Vincentas Kuprys

Operos solistas, nusipelnęs liaudies artistas, LR Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino kavalierius
Gimimo data: 1937-03-25
Meno kūrėjo statusas

Meno kūrėjo statusas suteiktas 2005-11-11

LR Kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-513

Biografija

1937 03 25       gimė Paskerdumyje, Kėdainių rajone, ūkininkų Vincento Kuprio ir Jadvygos Žemaitytės-Kuprienės šeimoje

1941-1947        šeima ištremta į Sibirą, Altajaus kraštą. Tėvas 1941 žuvo lageryje Krasnojarsko krašte 

1947-1949        nelegaliai gyveno Lietuvoje (motina su keturiais vaikais) 

1949                 šeima areštuota ir vėl ištremta į Irkutsko srities Bodaibo miestą

1955                baigė Novosibirsko vidurinę mokyklą

1956-1961        studijavo Uralo M.Musargskio  konservatorijoje (Sverdlovskas, dabar Jekaterinburgas, Rusija)

1959-1968        Sverdlovsko (dabar Jekaterinburgas) operos  ir baleto teatro solistas, jame parengti 45 vaidmenys; tarp jų Greminas (P.Čaikovskis „Eugenijus Oneginas“), Končakas, Galickis (A. Borodonas „Kunigaikštis Igoris),  Chovanskis (M.Musorgskis „Chovanščina“), Ruslanas, Farlafas (M.Glinka „Ruslanas ir Liudmila“), Malūnininkas (A.Dargomyžskis „Undinė“), Don Bazilijo (Dž. Rossini „Sevilijos kirpėjas“), Leporello (W.A. Mozartas „Don Žuanas“), Sparafučile (G.Verdi „Rigoletto“), Mefistofelis (Ch.Gounod „Faustas“)

1968-2000        Lietuvos ir operos  ir baleto teatro  (dabar LNOBT) solistas, jame parengti 45 vaidmenys; tarp jų Pilypas (G.Verdi „Don Carlo“), Karalius (R.Wagner „Lohengrinas“), Raimondas (G.Donicetti „Liucija di Lammermoor“), Saljeri (N.Rimskis-Korsakovas „Mocertas ir Saljeri), Dalandas (R.Wagner „Skrajojantis Olandas“), Borisas Godunovas (M. Musorgskis „Borisas Godunovas“), Rocco (L.van Bethoven „Fidelio“), Komandoras (W.A.Mozartas „Don Žuanas““), Uberto (G.B.Pergolesi „Tarnaitė ponia“); vaidmenys lietuviškose operose: Rimvydas (J.Karnavičius „Gražina“), Ulrichas (V.Klova „Pilėnai“), Viziris (V.Barkauskas „Legenda apie meilę“), Vydūnas  (V.Paltanavičius „Kryžkelėje“ ), Kristijonas (A.Bražinskas „Kristijonas), Skrodskis (J.Juzeliūnas „Sukilėliai“ )

1974              nusipelnęs artistas

1980              liaudies artistas

1986-1998    LMTA solinio dainavimo katedros dėstytojas

1998            Didžiojo Lietuvos kunigaiščio Gedimino V laipsnio ordino kavalierius

 1968-2007        Įrašyta virš 150 Lietuvos radijo fondinių įrašų, surengta virš 300 įvairių programų solinių koncertų-rečitalių, išleistos plokštelės : operų arijos ir dainos ( 33 C 1 – 12123-24), R. Ščedrino opera „Ne vien tik meilė“ (33 C 10 – 06847-50), 2007 išleista dviguba CD, pirmojoje įrašytos lietuvių kompozitorių, F.Shuberto, E,Griego, J.Massenet, H. Wolfo, R.Strausso dainos, operų arijos; antrojoje – rusų kompozitorių dainos  ir operų arijos. 
Koncertavo Europos šalyse, JAV, Kanadoje, Australijoje, Rusijoje.
 
                  Vlado Jakubėno draugijos valdybos narys; Česlovo Milošo gimtinės fondo vienas iš steigėjų; Kėdainiečių klubo  prezidentas; Lietuvos ir Graikijos ekonominio-kultūrinio bendradarbiavimo draugijos steigėjas ir pirmas prezidentas; 

                 Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino kavalierių draugijos prezidentas

                 Lietuvos muzikų sąjungos narys

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Svarbiausi darbai

 

 

 

Р. ЩЕДРИН (р. 1932)
НЕ ТОЛЬКО ЛЮБОВЬ
опера
Либретто В. Катаняна
Первая пластинка
I сторона
I действие № 1—7
II сторона
I     действие № 8—9
II     действие № 10—14
Действующие лица и исполнители:
Варвара Васильевна      Н.    Амбразайтите
Володя Гаврилов    В.    Норейка
Федот Петрович    В.    Куприс
Наташа ........... Э. Корнеева
Иван Трофимов    П.    Заремба
Мишка    Г.    Памактис
Гришка    А.    Карятскас
Девушка с высоким голосом    .   .Р.    Тамулевичюте
Катерина    М.    Алешкевичюте
Кондурушкин ......... П. Касперавичюс
Анютка .......... Г. Апанавичюте
Парень    П.    Заремба
Девушка    И.    Ясюнайте
ХОР И ОРКЕСТР
ГОСУДАРСТВЕННОГО АКАДЕМИЧЕСКОГО ТЕАТРА ОПЕРЫ И БАЛЕТА
ЛИТОВСКОЙ ССР Дирижер РИМАС ГЕНЮШАС

 

Repertuaras

OPERŲ VAIDMENYS Jekaterinburgo (Sverdlovsko) teatre

1. Greminas  

P. Čaikovskis, „Eugenijus Oneginas“, 1959.07.07 (JT gast. Kislovodske),   Charkovas ir Dnepropetrovskas (JT gast.), Vilnius.

2. Protodjakonas

B.Šechteris, „Puškinas tremtyje“, 1959.07.12 (JT gast. Kislovodske),

3. Zakristijonas  

G.Puccini, „Tosca“, 1959.08.01 (JT gast. Kislovodske),

4. Pristavas  

M.Musorgskis, „Borisas Godunovas“, 1959.08.12  (JT gast. Kislovodske),

5. Viešbučio šeimininkas  

J.Massenet, „Manon“, 1595.09.09

6. Ceprano 

G.Verdi, „Rigoletto“, 1959.09.15

7. Kuopininkas 

P.Čaikovskis, „Eugenijus Oneginas“, 1959.09.20

8. Sigizmundas 

M.Glinka, „Ivanas Susaninas“, 1959.10.29

9. Žuranas 

P.Čaikovskis, „Burtininkė“, 1959.11.28

10. Gertas 

P.Magidenka, „Griaustinio taku“, 1960.01.08., Maskva (JT gast.)

11.  Končiakas 

A.Borodinas, „Kunigaikštis Igoris“, 1960.03.31., Dnepropetrovskas ir   Charkovas (JT gast.), Vilnius, Minskas

12. Karalius 

G.Verdi, „Aida“, 1960.04.09

13. Lothario 

A.Thomas, „ Mignon“, 1960.05.27

14. Farlafas 

M.Glinka, „Ruslanas ir Liudmila“, 1961.02.05., Čeliabinskas

15. Svetozaras

M.Glinka, „Ruslanas ir Liudmila“, 1961.02.22

16. Daktaras

G.Verdi, „Traviata“, 1961.03.28., Vilnius

17. Torosas

A.Babajevas, „Erelių gentis“, 1961.04.21., Maskva (Didysis teatras, JT gast.)

18. Žemčiūžnas 

P.Čaikovskis, „Opričnikas“, 1961.05.27., Maskva (Didysis teatras, JT gast.)

19. Galickis

A.Borodinas, „Kunigaikštis Igoris“, 1961.07.30., Dnepropetrovskas (JT   gast.), Vilnius, Minskas

20. Mefistofelis

Ch.Gounod, „Faustas“, 1961.08.28., Čeliabinskas, Dnepropetrovskas, Vilnius,   Kaunas, Minskas, Ryga

21. Monterone

G.Verdi, „Rigoletto“, 1961.11.25., Dnepropetrivskas  (JT gast.)

22. Lodovico

G.Verdi, „Otello“, 1961.12.26., Vilnius, Maskva (K.Stanislavskio ir   Menirovičiaus-Dančenkos teatras, JT gast., Didysis teatras, VT gast.) Kijevas

23. Cilergutas

A. Spadavekija, „Šaunusis kareivis Šveikas“, 1962.03.12., Maskva    (K.Stanislavskio ir Memirovičiaus-Dančenkos teatras, JT gast.,)

24. Pimenas

M.Musorgskis, „Borisas Godunovas“, 1962.03.30

25. Nikolajus 

K.Kacman, „Potvynis“, 1963.01.09

26. Gudalas

A.Rubinšteinas, „Demonas“, 1963.05.21., Kilslovodskas, Petigorskas,   Dnepropetrovskas, Simferopolis, Vinicia ir Nižnij Tagilas (JT gast.)

27. Alvise

A.Ponchielli, „Gioconda“, 1963.11.19., Maskva (Suvažiavimų rūmai, JT   gast.)

28. Sobakinas

N.Rimskis-Korsakovas, „Caro sužadėtinė“, 19636.12.18

29. Ruslanas

M.Glinka, „Ruslanas ir Liudmila“, 1964.01.03

30. Baptista

V. Šebalinas, „Užsispyrėlės sutramdymas“, 1964.05.14, Kaunas, Sankt   Peterburgas (Kauno muzikinio teatro gast.)

31. Des Grieux 

J.Massenet, „Manon“, 1964.06.18

32. Ancindoras 

G.Pucinni, „Bohema“, 1965.03.20

33. Chovanskis

M.Musorgskis, „Chovanščina“, 1965.08.04., Kijevas, Maskva (Suvažiavimų   rūmai, JT gast.)

34. Baronas

G.Verdi, „Traviata“, 1965.10.17

35. Timofejus Rvanas 

P.Magidenka, „Varios meilė“, 1966.01.02

36. Sparafucile

G.Verdi, „Rigoletto“, 1966.01.13., Vilnius, Maskva (didysis teatras, VT   gast.), Ryga

37. Ramfis

G.Verdi, „Aida“, 1966.02.18., Vilnius, Ryga

38. Varlaamas

M.Musargskis, „Borisas Godunovas“, 1966.02.26., (Čeliabinsko operos ir   baleto teatras), Jekaterinburgas

39. Alba 

E.Paladilhe, „Flandrija“, 1966.04.17

40. Malūnininkas

A.Dargomyžskis, „Undinė“, 1966.05.02., (Lietuvos operos ir baleto teatras)   Jekaterinburgas

41. Don Basilio 

G.Rossini, „Sevilijos kirpėjas“, 1966.09.06., Vilnius, Kaunas, Minskas

42. Vadeiva

A.Cholminovas, „Optimistinė tragedija“, 1966.10.22

43. Pronas Ogloblinas

A.Cholminovas, „Anna Snegina“, 1967.03.18

44. Leporello

W.A.Mozartas, „Don Giovanni“, 1967.06.04., Kaunas

45. Kuzma

B.Gibalinas, „Draugas Andrejus“, 1967.11.04 

 

LIETUVOS OPEROS IR BALETO TEATRAS (dabar LNOBT)

46. Pilypas

G.Verdi, „Don Carlos“, 1968.11.09

47. Karalius

R.Wagneris, „Lohengrinas“, 1969.01.12

48. Happy

G.Pucinni, „Mergina iš Vakarų“, 1969.10.06

49. Tėtė Karlas

J.Gaižauskas, „Buratinas“, 1969.04.14

50. Senas tarnas

A.Rubinšteinas, „Demonas“, 1970.01.04., Maskva (Suvažiavimų rūmai, VT   gastrolės)

51. Frolas Bajevas

T.Chrenikovas, „Audroje“, 1970.04.12

52. Raimondo

G.Donizetti, „Lucia di Lammermoor“, 1970.11.29., Sankt Peterburgas   (Marijos teatras) Ryga, (VT gast.)

53. Colline

G.Puccini, „Bohema“, 1970.12.13

54. Mefistofelis

Ch.Gounod, „Faustas“, 1971.11.24

55. Dzemba

S.Moniuszko, „Halka“, 1972.04.29

56. Zuniga

G.Bizet, „Carmen“, 1972.10.08

57. Fedotas

R.Ščedrinas, Ne vien tik meilė“, 1973.01.26

58. Ramfis III

G.Verdi, „Aida“, 1973.03.09

59. Juodas ponas

V.Klova, „Ave, vita“, 1974.12.08

60. Končiakas, Galickis

A.Borodinas, „Kunigaikštis Igoris“, 1974.01.07

61. Viziris

V.Barkauskas, „Legenda apie meilę“, 1975.03.29

62. Vydūnas

V.Paltanavičius, „Kryžkelėje“, 1975.05.21

63. Uberto

G.B.Pergolesi, „Tarnaitė ponia“, 1976.05.17

64. Schlendrianas

J.S.Bachas, „Kavos kantata“, 1976.12.02

65. Saljeri

N.Rimskis-Korsakovas, „Mozartas ir Saljeri“, 1976.12.27

66. Angelotti

G.Puccini, „Tosca“, 1977.04.01

67. Skrodskis 

J.Juzeliūnas, „Sukilėliai“, 1977.10.29

68. Karaliaus patarėjas

V.Chaetas, „Batuotas katinas“, 1977.12.23

69. Dalandas 

R.Wagneris, „Skrajojantis Olandas“, 1978.06.22

70. Ulrichas

V.Klova, „Pilėnai“, 1978.11.30., Maskva (Didysis teatras, VT gast.), Varšuva   (Didysis teatras, VT gast.)

