Zigmas Žukas

Kontrabosininkas
Gimimo data: 1925-07-14
Meno kūrėjo statusas

Meno kūrėjo statusas suteiktas 2005-11-11

LR Kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-513

Biografija

Zigmas Žukas (t. b. Zigmundas), Kazio, (Kazimiero) gimė 1925 07 14 Švėkšnoje (Tauragės apskritis), vargonininko šeimoje. Tėvas Jonas Žukas Švėkšnos „Saulės“ gimnazijoje dėstė muziką ir vadovavo chorui.
Nuo 1930 Zigmas Žukas mokėsi pradžios mokykloje, vėliau – „Saulės“ gimnazijoje, kurią baigė 1942. 
1942 06 15 įstojo į Kauno konservatorijos vargonų klasę (vadovas tėvas Jonas Žukas). Vokiečių okupacijos metais 1942 06 15 Lietuvoje uždarius visas aukštąsias mokyklas, Zigmas sugrįžo pas tėvus ir dirbo 5,5 ha žemės ūkyje.
1944 10 01 atkūrus tarybų valdžią Lietuvoje, dirbo pradinėje mokykloje Kurmių kaime. Švietimo skyriaus įsakymu, 1945 09 01 buvo paskirtas Švėkšnos vidurinės mokyklos muzikos dėstytoju ir choro vadovu. 
1947 05 01 grįžo į Kauno konservatoriją mokytis vargonų specialybės pas prof. N. Martikonį. Po pusmečio, panaikinus vargonų klasę, keičia specialybę ir toliau mokslą tęsia kontraboso klasėje pas dėstytoją Kajetoną Leipų. 
1948 atvyko į Vilnių ir specialybės žinias gilino Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. 
1953 06 15 baigia Lietuvos valstybinę konservatoriją; jam suteikiamas orkestro artisto, kontrabosininko solisto kvalifikacija. 
1955 10 01 Z. Žukas pakviečiamas dirbti koncertmeisterio padėjėju į A. Klenickio vadovaujamą Lietuvos radijo simfoninį orkestrą. 
1957 orkestrą perkėlus į Lietuvos filharmoniją, 1958 05 09 Lietuvos radijuje buvo įsteigtas Lengvosios muzikos orkestras, kuriame Z. Žukas iki 2001 09 01 dirbo artistu kontrabosininku, kartu eidamas ir orkestro inspektoriaus pareigas. 1960-1970 Z. Žukas kartu dirbo Valstybinio operos ir baleto teatro orkestre.

Svarbi Z. Žuko pedagoginė veikla. Nuo 1960 09 01 apie 50 metų jis dėstė kontraboso specialybę Vilniaus konservatorijoje (anksčiau J. Tallat-Kelpšos vardo aukštesnioji muzikos mokykla).
1949-1966 Vilniaus dešimtmetėje muzikos mokykloje (dabar M. K. Čiurlionio menų gimnazija) dirbo akompaniatoriumi-koncertmeisteriu, o nuo 1966 iki 1968 - kontraboso specialybės dėstytoju. 
1983 – 1987 kontraboso specialybę dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Jo klasėje mokėsi ir ją baigė gausus būrys dabar muzikinei visuomenei žinomų kontrabosininkų:
V. Jacunskas - Lietuvos kamerinio orkestro koncertmeisteris;
E. Šmakovas – Nacionalinio simfoninio orkestro artistas;
J. Paulikas - Nacionalinio simfoninio orkestro artistas;
O. Ramonas – Valstybinio simfoninio orkestro artistas;
N. Virakas – Vilniaus konservatorijos absolventas;
V. Mačiulis – Šiaulių big bendo orkestro artistas;
V. Nivinskas – Lietuvos muzikos ie teatro akademijos džiazo skyriaus dėstytojas;
A. Kazlauskas - Vilniaus konservatorijos absolventas, Klaipėdos muzikinio teatro simfoninio orkestro artistas;
V. Prieskiens - Nacionalinio simfoninio orkestro artistas;
S. Zubrys – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro simfoninio orkestro koncertmeisteris;
L. Šinkarenka – Dvariono muzikos mokyklos dėstytojas;
G. Bendoraitis - Valstybinio simfoninio orkestro koncertmeisteris;
D. Ležinskas - Valstybinio simfoninio orkestro kontrabosininkas;
D. Jovaiša - Valstybinio simfoninio orkestro kontrabosininkas;
K. Rėklys – ilgametis estradinių ansamblių kontrabosininkas.
P. Simaitis – operos teatro, nacionalinio simfoninio orkestro ir kamerinio orkestro artistas, 1984-1986 muzikos ir teatro akademijos dėstytojas. Jis grojo Lietuvos kameriniame orkestre, surengė keletą solinių koncertų, švietėjiškų koncertų „Popietė su kontrabosu“ (Petras Simaitis grojo kontrabosu, o jo pedagogas Zigmas Žukas – fortepijonu) Vilniaus konservatorijoje, Panevėžio konservatorijoje, Šiaulių konservatorijoje ir Klaipėdos E. Balsio menų gimnazijoje ir kt. 
Nuo 1996 Z. Žukas koncertavo įvairiuose Lietuvos miestuose: 1996 01 06 Šiaulių konservatorijos didžiojoje salėje; 1996 02 10 - Vilniaus konservatorijos salėje; 1996 m. balandžio mėn. - Šilutės vaikų muzikos mokykloje; 1996 m. balandžio mėn. - Panevėžio muzikos mokykloje; 1996 m. balandžio mėn. - Klaipėdos E. Balsio muzikos gimnazijoje; 1996 m. balandžio mėn., minint Linkuvos 700 m. jubiliejų,- kultūros namų salėje; 2005 - Žydų bendruomenės Jašos Heifeco salėje.

