išleista kasečių, kompaktinių plokštelių. Šis ansamblis yra 2007 m. „Auksinio disko“ laureatas, tarptautinio konkurso Maskvoje II premijos laureatas (2008), Tarptautinio konkurso „Baltija-2009“ Peterburge Grand Prix nugalėtojas (2009), Tarptautinių festivalių Vokietijoje (1994, 1996, 1998, 2000), Latvijoje (2002), Rusijoje (2000, 2003), Lietuvoje (2004, 2005, 2006,2008), Turkijoje (2007) dalyvis. Kolektyvas atlieka svarbią misiją populiarinant lietuvių kompozitorių kūrybą šalyje ir svetur.

Solo ir su kameriniais ansambliais Lina Naikelienė į Lietuvos radijo ir televizijos fondus įrašė per 200 kūrinių, koncertavo daugiau kaip 30 užsienio šalių. Dalyvauta koncertinėse programose su žymiais Lietuvos dainininkais, aktoriais.

Lietuvos kultūrai gana reikšminga prof. L. Naikelienės visuomeninė-organizacinė veikla. Nuo 1999 m. Palangoje ji organizuoja kasmetinius Liaudies instrumentų pedagogų vasaros seminarus. Nuo 2004 m. iki 2011 m. buvo Lietuvių liaudies instrumentinės muzikos draugijos „Kanklės“ pirmininkė. Jos iniciatyva Lietuvoje nuo 2000 m. vyksta Tarptautiniai J. Švedo liaudies instrumentų atlikėjų konkursai (2000, 2004, 2008), Tarptautiniai J. Švedo liaudies instrumentinės muzikos festivaliai (2004, 2006, 2008), nuo 1998 m. Lietuvos Dainų šventėse skamba kanklių muzikos koncertai „Skambėkite kanklės“ (1998, 2003, 2007, 2009).

Didelę savo kūrybinės veiklos dalį profesorė paskyrė pedagoginiam darbui. Per 32 darbo LMTA metus ji išleido apie 40 absolvenčių, tarp jų – respublikinių ir tarptautinių konkursų laureačių, kurios sėkmingai tęsia savo koncertinę ir pedagoginę veiklą. Savo metodine patirtimi pedagogė nuolat dalijasi su muzikos mokyklų ir konservatorijų pedagogais: veda seminarus, atviras pamokas, skaito pranešimus metodinėse konferencijose, yra nuolat kviečiama dalyvauti (neretai pirmininkauti) respublikinių ir tarptautinių liaudies instrumentų atlikėjų konkursų žiuri Lietuvoje ir užsienyje.

L. Naikelienės mokslinė tiriamoji veikla siejasi su kanklių ir kankliavimo ugdymu. Skaityta per 20 mokslinių pranešimų konferencijose Lietuvoje, Rusijoje, Latvijoje, Suomijoje, Armėnijoje ir kitur, publikuota straipsnių.

 

 

Svarbiausi darbai

Savo pedagoginę, metodinę patirtį profesorė apibendrino publikuotuose leidiniuose. Pedagogė papildė ir išleido P. Stepulio vadovėlį „Kanklės“ (2003). Draugijos „Kanklės” 80-mečiui (2005), kompozitoriaus J. Švedo 100-mečiui (2008) sudarė ir parengė straipsnių rinkinį „Tautos skambesiai”. Ji yra gaidų rinkinio „Mane motulė barė“ (1991), bukleto „Kanklės ir lietuvių liaudies instrumentai“ (1993), leidinių „Koncertinės kanklės ir jų muzika” (1996), „Valentinas Bagdonas. „Vaivorykštė” (1998) sudarytoja ir redaktorė, leidinio „Pranui Servai – 100“ (2007) sudarytoja , „Kankliavimo studijų programos“ (1998) autorė. Prof. L. Naikelienės iniciatyva pirmą kartą buvo publikuotas J. Švedo koncerto kanklėms ir liaudies instrumentų orkestrui klavyras ir solo kanklių partija (1998).

Publikacijos

„AŠ TIKIU KANKLIŲ MUZIKOS STEBUKLU...“ 
arba KELETAS ŠTRICHŲ PROFESORĖS LINOS NAIKELIENĖS PORTRETUI

Regina Marozienė

Kanklės... Koks tai senas, bet mielas lietuvių liaudies muzikos instrumentas. Iš kaimo gryčios, kur vakarais nuo darbo sugrubusiom rankom jas liesdavo valstietis, iki dabarties laikų atkeliavęs. Guodė jis ir seną, ir mažą, įkvėpė ne vieną tautos dainių. Šiandien kanklės plačiai skamba koncertų salėse, ir jomis skambinama muzika žavi net išrankiausią muzikos gurmaną...

Su kanklininke, Lietuvos Muzikos ir Teatro akademijos Liaudies instrumentų katedros vedėja, profesore Lina Naikeliene susitikome jos darbo auditorijoje, esančioje studentų įprastai vadinamuose „Sluškuose“. Kaip visada energinga, reikli sau ir kitiems, profesorė ir šį kartą vedė paskaitą. Vos įžengus į auditoriją, mano mintis staiga užliejo prisiminimai. Kiek čia kartų grota, klausyta profesorės patarimų, neretai net gyvenimiškų pamokymų. Taip, ji ir šiandien tokia pati: besišypsanti ir stebėtinai kukli. Patogiai įsitaisau fotelyje ir įsiklausau – kanklių muzika nenutyla. Juk negalima baigti paskaitos, nutraukus kūrinį! „Profesorė puikiai geba savo studentams įskiepyti meilę ir pagarbą muzikai!“ – mąstau ir smalsiai klausausi finalinių kūrinio akordų...

Pasibaigus paskaitai, profesorė atsisėda priešais mane. Kalbamės apie gyvenimą, darbus ir apie... kankles. Smalsauju sužinoti, kaip profesorė atsidūrė muzikos kelyje... Jos atsakymas konkretus, tačiau kiek netikėtas: „Veprių vidurinėje mokykloje (ten Lina Naikelienė mokėsi 1956–1964 m.) mokytojas Jonas Žentelis pastebėjo mano gabumus muzikai. Teko dainuoti jo vadovaujamame mokyklos chore, buvau pakviesta groti mokyklos orkestrėlyje smuiku. Mokytojas man paskolino savo asmeninį smuiką, kantriai mokė. Koncertuodavome mokyklos renginiuose, šventėse. Bandymai muzikuoti paskatino mane stoti į Kauno J. Gruodžio muzikos technikumą. Smuiku mokytis negalėjau, nes į šią specialybę priimdavo po muzikos mokyklos, bet pasiūlė mokytis groti kanklėmis. Nebuvau mačiusi šio instrumento, bet labai norėjau muzikuoti ir sutikau“. Šioje mokykloje mokytasi ketverius metus (1964–1968).

Staiga profesorė susimąsto: prisimena savo pirmąją kanklių pedagogę Kauno J. Gruodžio konservatorijoje – Ireną Mintaučkienę, dirigavimo dėstytoją Lionginą Gadliauską. Šiltai Lina Naikelienė kalba apie studijų tuometinėje Lietuvos Valstybinėje konservatorijoje metus (1968–1973) bei specialybės profesorių Praną Stepulį, dirigavimo dėstytoją – doc. Joną Vadauską ir kitus ją mokiusius pedagogus. Mintys milžiniškais šuoliais skrieja praeitimi, kartais trumpam stabtelėdamos, kartais akimirkai sustingdamos...

Mielai prof. L. Naikelienė prisimena savo stažuotes Sankt-Peterburgo N. Rimskio-Korsakovo konservatorijoje. 1982 m. ji gilino dirigavimo žinias pas Liaudies instrumentų katedros docentą G. N. Preobraženskį, o 1983–1986 m. – studijavo asistentūroje-stažuotėje profesoriaus A. B. Šalovo klasėje. Šiuos studijų metus Lina Naikelienė mena, kaip vienus produktyviausių ir turiningiausių. Sankt-Peterburgo konservatorijoje įgytos žinios bei koncertinė patirtis, pasak profesorės, ją lydi visą kūrybinį gyvenimą.

Jau beveik 40 metų (nuo 1978 m.) Lina Naikelienė savo pedagoginę patirtį dosniai dalija Lietuvos Muzikos ir Teatro akademijos studentėms: dėsto kanklių specialybę, kamerinį ansamblį, veda pedagoginius seminarus, yra Liaudies instrumentų orkestro vadovė, nuo 1999 m. vadovauja Liaudies instrumentų katedrai. Paklausiu, kiek šiandien jos buvusių studentų jau patys dirba pedagogais? „Per keturiasdešimt“ – kiek susimąsčiusi atsako profesorė ir be menkiausio stabtelėjimo ima juos vardinti.

Nuostabiausia yra tai, jog per visą savo pedagoginės veiklos laikotarpį profesorė pati daug koncertuoja. „Koncertinė veikla man yra labai svarbi“ – prasitaria profesorė.

Koncertinę veiklą Lina Naikelienė pradėjo dar bestudijuodama Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar LMTA). 1968–1975 m. ji kankliavo liaudies instrumentų ansamblyje „Sutartinė“, šio kolektyvo pasirodymuose skambino ir solo.

1973 m. surengė pirmąjį kanklių muzikos istorijoje rečitalį, vėliau paruošė 7 solines kanklių muzikos programas ir daugiau nei 40 rečitalių Lietuvos ir užsienio klausytojams.