71. Milžinas 

J.Juozapaitis, „Marių paukštė“, 1979.06.28

72. Baculus

A.Lortzingas, „Brakonierius“, 1979,12.28

73. Luka 

W.Woltonas, „Meška“, 1981,06.30

74. Borisas Godunovas

M.Musargskis, „Borisas Godunovas“, 1982.10.13

75. Kristijonas

A.Bražinskas, „Kristijonas“, 1985.09.17

76. Archipresbiteris

A.Bražinskas, „Kristijonas“, 1985.12.14

77. Slunkius 

A.Bražinskas, „Kristijonas“, 1986.03.15

78. Nortonas

G.Rossini, „Vedybų vekselis“, 1986.12.30

79. Komandoras

W.A.Mozartas, „Don Giovanni“, 1987.05.06., (Kauno muzikinis teatras),   Sankt Peterburgas (Kauno muzikinio teatro gast), Maskva ( P.Čaikovskio   koncertų salė, koncertinis atlikimas), Talinas (Operos teatras)

80. Ivanovas

A.Bražinskas, „Liepsna“, 1987.11.06

81. Antonio

W.A.Mozartas, „Figaro vedybos“, 1988.04.29

82. Bartolo

W.A.Mozartas, „Figaro vedybos“, 1988.06.11

83. Freken Bok

V.Telksnys, „Mažylis“, 1989.03.25

84. Rocco

L.van Bethovenas, „Fidelio“, 1989.07.01

85. Rimvydas

J.Karnavičius, „Gražina“, 1990.03.20

86. Hermannas

R.Wagner, „Tannhäuseris“, 1990.09.29

87. Didysis inkvizitorius 

G.Verdi, „Don Carlos“, 1990.12.22., Heilbronas, Roncole di Verdi,       Mastrichtas, Haga, Groningenas (VT gast.), Ryga

88. Viltenis

A.Ponchielli, „Lietuviai“, 1991.05.19 (Čkogos lietuvių opera), Vilnius

89. Ferandas

G.Verdi, „Trubadūras“, 1994.02.27

90. Eremitas, Samijelis

C.M.Weber, „Laisvasis šaulys“, 1996.04.02

Koncertai

 

 

 

Publikacijos

LRT laida LEGENDOS>>>

Opera - taip pat malda

Vincentui Kupriui - 70

 

2 CD Vincentas Kuprys. Dainos ir operų arijos / Songs and Opera Arias

 

Turinys:

CD-1 Dainos ir operų arijos

J. Gruodis. „Visur tyla“( ž. L. Giros) 2‘43“
,J. Gruodis. „Kalvis“ (ž. J. Janonio) 1‘28“
,B. Dvarionas. „Vieškeliu eina keleivis“( ž. E. Mieželaičio) 2‘43“
V. Klova. trys dainos iš vokalinio ciklo lietuvių liaudies dainų motyvais: 4‘54“

„Mergyte mano“

„Vai kas šiąnakt per naktelę“

„Abu mudu jaunu“.

V. Paltanavičius. „Kedras ir palmės“ (ž. H. Heine) 1‘51“
V. Paltanavičius. „Žadėjau juoktis“ (ž. E. Mieželaičio) 3‘35“
V. Paltanavičius. „Nesijuok, brolau, iš velnio“ (ž. H. Heine) 1‘12“
R. Žigaitis. Lietuvių liaudies daina „Pūtė vėjas “ 2‘18“
R. Žigaitis. „IX fortas“ (ž. J. Nekrošiaus) 3‘51“
R. Žigaitis. „Buvo neseniai“ (ž. J. Nekrošiaus) 2‘21“
V. Barkauskas. Trys satyriniai paveikslėliai: 6‘09“

„Raginimai“
„Varlė ir jautis“
„Norai“ (ž.. A. Pabijuno)
V. Jurgutis. Lietuvių liaudies daina „Šoksim broliai“ 0‘53“
F. Schubert. „Kelionėn“, iš ciklo „Gražioji malūnininkė (ž. A. Muller, lietuviškas tekstas A. Karosaitės.) 2‘07“
R. Strauss. „Vėlėms“ (ž. H. Gilmo, lietuviškas tekstas A. Karosaitės) 3‘27“
H. Wolf. „Kai plūsta sielon...“ iš vokalinio ciklo „Mikelandželo dainos“ (Lietuviškas tekstas A. Karosaitės) 3‘11“
E. Grieg. „Myliu tave“ (ž. G. Anderseno, lietuviškas tekstas A. Karosaitės) 2‘26“
J. Massenet. „Elegija“ (ž. L. Gallet) 2‘10“
F. P. Tosti. „Idealas“ (ž. italų liaudies, lietuviškas tekstas A. Karosaitės) 3‘11“
V. Klova. Ulricho arija iš op. „Pilėnai‘ II v., (VAOBT orkestras, dir. V. Viržonis) 3‘49“
L. Delbies. Nilakantos arija iš op. „Lakme“ II v. ,(VAOBT orkestras, dir. V. Viržonis 4‘15“
A. Lortzing. Bakulos arija iš op. „Brakonierius“ IIv., (VAOBT orkestras, dir. V. Viržonis) 5‘27“
R. Wagner. Dalando arija iš op. „Skrajojantis olandas“,(VAOBT orkestras, dir. V. Viržonis) 4‘43“
Cl. Gounod. Mefistofelio serenada iš op. „Faustas“ III v.,. (VAOBT orkestras, dir. V. Viržonis) 3‘11“
G. Rosini. Don Bazilijo arija iš op. „Sevilijos kirpėjas“ II v., (VAOBT orkestras, dir. V. Viržonis) 4‘11“

TT 1:16:20

 

CD II

Dainos ir operų arijos. Rusų kompozitorių kūriniai 

M. Glinka. „Prisipažinimas“/„Признание“ (ž. A. Puškino) 0‘40“
M. Glinka. „Kelionės daina“/„Попутная“ (ž. I. Kukolniko) 2‘21“
M. Glinka. „Naktinė apžiūra“/„Ночной смотр“ (ž. V. Žukovskio) 4‘09“
A. Dargomyžskij. „Tituliarinis patarėjas“/„Титулярный советник“ (ž. P. Vainbergo) 1‘28“
A. Guriliov. „Nyku ir liūdna“/„И скучно, и грустно“ (ž. M Lermontovo) 2‘39“
K. Vinogradov – rusų liaudies daina „Tolyn Piterio gatve“/„Вдоль по Питерской“ 2‘17“
M. Musorgskij. vokalinis ciklas „Mirties dainos ir šokiai“/„Песни и пляски смерти“ 17‘02“

„Lopšinė“/„Колыбельная“

„Serenada“/„Серенада“]

„Tepakas“/„Трепак“]

„Karvedys“/„Полководец“]

M. Musorgskij . „Blusa“/„Блоха“ (ž. W. Goethe). 3‘21“
p. Čaikovskij. „Naktis“/„Ночь“, op 73 Nr. 2 (ž. D. Rathauzo) 3‘44“
P. Čaikovskij „Laiminu jus, miškai“/„Благословляю вас, леса“ op. 47 Nr. 5 (ž. A. Poletovo) 4‘34“
P. Čaikovskij. „Ar aušta diena“/„День ли царит“, op 47 Nr. 6 (ž. A Apuchtino) 2, 59“
S. Rachmaninov. „Rytas“/„Утро“, op 4 Nr. 2 (ž. M. Jakovo) 2‘00“
S. Rachmaninov. „Vaikeli“/„Дитя“ op. 8 Nr. 2 (ž. A Pleščejevo) 1, 52“
S. Rachmaninov. „Vėl vienišas aš“/„Я опять одинок“, op. 26 Nr. 9 (ž. I. Bunino) 2‘04“
S. Rachmaninov. „Kaip man skaudu“/„Как мне больно“, op.21 Nr. 12 (ž. G. Galinos) 1‘36“
S. Rachmaninov. „Meldžiu, neišeik“/„О нет, молю, не уходи“, op. 4 Nr.1 (ž. D. Merežkovskio) 1‘54“
S. Rachmaninov. „Ištrauka iš.Miuse“/„Отрывок из Мюссе“, op. 21 Nr. 6 (ž A. Apuchtino) 1‘54“
G. Sviridov. „Kareivio sugrįžimas“/„Возвращение солдата“ (ž. R. Berns) 3,39“
G. Sviridov. „Findlejus“/„Финдлей“ (ž. R. Bernso) 3‘09“
D. Kabalevskij. „Kada į teismą“/„Когда на суд“ (ž. W. Shakespeare) 3,29“
A. Dargomyžskij. Malūnininko arija iš op. „Undinė“ I v./Ария Мельника из оп. „Русалка“ (VAOBT orkestras, dir. J. Aleksa) 3‘59“
A. Borodinas. Končako arija iš op. „Kunigaikštis Igoris“/Ария Кончака из оп. „Князь Игорь“ (VAOBT orkestras, dir. J. Aleksa) 7‘01“

TT 1:18:00

Vytautas Mažeika Vincentas Kuprys

 

Turinys:

 

Jonas Vytautas Bruveris Muzikos žemyno keliais

 

Turinys:

 

 

 

 

 

Jūratė Vyliūtė, Gaila Kirdienė. Lietuviai ir muzika Sibire

 

Turinys:

 

 

 

Straipsniai

 

 

VINCENTUI KUPRIUI – 80.

 

            „Savo turtinga veikla Jūs palikote gylius pėdsakus Lietuvos muzikinės kultūros baruose. Esate vienas ryškiausių mūsų operos žvaigždžių, spindinčių  visą Jūsų ilgą kūrybinį gyvenimą. Triumfaliai po tremties sutiktas Lietuvoje, neužgesote euforijų verpetuose, bet stabiliai išklikote aukštumoje, išaugote didžiu menininku, kuriuo pagrįstai didžiuojasi Lietuva. Tik tokios ryškios, tautos asmenybės kaip Jūs, sugeba nuolat tobulinti, tausoti ir ilgam išsaugoti savo talentą. Su dideliu džiaugsmu prisimenu mudviejų kūrybinę draugystę. Jūsų asmenyje pažinau tikrą menininką - reiklų ir atsakingą sau, pagarbų ir tolerantišką kolegoms, šventai tarnaujantį didžiajam muzikos menui“. Taip sveikindami Vincentą Kuprį 70-mečio proga rašė prof. Silvija ir Saulius Sondeckiai.

            Čia pasakyta viskas kas svarbiausia, ir toliau rašančiam belieka priminti vieną kitą dainininko gyvenimo bei veiklos faktą.

            Vincentas Narimantas Kuprys į gimtojo krašto muzikos gyvenimą įsitraukė kitaip negu daugelis jo amžininkų. 1941 m. birželio 14 d. sovietiniai okupantai Kuprių šeimą ištrėmė į Sibirą. Nuo šeimos atskirtas tėvas Vincentas Kuprys lapkritį žuvo lageryje Krasnojarsko krašte. Motina Jadvyga su keturiais vaikais išvežta į Altajaus kraštą (1937 m. kovo 25 d. gimęs būsimasis dainininkas buvo vos pradėjęs penktuosius gyvenimo metus). Sibiro speiguose prakentė karo metų badmetį; pokario mokykloje motina rasdavo kruvinų prakaitu uždirbtą skatiką trijų broliu sesutės fortepijono pamokoms:... Vaikams paaugus, 1947 m. J. Kuprienė su jais slapčia parbėgo į Lietuvą ir, išsisklaidę po gimines, pagyveno dvejus metus, kol vėl buvo areštuoti ir ištremti į Irkutsko srities Bodaibo miestą.

Šias ir kitas savo gyvenimo istorijas V. Kuprys yra pasakojęs Vytauto Mažeikos knygoje “Vincentas Kuprys“ (scena 1993 m.). Dainuoti jis pradėjo mokykloje kur muzikos mokė tremtinys Mykolas Simonaitis, o tapti dainininku nusprendė besimokydamas vidurinėje mokykloje Novosibirske.  1956 -1961 m. studijavo Jekaterinburgo (tada Sverdlovsko) konservatorijoje; ten susipažino su irgi tremtine Gražina Ručyte, vėliau Lietuvoje tapusia jo pirmojo rečitalio pianiste. 1959 -1967 m. buvo to miesto Operos ir baleto teatro solistas, jame parengė 45 vaidmenis; tarp jų buvo Greminas (nė 22 metų dar nesulaukusio solisto debiuto vaidmuo), Končiakas ir Galickis, Mefistofilis (vaidmenį sukūrė būdamas 23 su puse matų...), Pimenas ir Varlamas, Sparafucile, Malūnininkas (A. Dargomyžskis, „Undinė“), Don Basilio, Leporello. 1962 m. rugsėjo 24 d. pirmą sykį pasirodė Vilniuje – Operos ir baleto teatre dainavo Mefistofelį. Vėliau dar keletą kartų viešėjo Vilniaus ir Kauno teatruose kol 1967 m. pabaigoje pagaliau tapo sostinės teatro solistu. Kaip trupės narys, pirmąkart pasirodė dainuodamas Končiaką 1968 m. vasario 3 d. „Kunigaikščio Igorio“ spektaklyje. 

Vilniaus teatre V. Kuprys rado itin stiprią bosų grupę – Rimantą Siparį, Abdoną Lietuvninką, Henriką Zabulėną, Petrą Kasperavičių, Vaclovą Daunorą, kiek vėliau į teatrą grįžo Leonidas Muraška, debiutavo Vladimiras Prudnikovas. Vincentas Kuprys Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pradėjo dirbti 1968 m.  Atvykęs su nemaža sceninės kūrybos patirtimi, V. Kuprys iš kart tapo vienu pagrindiniu sostinės teatro solistu. Lietuviškai išmoko kai kurias anksčiau dainuotas partijas, nuolat rengė naujas, dalyvavo premjeruose. 1968 m. lapkričio 9 d. pirmą kartą padainavo „ Don Carlos“ Pilypą II, netrukus R.Wagnerio  „ Lohengino“ Karalių Henrichą der Voglerį, G. Puccini „Merginos iš Vakarų“ Happy. Paskui buvo Raimondas („Liucija di Lamermoor“), Colline´as („Bohema“), Salieri („Mocartas ir Salieri“), Dalandas „Skrajojančiame Olande“ , Borisas Godunovas, Rocco („Fidelio“),  Hermannas „Tanhöuseryje“, Nortonas „Vedybų vekselyje“, Leporello ir Komandoras ( Don Giovannni“) bei kiti . Iš viso Lietuvos operos teatre sukurti 45 vaidmenys.  Dainuodamas didžiąsias boso partijas mielai dainuodavo ir operose vaikams; po Pilypo ar Boriso Godunovo dramų patraukdavo grakščiu komiškumu G.B. Pergolesi „Tarnaitėje ponioje“, J.S.Bacho Kavos kantatoje, W. Waltono „Meškoje“. Prie žymųjų solisto vaidmenų priklauso ir vaidmenys lietuviškose operose – Rimvydas (J.Karnavičiaus , „Gražina“), Ulrichas (V.Klova, „Pilėnai“), Viziris (V.Barkauskas, Legenda apie meilę“), Vidūnas (V.Paltanavičius, „Kryžkelėje“), Kristijosnas (A.Bražinskas, „Kristijonas“). Dainavo, Rygos, Talino, Maskvos, Peterburgo teatruose,  savojo teatro gastroliniuose spektakliuose Rygoje, Heilbrone, Roncole di Verdi, Mastrichte, Hagoje, Groningene, koncertuose Maskvoje, Peterburge ir kituose Rusijos bei Sovietų Sąjungos miestuose, Lenkijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Suomijoje, JAV, Kanadoje, Australijoje. Okupacija lietuvių kultūrą buvo perskėlusi į dvi dalis – namie ir svetur.  Vienu jos susivienijimo ženklu tapo 1991 m. gegužę Čikagoje įvykusi  A. Ponchielli operos „Lietuviai“ premjera, kuria parengė vilniškis teatras ir Čikagos lietuvių opera; Viltenį pirmajame spektaklyje dainavo V. Kuprys. Jis tautiečiams buvo dainavęs ir anksčiau, sulaukęs pagyrimų iš pagrindinio Nepriklausomos Lietuvos operos kritiko Vlado Jakubėno, Valstybės teatro primadonos Vincės Jonuškaitės-Zaunienės, kitų muzikų.