1963-1965 grojo Lietuvos kameriniame orkestre. Su pasaulinio garso maestro smuikininku ir dirigentu Jehudžiu Menuhinu Z. Žukas, kaip Lietuvos kamerinio orkestro atlikėjas, koncertavo Pietų Afrikos Respublikoje, Austrijoje, Vokietijoje. Su Mstislavu Rostropovičiumi – Prancūzijoje ir Ispanijoje. Lietuvos kamerinio orkestro vadovas S. Sondeckis Z. Žuką vertino kaip aukščiausios kvalifikacijos kontrabosininką ir dažnai kviesdavo dalyvauti ne tik atsakinguose koncertuose Lietuvoje, bet ir gastrolėse užsienyje. Lietuvoje jis dalyvavo atliekant visus J. S. Bacho klavyrinius koncertus su pianiste T. Nikolajeva, visus W. A. Mozarto koncertus ir juos įrašant plokštelėse -  su pianistu V. Krainevu. Kaip Lietuvos kamerinio orkestro atlikėjas, Z. Žukas dalyvavo gastrolėse Švedijoje, Belgijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Pietų Afrikos respublikoje. Keletą plokštelių, diriguojant S. Sondeckiui, Z. Žukas yra įrašęs su trimitininku T. Dokšiceriu.
Daug kartų ruošdami kamerines ansamblines programas (W.A. Mozarto, F. Schuberto, L. van Beethoveno, D. Shostakovich kvintetus, sekstetus, septetus) Z. Žuką kvietė Lietuvos ir Vilniaus kvartetai. Į premjerinius spektaklius Z. Žuką kviesdavo Klaipėdos muzikinis teatras, talkinti koncertuose ir gastrolėse – Lietuvos muzikos akademijos simfoninis orkestras.
Kaip puikų atlikėją kontrabosininką Z. Žuką vertino daugelis kolektyvų vadovų – dirigentų, kameriniai ansambliai, jis buvo dažnai kviečiamas dalyvauti atsakingiausiuose koncertuose Lietuvoje ir užsienyje. Z. Žukas muzikavo su pasaulinio garso smuikininkais D. Oistrachu, L. Koganu, G. Kremeriu, V. Spivakovu, V. Tretjakovu, J. Rachlinu; violončelininkais - D. Šafranu, N. Gutman, D. Geringu.
1975, švenčiant 50 metų jubiliejų, atlikėjui buvo suteiktas respublikos nusipelniusio artisto vardas. 

 

Publikacijos

Laikas - tarytum vandens srovė, pratekanti neužčiuopiamai, nusinešdama su savimi minėtinus atsitikimus, faktus, įvykius. Laikas eina, likimas dėlioja gyvenimo kelius, bet praeitis alsuoja šalia mūsų, tik reikia karts nuo karto ją prisiminti, kad neprarastume to, kas jau tapo mūsų kultūros istorija.

Žmogaus gimtadienis - tai tiesiog slenkstis kelyje iš praeities į ateitį, puiki proga šiek tiek paklaidžioti ir prisiminti praeitį.