Apie kanklininkės profesionalumą ir aukštą meninį lygį byloja tuometinėje spaudoje publikuotos jos koncertų recenzijos. Štai keletas jų:

L. Naikelienė pasirinko klasikinę muziką pritaikytą kanklėms: G.F.Hendelio Koncertą arfai solo F-dur, G.Ž.Krumholco Koncertą arfai Nr.5 III dalį, ir A. Šalovo pjesę pagal senovinį rusų romansą „Vyšnių spalvos skraistė“.<...> L. Naikelienė meistriškai valdo instrumentą, pasiekia išraiškingų niuansų, ypač lėtose kūrinių dalyse. <...> Kanklėms buvo atlikta sudėtingesnė muzika, rodanti mūsų kanklininkių platų užmojį ir profesinį lygį.

(Romualdas Apanavičius. Kanklininkių rečitalis (L. Naikelienės ir guslininkės S. Žukovos rečitalis, 1987 m. vasario 10 d. LMTA) / Literatūra ir Menas Nr. 9, 1987 m. vasario 28 d.).

Ryškų atlikėjos talentą, virtuoziškai įvaldytą įvairiausią kankliavimo techniką pademonstravo Lina Naikelienė. Išsamiai atskleista lyrinė kanklių prigimtis. <...> Lina Naikelienė dar kartą įtikino, kad kanklėmis puikiai skamba ir šiuolaikinė muzika bei poliderminėmis garsų struktūromis paremti kūriniai.

(Rimvydas Žigaitis. Aš tikiu kanklių muzikos stebuklu / Diena. Nr. 101, 1995 m. gegužės 11 d.).

Kanklių virtuozė Lina Naikelienė ne be reikalo buvo publikos sutikta triukšmingomis nesibaigiančiomis ovacijomis po jos pasirodymų. Jos sodraus skambesio kanklių tonas nieko neturi bendro su kanklėms giminingos citros tonu, bet daug daugiau primena didingos arfos toną. Jos įgudusi pirštų technika pajėgia išryškinti kontrapunktinį melodinį elementą vienas kitą besivaikančių arpeggio tonų fone, tarsi grotų visas kanklių orkestras ar gal, dar tiksliau pasakius, tarsi dainuotų grakščiai beskrajojančių angelų choras.

(Darius Lapinskas. „Vilniaus“ ansamblio gaida – gyva Lietuva / Draugas Nr. 19 (4), 1990 m. sausio 27 d.).

Gana reikšmingas yra profesorės indėlis į naujo kanklių repertuaro plėtrą. Lina Naikelienė yra daugelio lietuvių kompozitorių kanklėms redaktorė ir pirmoji atlikėja: ji kūrybiškai bendradarbiauja su kompozitoriais, yra atlikusi 13 premjerų solo kanklėms, 9 kūrinius duetu su birbyne (lamzdeliu), aranžavusi ir pirmą kartą atlikusi 10 kūrinių.

Lina Naikelienė yra parengusi programų su birbynininkais A. Smolskumi, V. Tetensku, dainininke S. Trimakaite, I. Milkevičiūte, G. Kaukaite. Dalyvavo įrašant 7 plokšteles ir 4 CD. Solo ir su kameriniais ansambliais į Lietuvos radijo ir televizijos fondus įrašė per 200 kūrinių.

1975 m. buvo pakviesta groti Kanklių trio (nuo 1976 m. – Lietuvos dailės muziejaus Kanklių trio). Lina Naikelienė netrukus tapo šio trio pirmosiomis kanklėmis ir vadove. Su šiuo kolektyvu surengta per 800 koncertų: koncertuota Lietuvoje, Suomijoje, Airijoje, Danijoje, Anglijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Latvijoje, Estijoje, Rusijoje. Į Lietuvos radijo fondus įrašyta per 70 kūrinių. Išleista plokštelė ir garso kasetė. Trio yra tarptautinio konkurso laureatas (1977 m., Minskas, Baltarusija).

Ansamblis yra akompanavęs geriausiems šalies vokalistams, instrumentininkams, aktoriams. Su šiuo kolektyvu atlikti 25 premjeriniai lietuvių autorių kūriniai.

1992 m., kanklių trio sudėtį papildžius birbynėmis, savo veiklą pradėjo liaudies instrumentų ansamblis „Vaivora“ (iki 2003 m. –„Kanklės“). Šio ansamblio siela ir įkūrėja – prof. Lina Naikelienė (pirmosios kanklės). Antrosiomis kanklėmis skambina kanklininkė Aistė Bružaitė, bosinėmis kanklėmis – Aušrelė Juškevičienė. Ansamblyje groja birbynininkai Algirdas Jedemskij ir Eugenijus Čiplys. Šis kolektyvas yra surengęs įsimintinų koncertų su žymiausiais Lietuvos vokalistais, aktoriais, skaitovais.

Su šiuo kolektyvu dalyvauta per 500 koncertų Lietuvoje ir užsienyje: Šveicarijoje, Prancūzijoje, JAV (4 kartai), Kanadoje, Vokietijoje (12 kartų), Danijoje, Suomijoje, Lenkijoje, Rusijoje (4 kartai), Latvijoje, Estijoje, Turkijoje ir kitur. Padaryta įrašų Lietuvos, Vokietijos WDR3, JAV Klyvlendo lietuvių radijo stotims, išleistos trys garso kasetės (1996, 1997, 1998), keturios kompaktinės plokštelės (1999, 2000, 2007, 2010).

Ansamblis yra 2007 m. „Auksinio disko“ laureatas, tarptautinio konkurso Maskvoje II premijos laureatas (2008), Tarptautinio konkurso „Baltija-2009“ Peterburge Grand Prix nugalėtojas (2009), specialaus prizo geriausiam liaudies muzikos kolektyvui laimėtojas (Japonija, 2011), Tarptautinių festivalių Vokietijoje (1994, 1996, 1998, 2000), Latvijoje (2002), Rusijoje (2000, 2003), Lietuvoje (2004, 2005, 2006, 2008, 2014), Turkijoje (2007) dalyvis.

Kolektyvas atlieka svarbią misiją populiarinant lietuvių kompozitorių kūrybą šalyje ir svetur: jo programose skamba kompozitorių V. Mikalausko, J. Juozapaičio, V. Juozapaičio, O. Balakausko, V. Bartulio, A. Bražinsko, V. Bagdono, A. Lapinsko, F. Latėno J. Tamulionio, A. Žigaitytės, R. Žigaičio, V. Paketūro, J. Pauliko, R. Vitkauskaitės, V. Germanavičiaus ir kitų autorių kūriniai, kurie atliekami ne vien ištobulintomis kanklėmis ir birbynėmis, bet ir kitais tradiciniais liaudies instrumentais: ragais, ožragiais, Sekminių rageliais, lamzdeliais, skudučiais, tradicinėmis kanklėmis.

Štai keletas citatų iš šio kolektyvo recenzijų:

<...> Klausydamiesi šios koncerto dalies supratome profesionalų kolektyvo menines nuostatas: neatitolti nuo instrumentų ištakų, įprasminti profesionalų muzikavimą liaudies instrumentais.

(Marija Baltrėnienė. Sukaktis, žadanti perspektyvą / 7 Meno dienos, 1997 m. spalio 24 d.).

<...> Klausantis šio meninio vieneto, kažkas neišsakomai malonaus ir artimo užtvindė susirinkusiųjų širdis. Į tas širdis prabilo lietuvių liaudies instrumentai, ištobulinti iki nesvajoto laipsnio. Jų naujam garsui jau nepakako juos pagimdžiusių ganyklų ir miškų, jam buvo būtina koncertinė, tarptautinė viešuma. Kanklės priminė orkestrą, o birbynių vikrumo galėjo pavydėti ir pats Rossini. Tačiau tuose instrumentuose glūdinčias galimybes pilnai išnaudojo jais grojantys menininkai. Jų muzikalumas ir lietuviško garso dvasios perpratimas stebino visą vakarą. Tokie stebuklai įmanomi tik tada, kai menininkas ir jo instrumentas tampa vienu kūnu.

(Vytautas Matulionis. Naujas lietuviško garso pasaulis / Dirva, Klyvlendas, 2002 m. gruodžio 17 d.).

Lietuvos kultūrai itin reikšminga prof. L. Naikelienės visuomeninė-organizacinė veikla. Vadovaudama Lietuvos Muzikos ir Teatro akademijos Liaudies instrumentų ir akordeono katedrai bei Lietuvių liaudies instrumentinės muzikos draugijai „Kanklės“, Lina Naikelienė nuoširdžiomis pastangomis puoselėja liaudies instrumentinę muziką, šalies pedagogams teikia metodinę paramą. Jos iniciatyva 2003 metais dienos šviesą išvydo pakartotas ir papildytas P. Stepulio vadovėlis „Kanklės“. Nuo 1999 m. ji organizuoja kasmetinius Liaudies instrumentų pedagogų vasaros seminarus. Ilgametė Lietuvių liaudies instrumentinės muzikos draugijos „Kanklės“ pirmininkė, Lietuvos muzikų sąjungos Tarybos narė. Prof. Linos Naikelienės iniciatyva Lietuvoje nuo 2000 m. vyksta Tarptautiniai J. Švedo liaudies instrumentų atlikėjų konkursai, Tarptautiniai J. Švedo liaudies instrumentinės muzikos festivaliai, tarptautinis liaudies instrumentinės muzikos festivalis „Rido“, nuo 1998 m. Lietuvos Dainų šventėse vyksta kanklių muzikos koncertai „Skambėkite kanklės“. Ji yra šių koncertų režisierė ir programos sudarytoja. Muzikė nuolat organizuoja kompozitorių, liaudies instrumentinei muzikai nusipelnusių asmenybių autorinius, jubiliejinius vakarus, kanklių muzikos koncertus.

O kur darbas respublikinių ir tarptautinių konkursų, festivalių žiuri, dalyvavimas tarptautinėse mokslinėse-metodinėse konferencijose, parengta ir sudaryta 15 leidinių... Profesorės veiklos trumpai nusakyti neįmanoma, nes tai nuolatinės pastangos saugoti, puoselėti liaudies instrumentų Lietuvoje kultūrą. Tai labai atsakinga ir įpareigojanti misija...