 Kita solisto veiklos sritis – koncertai. Jo repertuare buvo J. Bacho Mišios h-moll, W.A.Mozarto ir G.Verdi Requiem , L. van Beethoveno „Missa solemnis“, kai  kurie G.F. H religiniai kūriniai, E.Balsio  oratorija, „Nelieskite mėlyno gaublio“, J.Juzeliūno simfonija oratorija “Cantus magnicat“, J. Kačinsko, V.Juozapaičio ir kt. kantatos. Padainavo apie 300 solo koncertų, kurių programas sudarė L.van Beethoveno, F. Schuberto ir kitų romantikų, lietuvių kompozitorių dainos, H.Wolfo, M. Musorgskio, D.Kabalevskio, D.Šostakovičiaus, G.Sviridovo, L.Abariaus, V.Bagdono, F.Bajoro, V.Barkausko, V.Jurgučio, V.Klovos ir kitų kompozitorių dainų ciklai.  Nuolatinė V.Kuprio kūrybinės veiklos partnerė – solisto žmona, pianistė Melita Diamandidi, muzikos ir teatro akademijos docentė. Veiklos stabilumo, programų įvairovės požiūriu vienas itin pažymėtinų ansamblių, pirmasis atliko nemažai naujų lietuvių kompozitorių kūtinių, pelnė jų pasitikėjimą ir palankumą. V. Kuprys  yra veiklus kultūrininkas, Vlado Jakubėno draugijos valdybos narys, Lietuvos muzikų sąjungos narys senjoras, Lietuvos ir Graikijos ekonominio ir kultūrinio bendradarbiavimo draugijos steigėjas ir pirmasis prezidentas, vienas Czesławo Miłoszo gimtinės fondo steigėju. Apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu, yra šio ordino kavalierių draugijos pirmininkas.

Firma „Melodija“ yra išleidusi V.Kuprio dainuojamų arijų ir dainų plokštelę, įrašiusi teatro spektaklį – R.Ščedrino  operą „Ne vien tik meilė“ , kur solistas dainuoja Fedotą. Lietuvos radijas yra įsirašęs per 150 V.Kuprio dainuojamų arijų bei dainų ir „Kristijono“ spektaklį. Solisto sukakties proga išleistas dviejų kompaktinių plokštelių komplektas yra tarsi jo kūrybinės veiklos konspektas:  pirmojoje įrašytos lietuvių kompozitorių bei F. Schuberto, E. Griego, J. Massenet, H. Wofo, R.Strausso dainos, L. Delibes, A. Lortzing, R. Wagner, Ch. Gounod, G.Rossini arijos, antrojoje – rusų kompozitorių dainos ir arijos.

Jonas Bruveris (iš Jono Bruverio straipsnio „Muzikos barai“, 2007 Nr. 7-8)

 

 

Grįžkime prie vakaro Rotušėje, kurį dainininkas pradėjo lietuvių autorių kūriniais. Kristijono monologas iš A. Bražinsko operos "Kristijonas", manau, yra vienas įtaigiausių solisto vaidmenų. Šioje operoje man teko kurti Anos-Reginos - Kristijono žmonos personažą, todėdl labai gerai prisimenu šį V. Kuprio vaidmenį. Ramios balso intonacijos, santūrūs gestai solistui padėjo sukurti raiškią ir vientisą poeto, mokytojo ir mąstytojo Kristijono paveikslą. Toliau solistas padainavo R. Žigaičio išplėtotą lietuvių liaudies dainą "Pūtė vėjas", Vydūno monologą iš V. Paltanavičiaus operos "Kryžkelėje" bei V. Barkausko "Tris satyrinius paveikslėlius". V. Kuprys su M. Diamandidi buvo pirmieji šio kūrinio atlikėjai, o tą vakarą dainininkas kūrinį pirmą kartą atliko su dukterimi, pianiste E. Kupryte.

Jubiliejinio vakaro metu klausytojai išgirdo ir kitus dainininko pamėgtus kūrinius - E Schuberto "Muzikai" (ž. F. Schobero), R. Strausso "Vėlėms" (ž. H. Gilmo), Leporelo ariją iš W. A. Mozarto operos "Don Žuanas". Koncerto pabaigoje skambėjo rusų autorių kūriniai - S. Rachmaninovo "Rytas" (ž. M. Jakovo) ir Aleko kavatina iš operos "Aleko", atlikti akompanuojant dukrai Eugenijai, įtaigiai ir išraiškingai perteikusiai sudėtingą Rachmaninovo fortepijono partijos faktūrą, padėjusiai solistui išryškinti muzikos turinį.

Boriso monologas iš M. Musorgskio operos "Borisas Godunovas" nuskambėjo tarsi viso koncerto dramatinė kulminacija. Kaip gimsta V. Kuprio Borisas, esu mačiusi “iš arti", kadangi dainavau jo sūnų caraitį Fiodorą. Impozantiška caro povyza, ekspresyvi, tačiau gestais neperkrauta plastika, žodžių nuspalvinimas subtiliomis šnekamosios kalbos intonacijomis padėjo dainininkui sukurti įsimintiną personažą. Koncerto pabaigai - P. Čaikovskio "Ar aušta diena" (ž. A. Apuchtino). Šis kūrinys nuskambėjo tarsi dainininko dedikacija savo gyvenimo ir kūrybos partnerei Melitai – puikiai pianistei, emocionaliai muzikei, prisidėjusiai prie dueto meninių siekių perteikimo. Atsidėkodamas klausytojams už šiltus aplodismentus, sveikinimus ir gėles, dainininkas bisui padainavo Mefistofelio kupletus.

Šiais metais Kupriai švęs savo bendro gyvenimo ir kūrybinės veiklos jubiliejus. Solistas džiaugiasi savo šeima, didžiuojasi dukros laimėjimais - ji gyvena Ciuriche, dėsto, aktyviai koncertuoja kaip solistė ir koncertmeisterė.

J. Bruveris, glaustai pateikęs gyvenimo ir kūrybos faktus, apgalvotus klausimus, padėjo atskleisti svarbiausius dainininko kūrybinio kelio momentus.

Aušra Stasiūnaitė, Kūrybinį kelią prisimenant, Jubiliejinis operos solisto Vincento Kuprio kūrybos vakaras, 7 meno dienos, 2007 balandžio 6 d./Nr. 14

        

“Priklausau vienintelei – bosų partijai”, - viename interviu pasakė ilgametis Nacionalinio operos ir baleto teatro solistas Vincentas Kuprys, taip lakoniškai, bet sykiu ir vaisdžiai išreikšdamas savo gyvenimo credo. Būtu bosu, dainuoti bosu – reiškia ne tik profesinę ištikimybę, bet ir daug daugiau: kokios besusiklostytų gyvenimo aplinkybės, kur benublokštų likimas, V. Kuprį saugojo ir guodė liaudiška giesmė, gelbėjo ir maitino operos arija, siekis tobulai atlikti savo partiją, o tremtinių ir Lietuvos partizanų dainos įkvėpė kelionėms ir visuomeninei veiklai.

Dalia Sverdiolienė, 2007 m.

 

Koks tai svarbus momentas kompozitoriui kūrėjui, dar ne visi atlikėjai supranta ir tam tinkamai nusiteikia. Juk reikia ne tik gerai, profesionaliai naują kūrinį atlikti, bet ir būti pirmuoju atlikėju, įkvepiančiu jam gyvybę, duoti patikimus sparnus tolesniam kūrinio skrydžiui… Visus šiuos suminėtus atlikėjo bruožus turi aukšto profesinio lygio dainininkas, pareigingas duoto žodžio visuomet besilaikantis menininkas. Vincentas Kuprys, kurį gerbdamas ir turėdamas laimės su juo bendradarbiauti, ir pats stengiesi iš jo mokytis dirbti ir tobulėti.

Iš Vytauto Juozapaičio laiško Vytautui Mažeikai, 1987 m.

 

… Prisiliesti prie įspūdingos V. Kuprio kūrybinės biografijos per dainininko pamėgtą Mefistofelio partiją (viena iš 90!), kurta net šešiuose operos pastatymuose (2 – Jekaterinburge, 4 – Vilniuje). Dainininko namuose – įvairių laikotarpių nuotraukos su Mefistofelio grimu, vienas aliejinis portretas. Net ekslibrise puikuojasi grakštus šėtono siluetas su gotiška raide M.
Audronė Jablonskienė, 2005 m.


Didžiai gerbiamas Vincentai, sveikinu Jus su “Aidos” premjera, taip nuostabiai sutapusia su didele jūsų gyvenimo švente. Ačiū už Jūsų nuolatinę paramą, kurią jaučiau sunkiausiais repeticijų momentais.

Su pagarba – Jonas Jurašas, 1997 m.

 

V. Kuprio Ulrichas – pirmiausia asketas, jis tikslo vardan galėtų badauti, kęsti troškulį. Auykštas ir lieknas V. Kuprio gudrusis vienuolis yra gerų manierų, lipšnumu maskuojantis tikruosius kėslus. V. Kuprys – visada ryškius vaidmenis kuriantis inrelektualus artistas.

Vytautas Klova, 1990 m.

 

Kaip gimsta V Kuprio Borisas, esu mačiusi “iš arti”, kadangi dainavau jo sūnų caraitj Fiodorą. lmpozantiška caro povyza, ekspresyvi, tačiau gestais neperkrauta plastika, žodžių nuspalvinimas subtiliomis šnekamosios kalbos intonacijomis padėjo dainininkul sukurti jsimintiną personažą.

Aušra Stasiūnaitė, 2007 m.

 

Daugybė V. Kuprio sukurtų herojinio plano vaidmenų (Pilypas, Borisas Godunovas, Vidūnas, Malūninlnkas, Mefistofelis, Kristijonas) pasižymėjo raiškiu charakteriu, apgalvota dramaturgija ir efektingais kulminaciniais momentais. lšradinga traktuotė, gero skonio komiškumas būdingas jo kuriamiems charakteriniams personažams - Don Bazilijui, Cunigai, Freken Bok, Slinkiui. Jis niekada nežinojo ir iki šiol nežino žodžių “negaliu" ar “aš nepasiruošęs”. Niekada nevengė ir neatsisakė jokio vaidmens, ar tai būtų antraeilis, ar visal mažas.

Vytautos Viržonis, 1999 m.

 

Vincentas Kuprys turi reto grožio ir jėgos balsą. Visą savo gyvenimą paskyrė scenai, ištikimai tarnauja Mūzai. Kaip vyresnis draugas, padainavęs milžinišką partijų skaičių jis visada, remdamasis savo dideliu sceninio gyvenimo patyrmu, taktiškai, tėviškai padeda jauniems dainininkams suvokti operos meno paslaptis.

Vladimiras Prudnikovas, 1987 m.

 

Kūrybiniuose horizontuose bendraujant su V. Kupriu, pirmiausia išryškėja platus kaip meninlnko interesų ratas, didelė pilietinė atsakomybė už savo profesinj darbą. Todėl kūrybinis bendravimas su šiuo dainininku autoriui teikia didelj pasitikėjimą, nes gali būti tikras, jog šioji kūrybinė asmenybė padarys visa, kas esamu atveju įmanoma.

Julius Juzeliūnas, 1986 m.

 

lr dar džiugina vienas bruožas V Kuprio vaidyboje – subtilus humoro jausmas. Klausytis jo dainavimo, stebėti scenoje kuriamus vaidmenis – didelis džiaugsmas.

Monika Mironaitė ir Juozas Baltušis, 1987 m.

 

V. Kuprys ne tik išraiškingai interpretuoja atliekamus kūrinius, bet ir sugeba perduoti kla-sytojui dainos žodžių autorių bei liaudies dainų tikrąją mintį. Jis subtillai įsijaučia į kiakvieno kūrinio nuotaiką ir stilių. Perėjimas iš vieno stiliaus kūrinio į kitą jam nesudarė problemos. Akompaniatorė, jo žmona Melita Diamandidi, dainininką jautrlai palydėjo. Nesunku pajusti, kad tai susigiedojęs dviejų muzikos žmonių pasaulis.

Vincė Jonušaitė-Zaunienė, 1980 m.

 

Abiejų interpretatorių meninių siekimq vienybė, ryškus kiekvieno individualybės indėlis atskleidžiant kūrinio idėją lėmė glaudų dvasinj ryšį su klausytojais. O tas ryšys tuo glaudesnis, kuo ryškesnė atlikėjų vidinio pasaulio šviesa.

Birutė Vainiūnaitė, 1987 m.

 

Labai svarbi dainininko veikloje yra ir kamerinė muzika, ypač lietuvių kompozitorių V. Klovos, V. Barkausko, F. Bajoro, V. Jurgučio ir kt. kūryba. Su šių kūrinių atlikimu dainininkas apkeliavo ne tik Lietuvą, bet ir kitus kraštus. Deja, dabar .juos tik retkarčiais galime išgirsti per radiją.

Jūratė Gustaitė, 2006 m.

 

Maža mūsų tarpe dorų, gal todėl ir primiršome šią kategoriją. Maža linkinčių aplinkiniams gero, maža nuoširdžiai besidžiaugiančių kito sėkme. Smulkūs konfliktai sekina, pavyduliavimas pagraužia tarsi kinivarpa iš vidaus. Per anksti qęsta akys, per anksti atšąla širdys. Vincentas Kuprys išsaugojo nejkainojamą turtą - jis liko doras. Tai jį išskiria iš labai daugelio...

Giedrė Kaukaitė, 1987 m.

 

Gerbiamos solistės, kompozitoriai, Ponios, ponai, paprasti dignitoriai lr visokių talent piliečiai, - Šeimininkui, šeimininkei kviečiant,
Už didingą Kuprio bosą
Galime išgert nors bosą,
O už ponią, už Melitą,
Kas norės - išgersim kitą...

Bernardo Brazdžionio tostas, 1984 m.

 

Nuo tada, kai pirmą kartą pamačiau Jus dainuojant Mefistofelj (pirmąsias jūsų gastroles Vilniuje), iki šių dienų esu neabejinqa Jūsų talentui.
Visuomet mane žavi Jūsų sukurti pilnakraujiški, emocingi operiniai personažai, kuriuose įžvelgi gilumą, išbaigtumą, sceninį ir vokalinį derinį.
Tegu Jūsų Talento žvaigždė dar llgai, ilgai švyti visu ryškumu ir grožiu!

Irena Jasiūnaitė, 1999 m.

 

Brangiajam Lietuvos operos ąžuolui Vincentui Kupriui kūrybos 40-mečio proga
Dėkojam likimui, kad lemta
Pažinti mums Kuprj Vincentą,
Jo nuostabų bosą girdėti,
Lyg varpą iš marių gelmės,
Ataidintį nuo Skerdmės,
Kai ima paširdžiai virpėti...
Todėl paprašykim Dievulį:
Apsaugok, Aukščiausias, Vinculį
Nuo negandų, bado, ligų.
O mes jam visi palinkėkim,
Lyg puokštę gražiausią sudėkim,-

Sveikatos, sėkmės, pinigų!

Sigitas Krivickas, 1999 m.

