Valentinas Kaplūnas

Valentinas Kaplūnas
Violončelininkas
1942-11-29
Meno kūrėjo statusas

Meno kūrėjo statusas suteiktas 2005-11-11

LR Kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-513

Biografija

Valentinas Kaplūnas gimė 1942 11 29 Sterlitamake (Baškirija). Groti pradėjo domra (mandolina), todėl dažnai galėjo pagroti mandolinos partijas simfoniniame orkestre. 1965 baigė Lietuvos konservatoriją (mokėsi L. Seidelio, D. Svirskio klasėse), 1981 – Maskvos konservatorijos aspirantūrą (T. Gaidamovič kamerinio ansamblio klasė). 1967 69 stažavo Sankt Peterburgo konservatorijoje (J. Faliko kl.).

1964 – 79 dėstė Vilniaus Dvariono muzikos mokykloje. Nuo 1982 dėsto Vilniaus konservatorijoje (iki 1993 Tallat kelpšos aukštesnioji muzikos mokykla).

1964-65 griežė Lietuvos kameriniame orkestre. Nuo 1965 griežė Lietuvos nacionalinės filharmonijos simfoniniame orkestre; 24 metus – 1-as violončelių grupės koncertmeisteris, 12 metų – antras. Dirbo iki 2016 liepos 1. Su orkestru koncertavo Europos šalyse, Japonijoje, P. Korėjoje.

Nuo 1994 griežia fp. Trio (su pianistu L. Melniku ir smuikininku B. Traubu), įrašė kompaktinių plokštelių. Surengė solo koncertų, koncertų ciklų jaunimui. Pirmasis atliko lietuvių kompozitorių (V. Klovos, B. Borisovo, V. Ločerio) kūrinių.

Svarbiausi darbai

CD turinys:

Maurice Ravel Dvi hebrajiškos melodijos

  1. Kadišas
  2. Amžinoji mįslė

Atlieka Liora Grodnikaitė (mecosopranas) ir Leonidas Melnikas (fortepijonas)

Aaron Copland

3. Vitebskas. Studija žydų tema smuikui, violončelei ir fortepijonui

Atlieka fortepijoninis trio „Musica camerata Baltica“ (Leonidas Melnikas, Borisas Traubas ir Valentinas Kaplūnas)

Darius Milhaud Septynšakė žvakidė, ciklas fortepijonui, op. 315

4. Nauji metai

5. Atgailos diena

6. Palapinių šventė

7. Makabėjų sukilimas

8. Karalienės Esteros šventė

9. Pesach šventė

10. Šavuot šventė

Atlieka Leonidas Melnikas

Maurice Ravel

11. Žydų daina iš ciklo Keturios liaudies dainos

Atlieka Liora Grodnikaitė (mecosopranas) ir Leonidas Melnikas (fortepijonas)

Dmitrijus Šostakovičius Trio Nr. 2 e-moll, op. 67, smuikui, violončelei ir fortepijonui

12. Andante

13. Allegro non troppo

14. largo

15. Allegretto

Atlieka fortepijoninis trio „Musica camerata Baltica“ (Leonidas Melnikas, Borisas Traubas ir Valentinas Kaplūnas)

Bendra trukmė 62:03

Koncertai

Straipsniai

Audronės Žigaitytės pokalbis su Valentinu Kaplūnu. Vilnius, 2016 metų lapkritis

A. Ž. Kažkada Jūs sakėte, kad orkestre beveik kartu su J. Domarku.

V. K. Dirbau 51 – erius metus, vieneriais metais mažiau nei Domarkas, nes jisai paskutiniame kurse pradėjo dirbti. Aš paskutiniame kurse grojau pas S. Sondeckį. Domarkas, pradėjęs dirbti, pasikvietė ir mane.

A. Ž. Tai jūs vienmečiai?

V. K. Ne, jisai žymiai vyresnis. Jisai 1936 metų, o aš 1942.

A. Ž. Valentinai, kokios veiklos Jūsų gyvenime buvo?

V. K. Pagrindinis darbas simfoniniame orkestre. 51 – erius metus aš buvau orkestro artistas. Koncertmeisteriu buvau nuo 1971 iki 1995.