Zigmas Žukas - žinomas muzikantas, kontrabosų maestro, scenos artistas, aktyvus visuomenininkas, pedagogas, šiemet švenčiantis 90-metį. Su jubiliatu galėtum kalbėtis ir kalbėtis, prirašytum storiausią knygą - toks spalvingas jo ilgas gyvenimas.

Tėvas - pirmaujantis vargonininkas Žemaitijoje

Zigmas Žukas gimė 1925 m. liepos 14 d. Švėkšnoje, Tauragės apskrityje, vargonininko Kazimiero ir Barboros Žukų šeimoje. Jubiliato tėvas - Kazimieras Žukas, Švėkšnoje įmynęs ganėtinai ryškų pėdsaką, tik gaila, nepelnytai primirštas, net ir A.Rugytės monografijoje „Švėkšna“ paminėtas trumpute žinute.

K.Žukas buvo susituokęs du kartus. Pirmojoje santuokoje susilaukė penkių vaikų. Būdamas našlys, 1919 m. vedė antrą kartą, antroje santuokoje gimė trys vaikai.

K.Žukas, mokslus baigęs Varšuvos vargonininkų mokykloje, 16 metų vargonavęs Ramygaloje, pakviestas prelato J.Maciejausko 1900 m. atvyko vargonauti Švėkšnon, čia išbuvo 36 metus. Aktyvus visuomenininkas, pedagogas, nuo pat gimnazijos įkūrimo Švėkšnoje dėstęs muziką (1919-1936), puikus chorvedys, režisierius ir politinis veikėjas, doras ir pareigingas žmogus, mėgęs jaunimą ir su juo mielai bendravęs. Buvo pirmaujantis vargonininkas Žemaitijoje, sugebėjęs suburti geriausią chorą apylinkėje. Už visuomeninę veiklą valdžios apdovanotas Veikėjo pensija, bet pasikeitus politinei situacijai, neilgai ja džiaugėsi.

 

1943 m. darytoje nuotraukoje - švėkšniškiai: sėdi A.Škėrys, Elena Žukienė (brolio Jono Žuko žmona) su sūnumi Algiu, tėvo K.Žuko antroji žmona Barbora su anūku Algiu Delininkaičiu ant kelių, tėvas K.Žukas, ilgametis Ųvėkšnos vargonininkas ir gimnazijos mokytojas, ir gimnazijos kapelionas kun. Petras Lapelis; stovi Zigmas Žukas, garsusis kontrabosininkas, jo brolis Jonas Žukas, vargonininkas, sesuo Eugenija ir jos vyras Vaclovas Delininkaitis.
 

Brolis - vargonininkas virtuozas


Būtina paminėti ir dar vieną iškilią, muzikai atsidavusią asmenybę, Zigmo vyresnįjį brolį Joną Žuką (1907-2004), ypatingu dvasingumu, inteligencija ir profesine kompetencija pasižymėjusį vargonininką virtuozą, studijavusį Kauno konservatorijoje pas Juozą Naujalį, vėliau - Paryžiaus konservatorijoje įgijusį aukščiausio laipsnio diplomą, užtikrinusį šiam vargonų virtuozui puikią karjerą.

Deja, planus pakoregavo sovietų okupacija, privertusi J.Žuką emigruoti į Vokietiją, vėliau - į JAV. Fenomenalios atminties bei virtuozinės technikos vargonų maestro, grįžęs į Lietuvą po puikiai užbaigtų studijų Paryžiuje 1937-aisiais, nieko nelaukdamas įsitraukė į koncertinę ir pedagoginę veiklą. To meto spauda netruko atkreipti dėmesį į jo vargoninius koncertus Kauno Jėzuitų ir Įgulos bažnyčiose, įnešusius gaivų Prancūzijos dvelksmą į besiniaukstančias prieškario nuotaikas.

Deja, visa tai truko neilgai - iš dviejų pusių užklupo naikinanti stichija, kurios akivaizdoje teko spręsti, kur glaustis. Gresiant sovietinei okupacijai, J.Žukas buvo tarp tų, kurie pasitraukė į Vakarus ir daugiau niekad Lietuvos neišvydo.

Tiek Vokietijoje, tiek vėliau JAV, jo dėmesys buvo skirtas lietuvių bendruomenėms, vargonavimui šv. Mišių, reikšmingų tautinių švenčių metu. Jis dažnai grodavo jubiliejinėse iškilmėse, naujų vargonų lietuviškose parapijose atidarymuose, išeivijos lietuvių radijo programose. Ne kas kitas, o jis buvo pakviestas vargonuoti ir Lietuvos krikšto 600-ųjų metinių minėjimo iškilmėse.
Apie iškilų vargonų virtuozą reikėtų atskiro rašinio.