 

O tasai bosų Bosas priartėja prie rampos ir pakelia pirmoje eilėje sėdėjusį kitą bosą – Vincentą Kuprį, apsikabina, pasisveikina ir linksmai papasakoja, kaip M. Glinkos konkurso metu Maskvoje, aptikę vienas kitą per lietuviškas pavardes, jie prakalbo vienas į kitą lietuviškai, ir šis netikėtas susitikimas lėmė, kad Sverdlovsko operos teatro solistas Vincentas Kuprys, dukart ištremtas iš Lietuvos, pagaliau sugrįžo į tėvynę ir tapo Lietuvos bosu.

 Giedrė Kaukaitė, Pasija pagal Daunorą, Literatūra ir menas, 2014 spalio 3

 

Bendro ir ilgo kūrybinio darbo metai Lietuvos operos ir baleto teatre (dabar LNOBT), leidžia man pažinti ir aukštai įvertinti dainininką Vincentą Kuprį. Per 40 metų operos scenoje jis sikūrė 90 vaidmenų. Į Lietuvos operos ir baleto teatrą V. Kuprys atvyko iš Jekaterinburgo (tada Sverdlovsko) operos ir baleto teatro 1968 m. jau turėdamas didelę sceninės kūrybos patirtį. Savo talent ir darbštumo dėka Rusijoje buvo parengęs 45 vaidmenis. Tai Končakas ir Galickis, Pimenas ir Varlaamas, Ruslanas ir Farlafas, Sparafucile, Malūnininkas, Mefistofelis. 
Lietuvos operos ir baleto teatre V. Kuprys užėmė garbing vietą bosų tarpe, tapo vienu pagrindinių teatro solistų, parengė dar 45 vaidmenis. Jų tarpe Pilypas (G. Verdi “Don Carlos”), Don Bazilio (Dž. Rossini “Sevilijos kirpėjas”), Karalius (R> Wagneris “Lohengrinas”), Leporello (W. A. Mozartas “Don Giovanni”), Saljeri (N. Rimskis-Korsakovas “Mozartas ir Saljeri”), Dalandas (R. Wagneris “Skrajojantis olandas”), Ferandas (G. Verdi "Trubadūras"), Borisas Godunovas (M. Musorgskis “Borisas Godunovas”),. Prie žymių solisto vaidmenų priklauso ir vaidmenys lietuviškose operose, antai Rimvydas (J. Karnavičius “Gražina”), Ulrichas (V. Klova “Pilėnai”), Viziris (V. Barkauskas “Legenda apie meilę”), Vidūnas (V. Paltanavičius “Kryžkelėje”), Skrodskis (J. Juzeliūnas “Sukilėliai”), Kristijonas (A. Bražinskas “Kristijonas”).
V. Kuprys visuomet su didžiausia atsakomybe rengė visus vaidmenis, sugebėdavo greitai įsisavinti režisieriaus ir dirigento koncepciją. Nepriekaištinga balso valdymo technika, išskirtinis, įvairiapusis aktoriaus talentas bei muzikalumas įgalino sukurti įsimintinus, raiškiu charakteriu bei apgalvota dramaturgine linija pasižyminčius vaidmenis. V. Kuprio sukurti vaidmenys yra svarbi mūsų muzikinio teatro paveldo dalis. Dainininko kūrybinėje veikloje taip pat svarbią vietą užima stambios formos kūriniai bei kamerinė vokalinė muzika, tame tarpe lietuvių kompozitorių kūryba. V. Kuprio ilgametis aukšto meninio lygio kūrybinis darbas, profesionaliai reprezentuotas šalyje ir užsienyje bei solisto sukakties proga išleistas dviejų kompaktinių plokštelių komplektas yra svarbus ir reikšmingas indėlis į Lietuvos kultūrą ir meną. 

Irena Milkevičiūtė, 2007 birželio  27, Vilnius

 


Vincentas Kuprys – vienas ryškiausių Lietuvos dainininkų, beveik keturis dešimtmečius dainavo Lietuvos operoje ir sukūrė ten ryškiausius bosui skirtus vaidmenis. Jų interpretacija yra svarbi mūsų muzikinio teatro paveldo dalis. Labai svarbi dainininko veikloje yra ir kamerinė muzika, ypač lietuvių kompozitorių (V. Klovos, V. Barkausko, F. Bajoro, V. Jurgučio ir kt.) kūryba. Su šių kūrinių atlikimu dainininkas apkeliavo ne tik Lietuvą, bet ir kitus kraštus. Deja, dabar juos tik retkarčiais galime išgirsti per radiją. Kompaktinių plokštelių komplektas, kurį sudarytų vertingiausi Vincento Kuprio įdainavimai ir kuris atspindėtų jo turtingą repertuarą, būtų svarbus indėlis išsaugant ir skleidžiant lietuviškąjį vokalo meną ir būtų didelė dovana visuomenei besidominčiais klasikine ir šiuolaikine lietuvių ir kitų tautų kompozitorių įvairių muzikos žanrų kūryba. 
Jūratė Gustaitė, 2006 12 14

 

Operos solistą V. Kuprį pažįstu ilgus metus. Tai ryški Lietuvos kultūrai ir dainavimo menui nusipelniusi asmenybė.

Nuo 1968 m. dainininkas dainuoja LNOBT. Per 40 operos solisto darbo metų yra sukūręs 90 pasaulio klasikų ir lietuvių kompozitorių operų vaidmenų, surengė per 300 įvairiausių programų solinių koncertų Lietuvoje, Europoje, Amerikoje, Australijoje.

Aukštai vertinu solisto talent, atsidavimą muzikos menui. Įsimintini operos scenoje jo sukurti vaidmenys, kaip veidrodyje atspindi V. Kuprio talentą, turtingą jo dvasinį pasaulį.

Virgilijus Noreika, 2006 12 14

 

 

Kuprių šeimoje Vincas jauniausias, 1941 metų birželio 14-ąją pats dar nei į vagoną įsiropšti, nei artimųjų ašarų, dejonių suprasti negalėjo, tik „baisų išgąstį visam gyvenimui" pajuto.

Sąmonė pabudo Altajuje. Žeminėje šalta. Naktį siautusi pūga užpustė angą, broliai ir sesuo bando atsikasti, lauke speigas (šaltis čia nukrinta iki 55 laipsnių), jie lenda ir lenda vidun, sniegu trina bąlančius skruostus.

Vincukas sėdi ant motinos kelių prisiglaudęs prie šilto jos kūno, klausosi pusbalsiu niūniuojamos dainos - „Ant gintaro kranto, prie marių plačių..." Klausosi pasakojimų apie šalį, kurioje pieno upės plaukia, medus nuo liepų teka... Motinos balsas tylus, liūliuojantis - kaip prieblanda... Bet pilve vis tiek tūno laukinis sužeistas žvėris. Neprašo duonos, žino, kad motinos parneštą šlapios forminės ketvirčiuką seniai prarijo alkanos vaikų burnos. Šeimoje tik motina dirba ir tik ji gauna nustatytą dienos normą, o burnos - penkios. Eina ji į sunkiausius darbus, kartu su vyrais sijoja karjere žvyrą. „Žiemos metu reikia atkasti laužtuvu, kūju ir pleištu dviejų metrų storio sušalusios žemės sluoksnį, po to atsivėrusį žvyrą sijoti. Vasarą paruoštus stambesnius žvyro akmenukus (galkas) karučiais išpilti į Katūnės upe atplaukusias baržas. Ne kiekvienas vyras gali atlikti tokį sunkų darbą."

Vaikams motina griežta, reikalauja visiško paklusnumo, savo žodžių nekartoja. Vincuką ir diržu išperia, paskui liepia klauptis, bučiuoti jai ranką ir padėkoti už bausmę. „Taip, ji buvo reikli, ryžtinga, energinga, baudė mus, bet ir labai mylėjo. Graži, dar jauna, tik trisdešimt šešerių metų liko viena su keturiais vaikais ir visą gyvenimą buvo ištikima vyrui, mūsų tėvui."

Blogiausia iš blogiausių prasidėjo, kai vaikus ir motiną suguldė maliarija - kuo ji išgydė vaikus, kuo išmaitino? Gal dvasios ir tikėjimo stiprybe. „Mūsų motina - šventas žmogus. Ji viena Sibire išmaitino visą šeimą. Ir vaikus privertė mokytis."

Jau antri metai karas pasibaigęs. O tremties galo nematyti...

Ir Jadvyga Kuprienė ryžtasi bėgti iš Sibiro. Sūnų Vytautą (g. 1929 m.) išleidžia su papirktu karininku, pati su Gediminu (g. 1928), Elena (g. 1931) ir jaunėliu Vincentu (g. 1937) užsiropščia ant sunkvežimio, vežančio grūdus, susikasa visi į tuos grūdus ir važiuoja. Paskui - baržomis, keltais, valtimis nusiyrė Obe iki Barnaulo ir ten sėdo į Maskvos traukinį. „Kaip ji tą padarė, sunku įsivaizduoti, juk turėjo tik du bilietus. Ateinant kontrolieriui mudu su Elena susirangydavom lagaminams skirtoje dėžėje po suolais ir ten dusdavom iš baimės ir be oro. Nė vienas keleivis mūsų neišdavė - rusai irgi kentėjo."

Prie gimtosios sodybos Paskirdūmio kaime, kur „neaprėpiamų laukų platybėse žydinčios ganyklos, pavėsingos girios, sraunūs upokšniai, brastos, smėlėti keliukai", kur gražuolė Šušvė ir platus Nevėžis, netoli Kėdainiai, už kelių kilometrų senas Krakių miestelis, kur šalia bažnyčios medinis dviaukštis šeimos namas, tėvo įsteigtas bankas ir paštas, neprisiartinsi nė iš tolo, pernelyg pavojinga: savo valia grįžęs tremtinys tolygus bėgliui iš kalėjimo, jis be paso, gyvenamos vietos, vardo - žmogus už įstatymo.

Išskirstė motina vaikus pas svetimus žmones, nes artimųjų Lietuvoje beveik neliko: vienas jos brolis mirė Krasnojarsko lageryje, kitas nužudytas Gorkyje, viena sesuo mirė Altajaus krašte, kita - Komijoje.

Įsidarbinusi Antušavos tarybiniame ūkyje motina pasiėmė Vincelį, kuris Alksnėnų pradžios mokykloje lankė trečią skyrių. Lietuvių kalbos rašyba sekėsi sunkiau, bet per rusų kalbos pamokas pagelbėdavo ir mokytojui Pranui Mažeikai. Ketvirtame skyriuje jau ir uždainavo vienas, o kai nueidavo į kaimo šokius, pasijusdavo be galo laimingas prileistas prie būgno, retkarčiais ir akordeoną gaudamas patampyti. „Tai buvo palaimingiausi mano trumpos vaikystės metai. Mama džiaugėsi, kad gyvena Lietuvoje, buvo sklidina švelnumo ir nuolankumo, jos meilė buvo tokia didelė ir šviesi, kad atstojo ir mažai patirtą tėvo meilę."

Nežinojo Vincukas, ką reiškia tėvas vaiko gyvenime, prisiminė tiktai važiavimą arkliais per ištvinusią Šušvę, stiprias rankas, pakeliančias jį virš vandens apsemtos pasostės ir išnešančias į krantą...

Tėvas Paskirdūmio kaime turėjo 248 ha žemės ir sumaniai, išmintingai ją valdė - pasimokyti ir pažiūrėti pavyzdingai tvarkomo ūkio atvykdavo ekskursijos, praktiką atlikdavo Žemės ūkio akademijos studentai. Ūkyje savo lėšomis jis išlaikė pradžios mokyklą, kurioje nemokamai mokėsi aplinkinių kaimiečių vaikai, pats kartu su samdiniais plušėjo laukuose, tvartuose, miške, žmonės sakydavo - Kuprio gyvenimo būdas kaip Levo Tolstojaus. „Jokio ūkvedžio ar buhalterio jam nereikėjo. Turėjo už ausies cheminį pieštuką ir du sąsiuvinius: išlaidų ir pajamų. Tai ir visa buhalterija" (Vytautas Kuprys).

Atskirtas nuo tremiamos šeimos tėvas Vincentas Kuprys kartu su daugybe lietuvių vyrų pateko į Krasnojarsko krašto Rešiotų lagerius, pagarsėjusius nežmoniškomis sąlygomis ir vos ne šimtaprocentiniu mirtingumu. „Per porą metų gyvų liko tik apie 6%. Mirusieji būdavo užkasami be karstų, 2 m pločio grioviuose."

Tvirto sudėjimo, sveikas ir stiprus ūkininkas Vincas Kuprys sunyko šiame lageryje per kelis mėnesius. Šeima vėliau sužinojo, kad jis mirė 1941 metų lapkričio 21 d. Nei kapo, nei palaikų nerado.

Jadvygos Kuprienės slapstymosi Lietuvoje vieta netrukus paaiškėjo. Patykoję, kada suėjo visa šeima - „motina lyg vištelė retsykiais sušaukdavo mus į krūvą", - susėmė visus ir - į sunkvežimį.

Šį kartą dvylikamečio Vincelio širdis graudžiai verkė atsisveikindama su miškeliu ir Rūkų ežeru, Antušavos dvaro parku, bendramoksliais. Glausdamas prie krūtinės angoros triušiuką, vagone sau dainavo: „Ar kaltas aš, kad pamylėjau laukus ir pievas Lietuvos..." Irkutske į jo atmintį įstrigo siaubingas masinio trėmimo vaizdas: „Kas matė, tas jau neužmirš, kaip nuo stataus Angaros šlaito į baržas leidžiasi virtinės iš Lietuvos ir Moldavijos atvežtų nusikamavusių žmonių - moterų, vaikų, vyrų, senelių ..."

Už Irkutsko gabeno toliau, gilyn į šiaurę.

„Plaukdami Lena, su siaubu ir žavėdamiesi žiūrėjome į grėsmingas pakrančių uolas. Ta beribė upė ir dangaus ramybė sustingusiose tremtinių širdyse kėlė neramų virpesį... Tvyrojo bjaurus baržos tvaikas. Aš išsitiesiau tiesiai ant denio. Šiaurės dangaus mėlynėje kibirkščiavo aiškios, ryškios žvaigždės. Priekyje vos vos bolavo neaiškus, keistas rantytų debesų kauburys. Švintant dangaus fone ėmė ryškėti raguotų, įmantrių kalnų virtinės kontūrai - išvydome Bodaibo... Pasitiko stiprus ledinis vėjas. Žmonės buvo pervargę, prislėgti baimės. Pranašaudami ilgą šaltį, dangumi ritosi tamsūs debesys... Buvo niūru kaip mirštančiojo kambary..."

Bodaibo - Lenos aukso kasyklų centras, kuriame tuo metu gyveno beveik vien tremtiniai ir buvę kaliniai. Klimatas labai atšiaurus - amžinojo įšalo zona, aplinkiniuose kalnuose - aukso kasyklos, kur sunkiausi darbai tekdavo lagerininkams, tremtiniams. Kuprių šeimą paliko pačiame Bodaibo. Tačiau ir čia kankino skurdas, alkis („alkis - mano jaunystės palydovas"), ligos. Vincelį nuo mirties išgelbėjo tremtinys gydytojas Jonas Gurskis.