A. Ž. Kokioje mokykloje prasidėjo Jūsų kelias į muziką?

V. K. Aš ne vilnietis. 1963 metais, būdamas trečiame kurse, laimėjau vidinį konkursą. Nugalėtojai gavo teisę groti su orkestru. Grojau C. Saint-Saenso koncertą. Ir po to S. Sondeckis pakvietė mane į kamerinį orkestrą. Ten grojau keletą metų, kol baigiau muzikos akademiją. Tuo metu kolektyvas nebuvo etatinis, todėl paskyrimo į jį buvo neįmanoma gauti. P. Kunca, D. Katkus ir aš pabandėme užsikabinti muzikos mokykloje, kuri vėliau tapo B. Dvariono mokykla. Bet tik vienas D. Katkus gavo į ją paskyrimą. Mes su Kunca paskyrimo negavom, su kameriniu t. p. neišėjo, tada pakvietė J. Domarkas.

A. Ž. Jūs sakėte, kad esate ne vilnietis.

V. K. Kaip aš atsiradau Vilniuje. Muzikos mokytis pradėjau vėlai, šeštoje klasėje. Kijeve. Aš kijevietis. Nuėjau į liaudies instrumentų orkestrą. Grojau mandolina. Vadovui labai patiko, ką aš darau, iškvietė mano tėvus ir pasakė, kad man ten ne vieta. Tėvai nustebo, nes jie, geofizikai, muziką mėgo. Vadovas sakė, kad man reikia studijuoti rimtą muziką – fortepijonas, smuikas ar violončelė. Atsirado vienas tėvo pažįstamas - profesionalus smuikininkas simfoniniame orkestre. Jis mane pristatė meno tarybai. Violončelininkas koncertmeisteris, iš kurio M.Rostropovičius pirko savo instrumentą, pasakė, kad smuiku mokytis man per vėlu, fortepijonu irgi, o violončele gal būt. Mano mokytojas buvo prof. Seidelio mokinys. Aš padariau didelę pažangą, mokytojas pasakė, kad nori nusiųsti mane pas jo profesorių į Vilnių. 1960 metų kovo mėnesį aš atvažiavau į Vilnių pas prof. Seidelį konsultacijai. Su mano tėvu pasikalbėjo, išsiaiškino, ar verta man mokytis muzikos, ar profesorius priims mane į savo klasę. Seidelis į visus klausimus atsakė teigiamai. Labai įdomiai pravedė pirmą pamoką. Jis matė, kad jaudinuosi, todėl pirmiausia leido paklausyti vienos mergaitės. Tai buvo Silvija, būsimoji Sondeckienė. Ji konkurse Minske laimėjo antra vietą, o čia buvo generalinė repeticija. Mes dvi valandas klausėmės jos grojimo. Gal jis norėjo parodyti, kaip groja jo mokiniai, nes ji buvo viena iš mylimiausių mokinių. Po to nuėjom pas profesorių į namus, jis t. p. nepasiūlė iš karto groti. Pakvietė gerti arbatos, tą pokalbį galima pavadinti koliokviumu. Apie valandą su manim kalbėjo apie viską. Ir tik po to man pasiūlė pagroti. Išklausęs pasakė, kad mane priims. Taip aš atsiradau Vilniuje. Aš pas jį mokiausi neilgai, po metų jis iškeliavo Anapilin. Bet aš jau turėjau daug draugų. Dėstytojų tarpe. Kadangi profesorius grojo kvartete, mane supažindino su prof. K. Kalinauskaite, prof. J. Fledžinsku, vėliau susipažinau su prof. Paulausku. Aš turėjau du naujus gerus draugus – Kalinauskaitę ir Fledžinską. Jie man patarė papulti mokytis pas prof. Svirskį - jis jaunesnis, energingesnis. Prof. Berkavičius buvo vyresnis, sakė, kad jis neturės daug laiko su manimi dirbti, nes dirbti reiks daug. Svirskis su manim daug dirbo, ir aš sėkmingai baigiau. S. Sondeckis sakė, kad aš per penkerius metus padariau tiek, kiek kiti per 15 metų. Labai padėjo Domarkas. Jis jautrus žmogus, visada išklausydavo artistus. Kai jam pasakiau, kad dar noriu pasimokyti, jis supažindino mane su savo draugu kompozitoriumi ir violončelininku J. Faliku. Falikas padėjo man įstoti į stažuotę Sankt Peterburge. Stažavau daugiau negu metus. Norėjau mokytis dar. Vasarą pailsėti į Lietuvą iš Maskvos Gnesino instituto atvažiuodavo prof. Vlasovas. Tarpininkaujant prof. Svirskiui, jis man davė meistriškumo pamokų. Aš jo prašiau, kad paklausytų mane, gal priimtų į Maskvą. Jis mane paklausė, bet su stojimu nieko neišėjo, kadangi mano pagrindinis darbas buvo simfoniniame orkestre, o mokykloje, kurioje dirbau nuo 1964 m., dirbau kaip antraeilininkas. Tuo tarpu Gnesino institutas priimdavo tik pedagogus. Kitas variantas buvo iš Rygos prof. Berzinskis. Jis irgi Vilniuje vedė meistriškumo klases, ir aš važinėjau pas jį konsultuotis. Po kelerių metų man vis dėlto pavyko įstoti į Maskvos aspirantūrą. Pasiūlė Undinė Jagėlaitė. Ji norėjo groti trio ir pasiūlė man, ir Povilui Stravinskui. Povilui neišėjo, nes negalima buvo du kartus studijuoti aspirantūroje. Aš su Domarko pagalba dar trejus metus mokinausi Maskvoje neakivaizdiniu būdu. Lietuvos konservatorijoje buvo daug gerų mokytojų: ir prof. Kalinauskaitė, pas kurią kartu su J. Andrejevu mokiausi kamerinį ansamblį; ir prof. Fledžinskas, kuris vadovavo kvartetui; vėliau prof. Paulauskas, prof. Čiurlionytė.