Dirbo garsiausiuose Lietuvos orkestruose

Nuo vaikystės vaikus lydėję muzikos garsai, nes namuose buvo du puikūs instrumentai: fortepijonas ir maži vargonėliai (fisharmonija), gal ir buvo akstinas, nulėmęs Zigmui Žukui rinktis muziko kelią.

Z.Žukas 1942 m. baigė Švėkšnos „Saulės“ gimnaziją, buvo 12-osios laidos abiturientas. Nuo 1947 m. tapo Kauno konservatorijos prof. N.Martinonio vargonų specialybės studentu. Po pusmečio, likvidavus vargonų klasę, keičia specialybę ir toliau mokslą tęsia kontraboso klasėje pas dėstytoją K.Leipų. 1953 m. baigia Lietuvos valstybinę konservatoriją, jam suteikiama orkestro artisto, kontrabosininko solisto kvalifikacija.

1955 m. Z.Žukas pakviečiamas dirbti į Lietuvos radijo simfoninį orkestrą. 1957 m. orkestrą perkėlus į Lietuvos filharmoniją, 1958 m. Lietuvos radijuje buvo įsteigtas Lengvosios muzikos orkestras, kuriame Z.Žukas iki 2001 m. dirbo artistu kontrabosininku, kartu eidamas ir orkestro inspektoriaus  pareigas. 1960-1970 m. Z.Žukas dar dirbo Valstybinio operos ir baleto teatro orkestre. Nuo 1996 m. - Lietuvos muzikų sąjungos narys.


Kaip puikų atlikėją kontrabosininką Z.Žuką vertino daugelis kolektyvų vadovų - dirigentų, kameriniai ansambliai, jis buvo dažnai kviečiamas dalyvauti atsakingiausiuose koncertuose Lietuvoje ir užsienyje.


Su pasaulinio garso maestro, šviesaus atminimo smuikininku ir dirigentu Jehudžiu Menuhinu Z.Žukas, kaip Lietuvos kamerinio orkestro atlikėjas, koncertavo Pietų Afrikos Respublikoje, Austrijoje, Vokietijoje. Su kitu didžiuoju maestro violončelininku ir dirigentu Mstislavu Rostropovičiumi - Prancūzijoje ir Ispanijoje. Z.Žukas muzikavo su pasaulinio garso smuikininkais D.Oistrachu, L.Koganu, G.Kremeriu, V.Spivakovu, V.Tretjakovu, J.Rachlinu, violončelininkais D.Šafranu, N.Gutman, D.Geringu.

Lietuvos kamerinio orkestro vadovas S.Sondeckis jubiliatą vertino kaip aukščiausios kvalifikacijos kontrabosininką ir dažnai kviesdavo dalyvauti ne tik atsakinguose koncertuose Lietuvoje, bet ir gastrolėse užsienyje. Lietuvoje jis dalyvavo atliekant visus J.S.Bacho klavyrinius koncertus su pianiste T.Nikolajeva, visus V.A.Mocarto koncertus ir juos įrašant plokštelėse - su pianistu V.Krainevu.

Kaip Lietuvos kamerinio orkestro atlikėjas Z.Žukas dalyvavo gastrolėse Belgijoje, Šveicarijoje, Švedijoje, Vengrijoje, Lenkijoje. Keletą plokštelių, diriguojant S.Sondeckiui, Z.Žukas yra įrašęs su pasauline įžymybe - trimitininku T.Dokšiceriu. 

Daug kartų ruošti kamerines ansamblines programas (V.A.Mocarto F.Šuberto, L.Betchoveno, D.Šostakovičiaus kvintetus, sekstetus, septetus) Z.Žuką kvietė Lietuvos ir Vilniaus kvartetai. Į premjerinius spektaklius Z.Žuką kviesdavo Klaipėdos muzikinis teatras, talkinti koncertuose ir gastrolėse - Lietuvos muzikos akademijos simfoninis orkestras.

1975 m. Zigmui Žukui suteiktas Lietuvos nusipelniusio artisto garbės vardas, 2005 m. LR Kultūros ministro įsakymu suteiktas Meno kūrėjo statusas.