***

Pokalbio metu mintyse vis norėjau profesorės paklausti, kaip jai pavyksta taip nuoširdžiai, atsidavusiai puoselėti kanklių muzikos tradicijas. Tarsi nuspėjusi mano mintis, Lina Naikelienė susimąsčiusi tyliai ištarė: „Aš tikiu kanklių muzikos stebuklu...“. Iš auditorijos išėjau laiminga, ir, žingsniuodama ilgu Muzikos akademijos koridoriumi, pašnibždomis sau tariau: „Jūsų dėka ir mes, Jūsų studentai, šiuo stebuklu patikėjome...“.

***

2010 metais profesorė Lina Naikelienė minėjo savo kūrybinės veiklos 40-metį. Ši graži atlikėjos, pedagogės, kolektyvų vadovės, įvairių meninių projektų sumanytojos ir organizatorės sukaktis 2010 m. spalio 27 d. buvo paminėta įspūdingu koncertu Vilniaus Rotušėje. Įstabiai ir profesionaliai atliekama muzika, kurią atliko pati prof. Lina Naikelienė ir jos studentės sužavėjo gausiai susirinkusią profesorės talento gerbėjų, kolegų ir bendraminčių auditoriją. Vakaro metu buvo pristatyta prof. Linos Naikelienės įgrota dviejų dalių kompaktinė plokštelė „Kanklių ornamentai“ bei biografinė apybraiža „Lina Naikelienė. Kūrybinės veiklos 40-mečiui“. Renginį vedė šios apybraižos sudarytoja Regina Marozienė.

Koncertą pradėjo pati solenizantė, įtaigiai ir muzikaliai paskambinusi Rimvydo Žigaičio (1933–2010) pjesę solo kanklėms. Dinamiškai kanklių trio (L. Naikelienė, J. Babaliauskienė ir A. Bružaitė) buvo atliktas Jono Tamulionio (g. 1949) Perpetuum mobile op. 293. Vakaro metu kankliavo talentingiausios profesorės studentės: Jolanta Babaliauskienė, atlikusi A. Bružo (g. 1960) koncertą kanklėms Nr. 1 „Atbundantis ežeras“ (akompanavo A. Petručionytė) ir Aistė Bružaitė, paskambinusi virtuozinį I. Albenizo (1860–1909) kūrinį „Asturija. Legenda“ iš „Ispaniškos siuitos“ bei moderniais sąskambiais ir filosofinėmis potekstėmis alsuojančią V. Germanavičiaus (g. 1969) pjesę „Sningant magnolijų žiedais“. Koncertą paįvairino kanklių dueto A. Bružaitės ir Jolitos Sidorenkaitės atlikta premjera – V. Striaupaitės-Beinarienės (g. 1977) „Obelėla“. Vakaro metu pasirodė ir prof. Linos Naikelienės vadovaujamas liaudies instrumentų ansamblis „Vaivora“ (L. Naikelienė, A. Bružaitė, A. Juškevičienė, A. Jedemskij ir E. Čiplys). Šis kolektyvas subtiliai atliko kompozitorių V. Montvilos (1935–2003) pastoralę „Kopos“ bei A. Lapinsko (g. 1946) pjesę „Ir atjojo bernužėlis“. Į vakaro programą jautriai įsiliejo operos primadonos Irenos Milkevičiūtės ansambliui pritariant padainuotos liaudies dainų išdailos: V. Paketūro (g. 1928) „Vai žydėk, žydėk“ ir B. Budriūno (1909–1994) „Tykiai, tykiai Nemunėlis teka“. Koncertas užbaigtas vakaro premjera – G. Svilainio (g. 1972) kūriniu „Lina ryto ta ta to“ solo kanklėms su kanklių orkestro pritarimu. Solo partiją skambino prof. L. Naikelienė, jai pritarė gausus buvusių ir esamų studenčių orkestras. Šis kūrinys tarsi įprasmino visą profesorės nueitą kūrybinį ir pedagoginį kelią – juk profesorė buvo ir yra tas žmogus, kuriam koncertinė ir pedagoginė veiklos tapo gyvenimo prasme ir pašaukimu.

Koncerto išvakarėse mintimis apie savo Mokytoją dalijosi buvusios prof. Linos Naikelienės studentės: Aistė Bružaitė, Regina Marozienė ir Jolanta Babaliauskienė.

Aistė Bružaitė: PEDAGOGĖ IŠ DIDŽIOSIOS RAIDĖS

Profesorė Lina Naikelienė – tai žmogus, pas kurį svajojau mokytis nuo pat vaikystės... Jau būdama 10 metų giliai širdyje žinojau, jog mus tikrai suves likimas, lydint vienai bendrai gyvenimo idėjai – meilei kanklėms ir muzikai.

Sėdžiu ir mąstau... kiek daug per savo gyvenimą nuveikė šis žmogus... Ir kas keisčiausia – tikrai ne sau, o kitiems – visiems, kurie nors kiek prisilietę prie liaudies instrumentų muzikos baro, tiems, kas neabejingi kanklėms bei birbynėms... Šis žmogus visą save atiduoda menui. Kodėl taip vyksta? Todėl, kad kitaip negali būti – ji apdovanota Dievo pačiomis geriausiomis muzikanto savybėmis!

Prabėgo devyni metai, praleisti šalia profesorės. Keista vadinti ją profesore, gal geriau dėstytoja... Norisi artimesnio, šiltesnio vardo, kuris neįpareigotų elgtis oficialiai... Taigi, devyni metai suteiktos galimybės būti šalia emocionalaus, gyvybingo, energingo, darbingo, profesionalaus dėstytojo. Šiandien turiu pripažinti, jog šalia jos per pastaruosius metus susiformavo ir mano asmenybė. Būdama šalia dėstytojos, stengiausi „sugerti“ viską, kas iš jos sklido geriausia. Nežinau, ar viską sugebėjau paimti, nes ji turėjo tiek daug duoti! Gal šioje vietoje būtų gera pasidalinti keliais atsiminimais, kurie įsirėžė giliai į mano atmintį.

Toli gražu, ne visada jaučiau tokį artumą savo dėstytojai. Mokslų pradžia Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje man buvo tiesiog iššūkis! Ugningas dėstytojos temperamentas „liejosi per kraštus“, prie ko pirmame kurse man buvo ypač sunku priprasti. Mergaitei iš provincijos, neturinčiai gyvenimiškos patirties, tik besimokančiai pažinti muziką ir jos užkulisius, dalyvavimas tarptautiniame konkurse pirmame kurse buvo išties didelis išbandymas. Dėstytojos troškimas kuo geriau mane paruošti tuo metu iššaukė dar didesnę emocijų bangą. Turiu pripažinti, jog pirmąjį studijų mėnesį išspaudžiau ne vieną ašarą, bandydama suprasti dėstytojos mokymo metodus. Tik vėliau... tik gerokai vėliau, su metais bręstant ir labiau pažįstant muziką, supratau labai svarbius dalykus. Dėstytojos užmojai visada verti didžiausių lūkesčių, kaip tada – pirmame kurse... Tik dabar sugebu tai įvertinti, kaip didžiausią savo gyvenimo dovaną – galimybę pažinti muziką, prisiliesti prie jos profesionaliai, jausmingai, kaip mane to išmokė dėstytoja.

Tai tokie mano pirmieji įspūdžiai, pradedant geriau pažinti dėstytoją Liną. Žinote, kuo toliau, tuo labiau ją pažinodama įsitikinu, kad šis profesionalumo troškimas ir maksimalizmo siekimas neatsiejamas nuo jos asmenybės. Taigi, šį bruožą aš įžvelgiau nuo pat pirmos pažinties minutės ir stebiu, kaip jis su kiekviena diena vis auga.

„Vieną dieną nepagroji – jauti tu pats, dvi dienas nepagroji – jau jaučia kiti“ – sako dėstytoja. Rašydama šias eilutes, šypsausi, nes, kiekvieną kartą prisiminus šį posakį, kyla mintis – „šventa tiesa“. Keista, bet aš šią tiesą taip pat kartoju savo mokiniams, gal ir jie kada nors įvertins šių žodžių prasmę.

Ne vieną posakį galėčiau cituoti, kurie lydi dėstytojos studentus visą mokymosi laikotarpį, tačiau čia – ant balto popieriaus lapo – jie neturi jokios prasmės. Tie posakiai – tai kažkas daugiau nei vien tik žodžiai, tai gyvenimo mokykla, kurioje besimokydami, mes su kiekviena diena tobulėjame. Tiesa, dar vienas, kurį be galo mėgstu – „Vieną kartą atsisakysi pasiūlymo – kitą kartą gali ir nekviesti...“. Tikrai auksinės mintys!

Visa tai rodo, kokia stipri ir profesionali yra dėstytojos asmenybė. Ir ne tik... Džiaugiuosi, jog turiu galimybę pažinoti ją ne tik kaip profesionalią pedagogę, bet ir kaip nuoširdų žmogų. Keista, jog viename žmoguje gali tilpti tiek daug – ištvermė ir meilė darbui, nuolankumas ir rūpestis šeimai, namams, pagarba kolegoms, draugams bei studentams ir, žinoma, rūpestis ir pagalba kiekvienam paprastam žmogui. Čia reikia paminėti, jog maksimalizmo siekis dėstytojai nesvetimas ir už muzikos pasaulio ribų.

Dažnai žiūriu į dėstytoją ir „baltai“ pavydžiu jos tobulo gyvenimo. Puiki šeima, galybė draugų, mylimas darbas, profesionali karjera – tobula pilnatvė...

