Pranas Dapšauskas

Pranas Dapšauskas
Trombonininkas
1941-09-19
Meno kūrėjo statusas

Meno kūrėjo statusas suteiktas 2005-11-11

LR Kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-513

Biografija

KONCERTINĖ VEIKLA

Pranas Dapšauskas profesionaliuose orkestruose grojo nuo 1962:

1962 - 64 - Maskvos kariniame orkesrre (K/d 25525);

1964 - 69 - Šiaulių karinės aviacijos orkestre;

1969 - 71 - Lietuvos Operos ir baleto teatro simfoniniame orkestre;

1971 - 2008 - Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre.

1968 grojo solo trombonu su Šiaulių karinės aviacijos orkestru Pabaltijo respublikų

Karinių orkestrų konkurse Sovetske: apdovanotas I premija už V. Blaževičiaus koncerto

trombonui su orkestru Nr. 5 atlikimą.

1974 - 79 Lietuvos valstybinėje filharmonijoje bei įvairiuose šalies miestuose su Valstybiniu orkestru “Trimitas" grojo apie 12 koncertų solo baritonu (J. Navakausko koncertas baritonui su orkestru).

Atliko koncertus su orkestru solo, buvo padaryti įrašai:

su “Trimitu” Maskvos Centrinėje televizijoje;

1984 Eufonistų simpoziume Taline ir įrašas Talino televizijoje;

1978 su orkestru “Inžinerija" valstybinėje filharmonijoje atliko Nikolajaus Rimskio-Korsakovo koncertą trombonui.

Soliniai numeriai grojant trombonu Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre:

W. A. Mozarto ”Requiem" ("Tuba mirum”), M. Musorgskio.”Parodos paveikslėliai”

(“Senas vežimas"), M. Ravelio “Bolero" ir kiti.

Šiuos bei kitus kūrinius grojo užsienyje gastrolių metu Prancūzijoje, Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, Ispanijoje, Italijoje, Šveicarijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Japonijoje, Graikijoje, Egipte ir kitur.

Pranas Dapšauskas grojo daugiau nei su 150 dirigentų iš viso pasaulio: Juan Pablo Izquierdo (Čilė ,1971), Mstislav Rostropovič (Anglija, 1972,1995, 1996, 1997), Ohan Durian (Armėnija, 1973), Zdeněk Bílek (Čekoslovakija, 1978), Džansug Kachidzė (Gruzija, 1979), Claire Gibault (Prancūzija, 1979), Algis Žiūraitis (Maskvos Didysis teatras, 1982), Vasilij Sinaiskij (Latvija, 1986), Karen Chačiaturian (Rusija, 1988), Terje Mikkelsen (Norvegija, 1988), Cyril Diederich (Prancūzija, 1991), Justus Franz (Vokietija, 1991, 1997), Wolfdieter Maurer (Austrija, 1996), Michael Christie (JAV, 1997), Michiyoshi Inoue (Japonija).

Pedagoginė veikla:

1972 pradėjo dirbti VISI orkestre “Inžinerija". Išugdė nemažą būrį studentų, grojančių įvairiais muzikos instrumentais.

1979 -1988 dėstė J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar Konservatorija) trombono - baritono klasėje. Mokiniai respublikiniuose konkursuose laimėdavo prizines vietas.

Br. Jonušo muzikos mokykloje surengė jubiliejinį koncertą, skirtą kūrybinės veiklos 35 - mečiui. Jo metu grojo su mokiniais ir savo vaikais. Su jais koncertavo įvairiose Vilniaus miesto ir rajono mokyklose.

Straipsniai

Mindaugo Urbaičio interviu su Pranu Dapšausku

Vilnius, 2016 rugsėjis

 

M.U. Kur Jūs dėstėt ar mokytojavot?

P.D. [Vilniaus Broniaus Jonušo muzikos mokykloje] dar filharmonijoj dirbdamas 1994, direktorius buvo Vaclovas Stradomskis, jis įkūrė tą mokyklą, dirbau joje, jis išėjo į pensiją, tada buvo Marijonas Brazdauskas, pagal specialybę akordeonininkas. Jis irgi pensijoj, dabar Tomas Vaišė.

Mūsų šeima koncertavo, buvo šeimynų pasirodymas mokytojų namuose, yra padaryta nuotrauka. Dabar mano du sūnūs baigė akademiją (Lietuvos muzikos ir teatro akademiją – aut. past.). Vienas pas Choliną šokį. O kitas dirba Biržuose muzikos mokykloje. Kitas dirbo Karoliniškių muzikos mokykloje, dukra dėsto universitete lietuvių ir italų kalbas. Yra keturi sūnai ir dukra.

M.U. Ar jūsų vaikai visi muzikantai?

P.D. Vyriausias sūnus ne ir dukra ne. Vyriausias gyvena Žemaitijoje. Jis tolimų reisų vairuotojas.