Ištįsęs laibas paauglys, šeimos lepinamas („aš mažiausiai vargo patyriau"), lankė Bodaibo mokyklą ir rūpinosi, kaip palengvinti artimųjų naštą, kaip pačiam užsidirbti pinigų drabužiams, mokslo reikmėms: tiesė kelius, plukdė sielius, pjovė lentas, buvo vežikas, nešiojo į aukštą slidų Vitimo upės krantą šimtakilograminius baržų krovinius. Kadangi už kedro kankorėžius neblogai mokėjo, keliaudavo į taigą jų rinkti: slapta, naktimis, įsispraudęs tarp dviejų platformų, kojomis į rąstus įsirėmęs, siauruoju traukinuku, serpantinu kylančiu link baltos kalnagūbrio viršūnės.

Išlipę iš traukinuko jiedu su Biržiškių Jonu (būsimuoju Lietuvos Respublikos susisiekimo ministru) žingsniuoja į begalinę taigą. Žino jos taisykles, randa išmintus takelius, trobeles, kur galima nuo žvėrių pasislėpti, ugnelę užsikurti, ką radus - ir kitam dar palikti, pastebi sniege išdygsniuotus sabalų, tetervinų, kurapkų pėdsakus. „Taigoje toks gražumas, tokia galybė, kad net žadą užgniaužia. Man atrodo, kad taiga įžiebė manyje iškilmingos didybės, amžinybės pajautimą. Nors joje patyriau sunkumų, esu tikras, kad be jos mano gyvenimo kelias nebūtų buvęs toks prasmingas, kokį jį jaučiu dabar esant."

Eina pro kaimelius, kuriuose glaudžiasi aukso kasyklų vergai. Daug čia lietuvių, nemažai atitremtų čečėnų, ingušų, pasižyminčių ypatingu tautiniu vieningumu - užgausi vieną, visi pečius surems, tada jau saugokis. Didžiai įspūdingi buriatų šamanai: iš tolo girdėti mušami būgnai, praviroje palapinėje matyti keistai šokantis ir dar keisčiau burtažodžius gargaliuojantis transo apimtas šamanas. Jis apsirengęs bespalviais kaip ir visi šiuose kalnuose skarmalais, tačiau garsu, judesiais, veido išraiška byloja antgamtinės Jėgos visagalybę. „Po to mano vaizduotėje visas pasaulis ilgai knibždėte knibždėdavo dvasių."

Bodaibo miestelyje gyveno lietuvis tremtinys Mykolas Simonaitis - klarnetininkas, griežęs akordeonu, akompanavęs fortepijonu, turėjęs gražų balsą. „Jis - pirmasis mano muzikos mokytojas. Bodaibo lietuvių jaunimas vasaros sekmadieniais susirinkdavo aikštelėje prie kapinių, dainuodavo, šokdavo cvingą, šliafoksą. Simonaitis jiems grieždavo, ragindavo ir mane padainuoti kokią dainą solo. Brolis Gediminas, prisiklausęs mano „koncertų" namie (po kino filmo „Jaunasis Karuzo" jau neužsičiaupiau), irgi stūmė viešumon. Taip ir pradėjau „solisto" karjerą. Labiausiai man patikdavo dainuoti „Kur lygūs laukai".

Netrukus Irkutske baigęs Mašinų statybos technikumą ir gavęs darbą Novosibirske, brolis Vytautas pasiėmė septyniolikmetį Vincentą, leido jį į vidurinę mokyklą.

Vincentas mokėsi labai gerai, nors diržą tekdavo smarkiai susiveržti. Susirgo motina - kančia juk turi ribas. Paguldyta į ligoninę tik iš Vincento rankų ėmė valgį, jos gydymui reikėjo brangių vaistų. Ir Vincentas nuėjo kalti duobių elektros stulpų linijai, tiesiogine prasme kalti - įšalo žemėje dviejų metrų gylio duobės neiškasi, tik kūju išmuši...

„O didis šventasis Vincentai, kurio vardą turiu, užtark mane, melsk už mane, kad galėčiau kol gyvas taip tarnauti Dievui, kaip Tu esi žemėje Jam tarnavęs, ir paskui amžinai su Tavim Jį garbinti. Amen..."

Ir taip - kas vakarą... Meldėsi už motiną - ji davė pavyzdį, kaip privalo gyventi katalikas, ji išmokė vykdyti dešimt Dievo įsakymų.

Baigdamas Novosibirsko vidurinę mokyklą moksleivių koncerte padainavo rusų liaudies dainą „Ei, uchnem" bei variagų svečio dainą iš N. Rimskio-Korsakovo operos „Sadko". Pasisekimas sutvirtino sprendimą rinktis dainininko profesiją. O tai reiškė atsisakyti brolio globos ir vienam be pragyvenimo lėšų atsidurti Sverdlovske, kur yra konservatorija.

„Aš - optimistas!"

Neteisybių klane skendo vaikystė, neteisybių liūnas tvyrojo ateityje. O kol kas - laimingi tremtinio gyvenimo atsitiktinumai.

Sverdlovsko Uralo konservatorijos direktorius Konstantinas Černecovas Vincentą Kuprį priėmė tiesiai į dieninį skyrių, nors šis neturėjo būtino specialaus muzikinio pasirengimo, paskyrė stipendiją ir davė vietą bendrabutyje. K. Černecovas mėgdavo su juo pasikalbėti apie Lietuvą, prisiminti pokario metus, kai pats gyveno Vilniuje, buvo Valstybinės konservatorijos direktoriaus pavaduotojas, o žmona Liudmila Menabeni dėstė vokalą ir savo klasėje išugdė perlą - Eleną Čiudakovą. Per tuos pasikalbėjimus Vincentas neakivaizdžiai susipažino su Lietuvos muzikais. „Černecovas daug pasakodavo apie Balį Dvarioną, kurio nė pavardės nebuvau girdėjęs."

Paties prašymu paskyrė jį į Fridos Obrazcovskajos dainavimo klasę, kurios studentus konsultuodavo Sverdlovske pagarsėjęs vokalo žinovas Josifas Vigasinas. „Abu aukštos kvalifikacijos specialistai, nuostabūs žmonės, vyras ir žmona, žydai. Jie žinojo, kad esu tremtinys, tačiau niekada neužgavo, nepažemino, atvirkščiai, gerbė ir globojo."

Jausdamas išsilavinimo spragas Vincentas uoliai rūpinosi savišvieta: greta privalomų Karlo Markso, Konstantino Stanislavskio veikalų skaitė nedraudžiamas Nikolajaus Ostrovskio, Stefano Zweigo, Liono Feuchtwangerio, Stendhalio knygas, gaudavo iš Lietuvos poezijos rinkinių, išsirašydavo į mažą užrašų knygutę citatų - lyg savo gyvenimo kelrodžių, iš kurių matyti, kad labiausiai jį jaudino tėvynės ilgesys, žmogaus vienišumo klausimai. „Ne visad šypsena reiškia džiaugsmą, kaip ir ašaros - ne visad liūdesį" (T. Dreiseris); „Alkanas šuo lazdos nebijo" (L. Tolstojus); „Gyvenimas - dažnai kančia, o kūryba - visuomet džiaugsmas" (P. Vaičiūnas); „Vargingos tėvynės vargingi vaikai, / Nekeikite savo skausmingo likimo. / Mūs kruvinos skriaudos ir dygūs vargai, / Ir liūdinčiais kryžiais pasvirę kapai - / Tai sėkla šviesaus Lietuvos atgimimo" (V. Mykolaitis-Putinas).

1959 metų pavasarį konservatorijos studentas Vincentas Kuprys pakviečiamas į Sverdlovsko operos ir baleto teatrą. Debiutiniu Gremino vaidmeniu (P. Čaikovskio „Eugenijus Oneginas") sukėlė publikos susižavėjimą, kritikų pritarimą.

„Laisvai liejosi galingas dainininko bosas, subtiliausiai, neskubiai, psichologiškai giliai, tikroviškai, tauriai ir paprastai išryškindamas kiekvieną muzikos frazę. Ypač darė įspūdį žemomis natomis. Įtikinamai V. Kuprio sukurtas Greminas pirmiausia jaudino muzikiniu raiškumu. Tai svarbiausia. Salė ilgai ir karštai plojo. Tie, kurie V. Kuprio klausėsi pirmą kartą, turbūt įsivaizdavo, kad jis solidaus stažo ir amžiaus nusipelnęs operos artistas. Anaiptol! Vincentui Kupriui suėjo tik 23 metai, jis dar konservatorijos studentas."

Uralo konservatorija - vienintelė šiaurės rytų regione. Ji ruošė muzikos specialistus Sverdlovskui, Čeliabinskui, Permei, Abakanui ir Barnaului, Krasnojarsko kraštui ir Baškirijos, Tuvos autonominėms respublikoms, Tolimiesiems Rytams... Iš gausaus 1961 metų diplomantų būrio Vincentas išsiskyrė ir puikiais duomenimis, ir menine branda. „Tarp vokalo katedrą baigiančiųjų V. Kuprys yra pats ryškiausias, - skelbė Sverdlovsko spauda. - Per valstybinius egzaminus konservatorijoje, Filharmonijos salėje vykusiame koncerte bei Operos teatre parodytame „Minjon" spektaklyje jis puikiausiai, su giliu įsijautimu ir supratingumu atliko savo programą, atskleidė neeilinius gabumus."

Teatre Vincentas įsitvirtino greitai - turėjo įgimtą dainininko, artisto talentą. Keista, kad pavydo intrigų kolegos nerezgė. Gal kad alkanas tremtinių vaikas, purvinas griovių kasėjas švytėjo europietiška kultūra („jie mane laikė europiečiu"). Gal ir todėl, kad palankumas ėjo iš viršaus, iš teatro direktoriaus Makso Ganelino, sumanaus vadovo, anuomet Sverdlovske sutelkusio vieną pajėgiausių rusų operos trupių. „Man pasisekė, kad papuoliau į Sverdlovsko teatrą."

Per kelis sezonus Vincentas Kuprys parengė dvidešimt naujų vaidmenų, Ganelinas net į Italiją jį siuntė pasitobulinti. Tačiau KGB budėjo.

„Jeigu artistui sekasi, Ganelinas (irgi žydas) ant rankų nešios, bet jeigu nesiseka - nugarą atsuks. Sugalvojo jis mane ir dar vieną solistą pasiųsti į Milano teatrą „La Scala" stažuotis. Nupirko bilietus. Atskridome Maskvon, einame prie Milano lėktuvo, staiga du civiliai vyrukai sustabdo mane ir vedasi atgal. Aną išleidžia, manęs - ne. Kodėl? „Nežinome. Tai nurodymas iš Sverdlovsko." Sverdlovske atsakė panašiai: „Nežinome. Tai Maskvos nurodymas." Aš tuoj lėktuvan - ir į Lietuvą..."

Lietuva vaidenosi stipriausių troškimų, šviesiausių vilčių išsipildymu, svajojo apie ją, ilgėjosi, domėjosi, kas dainuoja, kokie spektakliai rodomi... Tąkart Vilniaus operos ir baleto teatro vyriausiasis dirigentas Rimas Geniušas pasiūlė padainuoti „Fauste" Mefistofelį.

Padainavo - ir tiek. Vis dėlto siūlas liko.

Sverdlovsko teatrui pastačius (1962) Antonijaus Spadavecchios operą „Šaunusis kareivis Šveikas" pažiūrėti spektaklio iš Lietuvos atvyko operos ir baleto teatro režisierius Juozas Grybauskas ir dirigentas Vytautas Viržonis.

„Vien dėl šios operos, aišku, nebūtume skridę taip toli. Mums labiausiai rūpėjo pamatyti ir išgirsti ten dirbantį bosą lietuvį tremtinį Vincentą Kuprį.

Atėjus į teatrą, nustebino publikos gausumas (anuomet Vilniaus teatras negalėjo pasidžiaugti tokiu lankomumu). Dauguma spektaklio režisūros ir scenografijos elementų buvo skirti publikos juokinimui. Tiek neįprasto nuogo vulgarumo operos scenoje retai pamatysi. Nekantriai laukėme mūsų tautiečio pasirodymo. Ir štai jis išėjo į sceną - aukštas, lieknas, su labai charakteringais ūsais, grimu, nešinas šuneliu - tikras pulkininkas Cilergutas. V. Kuprys vaidino labai rimtai, publikos nejuokino ir tuo parodė suprantąs, kas iš tiesų yra humoras. Nepamiršiu, kaip J. Grybauskas kumštelėjo man į šoną ir sušnabždėjo, nesitverdamas džiaugsmu: „Kaip jis gerai dirba! Iš karto matyti, kad gabus aktorius." Visi „vaidino", t. y. juokino, o jis gyveno savame Cilerguto pasaulyje. Nors Vincento Kuprio nebuvome matę kitokio pobūdžio vaidmenyse, supratome, kad jis yra Dievo apdovanotas. Ir labai reikalingas Lietuvos operos scenai." (V. Viržonis).

Juodu iš karto pastebėjo Vilniaus ir Sverdlovsko teatrų meninius, kultūrinius skirtumus. Ir lietuvių artisto individualumą, jo prigimties, manierų, suvokimo savitumą. Pats Vincentas Kuprys, augęs rusų kultūros dirvoje - jis skaitė, rašė, kalbėjo, dainavo rusiškai, jo repertuare vyravo rusų kompozitorių operos ir romansai, rusų liaudies dainos, jo bendradarbiai, partneriai - rusai, nesijautė ten svetimas. Ir tokiu nebuvo laikomas. Apie tą patį „Šauniojo kareivio Šveiko" spektaklį, parodytą Maskvoje, maskviškė recenzentė rašė: „Reikia pripažinti, kad spektaklio dalyviai įveikė aktorinius uždavinius, kuriuos kelia ši opera. Jie vaidina ir dainuoja su įkvėpimu. Labai taiklus ir tikslus V. Kuprio sukurtasis pulkininko Cilerguto vaidmuo."

„Buvau ten pirmas basso cantante. Atlikdavau visą pagrindinį boso repertuarą."

Didelis darbo krūvis jauną artistą brandina. Per aštuonerius metus Vincentas Kuprys kas sezoną sukurdavo po penkis ir daugiau naujų vaidmenų: antraplanių ir svarbiausių, charakterinių ir tragiškų, plakatinių ir psichologinių. Nemažai nedidelių vaidmenų buvo rusų klasikų P. Čaikovskio, A. Borodino, M. Glinkos operose, įžengė ir į labiausiai dominančio kompozitoriaus M. Musorgskio muzikos pasaulį, o kadangi teatras laikėsi lanksčios repertuarinės politikos ir statė naujas tarybines operas, teko išvesti į sceną nei atlikėjams, nei publikai nepažįstamų B. Šechterio, P. Magidenkos, A. Babajevo operų personažus, Sverdlovsko treatro gastrolių metu atlikti juos Maskvos didžiajame teatre. Recenzentai pastebėjo, jog kai kurie maži vaidmenys (pvz., Žemčiužinas) V. Kuprio pastangomis buvo tokie pat įsimenantys kaip ir didieji.

 „Mylimiausias vaidmuo - Mefistofelis."