Labai svarbi ir Z.Žuko pedagoginė veikla. Beveik 50 metų, nuo 1960 m., jis dėstė kontraboso specialybę Vilniaus J.Tallat - Kelpšos konservatorijoje. 1983-1987 m. kontraboso specialybę dėstė Lietuvos muzikos akademijoje. Jo klasėje mokėsi ir ją baigė gausus būrys dabar muzikinei visuomenei žinomų kontrabosininkų.

Tėčio įskiepyta meilė muzikai nulėmė ir dukters Giedrės gyvenimo kelią - G.Mockuvienė muzikos pasaulį atveria vaikams ir jaunimui Šilutės Pamario pagrindinėje mokykloje.

Žukų šeimos darbai - didūs Švėkšnos kultūros paminklai

Z.Žukas - lyg daugiašakis ąžuolas į Lietuvos kultūrą tvirtai įleidęs šaknis, kurio nepajėgė išjudinti jokios gyvenimo audros. Stebėtina, kad šioje plačiašakėje asmenybėje, tame daugiašakiame ąžuole, telpa tiek daug: žmogus, muzikantas, visuomenininkas, pedagogas, socialinių ir kitokių problemų sprendėjas ir t.t.

Kazimiero, Jono bei Zigmo Žukų darbai ir pasiekimai - didūs Švėkšnos istorijos ir kultūros paminklai, kurių nei laikas, nei gyvenimo audros neįstengs sunaikinti. O kruopščiai sukauptas asmeninis J.Žuko archyvas, jame esantys laiškai, koncertų programos, straipsniai, nuotraukos, dokumentai byloja apie šias spinduliuojančias dvasingumu, meile muzikai, menine ir profesine kompetencija bei pagarba žmogui asmenybes ir leidžia prisiliesti prie praeities, iš arčiau pažinti tai, kas iškilu ir amžina, kas nesibaigia vien žemiškuoju žmogaus gyvenimu.

 

Violeta Astrauskienė
Publikuota 2015-07-17 "Šilutės naujienose"

 

Straipsniai

Audronės Žigaitytės pokalbis su Zigmu Žuku

2016 metų gegužės mėnuo

 

A. Ž. Mano laikų kontrabosininkas fortepijonu nepagrotų. O Jūs pas maestro S. Sondeckį iš klausos grojote.

Z. Ž. Matot, mano tėtis vargonininkas. Mane anksti išmokė Liudvigo mišias pagroti vargonais.

A. Ž. O ką reiškia Liudvigo mišios?

Z. Ž. Tai kompozitorius. Labai gražios mišios; man atrodo, bažnyčiose po šiai dienai atliekamos. Aš gaidas pažinojau.

A. Ž. Tai kiek Jums buvo metų?

Z. Ž. Na, kiek metų? 1942 metais aš įstojau į Kauno konservatoriją, jau tada iš gaidų grojinėjau.

A .Ž. O kada įstojote į vargonus?

