Petras Juodelė

Petras Juodelė
Lietuvių liaudies instrumentų orkestro dirigentas
1924-05-20
Meno kūrėjo statusas

Meno kūrėjo statusas suteiktas 2005-11-11

LR Kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-513

Biografija

Petras Juodelė (g. 1924 m. gegužės 20 d. Pakriauniuose, Obelių valsčius) – Lietuvos birbynininkas, dirigentas, pedagogas.

1944 m. Lietuvos Vietinės rinktinės karys savanoris.

1944–1946 m. dirbo Bajorų, Svėdasų mokyklose.

1946–1952 m. griežė Valstybiniame liaudies dainų ir šokių ansamblyje.

1952 m. baigė Lietuvos konservatorijos P. Samuičio ir J. Švedo klasę.

1952–1966 m. dėstė Šiaulių muzikos technikume, 1958–1966 m. direktorius. Vadovavo liaudies instrumentų, pučiamųjų orkestrui ir jo paties 1958 m. įkurtam simfoniniam orkestrui, 1953 m. įkurtam Šiaulių dainų ir šokių ansambliui „Jovaras“.

1966–1995 m. dėstė Vilniaus J. Tallat Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, 1966–1985 m. direktorius, 1967–1971 m. dar ir Lietuvos konservatorijoje.

1975–1980 m. vadovavo Vilniaus medikų dainų ir šokių ansambliui „Rūta“. Su įvairiais muzikos kolektyvais koncertavo Lietuvoje ir užsienyje. 1965 m., 1970 m., 1975 m., 1980 m., 1985 m. Lietuvos dainų švenčių, festivalio „Skamba skamba kankliai“ vyr. dirigentas. Nusipelnęs Lietuvos kultūros veikėjas, Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narys, karys savanoris.[1] Šv. Kazimiero ordino Garbės kancleris.

Publikacijos

Virginija Apanavičienė

Petras Juodelė senjorų žvaigždyne
Poezija literatūriniuose vakaruose

Gegužės 23 d. pasaulietinio Šv. Kazimiero ordino nariai, susirinkę pasiklausyti eilių iš naujausios Petro Juodelės eilėraščių knygos „Tiesa – ne visa…“, sveikino jį su 85-uoju gimtadieniu ir patys stebėjosi – o gal šiuos skaičius geriau būtų buvę sukeisti vietomis? Nes septynių knygų autoriaus, Nepriklausomų rašytojų sąjungos, Lietuvos mokytojų literatūrinio klubo „Spindulys“, Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos nario – senatoriaus, Šv. Kazimiero ordino signataro ir Garbės kanclerio, pedagogo, muziko, Šiaulių simfoninio orkestro ir šešių Lietuvos dainų švenčių vyriausiojo dirigento, mokyklų vadovo, kario-savanorio biografija, apimanti jau ir antrojo šimtmečio dešimtmetį, įsipynusi į daugelį Lietuvos istorijos ir kultūros įvykių, pripildyta ryškios kultūrinės pastarųjų metų veiklos, yra tokia spalvinga, kad jai niekaip nelimpa minimas metų skaičius!

 Būti visur, kur vyksta svarbūs visuomenės gyvenimo įvykiai, ir kartu skatinti jų vyksmą Petrui Juodelei tapo įprasta, ypač pastarąjį dešimtmetį, kai pasitraukė iš aktyvios pedagoginės veiklos, iš Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijos, kurioje dirbo 1966–1995 metais, o iki 1985 m. buvo šios mokyklos direktorius. Dabar jis sugrįžta į šią mokyklą kaip poetas ir jaunimo draugas, kad ir šį pavasarį – naujausios knygos pristatyti. Pakyla prieš pilnutėlę bibliotekoje susirinkusiųjų auditoriją ir prabyla sodriu, artistiškai išlavintu balsu „eiliuodamas“ savo gyvenimą, kaip Rokiškio krašte gimęs, su dviem mūzom – Poezija ir Muzika – draugavęs, kad pirmoji jaunystė muzikai patikėta, o antroji – poezijai. Taigi ponas Petras įtikina visus ir ne kartą, jog poetai – jauni dvasia, kuri atveria vis platesnius pažinimo tolius. Tai tik vienas iš gausių susitikimų, kuriame ištraukas iš poezijos rinkinių skaitė pats autorius, režisierė ir dailininkė Angelė Šakalienė Fišaraitė, mokytoja Regina Juodišiūtė, kankliavo mokyklos kanklių trio Karolina Bendoravičiūtė, Julija Gataveckaitė, Akvilė Vervečkaitė, birbyne grojo Karolis Bielinis, o moksleiviai supažindino svečią su savuoju muzikiniu-kūrybiniu projektu.