M.U. O kaip Jūs pasirinkote muziko kelią?

P.D. Mes buvom keturi broliai ir trys seserys. Balčiūnas labai norėjo, kad ateičiau į „Trimito“ orkestrą, bet man simfoninis patiko labiau. Programos kas savaitę keičiasi, įdomu. Ir solo pagroti tekdavo.

M.U. Kiek metų Jūs orkestre?

P.D. Jeigu [į]skaičiuoti armiją, pradėjau nuo 1963 m. Mokiausi pas žymų mokytoją Stasį Jautaką. Aš labai laimingas, kad man Dievulis davė sutikti tokį mokytoją. Sutikau vyrus iš operos teatro, sako trūksta muzikantų. Geniušas man davė pagroti iš Rigoleto. Sako, jeigu nurungsi pirmą trombonistą, galėsi pirmu trombonu groti. Aš ten grojau pusantrų metų. Mano dėstytojas Paliukas dirbo filharmonijoje. Adomavičių paėmė į armiją, trūko trombonistų. Sakė, ateik pas mus. Aš dar buvau antro kurso studentas. Domarkas atėjo į egzaminą, aš grojau Dvariono variacijas, ir jis pasakė, kad priima mane į orkestrą.

M.U. Tai kada atėjote į simfoninį orkestrą?

P.D. 1971 m.

M.U. Jau buvot pagrojęs prieš tai, ir Šiauliuose, ir armijoj, ir „Trimite“, patirties turėjot?

P.D. Skaičiau iš lapo neblogai. Kadangi armijoj labai daug užsiiminėjau.

M.U. Pavyko baigti, nedarė kliūčių studijoms?

P.D. Jeigu koks seminaras, išleisdavo iš orkestro. Grojau orkestre iki 2008 m. Grodavau Musorgskio „Parodos paveikslėlius“, ten yra [dalis] „Senas vežimas“ (rusiškai Bydlo), man davė groti. Mane sveikino, koks gražus garsas. Niekas daugiau Bydlo negrojo, visi – Pranai, tu grok. Daug jaudinausi grodamas, teko Japonijoj groti. Jie atsiuntė net įrašą. Man buvo įdomu simfoniniam dirbti. Aš dėkoju Dievui, kad man davė laimę groti tokiam kolektyve pas Domarką.

M.U. Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras – tai reikšminga mūsų muzikos istorijos dalis. O mokykloj kada pradėjot dirbti?

P.D. Aš dirbau Tallat-Kelpšos mokykloje aštuonis metus. 1983 m. Pupkevičius buvo skyriaus vedėjas, sakė, ateik, Pranai. Turėjau gerų mokinių, konkursų laureatų. Paskui sutikau Pašiūną, jis prašė ateiti į Broniaus Jonušo mokyklą. Man pedagoginis darbas ne svetimas, patinka. Dar dirbu, dešimt mokinių turiu. Bet nieko nėra amžino.

M.U. Čia visas pasaulio gražumas palikti vietos kitiems.

P.D. Abariaus klausė, kaip jam sekasi tiek ilgai gyventi, jis atsakė, kad gyvena ilgai, nes myli moteris, o nemirštu dėl to, kad nenoriu savo žmonos kitam palikti. Aš iš aštuonių vaikų likau vienas.

Žmona. Tai tu sakei, kad per brolį prasidėjo muzika?

P.D. Brolis labai mėgo muziką. Kaimynas užgrodavo armoška, tai jis mušdavo būgną. Tai nusprendė pirkti dūdas. Nusipirko triūbą. Man buvo 15-16 metų. Norėjo, kad būgną muščiau. Aš susiraukiau, nenorėjau. Pradėjau, buvau pagrindinis baritonistas.

M.U. Kur Jūs grodavote?

P.D. Vestuvėse, baliuose, laidotuvėse, šokiuose.

Žmona. Mes esam iš vieno kolūkio, tą pačią mokyklą baigėm. Tik susipažinom Vilniuje. Aš vyresniuosius brolius žinojau.

M.U. Tai reiškia, brolių ansamblis. O mokykloje nebuvo orkestriukų?

P.D. Ne, nebuvo. Mokytoja davė skudučius groti. Kariuomenėje Maskvoje patekau į muzikos dalinį.

M.U. Bet tai reiškia, kad armijoj buvo neblogai.

P.D. Čia kaip mokykla buvo.

M.U. Tai po armijos atsirado ūpas ir toliau studijuoti muziką?

P.D. Reikėjo užpildyti atestacijos bylą ir viską atsakyti teigiamai. Parašiau, kad viską žinau. Orkestro inspektorė tuo metu buvo Skruibytė, ji buvo mano pažįstama. Ji ir pasakė, kad viską surašyčiau, kiek mokinių laureatų, kur groji ir pan. Esu instrumentavęs Handelio Hallelujah. Katedroje groja orkestras mano aranžuotę.

M.U. Per Velykas labai gerai skamba.