A. Ž. O į Kijevą nebuvo ūpo grįžti?

V. K. Buvo toks momentas, nes Vilniuje neturėjau buto. Man pasiūlė dalyvauti Kijeve konkurse į kamerinį orkestrą. Konkursą išlaikiau, man pasiūlė vietą, tėvai prašė, kad sugrįžčiau. Bet aš nuėjau pas D. Trinkūną, filharmonijos direktorių, klausti patarimo. Mokinausi čia, čia visi mano draugai, puikus kontaktas su J. Domarku, turėjau darbą ir orkestre, ir mokykloje, kūrėme įvairiausių ansamblių. Trinkūnas man prižadėjo butą. Butą gavau, iki šiol jame gyvenu. Trinkūnas man daug padėjo: po kelerių metų tapau koncertmeisteriu. 24 – erius metus buvau pirmas koncertmeisteris, po to 12 metų buvau antras. Prieš trejus metus sėkmingai išlaikiau atestaciją, bet M. Pitrėnas pasakė, kad man labai daug metų, gal užleisčiau jaunimui. Turėjau darbo ir trio, ir konservatorijoj - sutikau. Tiesa, prižadėjo į kokią nors programą pakviesti.

A. Ž. Jūs jau nebegrojate?

V. K. Aš jau nebegroju. Iki šių metų liepos mėn. 1 dienos dar dirbau. Mes trio toliau grojam, ir aš dirbu pedagoginį darbą. Jeigu manęs paklaustų, ar norėčiau dar pagroti, atsakyčiau, kad norėčiau. Aš dar groju, Tallat Kelpšos konservatorijoj esu skyriaus vedėjas. Ten dar vadovauju nedideliam kameriniam orkestrui.

A. Ž. Ką reiškia būti koncertmeisteriu orkestre?

V. K. Koncertmeisterio pareigos yra gana didelės. Jis turi padėti muzikantams paruošti programą. Per grupines repeticijas jis turi nuspręsti, kaip įgyvendinti autoriaus reikalavimus, kartais pasiūlyti štrichus, dinamiką, suvesti intonaciją, grojimo manierą. Apjungti, apibendrinti, padaryti vieną grupę, o ne dešimt skirtingų. Jei koncertmeisteris geras, tai dirigentas turi mažai pastabų.

A. Ž. Ar būna tokie momentai, kada orkestrantai nešasi į namus partijas?

V. K. Taip, mes iš anksto žinom darbo planą, žinom, kada yra sunkus kūrinys. Pvz., R. Strausso labai sunkūs kūriniai, P. Tchaikovskio simfonijos. Iš pirmo karto gerai nepagrosi. Reikia gerai girdėti kokius 6, 7 balsus, po to savo. O savo partiją turi išmokti labai gerai. Atkreipėm dėmesį, kad Sankt Peterburge ant sienos kabo Y. Mravinskio orkestro tvarkaraštis, kiekvieną dieną iš ryto vieną valandą vyksta grupinė repeticija. Ir tik po to, kada jie gerai išmokdavo, ateidavo maestro Mravinskis ir pravesdavo bendrą repeticiją.