Jaučiu didžiulę meilę ir pagarbą šiam žmogui. Sunku savo mintis dėstyti ant popieriaus lapo, kankina baimė praleisti kažką svarbaus... Bet galiu drąsiai pasakyti viena – dėstytoja yra išskirtinis žmogus, savyje talpinantis visa, kas tikra – tikras emocijas, nesuvaidintą pyktį, nuoširdų džiaugsmą, gilų įsijautimą ir susijaudinimą...

„Tik tikėdami tuo, ką darome, mes tampame reikšmingi ir reikalingi vieni kitiems – mokytojai mokiniams, mokiniai mokytojams...“ Jaučiu visa savo esybe, jog dėstytoja gyvena tikėdama savo darbu, veikla, muzika, todėl ne vienam iš mūsų ji tampa ypač svarbiu žmogumi, netgi gyvenimo dalimi.

Kažkada, analizuodama muzikos pedagogo charakteristiką, įvardijau svarbiausias muzikanto-pedagogo savybes: meilę muzikai, gerą savo dalyko išmanymą, humaniškumą, dorovingumą, padorumą, mandagumą, dvasingumą, intelektinį bei emocinį jautrumą. Toks, mano manymu, turi būti tobulas muzikos pedagogas. Profesorė Lina Naikelienė savyje talpina visas šias savybes ir dar daugiau!

Norėčiau padėkoti likimui, kad suteikė galimybę pažinti šį žmogų ir iš jo mokytis. Tikiu, kad kiekvienas studentas galėtų pasakyti tą patį... O mielai dėstytojai noriu palinkėti stiprybės ir sveikatos, kad ir toliau galėtų dalintis savo vertinga patirtimi, skiepyti meilę muzikai ir kanklėms!

Regina Marozienė: KAI PAŠAUKIMAS TAMPA PROFESIJA

„Žmogaus siela yra jo darbai“ / Henrik Johan Ibsen /

Pirmasis mano susitikimas su Lina Naikeliene įvyko, kai buvau ketvirtokė. Tuomet vasarą su mama ilsėjomės Palangoje. Poilsis buvo turiningas – lankėme koncertus, vaikščiojome į kiną. Klausėmės ir Lietuvos dailės muziejaus kanklių trio koncerto. Koncertas man patiko (juk kanklės man nesvetimos – mama kanklininkė). Po koncerto prie mūsų priėjo simpatiškai besišypsanti moteris (ji, berods, koncerte kankliavo keletą kūrinių solo), kalbėjosi su mama, mane taip pat pakalbino (paklausė, ar nesimokau kankliuoti). Ši moteris, kaip vėliau sužinojau, buvo Lina Naikelienė.

Kitas susitikimas jau su dėstytoja Lina Naikeliene įvyko prieš trylika metų, įstojus mokytis kanklių specialybės į Lietuvos muzikos akademiją. Nežinau kodėl, bet jau pirmą kartą profesionaliai prisilietusi prie kanklių (tai įvyko gana vėlai – dešimtoje vidurinės mokyklos klasėje) ėmiau svajoti mokytis prof. Linos Naikelienės klasėje. Gal dėl tos mūsų pirmosios pažinties, o gal dėl aktyvios Dėstytojos koncertinės veiklos. Mane tarsi užbūrė Dėstytojos fanatizmas, atsidavimas savo profesijai. Jos įrašai, koncertai mane paskatino siekti konkretaus tikslo savo gyvenime – tapti kanklininke.

Prisipažinsiu, nuo pat pirmųjų specialybės paskaitų mane žavėjo dėstytojos energija, kūrybinis azartas, reiklumas. Kaip daug vėliau supratau, ji reikli buvo ne tik savo studentėms. Pirmiausia ji daug reikalavo iš savęs. Po kiekvienos specialybės paskaitos išeidavau ne tik „pasisotinusi“ naujomis žiniomis, bet, sakyčiau, vis iš naujo užsikrėtusi „muzikos virusu“, kurio simptomai pasireiškė dideliu noru groti ir groti ne bet kaip, o nepriekaištingai. Profesorė kažkokiu mistiniu būdu sugebėjo įsiskverbti į studento vidų ir surasti pačius tikriausius motyvus, kodėl jis turėtų tapti geru atlikėju ir pedagogu (juk pedagogas turi išmanyti ne vien teoriją – jis turi būti patyrusiu praktiku). Ji nuolat primindavo, kad atlikėjas turi nuolat „būti formoje“, o tam pasiekti, reikia daug individualaus darbo. Kaip to pavyzdys buvo ji pati. Auditorijoje, kurioje ji vedė paskaitas, visuomet stovėjo kanklės, kuriomis suradusi laisvą minutę ji skambindavo – juk negalima švaistyti laiko veltui. Tas pavyzdys mums tapo įpročiu, o neretai ir sąžinės graužatimi, kai netenka ilgesnį laiką prisėsti prie instrumento.

Pavyzdžiu laikau didelį profesorės atsakomybės jausmą. Pamenu, kaip kartą, sušlubavus sveikatai, ji, net gulėdama ligoninėje, sugebėjo atvykti repetuoti su studentėmis salėje – juk rytoj koncertas!

Dėstytoja skatino studentus būti žingeidžiais: tarsi kempinėms sugerti gerąją pedagogų patirtį. Ji nuolat teiraudavosi, kaip mums sekasi kitos muzikinės disciplinos, tapusi Liaudies instrumentų ir akordeono katedros vedėja, dažnai lankydavosi dirigavimo įskaitose, egzaminuose („juk be kita ko liaudies instrumentų specialybės studentai turi mokėti gerai diriguoti ir vadovauti liaudies instrumentų orkestrui“). Šiandien vis dažniau pagaunu save mokiniams kartojant Dėstytojos kadaise man išsakytas tiesas. Mąstau, kodėl. Lengva buvo patikėti profesorės tiesomis, nes ji pati jomis šventai tikėjo.

Profesorė, kiek pamenu, visada buvo įsimylėjusi kankles. Retai gali sutikti tokį žmogų, kuris būtų taip atsidavęs savo profesijai. Rodos, tai jos gyvenimo pašaukimas, gyvenimo prasmė ir esmė. Dažnai mintyse savęs klausiu, iš kur yra tokių žmonių. Gal čia įtakos turėjo profesorės studijų laikotarpis. Juk ji turėjo unikalią galimybę prisiliesti prie instrumentinės liaudies muzikos grandų – profesorių Jono Švedo, Prano Stepulio ir kitų... Gal pažintis su šiais žmonėmis ją įpareigojo tęsti jų pradėtus darbus...

Dažnai prisimenu profesorės L. Naikelienės mintis apie tai, ko ji tikisi iš ateities: apie savo darbų tęstinumą, apie žmones, kurie galėtų toliau dirbti jos pradėtus darbus. Baltai pavydžiu jai tikėjimo tuo, ką daro. Retai gali sutikti žmogų, kuris taip užtikrintai rūpinasi savo profesijos ateitimi. Neretai jai tenka net karštligiškai kovoti ne tik už kanklių, bet ir viso liaudies muzikos žanro ateitį. Profesorei tai visuomet rūpėjo. Bendraujant su ja, tartum jauti jos skolą liaudies instrumentinės muzikos žanro ateičiai. Skolą, kurią ji nuolat stengiasi už mus visus grąžinti.

Mūsų Dėstytoja mokėjo ir moka žmonėse įžvelgti jų stipriąsias puses, paskatinti juos siekti užsibrėžtų tikslų. Ir visa tai ne dėl savęs, bet dėl žanro ateities. Būtent dėl to aš esu dėkinga jai už tai, kuo esu šiandien. Tiesa, ji nepamiršdavo priminti, kad savo pasiekimais nevalia prieš kitus didžiuotis, nors pati visuomet džiaugdavosi ir tebesidžiaugia savo mokinių sėkmėmis.

Esu laiminga, kad mūsų pažintis nenutrūko po studijų baigimo. Dėstytoja mane įtraukė į įvairius darbus, projektus. Bendradarbiaudama su ja, išmokau įvairių renginių organizavimo subtilybių. Džiaugiuosi, kad prie jos darbų galiu prisiliesti kartu dėstydama LMTA Liaudies instrumentų ir akordeono katedroje.

Bendraujant su profesore, žavi jos kuklumas, paprastumas, jautrumas, nuoširdus rūpestis kitu. Dažnai su ja tenka bendrauti ne tik profesinėmis, bet ir gyvenimiškomis temomis, stebina jos meninė ir gyvenimiška intuicija. Iš jos galima pasimokyti maksimalaus laiko išnaudojimo, dienos planavimo subtilybių. Stebina jos užimtumas: greta pedagoginio darbo ji yra Liaudies instrumentų ir akordeono katedros vedėja, Lietuvių liaudies instrumentinės draugijos „Kanklės“ pirmininkė, liaudies instrumentų ansamblio „Vaivora“ vadovė ir atlikėja, o kur dar respublikinių ir tarptautinių Jono Švedo konkursų, festivalių, pedagogų seminarų organizavimas, įvairių leidinių rengimas ir t.t. O kur dar laikas, skiriamas puikiai šeimai, sodui, gėlėms, bitėms...

