Vladimiras Valaitis

Vladimiras Valaitis
Operos dainininkas
1923-04-22
Lipeckas
Biografija

Maskvos Vagankovo kapinių uždarame kolumbariume ant vienos nišos lentelės kiek neįprastas užrašas: „Vladimiras Valaitis“. Tai urna su garsaus baritono, Maskvos Didžiojo teatro solisto, Rusijos liaudies artisto, tam tikra prasme mūsų kraštiečio palaikais.

Kas šis žmogus, vieno garsiausių pasaulio teatrų scenoje žavėjęs tūkstančius operos mėgėjų ir kone visai nežinomas šalyje, su kuria buvo susijęs pavarde ir genais?

Šiandien jau vargu ar besužinosime, kaip Ukrainos Vinicos srities Sitkovcų mieste po pirmojo pasaulinio karo atsidūrė lietuvis geležinkelininkas Antanas Valaitis. Būtent čia, Sitkovcuose, jis sutiko savo antrąją pusę, kilusią iš dabartinės Rusijos Lipecko srities Kazinkos kaimo. 1923 metų balandžio dvidešimt antrąją Valaičiams gimė sūnus Vladimiras. Jaunos šeimos namuose visi dainavo ir grojo liaudies instrumentais, o vakarais susijungdavo į orkestrą. Jau ankstyvoje vaikystėje Vladimiras pradėjo skambinti gitara, mandolina, balalaika, domra, bet apie muzikanto profesiją niekada negalvojo.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ką tik vidurinę mokyklą baigęs jaunuolis buvo mobilizuotas į kariuomenę, mokėsi į Taškentą perkeltoje Charkovo karo aviacijos ryšių mokykloje. 1942 metų lapkritį, įveikęs pagreitintą vos metus trukusį kursą pateko į Stalingrado katilą – vienas žiauriausiųjų karo kautynių. Tačiau likimas Vladimirui buvo gailestingas, jis per Ukrainos pietus, Moldovą, Rumuniją, Bulgariją, tuometinę Jugoslaviją nužygiavo iki pat Austrijos sostinės Vienos. Laisvalaikiu savo puikiu balsu dažnai linksmindavo draugus, šie praminė jį „mūsų Šaliapinu“.

Po karo Vladimiras Valaitis tapo 3-iojo Ukrainos fronto dainų ir šokių ansamblio solistu. 1946 metais, gavęs pirmąsias pokariu atostogas, išdrįso dalyvauti Charkovo konservatorijos perklausoje ir buvo priimtas studijuoti. Deja, ansamblio vadovybė savo šaunaus solisto nepaleido ir svajones rimtai mokytis muzikos teko atidėti net iki 1952 metų.

1957-aisiais su pagyrimu baigęs Charkovo konservatorijos Solinio dainavimo fakultetą, Vladimiras iš karto buvo pastebėtas ir pateko į Maskvos Didžiojo teatro stažuotojų grupę, o netrukus pradėjo dainuoti solidžiausiuose teatro pastatymuose. Pirmasis ir aukštų įvertinimų sulaukęs buvo ypač sudėtingas, tragiškas Džančoto Malatestos vaidmuo Sergejaus Rachmaninovo operoje „Frančeska da Rimini“, kurią Didžiajame teatre pastatė Borisas Pokrovskis.

Tiesa, į trupę V. Valaitis pateko kaip aukštasis bosas, tačiau netrukus paaiškėjo, kad yra baritonas ir per ketvirtį amžiaus teatre sudainavo daugumą ir dramatinio, ir lyrinio baritono partijų: Tomskį, Oneginą, grafą Almavivą, Mazepą, kunigaikštį Igorį, Jagą, Markizą Pozą, Rigoletą, Skarpiją... V. Valaitis Didžiojo teatro scenoje sukūrė per penkiasdešimt įvairiaplanių personažų. Tai visada buvo gyvi žmonės, o ne operinės kaukės – ekspansyvusis Fordas G. Verdi „Falstafe“, vyriškasis Eskamiljas G. Bizet „Karmen“, klastingasis Amonasras „Aidoje“. Ilgai Vladimiras buvo vienintelis grafo Almavivos partijos atlikėjas Mozarto operoje „Figaro vedybos“, kurios premjera įvyko 1958 metais. Neginčijama artisto sėkme tapo Skarpijos vaidmuo G. Puccini „Toskoje“ 1971 metais, ši opera Didžiojo teatro repertuare be pakeitimų išsilaikė beveik trisdešimt metų.