A. Ž. O pas mus?

V. K. Pas mus grupinės būna ne kiekvieną dieną, bet dažnai. Kartais manoma, kad nelabai sunki programa, muzikantai patys gali susitvarkyti. Ateina aukštos kvalifikacijos muzikantai, akademija gerai paruošia.

A. Ž. Ką reiškia geras dirigentas?

V. K. Dirigentas turi turėti daugiau savybių nei eilinis muzikantas. Jis turi būti ne tik geras muzikantas, bet ir geras dėstytojas, ir geras diplomatas, labai tolerantiškas, kartu ir griežtas. Tikslą pasiekti turi griežtai, bet tolerantiškai. Turi pagirti, jei kas gerai išeina, kad vyrautų gera energija. Jis turi labai gerai žinoti partitūrą, muziką, iš karto matyti orkestro galimybes.

A. Ž. O kai jaunas dirigentas ateina?

V. K. Kartais jie kažko nežino, bet mums svarbiau, kad jie girdi, kas iš tikrųjų gerai, o kas blogai.

A. Ž. O gali orkestras dirigentą sunaikinti?

V. K. Paprastai orkestras yra nusistatęs draugiškai, nes dažniausiai dirigentai būna talentingi. Jeigu daro klaidas, per pertrauką koncertmeisteriai pasako. Orkestras stengiasi prisitaikyti.

A. Ž. Jūs iš tų muzikantų, kurie ir recenzijas paskaitydavot? Kas geriau matydavo ir galėdavo vertinti? Ar tie, kurie sėdi salėje, ar orkestro muzikantai?

V. K. Būna ir taip, ir taip. Kartais orkestro muzikantai ne viską išgirsta, kadangi jie patys groja. Iš salės kai kurie momentai girdisi kitaip. Kartais negali išgirsti garso balanso, ypač, kai pats groji garsiai. Tada iš salės geriau girdisi.

A. Ž. O nebūna pikta – na, ką čia rašo, buvo taip gerai?

V. K. Vieną kartą buvo, kažkokia jauna mergaitė ne visiškai pagrįstai parašė, kad nėra jaunų muzikantų. Ne visiškai sutikom su ta kritika. Kritika galbūt ir teisinga, jeigu lyginsi mūsų orkestrą ypač senais laikais, kai dar nebuvo stiprus, su Niujorko orkestru. Mes manėm, kad reikia lyginti - kokia pažanga. Jeigu Domarkas per keletą metų sugebėjo orkestrą pakelti laiptu aukščiau, o jie kritikuoja, kad koncertas blogas, reikia palyginti su tuo, kas buvo anksčiau.

A. Ž. Klausytojui nesvarbu: jei orkestras blogas, tegu neina į sceną.

V. K. Nesutikčiau. Gastrolių Anglijoje metu jie atvirai sakydavo, kad nors nesitikėjo, kad čia bus Niujorko ar Maskvos lygio simfoninis, bet mes grojome žymiai geriau, negu jie tikėjosi. Buvusioje Tarybų Sąjungoje mūsų orkestras dalyvaudavo visokiuose konkursuose ir būdavo tarp tų, kurie yra geresni. J. Domarkas dėjo daug pastangų, kad mūsų lygis pakiltų. Lietuvoje visa laiką buvo labai gerų muzikantų. Aš negyvenau tuo metu, bet pasakojo, kaip grojo Pakalnis, kiti muzikantai. Kai Domarkas gavo orkestrą, žmonių trūko, buvo tik keletas gerų. Kiekvienai programai reikėjo samdyti muzikantus. Dabar taip nėra: jei yra laisva vieta ir skelbiamas konkursas, į tą vietą gali ateiti dešimt atlikėjų ir visi geri. Prieš pora metų buvo vieta pirmiesiems smuikams, kurią vėliau laimėjo Vosyliūtė. Bet konkurse varžėsi 12 žmonių. Visi gerai grojo, blogų ten nebuvo. Praėjusią savaitę vyko keletas konkursų - labai gerai atrodė muzikantai, kurie tarp 30 ir 40 metų; jie ir laimėjo. Jie atrodė geriau, negu jaunimas, kuris tų kūrinių iš viso negrojo. Vienas dalykas pagroti solines programas, kitas – labai gerai pagroti orkestrines solines partijas.