Kartais bendraujant su Dėstytoja, ima atrodyti, kad ji nespėja išsakyti visų sumanymų, nes jos mintis skrieja greičiau už žodžius. Profesorė mums, jos studentėms, yra pajuokavusi, kad profesorius turi generuoti idėjas, o jo asistentams belieka jas tik realizuoti. Kažin, ar mes visuomet pateisiname jos lūkesčius…

Iš mūsų Dėstytojos mokausi atsakomybės, pagarbos žmogui, pedagogui. Ji neužmiršta paskambinti senjorams, buvusiems katedros pedagogams, dažnai pasiteirauja, ar mes, buvę studentai, lankome savo buvusius dėstytojus. Atsimena profesorė ir kiekvieno kolegos gimtadienius. Dažnai nešina sodo gėrybėmis aplankydavo buvusį savo specialybės dėstytoją, dabar jau šviesios atminties profesorių Praną Stepulį su žmona. Nuoširdžiai stebina ir jos rūpestis Anapilin išėjusių pedagogų kapais. Tai tik dalis visų darbų, kuriuos tenka nudirbti mūsų Dėstytojai. Ir tai daroma tyliai, dažnai niekam nežinant, jau daugelį metų…

Šiais metais Dėstytoja mini savo kūrybinės veiklos keturiasdešimtmetį. Ko jai galėčiau palinkėti? Ir toliau likti pavyzdžiu savo studentams. Ačiū Jums, Dėstytoja, už įskiepytą meilę profesijai, už išugdytą nuolatinį žinių poreikį, norą tobulėti, už žmogišką paprastumą, kuriuo spinduliavote ir spinduliuojate visiems savo kelyje sutiktiems žmonėms. Ilgiausių Jums metų!

Jolanta Babaliauskienė: MANO DĖSTYTOJA

Yra dalykų, kurie, laikui bėgant, kelia vis šiltesnius prisiminimus. Tai aš galiu pasakyti apie studijų metus, praleistus Lietuvos muzikos akademijoje ir bendravimą su savo pedagoge, profesore Lina Naikeliene, švenčiančią savo kūrybinės veiklos 40-metį.

Atrodo, kad profesorę pažįstu jau nuo tų dienų, kai pirmą kartą užgavau kanklių stygas. Visas mano kūrybinis kelias, pedagoginė ir koncertinė veikla neatsiejamai susijusi su profesorės Linos Naikelienės vardu. Sakoma, jog didelė laimė gyvenime yra geri tėvai ir geri pedagogai. Mano pedagogė – viena ryškiausių asmenybių ne tik Lietuvos liaudies instrumentinės muzikos žanro, bet ir Lietuvos kultūros arenoje. Kanklininkė, su tik jai būdinga išraiškinga atlikimo maniera, mane tarsi užbūrė ir paskatino rinktis muzikės profesiją. Drąsiai galiu teigti, kad būtent ji buvo mano gyvenimo kelio pasirinkimo įkvėpėja.

Su meile prisimenu specialybės pamokas, jos taiklią kritiką arba nesuvaldomą prieštaravimą iš pradžių, kai pati sau atrodydavau keistai, atlikdama profesorės užduotus sudėtingus meninius užmojus. Specialybės pamoka visada būdavo pati svarbiausia. Profesorė visada mane mokė plataus suvokimo. Jos mąstymas, muzikos pojūčio ugdymas ir subtilumas suteikia tą jautrumą, tą dvasios kilnumą kuriuo pasižymi kultūringas žmogus. Ji skatino suvokti šventą atsakomybę ir nuostabią nenuilstamos kūrybos būtinybę. Dėstytoja mums visada sakydavo – „Mes pirmiausia turime būti atsakingi už kokybę“. Vienu iš svarbiausiu pedagoginiu uždaviniu profesorė laiko išugdyti teisingus ir stiprius savo mokinių kankliavimo pagrindus, kas labai svarbu tolesnėje koncertinėje veikloje. Mano Dėstytoja visada organizuota, viską planuojanti, turinti ypatingą intuicijos jausmą, menininkė. Sunku atsispirti jos magnetizmui – greitai užsideganti, aktyvi kovotoja, nemėgstanti konservatyvumo, nestovinti vietoje, visada besiveržianti į priekį, pasiaukojanti dėl liaudies instrumentinės muzikos žanro.

Džiaugiuosi, kad ir šiandien galiu artimai bendrauti su savo Dėstytoja LMTA liaudies instrumentų ir akordeono katedroje. Jos bendradarbiavimo pagrindas – paprasčiausias rūpestis aplinkiniais. Visada jaučiau jos globą, rūpestį ir nuoširdumą, visada galiu diskutuoti tiek profesiniais tiek asmeniniais klausimais. Ji atvira, nesugebanti veidmainiauti ir meluoti, visada kalbanti tai, ką galvoja, be užuominų. Dar ir dabar neretai pasijaučiu taip, lyg būčiau jos pirmo kurso studentė. Tačiau su metais šis jausmas vis labiau žavi – aiškiai suvokiu, kad visi jos patarimai yra be galo nuoširdūs ir naudingi. Ji moka džiaugtis, didžiuotis savo mokinių pasiekimais. Kas dar labiau įpareigoja nenuvilti brangaus žmogaus – savo pedagogo!

Visą mūsų bendravimo laiką vienija vienas bruožas – nuoširdumas.Ji niekada negaili ugdytiniams savo laiko, visada savo pavyzdžiu rodo meilę žanrui, skiepija meilę kanklėms, nuolat ką nors veikia, ko nors siekia, o nuveikusi ar pasiekusi tuoj pat griebiasi naujos veiklos. Regis, ji niekada nepailsta. Šiandien ji yra kanklių sąjūdžio siela.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Liaudies instrumentų katedros vedėja, Lietuvių liaudies instrumentinės muzikos draugijos „Kanklės“ pirmininkė, tarptautinių konkursų laureato ir „Auksinio disko“ nominanto liaudies instrumentų ansamblio „Vaivora“ vadovė ir atlikėja, pirmoji kanklininkė, rengusi kanklių muzikos rečitalius, paruošusi daugybę solinių kanklių muzikos programų, rečitalių Lietuvos ir užsienio klausytojams, per savo pedagoginės veiklos 40-metį parengusi gausų būrį kanklininkių atlikėjų, pedagogių, šiandien prof. Lina Naikelienė yra žygdarbių įkvėpėja! Ji – liaudies instrumentinės muzikos kultūros laimėjimų varomoji jėga, kanklių kultūros istorijos raidoje įžiebusi nuostabią kūrybos ugnį. Profesorės kūrybinė energija, mylinti širdis įkvėpė darbui ir tobulėjimui, pasiaukojimui ir žygdarbiui visas Lietuvos kanklininkes. Jos nesulaikomas veržlumas pritraukia ir galimybes, kas primena paprasčiausią tiesą: iš širdies į širdį. Visi geri sumanymai suvienija jėgas ir išmoko atiduoti sugebėjimus bei meistriškumą bendram tikslui. Ji tiki, kad jei kanklininkės susivienytų – galėtų daryti stebuklus. Tai įrodė kanklių muzikos koncertas, pirmą kartą nuaidėjęs 1998 m. pasaulio lietuvių dainų šventėje, skirtoje Lietuvos valstybės atkūrimo 80-mečiui. Nors istorija liudija, kad kiekvienos Dainų šventės programa paprastai papildoma naujomis išraiškos priemonėmis ir meninėmis idėjomis, jos plačiai aptarinėjamos tiek žiniasklaidoje, tiek specialistų susibūrimuose ir neretai, stengiantis nepažeisti dainų švenčių prigimties, yra priimamos gana atsargiai, 1998-aisiais Dainų šventėje profesorės Linos Naikelienės iniciatyva buvo surengtas „Skambėkite, kanklės“ koncertas. Koncertą subrandino sulapojęs kanklių muzikos judėjimas, išaugusi profesionalių kanklininkių karta ir nenuilstamas kanklininkės entuziazmas, kurį įvertino Lietuvos Prezitentūra – 2009 m. Lietuvos vardo minėjimo tūkstantmečio proga profesorė buvo apdovanota LDK Gedimino ordinu (Riterio kryžiaus laipsnis). Kanklių sąjūdis tęsiasi, dalyvių vis daugėja, džiugu, kad kanklės jau tvirtai įsiliejo į Dainų šventės gyvąją istoriją.

Esu dėkinga likimui, suteikusiam galimybę pažinti šią asmenybę. Mano koncertinės, pedagoginės ir visuomeninės veiklos pagrindas – žinios, įgytos prof. Linos Naikelienės klasėje. Už tai, ką šiandien moku, esu dėkinga būtent Jai, savo Dėstytojai, švenčiančiai savo kūrybinės veiklos 40-metį. Šiandien visų Lietuvos kanklininkių vardu graži proga pasakyti Ačiū, kad Jūs esate!

Apie „Vaivorą“ ir ne tik apie ją...
 2008 Nr. 1–2 (360–361), Anatolijus Lapinskas

Rodos, tik akimirka praėjo nuo „Vaivoros“ ansamblio dešimtmečio jubiliejaus koncertų. Tačiau nematomas dirigentas LAIKAS ką tik atmatavo jau ir ansamblio penkiolikmečio veiklos taktus. Kas toji „Vaivora“, kaip paaiškinti, iš karto pridursime – praktiškai valstybės beveik neremiamo, bet aktyviai veikiančio – koncertuojančio ir inspiruojančio lietuvių kompozitorių kūrybą, po pasaulį skleidžiančio tautos skambesius  –  tautinių muzikos instrumentų ansamblio  fenomeną?

Aišku, kad geriausiai apie „Vaivorą“ bei jos pirmtakus – Kanklių trio ir „Kankles“ galėtų papasakoti visų šių ansamblių  vadovė – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė, Liaudies instrumentų ir akordeono katedros vedėja, Lietuvių liaudies instrumentinės muzikos draugijos „Kanklės“ pirmininkė Lina Naikelienė.

- Kas toji „Vaivora” – kur ir kada ji gimė, kas augino, kur gyvena ir kuo ji gyvena? 

Tautinių muzikos instrumentų ansamblis „Vaivora“ tokiu vardu pasivadino 2003 metais, o prieš tai vadinosi ansambliu „Kanklės“. Tačiau prieš „Kankles“ dar buvo ir Kanklių trio – trijų kanklininkių ansamblis, pradėjęs savo veiklą 1971 metais. Trumpai apžvelgsiu visų trijų kolektyvų raidą.