Vokalinėms, vaidybinėms jo interpretacijoms - daugybė puikių pavyzdžių, intriguojančių galimybių. Prieš publikai pristatydamas savąjį amžinojo Šėtono - ironiško, klastingo, elegantiško ir protingo Blogio įvaizdį, prieš išdainuodamas garsiąją Mefistofelio frazę „Štai ir aš!", parengė kai kuriuos mažesnius vaidmenis Vakarų klasikų operose.

1960 m. rugpjūčio 28 d. vakarą Sverdlovsko operos scenoje ilgą trisdešimt šešerių metų kūrybinių metamorfozių kelią pradėjo Vincento Kuprio Mefistofelis - per Rusijos (Volgogrado, Sverdlovsko, Čeliabinsko, Dnepropetrovsko), Lietuvos (Vilniaus, Kauno), Latvijos (Rygos) teatrus, per susitikimus su įvairiais dirigentais, režisieriais, partneriais, per įdomius ar blankesnius pastatymus.

„Nuo pirmos iki paskutinės frazės iš Mefistofelio-V. Kuprio dvelkė magiška, demoniška jėga, ir žiūrovai karštais plojimais apdovanojo dainininką."

Kuriant Mefistofelį vaizduotėje šmėkščiojo Altajaus šamanai: „Jie puikūs, įtaigūs vaidintojai, užhipnotizuoja žiūrovus ir priverčia tikėti, jog valdo dvasias. Neturi gero vardo, kaip jo neturi ir Mefistofelis." V. Kuprio Mefistofelyje vėliau ir pastebėta „šamaniško" temperamento.

Vėl nuvažiavo į Lietuvą, šįkart į Kauno muzikinį teatrą - o gal?

„Norėjau kauniečiams palikti kuo geriausius įspūdžius. Širdis pradėjo plakti dar labiau, kai sužinojau, jog žiūrovų salėje yra pats Antanas Kučingis. Pirmosios pertraukos metu netikėtai atsivėrė mano kambario durys, ir išvydau stotingą, elegantišką, pasisveikinti ranką ištiesusį vyriškį. Nors niekuomet nebuvau jo matęs, iškart supratau, kad tai Kučingis. Baisiai išsigandau, ūmai griebiau ištiestą ranką, pasilenkiau ir, kaip tikram Tėvui, ją pabučiavau. Tą akimirką pagalvojau, kad pernelyg drąsu vaidinti Mefistofelį Antano Kučingio - Mefistofelių Mefistofelio - akivaizdoje. Akimirksnis tęsėsi amžinybę. Po to mes karštai apsikabinome, nubraukėm ašaras ir šnekėjomės, suprasdami vienas kitą iš pusės žodžio - juk abu patyrę Sibiro tremtį."

Antanas Kučingis jau buvo išgyvenęs sugrįžimo skaudulį, o Vincento Kuprio dar tik laukė į širdį smingantis nuodingas geluonis... Tada, kai Lietuvos akademiniame operos ir baleto teatre pirmą sykį dainavo Mefistofelį, eidamas į sceną gavo raštelį: „Gerbiamasis, kur dainuoja Lietuvninkas, Siparis, Zabulėnas, Paulauskas, „Štai ir aš!" pigiai nepasakysi."

Jis vis dėlto pasakė ir patyrė artisto triumfą. O Kučingio Mefistofeliui prieš pat spektaklį buvo užtrenktos durys.

Ak, mielieji tautiečiai...

Gal sibiriokai labiau užjaučia vienas kitą? Kaip jis nušvito Uralo konservatorijoje sutikęs fortepijoną studijuojančią lietuvaitę tremtinę Gražiną Ručytę! Jau įsivaizdavo ją savo koncertmeistere, bet Gražina gavo leidimą išvykti, ir jis tempė jos lagaminus į geležinkelio stotį apgailestaudamas, bet ir džiūgaudamas - juk grįžta Lietuvon!

Tuomet Sverdlovsko muzikos mokykloje dar mokėsi Hermanas Perelšteinas, Žibutė Gelgotaitė... Teatre dirbo baleto solistas Česlovas Žebrauskas, po daugelio metų padėjęs Vincentui sukurti pikantiškiausią „vaidmenį". Tai buvo išties talentinga kūrybinės fantazijos išdaiga. Tarptautinės teatro dienos proga Vilniaus Sporto rūmuose vyko nuotaikingas renginys: dramos artistai dainavo, solistai deklamavo, o visus pranoko Vincento Kuprio Karmen: į sceną ji įplaukė valtele, tempiama burliokų (Virgilijaus Noreikos, Rimanto Sipario, Liudo Aškinio ir Jono Aleksos), vikriai iššoko ir atsistojo prieš publiką visu 189 cm ūgiu, pasikaišė sijoną, iš kurio klosčių lindo ilgos kaulėtos blauzdos, krestelėjo juodas garbanas, sužvangino auskarų ir apyrankių auksu ir, metusi kibirkščiuojantį žvilgsnį į publiką, sušoko habanerą... Žebrausko choreografinį pokštą Vincentas Kuprys atliko taip galantiškai ir grakščiai, kad publika nesitvėrė džiaugsmu.

Žavų sceninį Vincento Kuprio lankstumą dar Sverdlovske pastebėjo ir jo bičiulis Simonas Buršteinas, laikrodininkas nuo Alvito. „Vienintelis, su kuriuo Sverdlovsko teatre galėjau pasišnekėti lietuviškai ir nepamiršti gimtosios kalbos. Nepaisydami aplinkinių susitikę kalbėdavom tik lietuviškai. Per visą mūsų draugystės tremtyje laiką linksmasis Simonas diegė man Šabaniausko repertuarą - „Išgersim stipro vyno, rasim sau mergynų..." Patarė nedaryti klaidos su tomis operų arijomis, romansais - jeigu noriu turėti pasisekimą, reikia persimesti į lengvąjį žanrą, jo manymu, esu gimęs estradai."

Nepriekaištingai valdantis kūną, veido išraišką, įspūdingas ir įtaigus kaip šamanas Vincentas Kuprys, be abejo, galėjo imponuoti pramoginės muzikos gerbėjams, tačiau dainuoti ir šokti apsižiojus mikrofoną jo nė trupučio netraukė - buvo gimęs operai.

Po Mefistofelio į Sverdlovsko teatro sceną išėjo tragediniai, dramatiniai V. Kuprio personažai: Monteronė ir Sparafučilė, Lodovikas, Ramfis (G. Verdi „Rigoletas", „Otelas", „Aida"), Alvizė, su pasisekimu atliktas ir Maskvoje, Suvažiavimų rūmuose (A. Ponchielli „Džokonda"), de Grijė (J. Massenet „Manon").

Ilgai solisto repertuare išsilaikė Gudalas (N. Rubinšteino „Demonas"), jis dainuotas Kislovodsko, Piatigorsko, Dnepropetrovsko, Simferopolio, Vinicos, Žemutinio Tagilo teatruose, lydėtas palankių vertinimų spaudoje. „Gerą įspūdį paliko solistas Vincentas Kuprys, kuris įdomiai atliko kunigaikščio Gudalo partiją", - rašė Dnepropetrovsko teatrologė.

Ruslanas (M. Glinkos „Ruslanas ir Liudmila") - išskirtinis rusų klasikinės operos vaidmuo. Ir todėl, kad parašytas jaunam bosui, ir todėl, kad vokalinė partija ypač sunki. „Sunkesnė už Boriso Godunovo, diapazonas viršuje iki sol. Nepaisydamas to, labai mėgau Ruslaną - šviesų, mylimą ir mylintį didvyrį... Bosų personažai dažniausiai būna seni orūs kunigaikščiai, karaliai arba nusikaltėliai, plėšikai. Ruslaną dainuodamas galėjau būti jaunas ir gražus" (koks ir pats buvo).

Artėjo prie Boriso Godunovo, jį pasiekė jau būdamas Lietuvoje. Čeliabinsko teatrui pasiūlius operos premjeroje atliko komedinį Varlamo vaidmenį - iš karto atkreipė dėmesį spalvinga klajojančio vienuolio figūra, efektingai skambančiu galingu balsu.

„Boriso Godunovo" vienuolį metraštininką Pimeną keletą sezonų dainavo Sverdlovsko operos ir baleto teatre, o 1972 metais jį (jau iš Lietuvos) pakvietė atlikti Pimeną teatro jubiliejui skirtame spektaklyje. Dainuoti atvyko žymiausi Sverdlovsko teatre dirbę artistai - Ivanas Kozlovskis, Irina Archipova, Borisas Štokolovas, tokiu būdu lietuviui tremtiniui buvo išreikšta rusų menininkų pagarba ir pripažinimas. Be to, Sverdlovske užėjęs į Uralo konservatoriją didžiulėje balto marmuro garbės lentoje pamatė auksinėmis raidėmis įrašytas žymiausių absolventų pavardes, tarp jų - Gražinos Ručytės ir savo. „Lietuvai gėdos nepadariau", - pamanė.

Paskutiniais sezonais Sverdlovske dar sukūrė Bazilijų (G. Rossini „Sevilijos kirpėjas") bei Malūnininką (A. Dargomyžskio „Undinė"). Malūnininką pirmiausia padainavo Vilniaus operoje: padarė didelį įspūdį, gavo raštelį: „<...> būk atsargus - Zepas, Ablas, Gezas, Rysius tau pavojingi, o labiausiai saugokis Siaubūno..." (iš tolimos retrospektyvos įtartiniausias raštelių autorius atrodo Šilkas), bet pakvietimo dirbti nesulaukė.

„Į Lietuvą grįžau per Chovanskį..."

Modesto Musorgskio muzikinės dramos „Chovanščina" svarbiausias veikėjas kunigaikštis Ivanas Chovanskis - istorinis asmuo, priešinęsis caro Petro I reformoms, sukėlęs maištą (Petro I pavadintą chovanščina), troškęs valdžios, beveik ją pasiekęs, galiausiai iš pasalų nužudytas. Vaidmuo ryškių spalvų, įdomus. Antrame veiksme yra frazė, kuria Chovanskis kreipiasi į savo varžovą kunigaikštį Golicyną:

Kuo tu puikuojies, kunigaikšti?

Ar žinai, kieno kraujas teka manyje?

Gedimino kraujas!

Vinceto Kuprio Chovanskį lydėjo audringi aplodismentai ir palankūs vertinimai. „Tarp pagrindinių partijų atlikėjų pirmiausia norisi paminėti Ivano Chovanskio paveikslą sukūrusį V. Kuprį. Laisvai valdomas, stiprus ir gražus balsas, puikūs sceniniai duomenys įgalina artistą sukurti įtikinamą nesuvaldomo garbėtroškos paveikslą" (Žemutinis Tagilas). „Jaunasis solistas Vincentas Kuprys įrodė turįs neginčijamą teisę spręsti sudėtingus vokalinius uždavinius" (Maskva).

Už Chovanskį ir dar du A. Cholminovo operų „Optimistinė tragedija" ir „Ana Snegina" vaidmenis Vincentas Kuprys buvo apdovanotas Rusijos teatrų apžiūros pirmojo laipsnio diplomu.

Režisierius dar sugalvojo ir V. Kupriui „Chovanščinoje" paskyrė kompozitoriaus nenumatytą Petro I vaidmenį: jis nedainuoja, tik pasirodo finalinėje operos scenoje. Sverdlovsko publika kas kartą audringais plojimais pasitikdavo efektingą, tikrovišką - aukštą, valdingos povyzos, atpažįstamų veido bruožų Petrą I, savo reikšminga tyla nustelbdavusį visus operos garsus.

„Manau, kad prie Sverdlovske mano sukurtų vaidmenų sėkmės prisidėjo ir atitinkamai parinktas grimas. Šio meno mane mokė talentinga, tiesiog fantastiška teatro grimuotoja Klavdija Porosionkova. Iš pradžių grimuodavo pati, bet pastebėjusi, kad ir aš turiu sugebėjimų, tik padėdavo. Po kurio laiko ėmiau grimuotis savarankiškai. Niekuomet iš veido nedarydavau kaukės. Štai „Sevilijos kirpėjo" don Bazilijui tik paaukštinau viršugalvį - tokia hipertrofuota galva suteikė personažui komiškumo, drauge padėjo paryškinti veido gyvumą - besikeičianti mimika yra labai veiksminga meninės išraiškos priemonė."

Gastroliuodamas Maskvoje (1966) Sverdlovsko operos ir baleto teatras parodė „Chovanščiną" Suvažiavimų rūmuose. Spektaklį transliavo televizija, jį pamatė visos Sovietų Sąjungos žiūrovai. Ir Lietuvos teatro vadovai. O pamatę nutarė Vincentą Kuprį pasiimti.

Jam reikėjo apsispręsti: įtakingi SSRS menininkai, Didžiojo teatro Meno tarybos nariai solistai Aleksejus Ivanovas ir Pavelas Lisicianas primygtinai ragina atvykti į Maskvą, į Didįjį teatrą, o iš Lietuvos skambina Valstybinio operos ir baleto teatro direktorius Vytautas Laurušas („Laurušas man - šviesi asmenybė"), praneša išrūpinęs trijų kambarių butą, galėsiąs atsivežti ir motiną, tik skubiau tegu važiuoja. Tuo metu Sverdlovske užverčiamas naujais darbais, ypač viliojantis pasiūlymas dainuoti Leporelą - susitikti su W. A. Mozarto muzika...

Ir vis dėlto Vincento Kuprio prašymas priimti skrenda Lietuvon, o prašymas atleisti padedamas ant Makso Ganelino stalo.

„Pažiūrėjo Ganelinas į mano prašymą, sako, nekyla ranka pasirašyti. Neišleidžia. Vytautas Laurušas moko: palik jam dar vieną prašymą, paaiškink, jog čia išskirtinis atvejis - tu nori grįžti į tėvynę, ir praėjus dešimčiai dienų išvažiuok, jis neturi teisės sulaikyti, o kokią algą atsiveši, tokią ir mes duosim. Ganelinas susitaikė, nepyko, atsisveikinome draugiškai. Ir štai 1968 metų pradžioje aš - jau Lietuvos operos ir baleto teatro solistas."

Lietuvos publika Vincentą Kuprį pasitiko karščiausiomis ovacijomis, išreiškiančiomis susižavėjimą artistu ir slaptą simpatiją tremtiniui.

Jam nebuvo lengva. Ir ankstesnius, ir naujus vaidmenis čia reikėjo dainuoti lietuviškai, o jis ir kalbėjo su akcentu, Vaclovas Daunoras vis delikačiai primindavo, kaip tarti trumpąjį „i": Vincai, o ne Vyncai.

„Dabar pats stebiuosi, kaip sudėjau į galvą tokią daugybę sunkių tekstų, ypač lietuviškų operų - Skrodskis, Viziris, Ulrichas, Vydūnas, Kristijonas, Rimvydas..."

Lietuvoje sukūrė dar 40 vaidmenų. 1998 metais Vincentas Kuprys buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu, jam suteiktas tarptautinis Metų žmogaus vardas.

1990 metais Vilniuje mirė motina Jadvyga Kuprienė.