V. Valaičiui teko dalyvauti įrašant R. Ščedrino savotiška muzikine kalba sukurtą operą „Mirusios sielos“, ten jis atliko nedidelį Prokuroro vaidmenį. S. Prokofjevo „Kare ir taikoje“ Vladimirui skirtingais laikotarpiais teko kurti generolo Rajevskio, daktaro Metivjė ir prancūzų karininko vaidmenis. Nors liko palyginti nemažai solisto įrašų, tačiau daugiausiai tai rusų kompozitorių kūriniai, dainos bei ne visada pagrindinės operų partijos. Ir vis dėlto tūkstančiai Didžiojo teatro lankytojų kaip mažą stebuklą vis dar prisimena nedidelę Marinos ir Rangoni sceną M. Musorgskio operoje „Borisas Godunovas“, kur kartu su Vladimiru švytėjo unikalioji Jelena Obrazcova. N. Rimskio-Korsakovo „Caro sužadėtinėje“ jis sukūrė vieną geriausiųjų savo vaidmenų Grigorijų Griaznojų, scenoje buvo su garsiausiais to meto solistais Tamara Siniavskaja, Galina Višnevskaja, Irina Archipova, Vladimiru Atlantovu, Jevgenijumi Nesterenka... Su Galina Višnevskaja triumfavo Giacomo Puccini „Toskoje“.

V. Valaičio Rigoletą gražiai prisiminė jo kolega tenoras Vladimiras Ivanovskis: „Partija reikalauja galingo balso ir kartu gebėjimo dainuoti minkštai, lyriškai... Kad galėtum dainuoti Rigoletą, reikia būti nepaprastai temperamentingam artistui. V. Valaitis užduotį įveikė sėkmingai, taip įrodydamas aukštą savo profesionalumą.“

Legendinis dirigentas Borisas Chaikinas apie pagrindinį Didžiojo teatro baritoną V. Valaitį žurnale „Sovetskaja muzika“ 1964 metais rašė: „Valaičiui visada buvo būdingas kūrybinis jaudulys, gerai įvaldęs vokalinę techniką, jis nuogai technikai niekada nepatikėdavo nė vienos natos, kol neapvilkdavo muzikos nuoširdumu. Išoriškai jis visada santūrus, gal todėl ir jo dainavimas, ir vaidyba išskirtinai vyriška.“ Garsusis dirigentas nemažai dirbo su solistu, kartu rengė artisto biografijoje ypač reikšmingą R. Wagnerio operą „Skrajojantis olandas“, D. Kabalevskio „Rekviem“.

Kaip po keliolikos metų rašė vienas Rusijos muzikos kritikas, V. Valaičiui buvo svetimi operai neretai būdingi štampai. „Jis visada vyriškas ir įtikinamas, siekia būti kiek įmanoma paprastas ir natūralus.“

Paskutinis solisto Didžiajame teatre sukurtas vaidmuo buvo Jagas 1978 metais Boriso Pokrovskio pastatytoje G. Verdi operoje „Otelas“.

Solisto karjerą Vladimiras Valaitis baigė 1980 metais, kurį laiką dar vadovavo stažuotojų grupei. Mirė 1987 metų gegužės antrąją, sulaukęs vos šešiasdešimt ketverių. Maskvoje liko jo žmona ir duktė, bet apie jas nėra jokių žinių...

Rašinį norėčiau baigti neaprėpiamose interneto platybėse rastu bevardžio melomano komentaru: „Neseniai per radiją išgirdau archyvinį P. Čaikovskio operos „Pikų dama“ įrašą. Visus solistus atpažinau, viskas man patiko. Bet Tomskio partija buvo sudainuota taip lygiai, su tokiu ekspresyvumu, kad nejučiomis pagalvojau, kaip būtų gera ir šiandien teatro trupėje turėti tokį tvirtą baritoną. Ir kaip nustebau išgirdęs, kad Tomskio partiją dainavo Vladimiras Valaitis, visiems laikams įėjęs į Didžiojo teatro istoriją.“

 

Alvidas JANCEVIČIUS. Užmiršti vardai. LIETUVIŠKA PAVARDĖ ... 

 

 

„Toska“, Skarpija: https://www.youtube.com/watch?v=y7Od2M6EkO0

„Don Karlas“, Rodrigo mirties scena: https://www.youtube.com/watch?v=bOrrVZ7LpMw

„Don Karlas“, Don Karlas (Zurabas Andžaparidzė) ir Rodrigo: https://www.youtube.com/watch?v=B3zJPVtU94g

Filmas opera „Jolanta“, 1963: https://www.youtube.com/watch?v=-3v6aTEWlkM,

fragmentas su Valaičiu: https://www.youtube.com/watch?v=CnsPeQvk2q4

 „Pikų dama“ (Atlantovas, Milaškina, Levko, Valaitis, 1974): https://www.youtube.com/watch?v=HrhAEJbupJY

 

Vaizdo įrašų galerijos

Vladimiras Valaitis