 Kas pasakė, kad poeziją galima tik rašyti, knygas išleisti ir palikti skaitytojams jas atrasti patiems? Petras Juodelė įsitikinęs, kad naują poezijos knygą būtina palydėti pas skaitytoją, todėl visai neseniai, 2009 metų gegužės 28 d., Vilniaus mokytojų namuose Lietuvos mokytojų literatų „Spindulio“ draugijos literatūriniame vakare kartu su poete Aldona Petruškevičiūte Dziskiene – dviese iš senjorų žvaigždyno skaitė savo naujausių knygų – „Mano Lietuva“ ir „Rudenio keliu“ eiles. Čia dalyvavo ir skaitovė Angelė Šakalienė-Fišaraitė, solistė Sofija Jonaitytė, pianistė Vida Prekerytė – visi jie – pedagogai, režisieriai, muzikai, pasaulietinio Šv. Kazimiero ordino nariai, susieti kilnių darbų pašaukimo.

Asociacijos „Šv. Kazimiero ordinas“ signataras
 Prieš dešimtį Petras Juodelė kartu su Edvardu Jonu Eismontu, grafu Dominyku Pliateriu, bajorais Vytautu Prekeriu ir Konstantinu Bogdanu tapo vienu šio ordino signatarų. Jis, Petras Juodelė, kaip pats vaizdžiai sakosi „parsiskraidinęs Chilinskių herbą – „Vanagą“ iš XVII amžiaus“, padėjo dešimtims bičiulių rasti kelią į ordiną, garsėjantį šūkiu „Vivere bonum faciendo“ („Gyventi darant gera“). Ordinas ėmėsi kilnios misijos – gaivinti karalaičio, Lietuvos, jaunimo bei kariuomenės globėjo Šv. Kazimiero atminimą, skleisti žinias iš ilgaamžės Lietuvos istorijos. Tad ir tenka keliauti į Šiaulius, kaip šiųmetinio pavasario kovą, ir dalyvauti šio miesto komtūrijos (skyriaus) narių ir kitų aktyvių miesto gyventojų renginyje, skirtame Šv. Kazimiero atminimui. Juolab kad 2008 m. spalio 5 d. Vilniaus Rotušėje buvo iškilmingai paminėtos 550-osios gediminaičio, karalaičio, diplomato, vieno iš trijų šimtų krikščioniškojo pasaulio pripažintų šventųjų gimimo metinės, kurias rengiant Petras Juodelė, ordino Garbės kancleris, vienas iš vadovų, kartu su pačiais aktyviausiais nariais nuveikė daug darbų. 2008 m. vasarą su delegacija, vadovaujama ordino Didžiojo magistro E. Eismonto, jis nuvyko į Seinus, kur dalyvavo bendruomenės iškilmėse, įteikiant ten nugabentą Šv. Kazimiero bareljefą, sukurtą skulptoriaus Henriko Garškos. Taip keliaujat laiko juosta atgal, išryškėja daug darbų, svarstymų, kolegijos ir tarybos posėdžių, nes niekas neatsiranda savaime, staiga ir be pastangų. Matome Petrą Juodelę to paties ordino jubiliejinių iškilmių pradžioje, 2007 metų spalį, Kauno Rotušėje pasirašant iškilmingą garbiojo tautiečio metinių paminėjimo pradžios aktą, o dar keletą mėnesių prieš tai, vasarą, vykstantį į šios organizacijos sąskrydį prie Alaušo ežero, kur keletą siužetų būsimam filmui nufilmuoja dabartinis ordino kancleris Raimondas Sipavičius, RSF kino ir videofilmų studijos programos „Lietuva pasauliui“ režisierius, sukūręs DVD filmą apie organizacijos veiklą, kurio baigiamuosiuose kadruose Vilniaus arkikatedros bazilikos Šv.Kazimiero koplyčioje regime puošnų rūbą apsisiautusį Petrą Juodelę, vieną kasmetinių iškilmių vadovų, galima sakyti ceremonmeisterį. Todėl neatsitiktinai sukuriamas dar vienas šios studijos filmas – tik apie poną Petrą, iš kurio sužinome kitų jo biografijos faktų, dešimtmečius neminėtų, kurie šiandien iškyla kaip didvyriškos Lietuvos jaunimo, pokary pasiryžusio būti kariškiais profesionalais, istorijos fragmentas.

