Vida Marija Krakauskaitė

Meno kūrėjo statusas suteiktas 2005-11-11
LR Kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-513

Vida Krakauskaitė gimė 1924 04 25 Kaune. Lankė Kauno VIII-ąją (“Saulės”) gimnaziją. 1941 baigusi gimnaziją, įstojo į Mokytojų seminarijos ketvirtą kursą. 1943 vienerius metus studijavo Vilniaus Pedagoginiame institute, fizikos-matematikos fakultete. 1943-1944 mokėsi muzikos mokykloje fortepijono specialybę( dėst. Elena Laumenskienė).

Pokario metais dirbo Kauno Mergaičių vaikų namuose Nr. 2 auklėtoja, direktoriaus pavaduotoja, meno vadove (1944-1949) ir mokėsi Kauno konservatorijos fortepijono fakulteto B. Dvariono klasėje (1944-1949). 1949 baigė Kauno universitetą (studijavo lietuvių literatūrą). Tais pačiais metais įstojo į Lietuvos konservatoriją J. Gaudrimo muzikos istorijos klasę, o 1954 įgijo muzikologės specialybę. 1969 stažavo Orfo muzikos institute Zalcburge.

1949-1989 mokytojavo M. K. Čiurlionio meno mokykloje (1949-1952). 1954-1957 buvo direktoriaus pavaduotoja, 1952-1955 ir 1961-1966 - Muzikos teorijos skyriaus vedėja. 1958-1962 dėstė Lietuvos konservatorijoje (dabar LMTA), o 1958-1963 kartu dirbo Vilniaus pedagoginio instituto Muzikos fakultete. 1956-1959 - Lietuvos kompozitorių sąjungos Jaunimo sekcijos, 1962-1975 - Vaikų muzikos sekcijos pirmininkė. Vaikų muzikos auklėjimo klausimais skaitė pranešimus konferencijose Lietuvoje ir užsienyje (Maskvoje, Leningrade, Kijeve, Taline, Minske). Skaitė paskaitas „Žinijos“ draugijoje, rengė radijo valandėles vaikams. Paskelbė straipsnių apie lietuvių kompozitorių kūrybą vaikams, metodinių darbų, tarp jų – „Kai kurie muzikinio auklėjimo klausimai“ (1965), „Kaip mokyti muzikos pradinėse klasėse“ (1967). Parengė ir išleido lietuvių kompozitorių kūrinių fortepijonui rinkinį „Jaunasis pianistas“ (I d. 1959, 1988; II d. 1965), vadovėlių muzikos mokykloms, tarp jų “Solfedžio” I-III klasei (1970-1979), “Vakarų Europos muzikos literatūra” (su kitais 2 d., 1958), “Užsienio kraštų muzikos literatūra” (su V. Lapienėne, 1970), “Rusų muzikos literatūra” (su kitais, 2 d., 1961, 1984), Nacionalinės Čiurlionio meno mokyklos metraštį “Meno pašaukti” (pirmoji knyga su R. Paulavičiene, 2001), vadovėlių ir pratybų sqsiuvinių bendrojo lavinimo mokykloms, išvertė knygų muzikos tematika.

V. Krakauskaitės eksperimentas su reliatyviuoju solfedžiu davė stimulą atsirasti M. Kotliarevskajos- Kraft “Solfedžio”, P. Veiso “Laipteliai į muziką”.

Pagal V. Krakauskaitės libretus sukurta operų vaikams (G. Vanagaitės “Trys išdykėliai”; V. Bagdono “Mažieji talkininkai”), pagal eiles – dainų (V. Barkausko ciklas “Žaislų pasaulis”, J. Novakausko daina “Į gamtą”).

Per keturiasdešimt darbo metų mokykloje pas V. Krakauskaitę skambinti fortepijonu mokėsi apie 60 mokinių: teoretikės R. Gaidamavičiūtė, E. Timukaitė, E. Burkšaitytė, J. Širvinskas; chorvedžiai – R. Songaila, A. Šulčys, E. Kaniauskas, J. Motiejūnas; stygininkai E. Šulčytė, A. Pocius, M. Baužinskaitė, B. Vasiliauskaitė, E. Vasiliauskaitė, V. Vasiliauskas, A. Vasiliauskas, M. Četkauskaitė, D. Lapėnaitė, R. Motiejūnaitė, V. Grigas, V. Veličkaitė ir kt.