Z. Ž. Į vargonus įstojau pas Joną Žuką, savo brolį, o privalomą fortepijoną lankiau pas poną Jakubėną. Bet mokymasis neilgai tęsėsi: kovo mėnesį vokiečiai uždarė visas aukštąsias mokyklas. Aš grįžau į Švėkšną, tėvas turėjo 5 ha žemės, reikėjo ir arti, ir akėti, ir pjauti, ir mėšlą mėžti, ir bulves sodinti, žodžiu, visus šiuos darbus gerai mokėjau. 1944 metais grįžo senoji sistema, reikėjo kažką daryt. Paskutiniaisiais metais vokiečiai jau gaudė į kariuomenę. Tekdavo ir ant šieno pramiegoti; rudenį, kai suveždavo iškultus rugius ar kviečius, įsirengdavom slėptuves ir ten keletą naktų pabūdavom. 1944 metais apie spalio vidurį grįžo buvusioji valdžia ir prasidėjo kitas gyvenimas. Trūko specialistų, nes jų labai daug pabėgo į Vakarus. Tėvo buvo platūs ryšiai, gal 16 - 18 šeimų suvažiavo. Nelabai beturėjom ką valgyti. Reikėjo ieškotis darbo. Sutinku Bliūdžių, sako: „Zigmai, ar nenori Kurmiuose (9 km nuo Švėkšnos) padirbėt, vedėju pabūsi“. Mokytojavau pusantrų metų. Turėjau dviratį, kai geras oras, pas mamą atvažiuodavau. Paskui Švėkšnoje reikėjo muzikos mokytojo - čia padirbau kokius dvejus - trejus metus. Ir sportu užsiimdavau, ir futbolą žaisdavau, ir krepšinį, buvo entuziastingų jaunuolių, gražiai praleisdavom laiką. Atėjo 1947 metai. Pagalvojau, ką man mokykloje su ta muzika užsiimti, su choru dirbt reikia, repetuoti reikia, ne kažką mokėjo, ėmiau ir išvažiavau į Kauną. Konservatorijoj per egzaminus perklausė, pasakė, kad mane prisimena, ir priėmė. Labai gerą fortepijono dėstytoją turėjau - neypatingai griežta, bet reikli. Ji įskiepijo tokį norą! S. Sondeckis irgi nepaprastai ją gyrė. Prie vargonų prieiti neleido: valdžia žinojo, kad po naujųjų metų konservatorijoj vargonų nebebus. Taip ir buvo: atėjo žiemužė, kovo mėnesį reikėjo pasirinkti. Pasiūlė fortepijono specialybę. Kontrabosininkas Vilnonis sako: „Zigmai, mesk tu fortepijonus, ateik į mano klasę, aš tau duosiu smičių“ Juokais pabandom, mane pagiria. Mane nuvedė pas dėstytoją Kajetoną Leipų. Leipus pažiūrėjo į mano rankas ir pasakė, kad paima. Ten jau Vilnonis mokėsi, dar pora buvo. Gavau gaidas, supažindino su pozicijom. Davė Beethoveno menueto gaidas - pažiūrėjau, išeina. Davė etiudų, pora gamų. Gegužės mėnesį visiems buvo perklausa – atrinko, kam siūlyti važiuoti į Vilniaus konservatoriją, kam ne. Iškabino sąrašus – Zigmas Žukas yra. Skapo gatvėje buvo bendrabutis. Pradėjom naują vagą, naujas bėdas. Buvom jauni, užsidirbti reikėjo, nedidelės buvo stipendijos. Toks smuikininkas sako: „Zigmai, tu fortepijonu truputį groji, ateik į restoraną“. Nuėjau, mane maloniai priėmė, pora sykių per savaitę nueidavau. Konservatorijoj buvo rimtas darbas, rimtos perklausos, egzaminai.

A. Ž. Yra palyginamas kontrabosas su žmona. Ar matote žmonos ir kontraboso panašumą?

Z. Ž. Čia baisiau, negu žmona. Per sunkus instrumentas, sunku išgauti gerą garsą, reikia gerai įvaldyti techniką, reikia su juo gerokai paišdykauti. Tenka ilgai žaboti, kol jis pasiduoda. Šiaip tai sekėsi neblogai, priėjau iki valstybinių egzaminų. Kaip visada, buvo atstovas iš Maskvos, aš gan gerą programėlę surežisavau, paėmiau B. Dvariono "Prie ežerėlio", pats prisitaikiau. B. Dvarionas paklausęs sako: „Kas čia per stebuklas. Aš rašiau smuikui, o tu čia su tokiu dideliu instrumentu tą patį groji. Jeigu nori groti solo, reikia gauti plonas stygas“. Iš kur tais laikais tu gausi tokias stygas – nieko nebuvo. Prisėlindavau prie arfistės, maloniai paprašydavau, duodavo pirmas tris stygas: jas pašlifuoju, pašlifuoju...

A. Ž. Kuri čia tokia dosni buvo - Skripkauskienė ar Chetagurova?

Z. Ž. Kai dirbau radijo komitete, ten turėjau pažįstamą arfistę. Bet daugiausia gaudavom iš Chetagurovos. Ukrainos viename mėsos kombinate gamindavo žemutines stygas. Bet kai jas užkeli tonu aukščiau, viskas žviegia - irgi negerai. Paskui teatras iš Austrijos gaudavo stygas – firmines, metalines. Dabar asortimentas padidėjęs, įvairiausi metalų lydiniai. Dabar kontrabosininkams malonumas groti. O tais laikais tai buvo kančia.

A. Ž. Jūs mane pataisysite, jei ko nors neįvardinsiu: lengvosios muzikos orkestras, lengvosios muzikos ansambliai - kokių tik nebuvo, ir su Girijotu, ir su Feliksu Bajoru, operos orkestras, nacionaliniam orkestre filharmonijoj irgi matydavau. Šiandien mes neįsivaizduojam, kad pop muzikos atlikėjas galėtų groti Beethoveną. O kaip tada?