A .Ž. Rodo per televiziją kitus orkestrus, ir ką matai: užsidegę žmonės, jie patiria malonumą nuo to, kad groja. Pas mus groja dažnai surūgusiais veidais, atrodo, kad sunkiai sunkiai dirba. Paėjo gandas, kad jei pas mus būtų tokie atlyginimai,  kaip Londono Karališkajame orkestre arba Berlyno filharmonijos orkestre, ir pas mus būtų laimingi žmonės. Ar pinigai turi įtakos kokybei?

V. K. Čia sudėtingas klausimas. Aš pasakyčiau, kad tokie dalykai susidaro ne iš vieno komponento. Atlyginimas - ir viskas. Ne, meilė muzikai, jeigu tau malonu, tai tu grosi su malonumu. Manęs klausia, tai ko tu dar dirbi? Tėvas manęs klausė, jis gyveno 98 – erius metus. Sakiau, man patinka. Aš visada grojau su malonumu. Yra toks anekdotas: atvažiavo dirigentas, o koncertmeisteris visą laiką susiraukęs sėdi. Dirigentas klausia, gal jis ką ne taip daro?. „Ne, - atsako, - aš iš vaikystės nemėgstu muzikos“. Yra tokių žmonių, kurie neturi didelio malonumo groti. Atlyginimas, žinoma, turi įtakos. Muzikantai turi išlaikyti šeimas, todėl turi kelis darbus, ateina į repeticijas pavargę. Kartais būdavo sudėtingų gastrolių. Išvažiuoji visam mėnesiui, kartais papuoli, kur labai karšta ar labai šalta. Visą naktį važiuoji, o kitą dieną reikia groti. Būna, žmogus susiraukęs, kad ne viskas išeina. Daug priežasčių, ne vien atlyginimas. Jeigu būtų atlyginimas didesnis, kartais žmogus to lakstymo po kelis darbus galėtų atsisakyti.

A. Ž. Novosibirske direktorius nusprendė, kad pagaliau muzikantai dirbtų tiktai orkestre. Atėjęs į orkestrą klausia, koks jūsų atlyginimas turėtų būti. Dvigubai didesnis. Gerai, dvigubai didesnis, bet jūs niekur kitur neinat groti, jokių kitų darbų. Po trijų mėnesių vėl tas pats...

V. K. Žinot, aš 50 metų grojau orkestre ir 50 metų grojau kažką kita. Yra orkestrų, kur didelis atlyginimas, pvz., Mravinskio orkestras. Violončelių koncertmeisteris prof. Nikitinas, vienas geriausių M. Rostropovičiaus mokinių. Ir jis dėstė. Mūsų geriausi muzikantai, jie visi dėsto. Pas mus yra žmonių, kuriems muzika nepatinka, kuriems Mozartas nepatinka. Buvo žmonių, kurie sakė, grojam šitą visą gyvenimą – nusibodo. Kiekvienas turi savo skonį. Aš pradedu nuo Brahmso. Man ta muzika labai graži. Yra kompozitorių, kurių visi kūriniai labai gražūs, bet tokių nedaug. Net ir Beethoveno ne visi aukštumoj. O yra tokių, kurių visi kūriniai geri, pvz., Schuberto. Man Mozartas, Mahleris, Chopinas.

A. Ž. O kokie dirigentai Jums didžiausią įspūdį padarė?

V. K.Būdavo iš Maskvos atsiunčia daug gerų dirigentų. Dabar gerą įspūdį daro jaunimas. Domarkas yra labai geras pedagogas, jie visi pas mus ateina gerai apmokyti ir visi gerai dirba.

A. Ž. Bet iš tų didelių, kurie iš užsienio atvažiuoja.

V. K. Daug buvo. Pvz., Pietro Argento, labai įdomus italų dirigentas. Buvo keletas dirigentų iš Tarybų Sąjungos. Buvo jaunų dirigentų, jų tarpe Simonovas - pats stipriausias iš jaunų. Labai jaunas Mariss Jansons. Aš buvau nustebintas, kad toks jaunas, o tiek daug žino. Įspūdį paliko ir jaunas Yuri Temirkanovas, Valery Gergievas, jau tada dirigavo labai gerai. Kirill Kondrashinas. Gerų dirigentų per tą laiką praėjo gana daug.