Kaune uždarius mergaičių vaikų namus, V. Krakauskaitė paėmė auginti ir leisti į mokslus mergaites – Genutę Sutkutę Veličkienę (medicinos sesuo), Antaniną Mackevičiūtę (Kauno teatro aktorė), Izabelę Meilytę Urbonavičienę (mokytoja geografė) ir Eduardą Kaniauską (chorvedys). 

Vidai Krakauskaitei – 80. Jurgita Skiotytė

Seniai žinoma taisyklė, jog net sunkiausius darbus gali nuveikti vienas žmogus, visas jėgas ir energiją atiduodąs mylimam darbui. Vienu iš tokių ypač entuziastingų žmonių galėtume pavadinti muzikologę, pedagogę, muzikos vadovėlių autorę Vidą Krakauskaitę. Tai žmogus, kuriam universalumas yra natūrali saviraiškos sąlyga. Ji ir teoretikė, ir praktikė, vienintelė iš gausaus muzikologų būrio paskyrusi savo gyvenimą ir darbus vaikų muzikiniam auklėjimui. Ir nors pastaruoju metu 80-metį švenčianti V. Krakauskaitė visuomenėje nebesirodo, tačiau jos darbai liudija apie intensyvią veiklą.

Kiekvieną kartą įžengusi į muzikologės namus suprantu, jog čia verda gyvenimas. Jos darbo diena suplanuota minutės tikslumu. Dalį dienos laiko V. Krakauskaitė skiria muzikos vadovėlių ir Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos metraščio sudarymo darbams, susitikimams su draugais. Lietuvos ikimokyklinukai ir pradinių klasių mokiniai mokosi muzikos iš jos sudarytų vadovėlių – “Lakštutė”, “Muzikos mokymas”, “Dainorėlis”, “Muzikos pratybų sąsiuviniai” ir t. t. V. Krakauskaitė nuolat ieško būdų mokymo procesui palengvinti. Prieš metus, “Šviesos” leidyklos paraginta, iš reliatyviosios į absoliučiąją sistemą ji perdirbo bendrojo lavinimo mokyklų I–IV klasėms skirtus “Lakštutės” vadovėlius bei pratybų sąsiuvinius. “Praktiškai tai buvo visiškai naujas darbas. Reikėjo naujų muzikinių pavyzdžių, reikėjo keisti medžiagos išdėstymo sistemą, – pasakoja V. Krakauskaitė. – Šito darbo negalėjau atsisakyti, juk leidykla mano vadovėlius konkurso būdu išrinko iš daugelio kitų”.

Kad muzikologė negalėjo ir negali gyventi be veiklos, rodo daugelis jos nuveiktų darbų. Visą gyvenimą ji pati gamino vaizdines priemones pamokoms, ruošė darbo sąsiuvinius, mokymo planus, kaskart juos tikrino praktikoje. V. Krakauskaitė net ketverius metus dirbo S. Nėries mokykloje, kur dėstė muziką pradinių klasių mokiniams. Dirbo pačiomis blogiausiomis sąlygomis, kokios tuo metu buvo Lietuvos miestuose: be instrumento, tik lenta ir balsu stengėsi rasti būdų vaikų muzikalumui lavinti. Būtent tada ir kilo idėja parengti pirmąjį Lietuvoje “Muzikos” vadovėlį pradinėms klasėms, kuriuo Lietuvos mokytojai vadovavosi net 17 metų. “Laimos Pangonytės dėka televizija buvo nufilmavusi mano darbo su vaikais metodus. Tą filmą rodydavau šalies mokytojams kaip pavyzdį per konferencijas. Praktiškai tai buvo pirmasis tokio pobūdžio mokomasis filmas Lietuvoje, susuktas į juostą, – pasakoja V. Krakauskaitė. – Tačiau kartą einant namo po vienos iš konferencijų prie pat namų mane apiplėšė ir atėmė rankinę, kurioje ir buvo ta mano brangioji juosta. Vėliau galvojau, gal vagis išmes kur nors juostą ir dar rasiu ją, tačiau niekur jos neradau. Tai buvo viena didžiausių netekčių mano gyvenime”.