„Atlaikyti gyvenimo išbandymus jai padėdavo tikėjimas. Ir mane nuo mažens mokė, kad tik Dievo padedamas žmogus gali išsaugoti gėrį ir jo idėją. Mamos žodžiai buvo man didžiausia parama - ir scenoje, ir kasdienybėje. Jos mokymui esu ištikimas. Pagaliau juk ir operos menas yra malda - malda grožiui, meilei, asmens laisvei."

Visi keturi Jadvygos Kuprienės vaikai įgijo specialybes, sugrįžo į Lietuvą, sukūrė darnias šeimas. Vincentas vedė pianistę Melitiną Diamandidi (jos artimi giminaičiai smarkiai nukentėjo nuo trėmimų, lagerių), išaugino dukterį Eugeniją, taip pat pianistę, kuri baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, Ciūricho „Hochschule der Kunste", apsigyveno Šveicarijoje, koncertuoja Europoje.

„Keturmetis berniukas buvau išvežtas į Sibirą... Klupdavau, keldavausi, eidavau toliau. Ropščiausi akmeninėm uolų pakopom, traukiausi iš aklaviečių. Mano žirgas krito, tačiau aš, išmynęs naują, siaurą, bet savo takelį, pro retėjantį mišką juo stūmiausi vis pirmyn, kol pagaliau vakaruose išvydau tą kitokių žolių ir gėlių gaiviais kvapais dvelkiantį slėnį. Nors ir pailsęs, laimingas atsiklaupiau ant gintaru auksuoto kranto ir žvilgsniu lydėdamas besileidžiančią saulę skausmingai suvokiau, kokia šiurkštoka ir šykščiai trumpalaikė yra žmogaus būtis ir koks begalinis, pažinimu iki galo niekuomet neišsemiamas amžinasis muzikos, operos, meno pasaulis."

Opera – taip pat malda...
"Muzikos barai", 2012 Nr. 5–6 (412–413), Jūratė Viliūtė

 

"Didingas muzikos okeanas. Mintis jis slepia bedugnių gelmėse, o pats šniokščia, putoja, šėlsta. Įvairius kultūros bumus, menininkq ar kūrybos srovių kultus, garbius neva autoritetus [...], nuvainikuotus vakarykščius išminčius devintoji banga išmeta krantan ar nugramzdina į dugną. Okeanas nurimsta, atslūgsta, apsivalo, išsilaižo - atsinaujinimo vardan. Tačiau jo troškulio nenumalšina visos pasaulio upės", - rašė žymusis Lietuvos operos bosas Vincentas Narimantas Kuprys (g. 1937 m.), šiemet švenčiantis savo 75-erių metų jubiliejų.

Šioje dinamiško, gyvybės nestokojančio muzikos vandenyno metaforoje įkūnyta paties Vincento Kuprio kaip menininko asmenybė, jo kūrybinės biografijos pulsavimas.

Vincentas Kuprys gimė Paskerdūmyje, prie Kėdainių. 1941 m. vasarą Kuprių šeima buvo ištremta į Sibirą. Nuo šeimos atskirtas tėvas Vincentas Kuprys lapkritį žuvo lageryje Krasnojarsko krašte. Motina Jadvyga su keturiais vaikais buvo išvežta į Altajaus kraštą. 1947 m. Jadvyga Kuprienė su paaugusiais vaikais slapčia parbėgo į Lietuvą ir, išsisklaidę pas gimines, pagyveno dvejus metus, kol vėl buvo suimti ir ištremti į Irkutsko srities Bodaibo miestą. Primindamas dainininko gyvenimo ir veiklos faktus, muzikologas Jonas Bruveris pasakoja, kad dainuoti Kuprys pradėjo mokykloje, kur muzikos mokė tremtinys Mykolas Simonaitis, o tapti dainininku nusprendė mokydamasis vidurinėje mokykloje Novosibirske. 1956-1961 m. studijavo Jekaterinburgo (tada Sverdlovsko) konservatorijoje; ten susipažino su irgi tremtine Gražina Ručyte, vėliau Lietuvoje tapusia jo pirmojo rečitalio pianiste.

1959-1967 m. buvo to miesto Operos ir baleto teatro solistas, jame parengė 45 vaidmenis. 1962 m. rugsėjo 24 d. pirmą sykį pasirodė Vilniuje - Operos ir baleto teatre dainavo Mefistofelį. Vėliau dar keletą kartų viešėjo Vilniaus ir Kauno teatruose, kol 1967 m. pabaigoje tapo sostinės teatro solistu. Kaip trupės narys pirmąkart pasirodė dainuodamas Končiaką 1968 m. vasario 3 d. Kunigaikščio Igorio spektaklyje. Turėdamas didelę sceninės kūrybos patirtį Kuprys neilgai trukus tapo vienu pagrindinių Lietuvos teatro solistų. Iš viso Lietuvos teatro scenoje jis sukūrė 45 vaidmenis. Dainavo Rygos, Talino, Maskvos, Peterburgo teatruose, savojo teatro gastroliniuose spektakliuose Rygoje, Heilborne, Ronkole di Verdi, Mastrichte, Hagoje, Groningene, koncertuose Maskvoje, Peterburge, kituose Rusijos ir Sovietų Sąjungos miestuose, Lenkijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Suomijoje, JAV, Kanadoje, Australijoje (Muzikos barai, 2007 ).

Menininko kūrybos tyrinėtojas Vytautas Mažeika pažymi sodrų Kuprio balsą ir platų diapazoną, turtingą tembrą, išskirtinius sceninius duomenis ir neeilinius artisto gabumus, leidusius jam atlikti įvairaus žanro partijas (Literatūra ir menas, 1986). Dainininko repertuare buvo ir aukštojo herojinio boso - basso cantante - vaidmenų (Greminas Piotro Čaikovskio Eugenijuje Onegine, Mefistofelis Charles'io Gounod Fauste, Ruslanas Michailo Glinkos operoje Ruslanas ir Liudmila, Galickis Aleksandro Borodino Kunigaikštyje Igoryje, Leporelas Wolfgango Amadeus Mozarto Don Žuane, Donas Bazilijus Gioacchino Rossini Sevilijos kirpėjuje, Malūnininkas Aleksandro Dargomyžskio Undinėje, Pilypas Giuseppe's Verdi Don Karle ir kt.), ir vadinamojo vidurinio boso - basso centrale - partijų (Chovanskis Modesto Musorgskio Chovanščinoje, Farlafas Ruslane ir Liudmiloje, Sparačufilė Verdi Rigolete ir Ramfis Aidoje, Varlaamas ir Pimenas Musorgskio Borise Godunove, Dalandas Richardo Wagnerio Skrajojančiame olande, Vydunas Vytauto Paltanavičiaus Kryžkelėje, Skrodskis Juliaus Juzeliūno Sukilėliuose, Ulrichas Vytauto Klovos Pilėnuose ir kt.). Minėtinas ir itin žemam bosui - basso profundo - skirtas Končiako vaidmuo operoje Kunigaikštis Igoris bei ryškūs charakterinio pobūdžio - basso buffa - personažai (Umberto Giovanni Pergolesi operoje Tarnaitė ponia, Cuniga Georges'o Bizet Karmen, Šlendrianas Johanno Sebastiano Bacho Kavos kantatoje ir kt. ).

Pasak paties solisto, ypač brangus jam pirmasis vaidmuo - Greminas. Taip pat Mefistofelis, kurį solistas sukūrė būdamas vos dvidešimt trejų su puse ir dainavo daugiau nei 38 metus. Iš Lietuvoje sukurtų nepaprastai brangus Pilypas. "Vaidmenys - kaip vaikai, - sako Kuprys. - Turiu jų devyniasdešimt: 89 sūnus ir vieną dukrą (Freken Bok Vygando Telksnio operoje Maižylis. - Aut. past.)" (Rinkos aikštė, 1998).

Kita muzikos troškulį malšinanti solisto veiklos sritis - koncertai. Nuolatinė dainininko kūrybinės veiklos partnerė žmona pianistė Melita Diamandidi, ilgametė Muzikos ir teatro akademijos docentė. Anot Bruverio, veiklos stabilumo, programų įvairovės požiūriu tai vienas itin pažymėtinų ansamblių, pirmasis atlikęs nemažai naujų lietuvių kūrinių, pelnęs pasitikėjimą ir palankumą. Koncertiniame Kuprio repertuare - Bacho Mišios h-moll, Mozarto ir Verdi Requiem, Ludwigo van Beethoveno Missa solemnis, kai kurie Georgo Friedricho Handelio, Josepho Haydno religiniai kūriniai, Eduardo Balsio oratorija Nelieskite mėlyno gaublio, Juzeliūno simfonija-oratorija Cantus magnifcat, Jeronimo Kačinsko, Vytauto Juozapaičio 1r kitų autorių kantatos. Taip pat apie 300 solo koncertų, kurių programas sudarė Beethoveno, Franzo Schuberto ir kitų romantikų, lietuvių kompozitorių dainos, Hugo Wolfo, Musorgskio, Dmitrijaus Kabalevskio, Dmitrijaus Šostakovičiaus, Georgijaus Sviridovo, Liongino Abariaus, Valentino Bagdono, Felikso Bajoro, Vytauto Barkausko, Vytauto Jurgučio, Vytauto Klovos ir kitų kompozitorių dainų ciklai (Muzikos barai, 2007).

Vincentas Kuprys yra aktyvus kultūros veikėjas, Vlado lakubėno draugijos narys, Lietuvos muzikų sąjungos narys. Lietuvos ir Graikijos ekonominio ir kultūrinio bendradarbiavimo draugijos steigėjas ir pirmasis prezidentas, vienas Czeslawo Miloszo gimtinės fondo steigėjų, Kėdainiečių klubo prezidentas. 1998 m. jis apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu, yra šio ordino kavalierių draugijos pirmininkas.

 Zita Abramavičiūtė, Vincentui Kupriui, Bravissimo, Nr. 1-2/2012 Kovas/Balandis

 

"Priklausau vienintelei - bosų partijai", - viename interviu pasakė igametis Nacionalinio operos ir baleto teatro solistas Vincentas Kuprys, lakoniškai, bet sykiu ir vaizdžiai išreikšdamas savo gyvenimo credo. Būti, dainuoti bosu reiškia ne tik profesinę ištikimybę: kad ir kokios susiklostytų gyvenimo aplinkybės, kur nublokštų likimas, Vincentą Kuprį saugojo ir guodė liaudiška giesmė, gelbėjo ir maitino operos arija, siekis tobulai atlikti savo partiją, o tremtinių ir Lietuvos partizanų dainos dabar įkvepia kelionėms ir visuomeninei veiklai.

Vincento Kuprio biografija - būdinga jo kartos žmogui ir drauge unikali. Būdinga, nes joje kartojasi daugelio Lietuvos žmonių patirtis, šeimos tragedija; o štai unikalumas slypi anapus biografijos faktų... Galbūt todėl Kembridžo tarptautinis biografijų centras suteikė dainininkui, žymiam Lietuvos bosui Tarptautinio metų žmogaus (1997-1998) vardą.

Vincentas Kuprys, kaip ir daugybė jo kartos lietuvių, dar būdamas vaikas patyrė Stalino represijų siaubą. Ūkininkų Kuprių šeima - motina Jadvyga Žemaitytė-Kuprienė ir keturi vaikai - buvo ištremti net du kartus, o tėvas Vincentas Kuprys - įkalintas ir žuvo Sibiro lageriuose. Nei tremtis, nei badas ir šaltis neištrynė šviesiausių vaikystės prisiminimų apie gimtąjį Paskerdūmio kaimą: "Menu spindulingą sodą, saulėtą slėnį, upelį, į kurį mane kartą įmetė pulkas įsismaginusių pusseserių ir pusbrolių. Pamenu dvikamienį ąžuolą sodo pakraštyje, kuris sykį, man po juo miegant, perskilo pusiau, bet manęs net nepažadino."

Mama tuomet išsigandusi, jog tasai skilęs ąžuolas bus išpranašavęs šeimai nelaimę, o l94l metais Kupriai, atplėšti nuo savo žemės, gyvuliniais vagonais jau dardėjo į Sibirą. Tačiau fatališkų ženklų, daugiareikšmių sutapimų V. Kuprio gyvenime būta ir daugiau.

Vis dėlto, greta slogių įspūdžių, iškyla ir prisiminimai apie nepakartojamą Sibiro peizažų grožį ir didybę: Angaros, Vitimo, Lenos upes, jas supančius miškus ir kalnus. Galbūt vaikystės naivumas, gebėjimas stebėti ir jausti, džiaugtis ir žavėtis gamta net rūsčiausios būties akivaizdoje Vincentui padėjo prisitaikyti prie kitokio gyvenimo, suteikė vilties. O jos labai reikejo: 1947 m. slapta grįžę į Lietuvą, Tėvyne tepasidžiaugę vos dvejus metus, vėl buvo išvežti - jau antrą kartą.

Šeima atsidūrė Irkutsko srityje, šiaurės Baikalo gyvenvietėje Bodaibo, vietos gyventojų vadinamoje "Ne dai bog". Neduok, Dieve, pakliūti čia! Vis dėlto net ir tame Dievo užmirštame kampelyje Vincentas lankė mokyklą, o savo pirmuoju muzikos mokytoju vadina taip pat tremtinį lietuvį Mykolą Simonaitį. Ten, Rusijos gilumoje, per radiją pirmąkart išgirstas F. Šaliapino balsas, jo atliekama Volgos upeivių daina Ei, uchnem sukrėtė jaunąjį Vincentą: "Tai buvo pirmas atvejis, kai daina, melodija šitaip užgavo vidines stygas, pažadino ryškias asociacijas. Ta dainininko perteikiama nuotaika mane apžavėjo... Riedėjo ašaros, pažadinau brolį, ėmiau pats dainuoti..." Ne tik F. Šalipino balsas lėmė V. Kuprio apsisprendimą žengti profesionalaus dainininko keliu. Kaip dažnai atsitinka jaunystėje, svajones sužadino ir kinas: pamatęs itališką filmą Jaunasis Karuzo, Vincentas ypač susižavėjo ir šituo dainininku.

Toliau - Novosibirskas, vidurinė mokykla; vokalo studijos Sverdlovske (dabar - Jekaterinburgas), M. Musorgskio konservatorijoje. Beje, studijuoti vokalą solistas pasiryžo ne iš karto. Atsitiko taip, kad jis įstojo ir kurį laiką mokėsi Uralo politechnikos instituto Metalurgijos fakultete. Ir, nors metalurgija tuo metu buvo populiari ir garbinga profesija, vis dėlto muzika, dainavimas, teatras, opera paėmė viršų: "Konservatorija ir operos teatras - jau patys šių įstaigų pavadinimai tada skambėjo iškilmingai kaip vargonai - iki šių dienų man liko šventovėmis.