 

Marijampolės karo mokykla
1944 m. vasario 16 d. per Lietuvos radiją išgirdęs generolo P. Plechavičiaus kvietimą stoti į Marijampolės karo mokyklą ir tapti parengtais vietinės rinktinės nariais, ginant Lietuvos laisvę ir jos žmones nuo fašizmo ir sugrįžtančio komunizmo naikinančios bangos, Petras Juodelė paliko Rokiškio gimnaziją. Tačiau rikiuotės ir ginkluotės mokslai tęsėsi neilgai, nes antrasis pasaulinis karas dar buvo nesibaigęs ir Lietuva tebebuvo okupuota. Vieną dieną buvo įsakyta visiems kariūnams palikti mokyklą, kuri nuo rytojaus nebeveiks. Kas nesuskubo suvokti vienareikšmio įsakymo svarbos, susidūrė su vokiečiais, bandė priešintis, buvo nušauti arba išvežti į Vokietiją ir pasiųsti į karo frontą, dar kiti – sušaudyti. Su stebuklingai likusiu gyvu dabartinės rinktinės Vilniaus apygardos vadu Vytautu Jociumi Petras Juodelė neseniai susitiko pokalbiui ir plačiai aprašė kario savanorio istoriją, kurią 2009 m. gegužės 12 d. išspausdino dienraštis „Lietuvos aidas“.

 Petras Juodelė, išgirdęs įsakymą, iš karo mokyklos išvyko nieko nelaukdamas, gal paklusdamas ne tik žodžiams, bet ir prigimtinei intuicijai, susiformavusiai protėvių – bajorų, kuriems ne kartą teko staiga „balnoti žirgus ir į karužę joti“ – luomo kraujyje.

 2005 m. Petras Juodelė buvo apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio medaliu, 2007 m. – Lietuvos vietinės rinktinės Garbės kryžiumi.

 

Lietuvos bajorų sąjungoje
 Atnaujinęs bajorystę, Petras Juodelė tapo Lietuvos karališkosios bajorų sąjungos nariu, buvo išrinktas senatoriumi. Giminės herbą paveldėjęs motinos – Paulinos Chilinskytės linija, Petras Juodelė į giminės istoriją įrašė garbius protėvius Chilinskius: Boguslavą, 1660 metais Londone išvertusį Bibliją į lietuvių kalbą (M. Mažvydo bibliotekos archyve saugomas vertimo mikrofilmas), ir Andrių, 1630–1635 m. dirbusį Paduvos bažnyčios prefektu, palikusį religinių bei pasaulietinių muzikos kūrinių. Petras Juodelė sako, kad kai jo provaikaitis Augustukas sulauksiąs 21 metų, taip pat kaip ir judviejų su Tessa Marija Juodeliene – pedagoge, pianiste, vaikai bei anūkai bus įrašytas į bajorų sąjungą. Bajoriškomis šaknimis gal būtų galima paaiškinti P. Juodelės dešimtmečius trunkantį kūrybišką požiūrį į gyvenimo reiškinius, be galo plačią švietėjišką pedagoginę, muzikos atlikėjo, vadovo, dainų tekstų kūrėjo, knygų leidėjo veiklą.