Tik įžengus į jos namuose esantį darbo kambarį, akys užkliūva už didžiulių iki pat lubų padarytų lentynų, kuriose saugoma įvairi muzikinė literatūra, sudėlioti nuotraukų albumai, segtuvai su dokumentais. Žinoma, didžiausią dalį lentynose užima knygos, susijusios su muzikiniu estetiniu vaikų lavinimu, muzikos vadovėliai. Įspūdingai atrodo didžiulė lentyna, kurioje sudėti segtuvai su per daugelį metų sukaupta medžiaga apie Lietuvos kompozitorių muziką vaikams: gaidos, laiškai, įvairūs dokumentai. Ir viskas taip tvarkingai surikiuota. Bijodama, kad medžiaga gali pradingti, muzikologė viską kaupė, ir dabar jos namus galima būtų pavadinti vaikų muzikos archyvu.

Vaikų muzikos sekcijos vadovė

Nors muzika vaikams, kaip atskira kūrybos sritimi, Lietuvoje pradėta rūpintis jau tarpukariu, tačiau pačiu produktyviausiu jos propagavimo ir kūrimo laikotarpiu galima būtų pavadinti šeštąjį septintąjį dešimtmečius. Savaime suprantama, tam, kad veikla vaikų muzikos srityje suaktyvėtų, turėjo atsirasti žmogus, kuris būtų atsidavęs vaikams ir jų muzikai. Tad būtent muzikologės Vidos Krakauskaitės iniciatyva 1962 m. prie Lietuvos kompozitorių sąjungos buvo įsteigta Vaikų muzikos sekcija, kuri ėmėsi ne tik muzikos vaikams populiarinimo, bet ir muzikinio estetinio vaikų auklėjimo klausimų. V. Krakauskaitė buvo viena iš tų, kuri įžvelgė spragas vaikų muzikos srityje ir, negailėdama jėgų bei laiko, entuziastingai darbavosi. Dar 1956 m. Kompozitorių sąjungoje įsteigtoje Jaunųjų muzikų sekcijoje, kuriai taip pat vadovavo V. Krakauskaitė, buvo skiriama dėmesio ir vaikų muzikos populiarinimui bei propagavimui. Tačiau vėliau darėsi vis sunkiau suderinti keletą veiklos sričių, todėl nuspręsta įsteigti savarankišką sekciją.