Z. Ž. Taip yra, nes klasikinės muzikos grojikui sunkiau pagroti tą lengvąją muziką.

A. Ž. O kas toj lengvojoj muzikoj taip sudėtinga?

Z. Ž. Lengvoji muzika labai įdomus pyragas, jinai sugalvota negrų. Nuo jų prasidėjo įvairūs sąskambiai, nebebuvo disonansinių skambesių. Barokas, klasika nebetenkino. Prancūzijoj prasidėjo prancūziškos manieros. Ir Ravelis, ir visa eilė, jūs galit išvardinti daug.

A. Ž. Maestro, kur Jūs negrojot?

Z. Ž. Radijuj grojau, restoranuose grojau, karininkų namuose grojau šokiuose...

A. Ž. Operoj grojot?

Z. Ž. Opera - tai rimtas dalykas, dalyvavau konkurse. Apie trejus su puse metų man leido groti be repeticijų: aš privalėjau į premjerinę peržiūros repeticiją ateiti ir jau spektaklyje kitą dieną groti. Mokėjo mažai - tris su puse rublio už spektaklį. Vaikai augo, buto nebuvo. Aš labai daug dirbau. Nemažai užsidirbdavau akompanuodamas balete. Keldavausi pusę šešių, kiekvieną rytą septintą valandą prasidėdavo pamokos. Dvi valandas ten, paskui važiuodavau į radiją. Aš pas Sabaliauskaitę dirbau, pas Jovaišaitę, pas Kunavičių - pas visus asus.

A. Ž. Ir baletas, ir opera - ko Jūs gyvenime nedarėt?

Z. Ž. Beprotiškai daug: ir nevalgęs, ir nemiegojęs, ir sušalęs. Reikėjo iš vieno orkestro bėgti į kitą, dar vakare šokiams pagroti.

A. Ž. Nepavydite dabartiniams?

Z. Ž. Ką ten pavydėti, kiekvienam vabalui, kaip sako, yra sava žemės vietelė.

A. Ž. Na, o malonumo toje muzikoje radot?

Z. Ž. Radau. Dabar mano repertuare Chopinas, mėgstu jį pagroti.

Z. Ž. Jūs labai daug dirigentų matėt. O kuris dabar ateina į galvą kaip „och dirigentas?“

Z. Ž. Kiekvieną naktį žiūriu Mezzo. Kas ten per orkestrai, kas per dirigentai, kokios jų atmintys, be partitūros kūrinius diriguoja! Išsigimę žmonės gerąja prasme.

A. Ž. Kaip Jūs vertinat dabartinius tų orkestrų muzikantus? Kuo jie kitokie, negu jūs buvot?

Z. Ž. Pinigai viską daro. Ten žmonės groja laisvai, laisvai eina, laisvai gyvena. Bet koks jų profesijos lygis? Jie dirba beprotiškai daug. Jūs pažiūrėkit, kaip skamba pučiamieji, jokio pikto garso nėra, viskas minkšta.

A. Ž. O tas piktas garsas, iš kur jis būna?

Z. Ž. Tai dėl prastos atlikėjų kvalifikacijos. Juk ten surinkti visi talentai. Seni žmonės, po 80 metų, bet pažiūrėkit, kaip jie groja. Mums čia nėra kuo lygintis. Mezzo taip protą išvalė, kad tik lįsk į tą bačką ir negrok. Pas mus geri orkestrai. Ir akademija labai gerai paruošia žmones. Bet paskui tie žmonės įklimpsta į pragyvenimo purvą, iš čia ir nemiga, ir nervai. Muzikantas turi būti atleistas nuo didesnių reikalavimų šeimai, vaikams, apsirengimui, maistui, visam kam. Ten laisvas gyvenimas, demokratija, o pas mus keistai ta demokratija atrodo, matot, kas darosi: 106 tūkstančius pasiėmė... Melas, apgaulė. Vienas žada tą, kitas tą, atbūna ketverius metus, pasiima savo tūkstančius, nežiūri, kas basom vaikščioja, su viena kojine tokia, su kita tokia... O kaip sukurti tikrą gyvenimą? Čia labai sunkus dalykas. Bet nepaisant to, Lietuvoje muzikos lygis geras, mūsų džiazo muzikantai tobuli. Kaip jie valdo harmoniją, kaip jie valdo ritmą, tiesiog jaučia, kur tu pasisuksi, kur tu nusigręši... Kad tiek klasikos srityje būtų galima pasiekti.