51 pedagoginio darbo metai
Trisdešimt vieneri metai prabėgo Vilniuje, dėstant Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, vėliau – kolegijoje, kartu dėstyta ir Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), prieš tai – 14 metų Šiaulių aukštesniojoje ir vaikų muzikos mokykloje, dirbta direktoriaus pavaduotoju ir direktorium. O pati pedagoginio darbo pradžia baigus gimnaziją – mokytojas Bajoruose, Svėdasuose, kur vadovavo ir mokinių chorui. Šiauliuose, į kuriuos atvyko 1952 metais, baigęs studijas Vilniuje, Petras Juodelė neapsiribojo tik savo pagrindine darbo vieta – muzikos mokykla. Jis vadovavo Šiaulių J. Janonio vidurinės mokyklos berniukų chorui, tęsdamas šimtametes šios buvusios berniukų mokyklos tradicijas, Šiaulių „Statybininkų“ bei „Jovaro“ liaudies dainų ir šokių ansambliams, Šiaulių galanterijos fabriko ir Šeduvos vidurinės mokyklos kanklininkių ansambliams, Muzikos mokyklos pučiamųjų ir liaudies instrumentų orkestrams bei Šiaulių simfoniniam orkestrui, kurį, kaip ir daugelį kitų kolektyvų, pats įkūrė. Darbo su kolektyvais polėkis atsirado dar ir dėl to, kad 1946–1952 metais, besimokydamas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabartinėje Muzikos ir teatro akademijoje), Petras Juodelė dirbo ir Lietuvos valstybinio dainų ir šokių ansamblio orkestro artistu. Koncertinio gyvenimo svarba visuomenei, nelepintai gausių profesionalių kolektyvų iš sostinės ar dar iš toliau, paskatino Petrą Juodelę įkurti fenomenu tapusį Šiaulių simfoninį orkestrą.

 

Šiaulių simfoninis orkestras – ilgaamžės Šiaulių krašto muzikinės kultūros ženklas
1625 m. Šiauliuose pastatytoje bažnyčioje buvo vargonai. Būta ir kitų muzikos instrumentų. XVIII a. Šiauliuose veikė nedidelė baleto trupė. XIX a. įsteigtos berniukų (1851 m.) ir mergaičių (1898 m.) gimnazijos, susikūrė chorai ir instrumentiniai ansambliai, nuo 1882 metų vyko vieši klasikinės muzikos koncertai. 1904 m. sukurta lietuvių dramos ir muzikos draugija „Varpas“ 1913 m. turėjo 70–80 dainininkų chorą „Varpas” ir 20 muzikantų styginį orkestrą. „Kultūros” bendrovė 1925 m. Šiauliuose pastatė M. Petrausko operą „Birutė“ ir operetę „Kaminkrėtys malūnininkas“. 1923–1927 m. Šiaulių valstybinėje gimnazijoje veikė B. Jonušo vadovaujamas mokinių simfoninis orkestras, 1928 m. atidarytoje mergaičių gimnazijoje – styginis orkestras, gausūs chorai. Stiprūs miesto bažnyčių chorai dalyvavo respublikinėse dainų šventėse. Bronius Jonušas, vadovavęs kariniam pučiamųjų orkestrui, prie jo sutelkdavo ir nedidelį simfoninį orkestrą, kuris dramos teatre akompanuodavo į Šiaulius atvykusiems operos dainininkams. 1939 m. į Šiaulius persikėlus Klaipėdos muzikos mokyklai, čia apsigyvenęs jos direktorius Juozas Karosas sukūrė mokyklos styginį orkestrą, išaugusį iki simfoninio, tapusio Šiaulių muzikinio teatro orkestru, karo metais grodavusiu muzikinių spektaklių pastatymuose. Tačiau jau nuo 1948 m. Šiauliuose neliko jokio simfoninio orkestro pėdsakų.