Muzikologės V. Krakauskaitės iniciatyva įkurta Vaikų muzikos sekcija gyvavo nuo 1962 iki 1991 m. Iki 1975 m. sekcijai vadovavo V. Krakauskaitė. Vėliau dėl pablogėjusios sveikatos ji šių pareigų atsisakė, ir vadovo darbą perėmė ilgametė aktyvi sekcijos narė kompozitorė G. Vanagaitė. Beveik tris dešimtmečius Kompozitorių sąjungoje gyvavusi Vaikų muzikos sekcija buvo pagrindinis centras, koordinavęs muzikos vaikams atsiradimą ir paplitimą tarp jaunųjų atlikėjų, rūpinęsis muzikinio estetinio vaikų auklėjimo klausimais. Per sekcijos gyvavimo laikotarpį surengta daugybė vaikų muzikai skirtų renginių, tarp kurių trys plenumai, dvi “Vaikų muzikos savaitės”. Šių didžiulių, net po keletą dienų trukusių renginių metu kompozitoriai pristatydavo naujausius vokalinius, instrumentinius, sceninius kūrinius, skirtus vaikams atlikti. Būtent šių renginių dėka iškilo ir įsitvirtino specifinė, anksčiau beveik neegzistavusi muzikos vaikams atlikti sritis. Ši muzika turėjo ne tik meninių, bet ir aiškių pedagoginių užmojų, o kompozitoriai ją rašė atsižvelgdami į vaikų amžių bei technines galimybes. Tačiau suintriguoti ir suvilioti kompozitorius rašyti muziką vaikams nebuvo taip paprasta. Kaip prisimena V. Krakauskaitė, “tikrąja to žodžio prasme reikėdavo “prilipti” prie kompozitoriaus, kad jis ką nors parašytų. Daugelis skųsdavosi, jog trūksta gerų eilių dainoms, operoms, įvairiems ciklams. Netekusi kantrybės, net pati pradėjau rašyti eiles dainoms, libretus operoms. Eidavau paskui kiekvieną kompozitorių ir prašydavau, kad ką parašytų, o kai parašydavo, tempdavau kūrinėlius į M. K. Čiurlionio menų mokyklą ir išdalydavau mokytojams, kad jie su vaikais paruoštų. Tada laukdavo kitas etapas. Suorganizuodavau koncertą, sukviesdavau tuos pačius kompozitorius ir suteikdavau jiems progą patiems paklausyti ir įvertinti, kaip vaikai atlieka jų darbus. Pamažu perklausos-koncertai tapo tradicija, daugėjo kūrinių. Tačiau man atrodė, kad muzikos vaikams vis dar trūksta. Stengiausi surinkti visus parašytus kūrinius ir kaupti juos Kompozitorių sąjungoje. Žinoma, labiausiai į šį bendradarbiavimą įsitraukė kompozitoriai G. Vanagaitė ir V. Bagdonas, o kitiems tiesiog reikėdavo “lipti ant sprando”. Ar užsakyti kūriniai tinka vaikams, vėliau parodydavo praktika. Siunčiau laiškus į muzikos mokyklas klausdama, kokio repertuaro trūksta, ir gavusi atsakymus vėl eidavau paskui kompozitorius. Taip gimė nemaža dalis vaikų repertuaro”.

Daugelis mano kalbintų kompozitorių, pedagogų apie šios muzikės veiklą atsiliepė labai palankiai ir noriai dalijosi šiltais prisiminimais. Kad V. Krakauskaitė dirbo labai atsidavusi ir netgi pedantiškai, visiškai patvirtina kompozitoriaus, ilgamečio Vaikų muzikos sekcijos bendradarbio V. Bagdono pasakojimas: “Krakauskaitė buvo pagrindinis visų Vaikų muzikos sekcijos narių variklis. Ji puikiai kontaktavo su mumis, kompozitoriais. Užsakydavo mums parašyti kūrinių. Nepaleisdavo tol, kol patys įsitikindavome, kad kūrinys parašytas tikrai gerai. Ji žinojo, ko prašyti, ir ką galima iš mūsų išspausti. Nuolat darydavome naujų kūrinių perklausas, į kurias ateidavo ne tik vaikų, bet ir juos ruošiančių pedagogų. Atrinkę geresnius kūrinėlius atiduodavome į Švietimo ministeriją, o ši – į mokyklas. V. Krakauskaitė buvo pagrindinė visų knygų vaikams iniciatorė. Ji rasdavo būdų, kaip išjudinti vaikus. Manau, jog ji vienintelė specialistė Baltijos šalyse, sukaupusi visą medžiagą apie vaikų muziką”.

Be to, Vaikų muzikos sekcijos dėka kiekvienais metais įvykdavo vienas didžiulis vaikų muzikai skirtas renginys, kuriame šią muziką atlikdavo M. K. Čiurlionio menų mokyklos, B. Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos moksleiviai, chorai “Liepaitės”, “Ąžuoliukas” bei kitų Lietuvos miestų vaikai. Neretai skambėdavo ir muzika vaikams klausyti, atliekama profesionalių Lietuvos atlikėjų. Po vieną koncertą šiai sričiai buvo skiriama “Muzikos rudenų” bei Tarybinės muzikos festivaliuose, su kurių pagalba vaikišką muziką kiekvienais metais galėdavo išgirsti ir įvairių Lietuvos regionų vaikai. Vaikų muzikos sekcijos rengtos vaikų muzikos savaitės, plenumai, pavieniai koncertai sparčiai pastūmėjo vaikų muzikos gyvenimą į priekį.