A. Ž. Kaip Jūs vertinate dabartinę manierą, dirigento šokį? Ir po pultu lenda, ir plasnoja, ir galvą purto.

V. K. Žinot, norint vertinti, reikia pačiam su juo pagroti programą. Man teko žiūrėti koncertą, kurį dirigavo Y. Mravinskis. Jis buvo senas, ligotas. Sėdėjo ir neturėjo energijos diriguoti. Bet orkestras gerai grojo. Jis sugebėjo išgauti. Jeigu dirigentas nori pasirodyti prieš publiką, to gerai nevertinu, bet jei to reikalauja muzika, - gerai. Svarbu rezultatas. Kartais matai, kad neestetiškai atrodo. Aš didžiuojuosi Vilniumi. Yra labai gerų muzikantų. Zubin Mehta sakė, kad gerbia Vilnių ne mažiau, negu Maskvą, ne mažiau negu Sankt Peterburgą. Dėl to, kad jo orkestre iš Vilniaus tiek pat muzikantų, kiek ir iš Sankt Peterburgo. Vilnius jam yra didžiulė muzikos sostinė.

A. Ž. O kaip J. Domarkas?

V. K. Pirmiausia, jis labai geras žmogus. Senais laikais dirigentas turėjo rūpintis timpanais, butais muzikantams. Aš mokinausi aspirantūroje Maskvoje, jis mane turėjo išleisti. Atsimenu, buvo stojamieji egzaminai, o tuo pat metu sezono atidarymas, sunkiausia Bašinsko simfonija. Domarkas liepė nesijaudinti, nes groti pakvietė S. Sondeckienę. Jis buvo tarsi tėvas. Kartą manęs paklausė, kurie geriausi respublikoje violončelininkai. Atsakiau - Sondeckio sūnus, Kulikausko sūnus, Palšausko sūnus, Armono sūnus. Taip yra, Rostropovičiaus tėvas buvo puikus violončelininkas, Šafrano tėvas taip pat. Mes tuos geriausius ir ėmėm. Kaip koncertmeisteris susitardavau su Domarku, kad neimtų žmonių, kurie lyg tai groja, bet kurių charakteriai blogi. Kolektyvas turi būti draugiškas. Kokios bėdos būdavo orkestre? Alkoholis visada buvo problema.

A. Ž. Pereikim prie Baltijos trio. Kaip pradėjot groti kartu?

V. K. Sondeckis mane dažnai kviesdavo pagroti. Keletą metų grojau “Nakties serenadose”. Groji orkestre, gali pagroti visai kitokios muzikos trio ar su altu kvartetą, su kontrabosu - kvintetą. Kai pakviečiau prof. Radzevičių pagroti, sakė, kad galimybė pagroti F. Schuberto “Forelių kvintetą” jam yra didelis malonumas. Ir dalyvavo mano jubiliejuje.

A. Ž. Baltijos trio kiek metų egzistuoja?

V. K. Daugiau negu 20. Buvo labai sunkių programų. Prof. L. Melnikas pasiūlė pagroti P. Tchaikovskio “Metų laikus”. Originalas yra fortepijonui, o va - pagroti trio. Išėjo gana gražiai. Mes daug metų turėjom simfoninio orkestro kvartetą. Pradžioje buvo ir Juozas Rimas. Buvo P. Kunca, E. Vasiliauskaitė, Lifšicas. Tas sąstatas keitėsi.

A. Ž. Paskutinis klausimas. Jeigu būtų galima gyvenimą iš naujo nugyventi, ar pasirinktumėte tą patį?

V. K. Pagrindiniai taškai liktų tie patys. Kiekvienas žmogus gyvenime yra padaręs klaidelių, aišku, ir aš. Kažkokių klaidelių pavyktų išvengti. Aš esu sakęs žmonai, kad jei būčiau labai turtingas, nemanau, kad mano gyvenimas pasikeistų. Man patinka groti orkestre - gročiau, gročiau trio, man patinka dėstyti. Pinigų apsirengti ir pavalgyti užtenka. Nemanau, kad jachtą nusipirkčiau, galbūt dar geresnę violončelę nusipirkčiau.

A. Ž. Labai ačiū.

Nuotraukų galerijos

Nuotraukų galerija

Nuotraukų galerija

2016-11-14