Kanklių trio (dvi aukštosios ir bosinės kanklės) gimė kanklininkės Irenos Balčėtytės-Nomicienės iniciatyva, jame iš pradžių dar grojo Ona Jankauskienė ir Danutė Šimakauskaitė. 1975 metais iš O. Jankauskienės perėmiau pirmųjų kanklių partiją, vėliau ansamblyje dar kankliavo Narutė Karčiauskienė, Virginija Alenskienė, Jolanta Babaliauskienė, Aušrelė Juškevičienė.

Ieškodama naujų spalvų ir skambesių, platesnio repertuaro, turtingesnės raiškos, 1992 metais nusprendžiau prie trijų kanklių prijungti dvi birbynes, pasikviesti dainininkę ir naują ansamblį pavadinti „Kanklių“ vardu. Šis žingsnis pasiteisino. Per dešimtmetį „Kanklės“ surengė šimtus koncertų Lietuvoje, įrašė daugybę kūrinių į Lietuvos radijo fondus, išleido garso kasečių ir kompaktinių plokštelių. Ansamblio užsienio gastrolių maršrutai nusidriekė daugelyje Europos ir Amerikos valstybių. „Kanklės“ dalyvavo daugelyje Lietuvos kultūros bei verslo prezentacijų užsienyje. 2003 m. ansamblis pasivadino „Vaivoros“ vardu. „Vaivora“ tęsia  „Kanklių“ ansamblio repertuarinę bei koncertinę liniją.

Pastaraisiais metais šalia dalyvavimo tarptautiniuose festivaliuose ir renginiuose „Vaivora“ ypač didelį dėmesį skiria šalies jaunajai kartai, moksleiviams. Daugelyje Lietuvos mokyklų skambėjusi ir dar skambėsianti koncertinė programa ,,Tautos skambesių karalijoj“ aprėpia platų tautinės muzikos spektrą – nuo liaudies muzikos iki profesionalių kompozitorių kūrybos. Ansamblio atlikėjų dėka joje atskleidžiama įspūdinga lietuviškos tautinės muzikos įvairovė. Šią liaudies instrumentų muzikinę programą vienija vaizdingi Petro Juodelės (taip pat liaudies instrumentininko ir pedagogo!) eilėraščiai, lyriniu arba šmaikščiu žodžiu apibūdinantys mūsų liaudies instrumentus.

Lietuvos muzikų sąjungos rengiamoje tradicinėje Lietuvos muzikų šventėje „Didysis muzikų paradas 2007“, „Vaivorai“  buvo įteiktas „Auksinio disko“ apdovanojimas už ryškią ir Lietuvos muzikinės kultūros plėtrai reikšmingą meninę veiklą. Taip „Vaivora“ tapo įrašyta į pačių reikšmingiausių šalies meno pajėgų sąrašą. Šis įvertinimas mums yra labai brangus. Galime pasididžiuoti ir nauja ką tik išleista ansamblio „Vaivora“ kompaktine plokštele, kurioje skamba operos primadonos Irenos Milkevičiūtės ir jos mokinės  žaviosios Joanos Gedmintaitės balsas.

Tokia būtų trumpa „Vaivoros“ istorija. Atsakydama į Jūsų klausimą – kur gyvena „Vaivora“? – deja, turiu pereiti į minorinę tonaciją. Nuo 1976 metų visi trys čia minėti ansambliai vadinosi Lietuvos dailės muziejaus kolektyvais, buvo muziejaus globojami, turėjo geras sąlygas repeticijoms. Deja, prieš porą metų „Vaivora“ tapo viešąja įstaiga, nebeturinčia patalpų sukauptam ansamblio archyvui, instrumentams bei koncertiniams kostiumams priglausti…

Kiek pasikeitė ir ansamblio vadovo pareigos. Pasidarė nelengva būti atsakingai ne tik už kolektyvo meninių programų rengimą, kas, atrodo, turėtų būti svarbiausias ir pagrindinis meno kolektyvo vadovo rūpestis, man taip pat tenka pačiai rengti projektus, organizuoti koncertus. Visgi nuoširdžiai tikiu, kad geresni laikai „Vaivorai“ ne už kalnų ir ateis laikas, kai bus pasirūpinta palankesnėmis jos egzistencijos sąlygomis.

- Tautinės kultūros entuziastai gerai žino, kad pastarosiose Dainų šventėse rengiami „Skambėkite, kanklės“ koncertai gimė Linos Naikelienės iniciatyva, tačiau be kanklių dabar „Dainų šventės“ jau yra neįsivaizduojamos…

Džiaugiuosi, kad 1998 m. Lietuvos Dainų šventės organizatoriai palaikė mano idėją Dainų šventės metu surengti „Skambėkite, kanklės“ koncertą. Matyt, ši idėja pasiteisino, nes be minėto koncerto, buvo surengti dar du: 2003 ir 2007 metais.

„Skambėkite, kanklės” koncerte, kaip ir daugelyje kitų Dainų šventės koncertų, kankliuoja įvairių kartų, įvairaus išsilavinimo ir patyrimo kanklininkai. Šalia aukštojo mokslo diplomus ir dešimtmečių patyrimą turinčių specialistų koncertuose dalyvauja šimtai muzikos mokyklų moksleivių. O iš viso kankliuoja apie 800 kanklininkų iš visų šalies regionų. Toks demokratinis muzikavimas yra būdingas tik Dainų šventėms. 

Manau, „Skambėkite, kankles“ subrandino pats gyvenimas, platus ir kūrybingas kanklių sąjūdis. Reikšmingą įtaką turėjo ir visuomenės palaikymas. Todėl drąsiai galima teigti, kad kanklės jau tvirtai įsiliejo į Lietuvos dainų švenčių gyvąją istoriją.

- Neseniai įvyko „Kanklių” draugijos suvažiavimas, kuriame vėl buvote perrinkta draugijos pirmininke. Kokie džiaugsmai ar rūpesčiai lydi draugijos veiklą? 

1925 m. įkurta Lietuvos kanklininkų draugija, vienijusi kanklių muzikos mylėtojus, turėjusi kanklių mokymo kursus, 1940 metais kartu su kitomis „buržuazinėmis“ organizacijomis buvo uždaryta. Tik 1989 metais, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aušroje, buvo atkurta ir Kanklininkų draugija. Atsižvelgus į tai, kad šalia kanklių ne mažiau populiarus tapo ir kitas liaudies instrumentas – birbynė, pasivadinta šiek tiek kitaip: Lietuvių liaudies instrumentinės muzikos draugija „Kanklės“.

2005 metais buvo iškilmingai paminėtas draugijos 80-metis, pernai rudenį įvyko eilinis suvažiavimas. Per šiuos suėjimus dar kartą pažvelgėme į kanklių ir birbynių istoriją ir dabartį, pakvietėme visus liaudies instrumentinės muzikos specialistus, tautinio meno mylėtojus įnešti savąjį indėlį į liaudies instrumentinės muzikos plėtrą.

Džiugu, jog draugijos veikla tapo visų matoma ir girdima. Kasmet visuose šalies regionuose vyksta įspūdingos liaudies instrumentinės muzikos šventės – konkursai ir festivaliai, žinomiausi iš jų yra Jono Švedo respublikiniai ir tarptautiniai liaudies instrumentų konkursai. Lietuvos kanklių sąjūdžio kulminacija yra Pasaulio lietuvių dainų švenčių kanklių muzikos koncertai „Skambėkite, kanklės“.

Draugijos rengiamas tradicinis liaudies instrumentų pedagogų Palangos vasaros seminaras kasmet sukviečia šimtus mokytojų ir moksleivių iš visos Lietuvos. „Kanklių“ veikla sulaukia ne vien muzikinio, bet ir visos tautos kultūrą apimančio rezonanso. Draugijos 80-mečiui išleistas solidus leidinys „Tautos skambesiai“, kuriame apžvelgtas visas kanklių gyvenimas: nuo istorinių šaltinių apžvalgos iki šių dienų aktualijų. Tai nepamainoma knyga studentui, mokytojui, kiekvienam liaudies instrumentinės muzikos mylėtojui.     

- Jau 30 metų dirbate Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, prieš dešimt metų Jums suteiktas profesorės vardas, nuo 1999 m. esate Liaudies instrumentų ir akordeono katedros vedėja. Kokios iškyla liaudies instrumentų specialistų rengimo ir apskritai liaudies instrumentų pedagogikos problemos?    

Daugiau kaip prieš 60 metų įsteigta Liaudies instrumentų katedra gimė mūsų liaudies instrumentų muzikos klasiko Jono Švedo iniciatyva. Svarbiausia katedros steigimo priežastis buvo parengti „Lietuvos“ ansamblio orkestro artistus, nes tuo metu jie buvo tik savamoksliai mėgėjai, beje, instrumentai, kuriais jie grojo, mūsų akimis žiūrint, taip pat buvo gana netobuli. Praleisdama gana turtingą tolimesnių katedros dešimtmečių istoriją pastebėsiu, kad nepriklausomybės atkūrimas kaip ir naujesnės permainos – narystė Europos Sąjungoje – dar labiau pagrindė tautinės kultūros svarbą šiuolaikiniame globalizacijos procesų apimtame pasaulyje. Tautiniai instrumentai gali ir turi tapti tautinio identiteto požymiu, viena svarbiausių mūsų unikalios kultūros apraiškų. 

Naujai atsiradęs katedros veiklos aspektas – sustiprėję tarptautiniai ryšiai, nes jiems puoselėti neliko jokių politinių kliūčių. Tarptautiniai J. Švedo liaudies instrumentų konkursai, jų įvyko jau du (šiemet vyks trečiasis), festivaliai, mokslinės konferencijos, taip pat tiesioginiai kontaktai su užsienio aukštosiomis mokyklomis leido akademijai ir tuo pačiu katedrai pasijusti europinės sandraugos dalimi.