Sekcijos vadovės V. Krakauskaitės dėka į šią veiklą įsitraukė ne tik Vilniaus, bet ir kitų Lietuvos miestų kompozitoriai, pedagogai, darželių auklėtojai. Entuziastingų žmonių rūpesčiu sekcijos gyvavimo metais vaikų muzikos repertuaras gerokai išsiplėtė. Kaip pasakojo repertuaro atrankos komisijose dirbę žmonės, pateiktų kūrinių kiekybė ne visada atitikdavo kokybę. Neretai pasitaikydavo primityvių, klasikinės harmonijos uždavinius primenančių kūrinėlių, tačiau gausybėje atneštų kūrinių visada atsirasdavo meniškų bei puikiai vaikų technines galimybes atitinkančių kūrinių, kurie išliko repertuare net iki šių dienų. Ir šiandien vaikai noriai atlieka J. Andrejevo Mini koncertą fortepijonui, V. Barkausko vokalinę siuitą “Žaislų paradas”, B. Kutavičiaus kūrinėlį smuikui ir fortepijonui “Nuo madrigalo iki aleatorikos” bei daugelį V. Bagdono, L. Povilaičio ir kitų kompozitorių vokalinius bei instrumentinius kūrinėlius. Per tris Vaikų muzikos sekcijos gyvavimo dešimtmečius vaikų muzika susidomėjo ir ją rašė kelios kompozitorių kartos. Vaikų muzikos baruose išryškėjo dvi tendencijos – visada buvo siekiama stiprinti liaudies muzikos pagrindus bei vesti vaikus į šiuolaikinę muziką. Nepaisant to meto ideologinio spaudimo, daugelis kompozitorių prisidėjo prie tautinės muzikos puoselėjimo ir sukūrė vaikiškos lietuviškos muzikos repertuarą.

“Vaikų muzikos sekcija buvo labai aktyvi, – prisimena kompozitorius Julius Andrejevas. – Plenumai sutraukdavo aibes kūrinių: instrumentinių, vokalinių. Muzikos mokykloms tai buvo laimingi laikai. Vyriausybė tam skirdavo pinigų, veikė ekspertų komisija, kuri rinko ir pirko muziką. Buvo organizuojami specialūs konkursai. Nors kiekybiškai kūrinių atsirasdavo labai daug, tačiau iš didelio kiekio atrinkdavo kokybiškų darbų. Iniciatyvių sekcijos narių dėka daugelį vaikų muzikinio estetinio lavinimo problemų analizavo tuometinė spauda. Dėl puikiai koordinuojamo darbo dienos šviesą išvydo daug vaikams skirtų leidinėlių”.

Per trylika darbo Vaikų muzikos sekcijos vadove metų V. Krakauskaitė ne tik nuolat skatino kompozitorius rašyti muziką vaikams, bet ir platino jų kūrinius tarp pedagogų, organizavo perklausas, koncertus. Be to, kompozitoriams ji dažnai siūlydavo temas, žanrus, parinkdavo poezijos tekstų, o prireikus ir pati parašydavo. Pagal V. Krakauskaitės žodžius kompozitorius Vytautas Barkauskas sukūrė “Žaislų paradą” (1966), Jonas Novakauskas dainas “Į gamtą”, “Pasakėlė apie muzikos instrumentus”. Pagal jos libretą Genovaitė Vanagaitė sukūrė operą mokyklinio amžiaus vaikams “Trys išdykėliai” (1972), Valentinas Bagdonas operą darželinukams “Mažieji talkininkai” (1974).

Prieš dvidešimt penkerius metus išsakyti V. Krakauskaitės žodžiai viename iš renginių puikiai atitinka ir šių dienų aktualijas: “Lietuvių kompozitorių muzika, kaip trumpas kibirkšties blykstelėjimas, uždegęs, sužadinęs vaiko dėmesį, bet neaptartas, neaprašytas, nepatobulintas, dingo laiko jūroje. Dabartiniai kompozitoriai, nesulaukę paskatinimo, pamažu tolsta nuo mažųjų, sukuria dovanėlę tik asmeniškai kokiam kolektyvui paprašius, dažnai prabėgomis – puse plunksnos. Vertingos muzikos vaikams sukūrimas, pradedant daina, instrumentine pjese ir baigiant vaikiška simfonija bei opera, negali būti tik asmeninis pavienių kompozitorių reikalas. Šis uždavinys turi būti bendras visiems, kurie rūpinasi augančios kartos auklėjimu. Nepamirškime, kad neparašytų, trūkstamų kūrinių vietoje liks baltos dėmės”.