A. Ž. Jūs manot, kad džiazo muzikantai geriau pasiruošę, negu klasikos?

Z. Ž. Man atrodo, kad jie gerai pasiruošę, bet svarbiausia jie daro, ką nori, o mes darom ne tai, ko norim. Pirštai kliūva - ir viskas; reikalingas treningas, kitaip negrosi. Melodija skamba, bet apie tą melodiją yra harmonijos elementai, ritminiai elementai. Visa tai reikia suvaldyti.

A. Ž. Jums buvo lemta gimti muzikų dinastijoj. Ar galėjote muzikos nepasirinkti?

Z. Ž. Gal vagis būčiau, gal žmogžudys, gal Seimo narys... Jie irgi nedori žmonės, jeigu ima 106 tūkstančius. Šitas berniukas drąsiai čemodaną nešasi ir šypsosi. Jeigu pinigai pažymėti, didelė mafija čia dirba. Guoga, atrodė, geras žmogus, o pasirodo, kad jis irgi velnių priėdęs, nėra normalus žmogus, jei lošia iš pinigų. Gyvenimas baisiai purvinas. O kas jį gali pravalyt? Jūs manot, kad Amerikoje viskas gerai? Aš taip nemanau. Bet taip neturi būti. Žiūrėsim, kaip šitie įvykiai vystysis toliau...

A. Ž. Norėjau paklausti, kiek Švėkšnoje Emilijos Pliaterytės, mūsų lietuviškos Jeanne d’Arc dvasios? Ar Jūs jautėt, kad jinai ten gyvenusi? Kai Jūs augot, kiek ta dvasia Švėkšnoje buvo gyva?

Z. Ž. Jinai daug padarė. Grafas išvažiuoja su keturiais arkliais, sėdi fajetone, fraku apsirengęs, gražu. Bet jie ir daug gero darė. Jų kumetyne darbininkams buvo sudarytos geros sąlygos -  ir maistas, ir daržovės, bulvės - viskuo buvo aprūpinti. Bet vis dėlto jie savotiški vergai buvo. Tos vergystės išvengti sunku. Bet grafas padorus buvo. Man atrodo, kad ir visi kiti grafai buvo padorūs: jie gero norėjo. Kažkokią gražią idėją skleidė.

A. Ž. Pone Zigmai, man įdomu: Jūsų tėvelis buvo vargonininkas, Jūs gimėte 1925 metais. Šiais metais švenčiam du didelius jubiliejus – „Muzikos barams“ 85 - eri metai, o Muzikų sąjungai – 80 metų. 31 ir 36 metai. Jums tada buvo 10 ir 11 metų. Kas Jūsų atmintyje išliko apie „Muzikos barus“? Ar į Jūsų šeimą ateidavo šis laikraštis?

Z. Ž. Kaipgi neateis. Tėvas viskuo domėjosi, buvo doras žmogus. Pirmojo pasaulinio karo metais su vienu kunigu supakavo bažnyčios turtą ir jį išsaugojo. O mes, vaikai, baigėm mokyklą, mokėmės gimnazijoje -  ten kitas lygis buvo. Mokytojai kitokie buvo, ne tik savo dalyką gerai žinojo. To laiko ir dabartinis mokytojas skiriasi kaip diena ir naktis.

A. Ž. Buvo plačių pažiūrų?

Z. Ž. Švėkšnoj, kad mokytojai kaip nors mokinius būtų įžeidę žodžiais? Paklausi, visada atsakys. Dabar žmonės įpykę. Ar visi taip blogai gyvena, ar ko trūksta, kad žiūri vienas į kitą, kaip vilkas į stirnytę.

A. Ž. Dabar per daug informacijos. Tada daug kas neturėjo televizorių, nematė auksinių vonių ir visiems buvo gerai. O dabar visi mato, ką galima turėt, o neturi.

Z. Ž. Žmogų suvaldyti yra sunku. Žmogus turi tiek daug ydų ir tiek daug norų, jam vis vien maža ir maža. Mano jaunystė praėjo gerai, aš dirbau daug, sveikatą pažeidžiau, bet dirbti buvo malonu. Pokario metai buvo sunkūs, bet aš nieko pikto negaliu pasakyt, nebuvo taip blogai. Kas dirbo, stengėsi, grojo, tas daugiau ar mažiau pasiekė.