Mano įsitikinimu, liaudies instrumentinė muzika turi skambėti ir mokykloje, ir viešuose koncertuose, galbūt bažnyčioje, o svarbiausia – per radiją ir televiziją. Tik taip bus galima skatinti vaikus ir jaunimą domėtis tautiniais muzikos instrumentais, pasirinkti juos iš pradžių kaip mėgiamą užsiėmimą, o vėliau – kaip profesiją ir gyvenimo kelią.

Štai čia ir priartėjame prie konkrečių problemų, kurios, tikimės, anksčiau ar vėliau turėtų būti išspręstos. Pirmiausia, vienokia ar kitokia forma reikėtų įteisinti profesionalų nors vieno liaudies muzikos instrumentų kolektyvo statusą. Argumentų jam steigti tikrai gausu: tolydžios muzikinės kultūros plėtros poreikis, tautinių instrumentų (nacionalinio simbolio!) prestižo stiprinimas, profesionalių atlikėjų veiklos skatinimas, tautinės kultūros propagavimas ir t. t. Juk, tarkim, šešių profesionalių atlikėjų grupė puikiai galėtų reprezentuoti tautinį meną ten, kur nebūtinas didelio ansamblio pasirodymas, kur apribotos nuvykimo galimybės, pasirodymo sąlygos ir aplinka arba numatytas specifinis koncerto tikslas, pvz., parodų atidarymuose, verslo pristatymuose, taip pat mokyklose, prezentuojant lietuvių instrumentinės muzikos palikimą, taigi visur, kur reikalingi subtilūs kanklių ir birbynių skambesiai, tautinės muzikos akordai, tautinės kultūros dvasia.

Lietuva Europoje yra beveik unikali tautinių muzikos instrumentų plėtros šalis. Tą ne kartą teigė Baltijos šalių specialistai, atvykstantys į tarptautinius J. Švedo konkursus, Dainų švenčių kanklių muzikos koncertus. Taigi subtiliais kanklių ir birbynių skambesiais reikėtų didžiuotis. Kaip tik tokio prestižo vardan ir būtina steigti profesionalią liaudies muzikos instrumentų grupę. Garsiausi Lietuvos kompozitoriai neatsisako sukurti kūrinių kameriniams tautinių instrumentų ansambliams, yra sukauptas nemažas Lietuvos muzikos klasikų bei pasaulinės muzikos aranžuočių fondas. Be to, turime visą būrį puikių dainininkų solistų, kurie galėtų dalyvauti šios grupės koncertuose.

Manau, jog profesionalaus muzikavimo liaudies muzikos instrumentais prasmė pirmiausia turi būti suvokta čia, Lietuvoje. Liaudies instrumentinė muzika turėtų skambėti valstybinių švenčių minėjimų metu, užsienio diplomatų ar kitų svečių priėmimuose ir pan. Tik puoselėdama savo per šimtmečius išsaugotas kultūros vertybes tauta gali sėkmingai save reprezentuoti ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje.

- Ačiū už neišsenkančią Jūsų energiją. Linkiu, kad „Vaivora“, kviesdama klausytojus į savo koncertus, ir toliau reprezentuotų mūsų kultūrą ne tik šalyje, bet ir visame pasaulyje!

Straipsniai

Kanklininikė Lina Naikelienė: biografija su legendiniais sąskambiais

Audronė Žentelytė

Koks simboliškas sutapimas! Kanklių virtuozė Lina Naikelienė gimė ir augo Vepriuose – miestelyje, kurio gražiausia legenda pasakoja apie ežere nugramzdintą kunigaikščio dukrą Geldutę, šviesiomis naktimis išnyrančią ant savo kraičių skrynios ir liūdnai kankliuojančią.

Tačiau ne paslaptingi kanklių garsai, sklindantys iš Veprių ežero, paskatino mergaitę rinktis muzikės kelią. Meilę muzikai Lina Naikelienė sakosi paveldėjusi iš savo mamos ir močiutės, kilusių iš Upninkų. Pokario metais jos apsigyveno Vepriuose, čia, netoli nuo ežero, gimė ir augo būsimoji kanklininkė. 1956–1964 m. ji lankė Veprių vidurinę mokyklą, kur ir pajutusi norą tapti muzike.

„Veprių vidurinėje mokykloje mokytojas Jonas Žentelis pastebėjo mano gabumus muzikai. Teko dainuoti jo vadovaujamame mokyklos chore, buvau pakviesta groti mokyklos orkestrėlyje smuiku. Mokytojas man paskolino savo smuiką, kantriai mokė. Koncertuodavome mokyklos renginiuose, šventėse. Bandymai muzikuoti paskatino mane stoti į Kauno J. Gruodžio muzikos technikumą (dabar – konservatorija). Mokytis griežti smuiku negalėjau, nes į šią specialybę priimdavo po muzikos mokyklos, bet pasiūlė groti kanklėmis. Nebuvau mačiusi šio instrumento, tačiau labai norėjau muzikuoti ir sutikau“, – pasakojo Lina Naikelienė savo buvusiai studentei, o dabar kolegei Reginai Marozienei.

Lietuvos kanklininkų sąjūdis ir Geldutės legenda

Keturiolikmetė mergaitė iš Veprių, 1964 m. J. Gruodžio muzikos technikume pirmą kartą paėmusi į rankas kankles, negalėjo nujausti, kad taps didžiausia kanklių muzikos puoselėtoja ir organizatore – panašiai kaip kadaise į Kauną iš Skriaudžių atvykęs Pranas Puskunigis, įsukęs tikrą kanklininkų sąjūdį. Jo, o ir kompozitorių Juozo Naujalio, Aleksandro Kačanausko bei kitų iniciatyva 1925 m. buvo įsteigta kanklininkų draugija. Ji užsibrėžė tikslą gaivinti ir platinti Lietuvoje tautinę muziką, steigti kanklių ir kitų tautinių instrumentų kursus bei mokyklas, tautinės muzikos mylėtojų ratelius, rengti koncertus ir tautines muzikos šventes, burti kanklių ansamblius.

Kanklių ansambliu vepriškiai anuomet pasigirti negalėjo, tačiau vaikų laikraštėlyje „Kregždutė“ 1936 m. pagarsino turį gražią legendą apie kunigaikštytę Geldutę, kurią laumės laikančios ežero dugne ir tik retkarčiais vidurnakčiais leidžiančios jai iškilti į ežero paviršių pakankliuoti. Labai tikėtina, kad ši legenda radosi ant minėtojo kanklių sąjūdžio bangos ar netgi simboliškai byloja apie siekį prikelti praeitin grimztančią kanklių muzikos tradiciją.

1930 m. draugijos iniciatyva Kaune buvo įsteigta kanklių mokykla, o netrukus imta modifikuoti tradicines kankles iki techniškai lankstaus instrumento, kuriuo, anot jų tobulintojo Justino Strimaičio, būtų „įmanoma paskambinti ir Europos muzikų kūrinius“.

Dvasinės tautos energijos perimamumas – per kankles

Deja, 1940 m. Lietuvos kanklių draugija kartu su kitomis „buržuazinėmis“ organizacijomis buvo uždaryta. Tačiau kanklių entuziastai ir toliau rūpinosi, kad jų skambesys nenutiltų. Vienas iš draugijos steigėjų Justinas Strimaitis 1945–1960 metais kankliavimą dėstė Kauno J. Gruodžio muzikos technikume.

Lina Naikelienė technikume kankliavimo mokėsi pas Ireną Mintaučkienę, 1968–1973 m. studijas tęsė tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) pas profesorių Praną Stepulį – prieškario kanklių sąjūdžio entuziastų Prano Puskunigio ir Justino Strimaičio mokinį. Taip kanklių stygomis, susiliečiant mokytojo ir mokinio rankoms, buvo perduodama ir tobulinama ne vien kankliavimo technika – per šį gyvą ryšį iš kartos į kartą tekėjo dvasinė tautos energija.

Ilgus amžius buvusi vyrų rankose, dabar lietuviškoji kanklių muzikos tradicija beveik išimtinai puoselėjama moterų. Profesionalių kanklių patriarchu vadinamo Prano Stepulio vieton stojo jo mokinė Lina Naikelienė, nuo 1978 m. pradėjusi dėstyti Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, o nuo 1999 m. ėmusi vadovauti Liaudies instrumentų katedrai.

Gabi pedagogė per 42 darbo metus išugdė daugiau kaip 50 absolvenčių, tarp jų – šalies ir tarptautinių konkursų laureačių. Buvusios studentės Aistė Bružaitė, Regina Marozienė ir Jolanta Babaliauskienė sutartinai pabrėžia išskirtinę dėstytojos energiją, ugningą temperamentą, kūrybinį azartą, ištvermę ir meilę darbui, profesinį maksimalizmą, kurį ji įstengė perteikti ir savo mokinėms. „Profesorė kažkokiu mistiniu būdu sugebėdavo įsiskverbti į studento vidų ir surasti pačius tikriausius motyvus, kodėl jis turėtų tapti geru atlikėju ir pedagogu“, – liudija Regina Marozienė.

Koncertinė veikla – tarsi kultūrinė misija

Visą savo energiją, kurios dalia dalužė jai tikrai nepagailėjo, Lina Naikelienė skyrė profesionaliajai kanklių muzikai puoselėti. Dar studijų metais ji ėmė garsėti kaip talentinga atlikėja. 1968–1975 m. kankliavo liaudies instrumentų ansamblyje „Sutartinė“, šio kolektyvo pasirodymuose skambindavo ir solo.