V. Krakauskaitės prisuktas mechanizmas, kurio dėka didėjo ir plito lietuviškas repertuaras vaikams, vis dar tiksi. Kaip sako kompozitorius L. Povilaitis, jau keletą metų rengiantis fortepijoninės vaikų muzikos festivalius, “mano organizuojamas festivalis – tai lyg V. Krakauskaitės darbų tąsa. Stengiuosi vėl išjudinti kompozitorius, atnaujinti repertuarą. Padedami muzikos mokyklų mokytojų, sudarome rinkinius, būna, kad netgi savo lėšomis juos leidžiame ir platiname po Lietuvą. V. Krakauskaitės nuopelnai gausinant vaikų repertuarą tikrai labai dideli, tačiau privalome stengtis, kad tai nenutrūktų, augtų iki tarptautinio lygmens”.

Įsimintiniausi biografijos ir kūrybinės veiklos puslapiai

V. Krakauskaitės biografijos vingius ne kartą įvairiomis progomis analizavo spauda. Apie jubiliatės pedagoginę veiklą 1985 m. išsamų diplominį darbą parašė muzikologė A. Minkevičiūtė. Tačiau visada įdomu prisiminti kai kuriuos faktus, ir ypač tuos, apie kuriuos muzikologė kaskart noriai pasakoja. Dėmesį patraukia tai, jog V. Krakauskaitės išsilavinimas labai įvairus: ji baigė Kauno mokytojų seminariją, Kauno universiteto Filologijos fakultetą, Vilniaus pedagoginio universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą. Nors mokėsi visiškai tolimų menui specialybių, visada domėjosi muzika. V. Krakauskaitė baigė Vilniaus muzikos mokyklos E. Laumenskienės fortepijono klasę, vėliau Kauno konservatorijos prof. B. Dvariono fortepijono klasę. Paraleliai dar studijavo Kauno universitete, kur įgijo lituanistės specialybę. 1949 m. sujungus Kauno ir Vilniaus konservatorijas V. Krakauskaitė persikėlė į Vilnių, kur studijavo Muzikos istorijos katedroje. Šitoks platus išsilavinimas labai pravertė dirbant su vaikais. Ji dirbo Kauno mergaičių vaikų namuose, kur motiniškos šilumos ir globos laukė didelis būrys našlaičių. Vaikų namuose V. Krakauskaitė organizuodavo vaikų meno ratelius, chorą, rengė vaidinimus. Jau tada buvo pastebėtas didžiulis vadovės atsidavimas vaikams. Keturiolikos metų sulaukusios vaikų namų auklėtinės turėdavo palikti vaikų namus ir gyventi savarankiškai. V. Krakauskaitė pasiėmė globoti dvi namų vaikų globotines Izabelę Meilytę ir Eugeniją Sutkutę. Pati gyvendama labai kukliai, vis dėlto ryžosi padėti paauglėms, jos užaugo tvirtos ir darbščios. Po daugelio metų Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos vadovybė pasiūlė jai rūpintis ir auginti vaikų namų auklėtinį našlaitį Eduardą Kaniauską. Jos padedamas, E. Kaniauskas baigė Menų mokyklą, vėliau konservatoriją.