 Ilgaamžių muzikavimo tradicijų tąsos ilgesys tarsi virpėjo ore ir senbuvių šiauliečių atmintyje. Mintis suburti simfoninį orkestrą P. Juodelei kilo 1957–1958 mokslo metų pradžioje. Artėjant mokyklos 20-mečiui, sumanyta pastatyti I. Dunajevskio operetę „Laisvasis vėjas”. Pastatymo meno vadovas P. Juodelė subūrė mokyklos moksleivius, dėstytojus, miesto saviveiklininkus, palaikė ryšius su dramos teatru, rūpinosi patalpomis repeticijoms ir repeticijomis. P. Juodelei talkino dėstytojas Liudas Andriulis, dirigavęs orkestrui. Buvo parodyti keturi „Laisvojo vėjo” spektakliai, o Andriuliui persikėlus į Vilnių, orkestrui vėl ėmė vadovauti P. Juodelė.
 Aukštesniojoje Šiaulių muzikos mokykloje P. Juodelė dėstė birbynės ir kanklių specialybes, dirigavimą, partitūrų skaitymą ir instrumentuotę, vadovavo pučiamųjų orkestrui ir daugeliui savo paties Šiaulių mieste įsteigtų kolektyvų.

 1962 m. gegužės 12 d. Dramos teatre įvyko Šiaulių simfoninio orkestro koncertas, kuriame skambėjo F. Shuberto „Nebaigtoji simfonija”, L. van Beethoveno uvertiūra „Egmontas”, V. A. Mozarto „Mažoji nakties muzika” (I d.), kiti kūriniai, dalyvavo solistai Zinaida Varanavičienė, Birutė Rainienė ir Gytis Trinkūnas. Orkestras dalyvavo įvairiose apžiūrose (Kaune II vieta), konkursuose (Palangoje III vieta). Orkestro repertuarą papildė J. Massenet uvertiūra „Fedra”, J. Sibeliaus „Liūdnas valsas”, Eigerio „Koncertino“, kurie orkestro repertuare išsilaikė keletą metų.

1963 m. orkestras tapo pavyzdiniu. Orkestro repertuare įsitvirtino F. Shuberto „Nebaigtoji simfonija”, L. van Beethoveno uvertiūra „Egmontas”, operečių fragmentai, lietuvių kompozitorių kūriniai.
 1966 m. orkestras surengė koncertus Kretingoje, Naujojoje Akmenėje, repetavo kūrybinėje stovykloje Palangoje. Petrui Juodelei persikėlus į Vilnių, Šiaulių simfoniniam orkestrui ėmė vadovauti Jonas Lamauskas (iki 1988 m.), vėliau įkūręs Šiaulių kamerinį orkestrą. Klaipėdoje ir Panevėžyje tarpukariu įsikūrę orkestrai greit iširo, o Šiaulių orkestras tapo Šiaurės Lietuvos kultūros fenomenu. Susikūręs gilias kultūrines, muzikines tradicijas turinčiame krašte, jo organizatorių ir vadovų, ypač Petro Juodelės, talento dėka jis ilgai išliko kūrybingas ir gyvybingas.

 Vilniuje Petras Juodelė vadovavo Vilniaus medicinos darbuotojų dainų ir šokių ansambliui „Rūta“.

 

Antroji jaunystė
Iš tiesų, kaip kitaip pavadintų savo laisvą nuo profesinių įsipareigojimų gyvenimo tarpsnį žmogus, kai jis, sėkmingai „persikvalifikavęs“, tapo publicistu, pedagoginės literatūros supoetinto žanro leidėju, literatu, poetu – nebent tik tuo, kad jį aplankė antroji jaunystė! 1977 m. Petrui Juodelei suteiktas Lietuvos nusipelniusio kultūros veikėjo vardas pažymėjo vieną laikotarpį, susijusį su muzika ir pedagogika, per 26 kūrybinio darbo metus surengtus 350 koncertų su įvairiais kolektyvais, valandą koncertinės muzikos įrašų radijo fondams, devynis laureato diplomus, trijų Šiaulių miesto ir šešių respublikinių dainų švenčių vyriausiojo dirigento darbą.