F. Obrazcovskaja ir J. Vigasinas - Kuprio vokalo dėstytojai, suteikę jaunam solistui puikią dainavimo mokyklą, savo pamokose naudoję garsios dainininkės ir vokalo pedagogės Polinos Viardo sukurtus balso lavinimo pratimus. O jai visas bel canto paslaptis perdavė tėvas, garsus tenoras vokalo pedagogas Manuelis Garcia. taigi mokydamasis konservatorijoje Vincentas Kuprys tarsi paveldėjo neįkainojamą visų operos dainininkų turtą - italų dainavimo mokyklos principus, balso valdymo metodus.

"Teisingai lavindama mano balsą, F. Obrazcovskaja stengėsi išsaugoti jo įgimtas savybes, daug dėmesio skyrė vokalo technikos ugdymui, intonavimo tikslumui, mokė vaidmenį kurti suusikaupus, nepakenkiant vokalo aparatui. F. Obrazcovskajai pavyko palaipsniui išplėsti mano balso apimtį, įgalinusią vėliau dainuoti įvairias boso partijas, skirtas tiek aukštam herojiniam bosui (basso cantante) ir viduriniajam bosui (basso centrale), tiek charakteriniam (basso buffa) ir itin žemam bosui (basso profundo)."(Iš pokalbio su Vytautu Mažeika knygoje Vincentas Kuprys.)

Profesinę veiklą Sverdlovsko operos ir baleto teatre solistas pradėjo Gremino partija, parengta dar konservatorijoje. Anas laikotarpis Sverdlovsko operoje pažymėtas klestėjimo ir garsių vardų ženklu: čia dainavo Irina Archipova, Borisas Štokolovas, Jurijus Guliajevas, legendiniai Ivanas Kozlovskis, Sergejus Lemeševas, Grigorijus Pirogovas, Markas Reizenas. Universalus bosas V. Kuprys - tarp jų. Per devynerius metus sukurti 45 vaidmenys: Mefistofelis Galickis, Malūnininkas, Leporelas, Končakas, Chovanskis, Ruslanas... Stambūs, spalvingi vaidmenys, kokių trokštų kiekvienas bosas.

Nebuvo nutrūkę ryšiai ir su Lietuva. o 1962 m., kai dirigentas Vytautas Viržonis ir režisierius Juozas Grybauskas susiruošė į Sverdlovską "pamatyti, išgirsti ir įvertinti Vincentą scenoje", V. Kuprys atrvykdavo padainuoti atskirų vaidmenų į Vilniaus operos ir baleto teatrą. Dainavo Malūnininką A. Dargomyžskio Undinėje, Mefistofelį Ch. Gounod Fauste, Končaką A. Borodino Kunigaikštyje Igoryje.

Tačiau tikrasis lūžis, po kurio V. Kuprys buvo pakviestas dirbti Lietuvos operos ir baleto teatre, taiga - ir gyventi Lietuvoje, ivyko 1965 metais, kai iš Maskvos suvažiavimų rūmų buvo rodoma M. Musorgskio Chovanščina. Tą transliaciją regėjo ir Vilniaus operos mylėtojai. V. Kuprys dainavo Chovanskį, valdingq ir išdidų kunigaikštį. Sudėtingo siužeto operoje girdėti ir Lietuvos istorinių santykių su Rusija atgarsiai. Pabrėždamas

savo garbingą kilmę, Chovanskis išdidžiai taria kunigaikščiui Golicinui:

"Ko tu puikuojies? Ar žinai, kieno kraujas mano gyslomis teka? Gedimino!"

Taip operoje sukurtas vaidmuo padėjo solistui pranešti svarbiausią žinią į Tėvynę, išsakyti savo ilgesį ir įtikinti dvejojančius, o gal net ir save patį, kad sugrižti ir dainuoti Lietuvos scenoje įmanoma.

Vilniuje V. Kuprys atsidūrė pripažintų ir gerbiamrų kolegų, bosų draugijoje: vyresnieji Rimantas Siparis, Henrikas Zabulėnas, Zenonas Paulauskas, Abdonas Lietuvninkas, Leonidas Muraška, neseniai pradėjęs dainuoti Vaclovas Daunoras. Kūrybiški ir draugiški santykiai susiklostė su scenos partneriais Giedre Kaukaite, Gražina Apanavičiūte, Nijole Ambrazaityte, Birute Almonaityte, Vitalija Šiškaite, Aušra Stasiūnaite, Sergejumi Larinu. Vilniuje solistas pasiekė meninę brandą, atskleidė artistinį savo talentą, sukūrė dar 45 vaidmenis, ypač ryškūs Borisas, Pilypas, Dalandas, Saljeris. Dainavo ir lietuviškose operose, sukurdamas jose ryškių meninių portretų galeriją: Kristijoną, Slunkių A. Bražinsko operoje Kristijonas, Vydūną V. Paltanavičiaus

Kryžkelėje, Milžiną V. |uozapaičio Marių paukštėje, Ulrichą V. Klovos Pilėnuose, Rimvydą J. Karnavičiaus Gražinoje.

Šiandien, kai svarbiausios partijos teatro scenoje jau atliktos, Vincentui Kupriui didžiausią malonumą teikia koncertai, bendravimas su klausytojais tiesiogiai, be teatrinio kostiumo ir akinamų rampos šviesų. Solistui smagu dalytis su publika vokaline ir artistine meistryste, bendrauti muzimuzikos kalba. Drauge su nuolatine koncertų partnere, žmona pianiste Melita Diamandidi parengė ir atliko daugiau nei 300 koncertų, solinių rečitalių; Lietuvoje ir Europos šalyse, JAV, Kanadoje, Australijoje. V. Kuprys - daugelio lietuvių autorių kūrinių pirmasis atlikėjas.

Vincentas Kuprys - vienas Kėdainiečių klubo steigėjų ir ilgametis jo prezidentas, fondo Česlovo  Milošo gimtinė vienas steigėjų, Lietuvos ir Graikijos ekonominio ir kultūrinio bendradarbiavimo draugijos įkūrėjas, Šv. Kazimiero ordino narys, Čekijos Šv. Vaitiekaus (Adalberto) ordino garbės riteris, Lietuvos Gedimino ordino kavalierius, kavalierių draugijos pirmininkas.

Dalia Sverdiolienė, Vincentas Kuprys, Bravissimo, Nr. 4/2007 balandis

 

 

Gerbiamas maestro, viso jūsų jubiliejinio vakaro metu jums akomponavo dvi gražios moterys: žimona Melita Diamandidi ir dukra Eugenija. Prisipažinkit, kuri iš dviejų mylimų moterų jums akompanuoja geriau?

Vincentas. Tegul tai bus mano paslaptis. Neprašykit, neišduosiu. Bet apie tai, kad mano moterys padarė man staigmeną - papasakosiu. Kai vakaro pabaigoje dainavau Mefistofelio ariją, turėjo akompanuoti žmona, tačiau juodvi susikeitė. Pirmąją arijos dalį akompanavo dukra, paskui visai netikėtai prie fortepijono sėdo žmona. Argi aš galiu pasakyti, kuri akompanavo geriau? Jos abi puikiai groja, bet labai skirtingai. O jubiliejaus proga padarė man staigmeną. Puikios mano mergaitės!

 Ar teko tėveliui, jus, Eugenija, vaikystėje su diržu prie pianino varyti?

Eugenija. Tikrai ne. Tėtis dainavo, mama grojo, o operos teatras arba Muzikos akademija man atstojo vaikų darželį, buvo mano antraisiais namais. Tokį "darželį" lankydama ir pati labai norėjau būti scenoje, daryti tai, ką tėvai daro.

Vincentas. Na, nesakyk, kad iš karto nėrei į muzikos pasaulį. Gerai atsimenu, kad buvau nuėjęs "blato" ieškoti pas Salomėjos Nėries mokyklos direktorių. Mat norėjau, kad mano dukrytė gerai išmoktų anglų kalbą. Bet ji, žinoma, padarė savaip. Nieko daug su manimi nesitarusi įstojo į M. K. Čiurlionio meno mokyklą. Vėlgi mano moterų suokalbis...

Eugenija. Toks buvo mano ir mamos sprendimas. Prisipažinsiu, kad nors labai myliu tėtį, savo paslaptis pirmiausia patikėdavau mamai.

Vincentas. Ir dabar tas pats. Jos telefonais kalbasi, elektroninius laiškus viena kitai kasdien rašo, o aš iš dukros tik išgirstu: myliu, myliu... Bet tai juk taip daug! Gal jeigu gyventų ne Šveicarijoje, o Lietuvoje, tų brangių žodžių taip dažnai nesakytų.

Eugenija. Kodėl? Man tėtis visuomet buvo scenos didvyris. Sėdėdavau pirmojoje eilėje ar scenos užkulisiuose ir žavėdavausi, koks jis gražus, aukštas (beveik dvimetrinis). Ir šitas gražuolis bosas yra mano tėvas. O po spektaklio tuoj pat lėkdavau į užkulisius, nes labai norėdavau pačiupinėti tėtį, dar tebevilkintį scenos drabužiais. Mačiau visus spektaklius, kuriuose dainuodavo mano tėtis.

Vincentas. Bet kartą judvi su mama nuėjote į baletą...

Eugenija, Ten niekas nedainavo, o aš sėdėjau ir visą laiką laukiau, kada gi pasirodys mano tėtis. Balete "Daktaras Aiskauda" yra viena tokia scena, kurios metu visi veikėjai eina per Beždžionių tiltą, o apačioje guli toks didelis butaforinis krokodilas. Jis išsižioja, tiltas sutrūksta ir visi personažai sukrenta į apačią. Aš atsisukau į mamą ir sakau: "Tėtis visgi buvo operoje! Jis gi tas krokodilas!" Mažytė aš negalėjau įsivaizduoti, kad operos scenoje gali vykti toks spektaklis, kuriame nedainuotų mano tėtis.

Ar vaikystėje nebuvo per daug muzikos? Ko labiausiai trūko, kai augote?

Eugenija. Augau viena, todėl svajojau turėti vyresnį brolį, bet būtinai vyresnį. Na, o dabar turiu "seserį" - taip juokais vadinu kalytę Lotą, kuri gyvena tevų namuose.

Kada pradėjote dainuoti drauge su tėčiu?

Vincentas. Aš dažnai repetuodavau namie, o dukra, vos išmokusi vaikščioti, jau norėdavo pritarti. Tiesa, į magnetofono kasetę įrašiau ne jos daineles, o pirmąsias sukurtas pasakas.

Eugenija. Tėtis man daug pasakodavo, o aš paskui jas perkurdavau. Kai man sukako šešiolika metų, tėtis tą kasetę padovanojo. Nuostabi dovana. Saugau kaip brangenybę.

Kokią pačią didžiausią išdaigą jums yra iškrėtusi dukra?

Vincentas. Išvažiavo dirbti į Šveicariją. Vienintelė dukra, o gyvena už tūkstančių kilometrų...

Eugenija. Na, tėti, nesakyk, parvažiuoju daižnai. Greitai bus muzikų festivalis "Sugrįžimai" - vėl atvažiuosiu. O tavo gražų jubiliejų jau visa savaitė švenčiame drauge.

Vincentas. Dukros atvykimas man ir yra pati didžiausia jubiliejaus dovana. Ji visada mokėdavo mane pralinksminti. Kartais grįždavau iš Operos teatro pavargęs, blogos nuotaikos. Juk kartais pavyksta padainuoti ariją taip, kaip norėtum, o kartais - ne. Net kai būdavau labai nepatenkintas savo pasirodymu, vos grįždavau namo ir pamatydavau dukrytę - visas blogumas dingdavo. Nors tada ji dar nemokėjo kalbėti, bet vos man įėjus imdavo šypsotis, ir aš su ja sveikindavausi dainele: "Kū-Kū". Vos ūgtelėjusi, ji ir iškrėtė pirmąją išdaigą. Kai atėję į svečius mano draugai paklausė, koks jos vardas, Eugenija atsakė: "Kūka".

Eugenija. Kai mokiausi M. K. Čiurlionio meno mokykloje, man, kaip ir daugeliui, buvo užėjęs noras viską keisti. Buvau penkiolikos metų, gražiai piešiau, norėjau mokytis grafikos, bet mama įkalbinėjo ir toliau mokytis muzikos, o tėtis ją palaikė.

Vincentas. Aš tuomet įtariau, kad Eugenija ką nors įsimylėjo, mačiau, kad jai kažkas darosi, bet jai to nesakiau. Mudu su žmona galop palikome ją ramybėje. Tad galutinį sprendimą priėmė pati. Paskui net reikėdavo varyti nuo pianino, nes buvo baisu, kad persidirbs. Grodavo tiesiog fanatiškai.

Eugenija. Kai dabar tėtis pasako, kad esu gera pianistė, žinau - jis kalba tiesą, ir man dėl to labia smagu. Aš juo visada žavėdavausi, o akompanuoti pradėjau dar tuomet, kai mokiausi Muzikos akademijoje. Tada irgi vyko jubiliejinis vakaras. Pusę koncerto tėčiui akompanavo mama, o kitą pusę - aš. Jaudinausi, bet pavyko.

Vincentas. Dukra kartais mane nustebina savo atradimais. Ji mane pamoko. Esu ne su vienu pianistu atlikęs V. Barkausko "Tris satyrinius paveikslėlius" arba S. Rachmaninovo "Rytą", tačiau Eugenija pagroja taip, kad visas kūrinys suskamba naujai, šviežiai, o aš stebiuosi, kad taip gali būti.

Eugenija. Aš tą pačią programą su vienu dainininku atlieku Šveicarijoje, tad galiu kaskart atrasti ką nors nauja. Na, o akompanuoti tėvui ir dar keistis su mama - tai nepakartojamas jausmas.

Ar tėčiui neskauda širdies, kad vieną dieną dukrą paverš koks nors šveicaras?

Vincentas. Aš labai laukiu anūkų, tad su jos išrinktuoju nekonkuruosiu, tėvui visuomet atsiras vietos dukros gyvenime. Tačiau turiu prisipažinti: kartais žiūriu į savo dukrą ne kaip į savo vaiką ar pianistę, bet kaip į jauną moterį. Ir žaviuosi. Tokia ji man graži. Gal į mane nusidavė (juokiasi)...

Eugenija. Mano tėveliai - labai skirtingi žmonės. Mama turi graikiško kraujo, ir jos temperamentas visai kitoks negu tėčio. Po šio jubiliejinio tėčio vakaro jo bičiuliai pasakė, kad aš esu tarsi jų abiejų vidurys. Turiu graikiško temperamento ir lietuviško grožio. Ir mano vardas turėjo būti Solveiga ar Sonata, tačiau tapau Eugenija - savo senelio graiko garbei...

Kaip Šveicarijoie suaugę vaikai bendrauja su tėvais? Ar tiesa, kad ten tarpusavio santykiai daug šaltesni?

Eugenija. Taip. Man artimesni italai, ispanai ir graikai, nes jie šeimose bendrauja taip pat šiltai, kaip ir mes, lietuviai.

Ar būna akimirkų, kai pasidaro be galo ilgu tėvų namų, Lietuvos?

Eugenija. Būna. Tuomet skambinu mamai, tečiui, bet telefonu visko nepasakysi. O taip norisi pasėdėti su tečiu ar mama ir išgerti kavos...

Tėvai ir vaikai, Edita, 2007 birželis Nr. 6