Dar studijuodama ji pradėjo dėstyti M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Čia, be pedagoginio darbo, V. Krakauskaitė organizavo fonoteką, vadovavo muzikos teorijos skyriui ir leido sienlaikraštį “Muzikos garsai”, įkūrė tautosakos būrelį, vykdavo su vaikas į etnografines ekspedicijas. Jos iniciatyva sudaromi mokyklos mokinių užrašytų liaudies dainų rinkiniai. Kaip prisimena jos draugė ir ilgametė Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos direktoriaus pavaduotoja Birutė Minkevičienė, “su Vida visada buvo lengva dirbti. Ji buvo visų pagalbininkė, nes jau nuo seno žinojo darbo mokykloje specifiką. Ji padėdavo sudaryti tvarkaraščius, ruošdavo vaikams stendus, rengė viktorinas, kvietė į mokyklą kompozitorius. Visa tai artindavo vaikus prie muzikos. Per daugelį darbo su vaikais metų V. Krakauskaitė matė, kad visi vaikai yra imlūs ir galima daug su jais nuveikti. Mokykloje ji ėmė taikyti sistemą, kad kiekvienai klasei dėstytų vienas mokytojas – ir solfedžio, ir ritmiką, ir dainavimą, ir muzikos literatūrą. Ir savo vadovėliuose ji siekė visas disciplinas sujungti. V. Krakauskaitė sugebėdavo, regis, be didelių pastangų priversti vaikus pamėgti muziką. Darbe su vaikais visada taikė žaidimų formą”.

“Krakauskaitės impulsai buvo labai naudingi, ji visus “užvesdavo”, o paskui jau mes leisdavomės iš paskos, – pasakoja kolegė, buvusi M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytoja Vaitkevičienė. – Ne kartą, kai jau Vida nebedirbo mokykloje, eidavome su pedagogais iš visos Lietuvos pas ją į namus ir prašydavome patarimų, kaip įdomiau vesti muzikos pamokas. Ji buvo tikrą entuziastė, dirbanti iš idėjos, visi jai pavydėjome”.

V. Krakauskaitė visą laiką domėjosi kitų mokyklų veikla, lankė kvalifikacijos kėlimo seminarus, vykdavo į konferencijas Maskvoje, Sankt Peterburge, 1969 m. stažavo Zalcburgo Carlo Orffo institute. Norėdama su muzikinio auklėjimo naujovėmis supažindinti ir Lietuvos mokytojus, į Vilnių ji pakvietė C. Orffo instituto lektorių Pjerą van Hauwe. Šis skaitė paskaitas mokytojams, vedė parodomąsias muzikinio auklėjimo pamokas. Vėliau P. van Hauwe padėjo V. Krakauskaitei atsigabenti į Lietuvą C. Orffo instrumentų, kuriais daug metų naudojosi Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokiniai. Daugelį metų V. Krakauskaitės pamokas stebėjo muzikos mokytojai ne tik iš kitų Lietuvos miestų, bet ir respublikų. Ji nuolat rengė pranešimus vaikų muzikinio auklėjimo klausimais, kuriuos skaitė įvairiose konferencijose.

V. Krakauskaitės vaikų muzikinio estetinio auklėjimo iniciatyva buvo pavyzdys ir kitoms tuometinėms sąjunginėms respublikoms. “Jaunojo pianisto” pavyzdžiu Maskvoje buvo pradėta spausdinti spalvotus, iliustruotus fortepijono pradžiamokslius, jos dėka atsirado kūrybinių pratimų knyga fortepijonui “Zadanja dlia razvitija samostojatelnych navykov pri obučenii fortepijannoj igre” (1964). Bendrojo lavinimo mokykloms skirtas vadovėlis “Muzika” paskatino parengti analogiškus vadovėlius kitur.

Tačiau didžiausią vaidmenį V. Krakauskaitės darbai atliko Lietuvoje: jie padėjo mokytojams skiepyti vaikams meilę lietuvių liaudies menui, ugdyti juos lietuviška dvasia, atsispirti besiskverbiančiai sovietinei muzikai. V. Krakauskaitė parengė daug metodinių muzikinio auklėjimo darbų, kurie ne visi buvo išspausdinti ir daugelis plito tiesiog rankraščiais. Ji nuolat propagavo lietuvišką muziką radijo laidose, rengė radijo valandėles vaikams ir jaunimui, dvejus metus vedė radijo muzikos pamokėles pradinių klasių mokiniams. Reiškėsi ir spaudoje, keldama muzikinio auklėjimo problemas. Būdama “Vagos” leidyklos meno tarybos narė, stengėsi, kad į leidyklos planą būtų įtraukiama daugiau lietuvių kompozitorių kūrinių bei muzikos knygų vaikams.