Kone pusšimtį metų kanklių muzikos garsais L. Naikelienė žavėjo Lietuvos ir užsienio šalių klausytojus, koncertuodama su solinėmis programomis, su Kanklių trio, vėliau – su savo įkurtu liaudies instrumentų ansambliu „Kanklės“, 2003 m. pavadintu „Vaivora“ (jam vadovavo 22 metus). Su ansambliu surengta per 600 koncertų Lietuvoje ir užsienyje, padaryta įrašų Lietuvos, Vokietijos, JAV radijo stotims, išleista kasečių, kompaktinių plokštelių.

Pirmąjį muzikos rečitalį koncertinėmis kanklėmis Lina Naikelienė, tada dar Juodytė, surengė konservatorijos baigimo metais (1973). Vėliau paruošė 7 solines kanklių muzikos programas, pristatė daugiau kaip 40 rečitalių Lietuvos ir užsienio klausytojams, koncertavo kartu su birbynininkais A. Smolskumi ir V. Tetensku, dainininkėmis S. Trimakaite, I. Milkevičiūte, G. Kaukaite.

Muzikos kritikai pabrėžia tobulą L. Naikelienės kankliavimo techniką, temperamentą, tonų spalvingumą. Platus jos atliekamų kūrinių repertuaras – nuo kanklėms pritaikytų Händelio, Mozarto kūrinių iki šiuolaikinės lietuvių kompozitorių muzikos.

Populiarinti lietuvių kompozitorių kūrybą šalyje ir svetur – vienas iš svarbiųjų kanklininkės siekių. Ji yra daugelio lietuvių autorių kūrinių kanklėms redaktorė ir pirmoji atlikėja: parengė 13 premjerų solo kanklėms, 9 duetus su birbyne (lamzdeliu), aranžavo ir pirmą kartą atliko 10 kūrinių.

„Manau, kad profesionalaus muzikavimo liaudies muzikos instrumentais prasmė pirmiausia turi būti suvokta čia, Lietuvoje. Liaudies instrumentinė muzika turėtų skambėti valstybinių švenčių minėjimuose, užsienio diplomatų ar kitų svečių priėmimuose ir pan. Tik puoselėdama savo per šimtmečius išsaugotas kultūros vertybes tauta gali sėkmingai save reprezentuoti ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje“, – sako kanklininkė.

Kad kanklių skambesys netiltų

Lina Naikelienė ne vieną dešimtmetį tiesiog gyveno dėl šio, anot jos, „dvasingo lietuviško instrumento“, rasdama vis naujų galimybių profesionaliajai kanklių muzikai puoselėti ir skleisti.

Profesorė parengė ir sudarė daugiau nei 15 leidinių, 2003 metais papildė ir pasirūpino išleisti savo mokytojo P. Stepulio vadovėlį „Kanklės“, mokslinėse konferencijose Lietuvoje ir užsienyje skaitė pranešimus apie kankles ir kankliavimo ugdymą.

Nuo 1999 m. Lina Naikelienė kasmet organizuoja Liaudies instrumentų pedagogų vasaros seminarus, savo metodine patirtimi dalijasi su muzikos mokyklų ir konservatorijų kanklių mokytojais, yra nuolat kviečiama į šalies ir tarptautinių liaudies instrumentų atlikėjų konkursų vertinimo komisijas, neretai joms ir pirmininkauja. Profesorės iniciatyva Lietuvoje nuo 2000 m. vyksta tarptautiniai Jono Švedo liaudies instrumentų atlikėjų konkursai, Tarptautinis liaudies instrumentinės muzikos festivalis „Rido“.

1988 m. atkūrus Lietuvių liaudies instrumentinės muzikos draugiją „Kanklės“, Lina Naikelienė iškart įsitraukė į jos veiklą, nuo 2004 iki 2011 m. buvo draugijos pirmininkė. Ji sudarė ir organizacijos 80-mečiui skirtą leidinį „Tautos skambesiai“.

Tarsi kankliuotų šimtai Geldučių…

Vienas iš daugelio tarpukario Lietuvos kanklininkų draugijos užmojų buvo 1930 metų Dainų šventėje, skirtoje Vytauto Didžiojo 500-osioms metinėms, sutelkti kanklininkų orkestrą. Deja, negavus reikiamos paramos iš šalies vyriausybės, tas planas taip ir liko neįgyvendintas.

Ko nepadarė kanklių entuziastai vyrai, tai pavyko energingai moteriai. Kai 1997 m. svarstant kitų metų Dainų šventės programą, kanklėms nebuvo leista skambėti Kalnų parko koncerte, Lina Naikelienė nepasidavė: pagauta įkarščio, per metus sugebėjo parengti programą ir suburti atlikėjus atskiram kanklių muzikos koncertui „Skambėkite, kanklės“.

„Neregėtas buvo kanklininkių entuziazmas visoje Lietuvoje. 1998 m. per Dainų šventę šimtai kanklių Šv. Jonų bažnyčioje suskambo taip galingai, kad skliautai kilnojosi“, – prisimena profesorė Lina Naikelienė. Taip, tarsi būtų kankliavę šimtai Geldučių – galima pridurti.

Dainų švenčių Kanklių popiete besidžiaugiantiems sunku įsivaizduoti, kokių milžiniškų Linos Naikelienės pastangų reikia, kad darniai suskambėtų kelių šimtų kanklių orkestras. Nepakanka paruošti programą, tenka apvažinėti visą Lietuvą, dalyvauti ansamblių repeticijose.

„Manau, renginį „Skambėkite, kanklės“ subrandino pats gyvenimas, platus ir kūrybingas kanklių sąjūdis. Reikšmingą įtaką turėjo ir visuomenės palaikymas. Todėl drąsiai galima teigti, kad kanklės jau tvirtai įsiliejo į Lietuvos dainų švenčių gyvąją istoriją“, – džiaugiasi visų šių kanklių koncertų (1998, 2003, 2007, 2009, 2014, 2018) meno vadovė L. Naikelienė.

Kanklininkės veikla 2009 m., Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio proga, įvertinta Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

Gimtinėje – legendinių ir koncertinių kanklių sąskambiai

Lietuvą pasaulyje garsinanti muzikė neužmiršta ir savo gimtinės. Jos vadovaujamas liaudies muzikos instrumentų ansamblis „Vaivora“ 2012 m. koncertavo Veprių vidurinėje mokykloje su mokiniams skirta programa „Pasivaikščiokime liaudies instrumentų šalyje“.

Lina Naikelienė pabrėžia, kaip svarbu skatinti vaikus ir jaunimą domėtis tautiniais muzikos instrumentais, pasirinkti juos iš pradžių kaip mėgstamą užsiėmimą, o vėliau – kaip profesiją ir gyvenimo kelią. Juk ir jos pačios kelias į muziką prasidėjo mokykloje, kai mokytojas Jonas Žentelis įdavė jai į rankas smuiką. Profesorė ir dabar pirmajam savo muzikos mokytojui jaučia didžiulį dėkingumą.

Į Jono Žentelio devyniasdešimtmečio minėjimą pernai ji drauge su savo studentais buvo atvežusi nuostabią muzikinę dovaną. Gaila, kad mokytojas nebegalėjo jos girdėti – jis tyliai išėjo anapilin 2014-ųjų rugpjūtį. Panašiai kaip dabar, nesulaukusi dukros septyniasdešimtmečio, išėjo kanklininkės mama dainingoji Ona Juodienė...

Senovėje tikėta kanklių galia išlaikyti ryšį su anapilin iškeliavusiais. Guodžia žinojimas, kad kanklių skambesy girdime išėjusiųjų balsus – iki pat amžių glūdumų, iki legendinių vaidilų.

O gimtuosiuose Vepriuose skambant koncertinėms kanklėms, gerai įsiklausius buvo galima pagauti ir legendinių kanklių aidą. Čia, Veprių miestelio centre, ant kraičių skrynios su kanklėmis prie šalies sėdi kunigaikštytė Geldutė – ją 1979 m. čia įkurdino vepriškis skulptorius, tada dar Vilniaus dailės instituto studentas Viktoras Žentelis. Geldutės vardu pavadintoje gatvėje, už keliasdešimties metrų nuo skulptūros, stovi namas, kuriame augo mergaitė, gimusi po kanklių ženklu.

Lina Naikelienė – nelyginant toji legendinė Veprių kankliuotoja, iš mitinės erdvės persikėlusi į realią Lietuvos kultūros erdvę ir pripildžiusi ją kanklių skambesio, sklindančio toli už šalies ribų.

Parengta remiantis pokalbiais su profesore Lina Naikeliene.

Kiti šaltiniai

Alenskas V. Pranas Puskunigis – kanklių ir kankliavimo propaguotojas. Gimtasai kraštas, 2016 (2), 63–65.

Kanklių popietė „Skambėkite, kanklės“. Kalbamės su programos meno vadove Lina Naikeliene. – Liaudies kultūra, 2007 (3), 10–13.

Marozienė R. Kanklininkė profesorė Lina Naikelienė. – Vepriai. 19-oji serijos „Lietuvos valsčiai“ monografija, Vilnius, 2010, 1171–1173.

Marozienė R. „Aš tikiu kanklių muzikos stebuklu“ arba keletas štrichų profesorės Linos Naikelienės portretui. – Tautos skambesiai, Vilnius, 2014, 52‒59.

Marozienė R. Juozo Lašo kanklės lietuviškų kanklių raidos kontekste. – Tradicija ir dabartis, 2012 (7), 48–61.

Vaitkevičius V. Apie kankles ir apie vėles, 2019.

Prieiga internete:http://lituanistusamburis.lt/vykintas-vaitkevicius-apie-kankles-ir-apie-veles/

Vyžintas A. Kanklės ir kanklininkai – anuomet ir dabar. – Draugas. Šeštadieninis priedas „Menas. Literatūra. Mokslas“, 2005, 100 (21).

 

Vaizdo įrašų galerijos

Linai Naikelienei 70

Nuotraukų galerijos

Lina Naikelienė

Lina Naikelienė

2020-09-06