P.D. Man buvo įdomu.

M.U. Gal pats bandėt parašyti kokių pjesių vaikams?

P.D. Etiudus, pagal mokinio galimybes. Melodinius, kad būtų įdomu. Kaip Gorbulskis sakė – visa muzika yra parašyta, bet ne visi pinigai surinkti.

M.U. Tą visi ir daro – renka pinigus ir rinks iki pasaulio pabaigos.

P.D. R. Žigaitis man dėstė harmoniją. Nuostabus žmogus, man daug davė. Pasinaudodamas jo patarimais [vėliau] instrumentuotes dariau.

M.U. Kas dar Jūsų kūrybinėje biografijoje be grojimo orkestre ir be dėstymo? Diriguoti nebandėt, dėstyti akademijoj taip pat?

P.D. Padėjau Balčiūnui orkestre, tada vadinosi koncertinis orkestras, ateidavau pagroti. Dar dabartiniame VGTU dirbau. Čia buvo studentų orkestras. R. Dargis ten grojo, dabar jis akademijos (LMTA- aut.) tarybos pirmininkas. Aš mėgau padainuoti. Giedu Katedros chore. Handelio kiekvieną balsą galiu padainuoti mintinai, nes pats [orkestruotę] dariau. Nemėgau repeticijų, [nors] suprantu, kad jų reikia, bet aš sakau, nesugadinsiu. Suorganizavau kvintetą, pagrojom, klebonas Česnulevičius net nustebo. Seniai giedu, dar tarybiniais laikais [pradėjau]. Man sakė, tu bažnyčioje groji, sakau, tai ne nusikaltimas.

M.U. Jie partijos narius žiūrėdavo, arba pedagogus. Kas dirbo aukštosiose mokyklose, tai ne, meta iš darbo ir viskas. Dar darbuojatės.

P.D. Dabar turiu tris ar keturis vaikus (mokinius – aut.). Vienas turi Dievo dovaną – labai gražus garsas. Iš kito neišgauni tokio. Aš su jais darau kvartetą, kvintetą. Per Kalėdas padarom koncertą. Jei reiktų iš naujo rinktis specialybę, neičiau į kokius vairuotojus, rinkčiausi kokią dūdą. Mano anūkas, vyriausiojo sūnaus, baigė S. Šimkaus mokyklą ir įstojo į Klaipėdos muzikos fakultetą. Pagal bočiaus liniją, - mane ne seneliu, o bočiumi vadina. O dukros sūnus Bernardas jau šeštoje klasėje, dalyvavo konkurse. Norėjo pas mane mokytis. Dukra baigė mokyklą vienais penketais, tada penkių balų sistema buvo, bet labai bijojo scenos. Buvo konkursas Kaliningrade, atvažiavo inspektorius, papulkininkis iš Rygos. Manęs klausia, ar grojau Blaževičiaus koncertą, taip atsakiau. Sako galėsi mokytis Rygos konservatorijoje, grosi mano orkestre. Pagalvojau, gal važiuoti, pagalvojau, dar kokią latvę susirasiu. Galvojau, užteks čia pat, vietoje. Ir gerai, sėkmingai baigiau, ir žmoną susiradau, ant Tauro kalno. Aš daug grodavau, po tris, penkias valandas.

M.U. Kokis dirigentus ryškiausiai prisimenate? Sako, orkestrantai iškart dirigentą perkanda. Turėjot būdų?

P.D. Kai Kėvišas buvo filharmonijos direktorius, dirigavo Rostropovičius. Neatpažinti orkestro, kokią reikšmę turi dirigentas. Rostropovičius be jokių pykčių, sakydavo: „Dar kartą berniukai“. Paskui buvo Justus Frantz. Labai įdomus. Buvo madoje kviesti dirigentus. Buvo iš Japonijos, fantastiškas, penktąją Čaikovskio simfoniją dirigavo. Daugiausia Rostropovičius, ir solo su mūsų orkestru daug grojo. C. Diederich labai geras dirigentas. R. Maciūtė man sako, koks jis geras dirigentas, - „Taip“, sakau. Buvo ir prastų, vienas net sustojo per koncertą, sako: „Šešta skaitlinė“, ir pradėjom nuo tos vietos. Publika susižvalgė. Kitas buvo Monserrat Caballe dirigentas. Jis repetavo be jos, ji atėjo tik į koncertą. Viskas buvo tiksliai, kaip repetavom, kiekvienas sustojimas, kiekviena fermata. Ir solistų buvo įdomių, nuolat keitėsi programos. Sudėtingus kūrinius grojom, pav. Stravinskio „Šventąjį pavasarį“. Domarkas sako, pažymėkite trikampius kur trys. Viens-du, viens-du, viens-du-trys ir t. t. Sudėtingas ritmas, pasimesti kaip mat gali. Domarkas mokėjo sutvarkyti, net mes stebėdavomės.

Nuotraukų galerijos