Suvokdama, jog pagrindinis vaiko auklėtojas yra mokytojas, ji ėmėsi dėstyti tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute muzikos dėstymo metodiką, vadovavo mokyklinei praktikai. Už nuopelnus dirbant su vaikais 1968 m. jai suteiktas Nusipelniusios mokytojos vardas.

Kaip prisimena su muzikologe dirbę kolegos, per ilgą darbo su vaikais ir muzika laikotarpį išryškėjo V. Krakauskaitės veiklos principai, paremti paprastais ir aiškiais tikslais. Ji visada siekė, kad muzika taptų džiaugsmu vaikams. Visais gyvenimo etapais ji kėlė sau uždavinį – muzikinis auklėjimas turi būti prieinamas visiems vaikams. Ji norėjo, kad muzikinis vaikų repertuaras remtųsi savo tautos folkloru. V. Krakauskaitė nuolat pabrėžia, kad tik įtraukus vaikus į kūrybinę veiklą išugdomas noras aktyviai dalyvauti muzikiniame gyvenime, savarankiškai mąstyti interpretuojant kūrinį, improvizuoti bei žavėtis muzika.

“Be darbo negalėčiau gyventi”

Kiekvienas V. Krakauskaitės biografijos puslapis, nuveikti darbai rodo vieną bendrą didelį tikslą – nuo mažų dienų ugdyti kūrybingas mūsų šalies ateities kartas.

Jos pačios išsakytus žodžius – “be darbo negalėčiau gyventi” – puikiai iliustruoja rengiami muzikos vadovėliai ir darbas su antruoju Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos metraščio tomu. Kiekvieną dieną V. Krakauskaitė redaguoja buvusių Menų mokyklos pedagogų ir mokinių biografijas, ieško naujos medžiagos, nuotraukų. Kadangi muzikologė sunkiai juda, jai labai padeda kolegė ir draugė B. Minkevičienė. Kolegė talkina ne tik renkant medžiagą metraščiui, prireikus ji nuvyksta į leidyklą pasitarti dėl pataisymų vadovėliuose, parūpina V. Krakauskaitei ir jos namų sargui šuneliui maisto. Be to, muzikologė puiki mezgėja. Per kiekvieną susitikimą pamatau ją vis kita pačios megzta suknele, kai šalta, ji visada apgaubia savo megzta skara. Verandoje, kurioje V. Krakauskaitė praleidžia didžiąją dalį laiko, kabo jos pačios siuvinėtas didžiulis paveikslas. Paklausta, kaip randa laiko dar ir tokiems pomėgiams, muzikologė prasitaria: “Dabar stengiuosi ne tik daug dirbti, bet ir pailsėti, pagalvoti. Puikiai prisimenu kiekvieną vaikystės puslapį. Tas jausmas, kai mama tave laiko ant rankų, dainuoja dainas, o per langą matyti balta tvora, neapsakomas. Dar įdomiau, kad atsimenu tą jausmą, kai vaikystėje, atėjus pavasariui, mama liepdavo persiauti iš žieminių batų į pavasarinius. Atrodo, jog ir dabar jaučiu tą kojų lengvumą”.

Jaunasis pianistas, 1959 m.
Jaunasis pianistas, 1965 m.
Jaunasis pianistas 1975 m.
Klara R. Chic Peteris muzikos instrumentų šalyje. Vertė V. Krakauskaitė
Dainorėlis 1992 m.
Dainorėlio sąsiuvinis A. 1992 m.
Dainorėlio sąsiuvinis B. 1992 m.
Dainorėlio sąsiuvinis C. 1992 m.
Dainorėlio sąsiuvinis D. 1992 m.
Dainorėlio sąsiuvinis E. 1994 m.
Lakštutė 1994 m.
Muzikos mokymas II klasėje
Lakštutė 1997 m.
Muzikos mokymas III-IV klasėje. Antroji knyga. 2000 m.
Lakštutė 3. 2004 m.
Lakštutė 4. 2004 m.
Lakštutės. 2010 m.