 Dabar jis yra ne tik literatūrinių draugijų, sąjungų, bet dar ir Lietuvos muzikų sąjungos narys, Lietuvos liaudies instrumentinės muzikos draugijos „Kanklės“ tarybos narys, Rokiškėnų klubo „Pragiedruliai“ valdybos narys, Šiauliečių klubo narys, Čekoslovakijos Šv. Vaitiekaus ordino garbės riteris, Šv. Kazimiero ordino garbės kancleris, apdovanotas Šv. Kazimiero ordino Riterio garbės kryžiumi (2002) ir Garbės medaliu (2005).

 Petras Juodelė nepamiršta pareigos apsilankyti senjorų jubiliejiniuose vakaruose, kur dalijasi prisiminimais, rašo spaudoje. Internetiniame „Bernardinų“ portale greta kitų pasisakiusiųjų apie Povilo Mataičio „Klojimo teatrą“ yra pateikta ir Petro Juodelės įdomių įspūdžių iš jubiliato vadovaujamo etninės muzikos ansamblio pirmojo koncerto Lietuvos muzikos akademijoje bei kitų prisiminimų. Jis nepraleidžia daugelio įdomių viešųjų renginių, kaip antai kompozitoriaus prof. Vaclovo Paketūro, prof. Veronikos Vitaitės jubiliejinių koncertų ir iškilmių, prisimindamas pastarajame įdomių pianistės kūrybinės biografijos tarpsnių.

 Knygos – tikrasis Petro Juodelės antrosios jaunystės įrodymas. Įdomiausia, kad jis pats rūpinasi jų leidyba – nuo dailininko kuriamo viršelio, maketavimo, formato parinkimo iki tiražo. Jis pats keliauja su savo rankraščiu į leidyklą, nes niekas kitas geriau nepadarys. Pagal jo eiles yra parašytos 36 įvairių kompozitorių dainos.

 Pradėta buvo nuo leidinio „Muzikos mokyklos laukia jūsų“. Knyga „Skamba kankliai“ – lietuvių liaudies instrumentinės muzikos plėtotė (nuo 1940 iki 1993 metų) – vienas pirmųjų enciklopedinių atlikėjų liaudies instrumentais žinynų, pirmasis šio žanro pavyzdys lietuvių muzikologinėje literatūroje(1994). „Muzikos instrumentų karalijoj“ išleistoje net tris kartus (1996, 1997, 2005) sujungiama muzika ir poezija, eilėmis apdainuojami lietuvių etniniai ir klasikinės muzikos instrumentai, išleista garso kasetė. Tai puiki dovana Lietuvos moksleiviams, ne vieną jų paskatinusi giliau susipažinti su muzikos instrumentais, muzikuoti. Eilėraščių rinkiniai „Vai dalužė dalia“ (1999), „Bitelių pasakėlė: eilėraščiai mažiems ir ūgtelėjusiems“ (2003, 2005), „Rudenio taku“ (2006), „Tiesa – ne visa: eilėraščiai, epigramos“ – tai yra tas polėkis, kurį pats Petras Juodelė apibūdina knygos „Skamba kankliai“ įžangoje: „Norėjau nuversti uolą ir atrasti paslėptą raktą, kuriuo būtų galima atrakinti duris į gyvenimą – gražesnį, prasmingesnį, laimingesnį. Stengiausi rinkti gėrio trupinėlius, kaupti juos, brandinti ir dovanoti kitiems, būsimoms kartoms, ypač jaunimui – mūsų ateičiai...“

 Tad ir kyla klausimas, su kokiu jubiliejumi – 85-erių, o gal 58-erių metų reikėtų sveikinti vieną iš Lietuvos žvaigždyno senjorų – Petrą Juodelę? Antai jis ir vėl netrukus pasibels į leidyklos duris nešinas solidžia prozos ir poezijos knyga „Pėdos kelyje“, kurioje skaitytojai ras įvairių spalvingo autoriaus gyvenimo nutikimų – rankraštis jau guli ant Petro Juodelės darbo stalo...

 

Paskelbta: 2009 08 10 "Muzikos barai"

Nuotraukų galerijos