BIRŠTONO DIENORAŠČIAI (1)
Šalia tokių teiginių kaip kad Niujorkas niekada nemiega, o Paryžius - meilės miestas, reikėtų įtraukti ir kitą - Birštonas vasaros metu yra gyvas muzika. Juk menas neatostogauja net vasarą.
Jei ilsėdamiesi tarp dviejų grožio ir sveikatos procedūrų išgirsite muzikos garsus, sekite jais. Taip tapsite dar vienos gražios meilės istorijos liudininkais tarp Lietuvos muzikų sąjungos organizuojamos jau penktos Birštono vasaros menų akademijos ir šio gražaus Nemuno vingyje įsikūrusio miesto, pulsuojančiu gyvybe. Per visą šios akademijos periodą- nuo liepos 28d. iki rugpjūčio 7d. aš, Gabrielė Sližytė ir ilgametis BMVA specialusis apžvalgininkas, Tomas Bakučionis, kiekvieną dieną jums pasiūlysime praėjusių mokslo, žinių ir koncertų pilnų dienų dienoraščius, kurie, tikiuosi, jei dar nesate Birštone, sukels norą nedelsiant atvykti ir prisijungti prie gausios publikos, sekančius nuostabios ir dinamiškos atlikėjų bei akademijos studentų bei profesorių komandos darbą bei pasirodymus.
Tuo labiau, kad BVMA meno vadovės Audronės Žigaitytės-Nekrošienės energingumas bei pasišventimas Lietuvos kultūros vystymuisi įkvepia ir skatina kurti pasauliui ir naujovėms atviros bei kūrybiškos šalies įvaizdį.
Birštono vasaros menų akademija duris atvėrė penktadienį, liepos 29 d., LMTA medinių pučiamųjų instrumentų kvinteto „Nauji garsai“ koncertu. Jų įvadinis vakaras pasiūlė muzikinę panoraminę kelionę per laikmečius pradedant Renesanso laikų madrigalu ir baigiant XX-XXIa. muzika.
Vis dėlto tikrasis maratonas prasidėjo šeštadienį, liepos 29-ąją, dar įmigusio kurorto gatvėse. Eklektika - taip būtų galima pavadinti šią dieną. Tarp kas valandą beisikeičiančių tvarkaraščių, alaso ir netikėtų susitikimų tarp seniai nematytų pažįstamų, buvo bandoma susigaudyti aplinkoje ir savo dienotvarkėje. Jau pradėjus styguotis visam veiksmų planui, Birštono kultūros centre įvyko susitikimas tarp BVMA dalyvių ir pedagogų, parodęs, kad tiek vieni, tiek kiti jau pradeda įgauti tam tikrus įpročius čia sugrįžti. Juk kokie žodžiai ir buvo akcentuojami Audronės Žigaitytės-Nekrošienės sveikinimo kalboje - "Mes sugrįžome!" Tarp senbūvių ir naujų veidų, tarp studentų, mokytojų ir organizatorių tuoj pat gimęs dialogas priversdavo įsiklausyti į prabėgomis nugirstamas pokalbių nuotrūpas. Nuo pat ryto prasidėjusios scenos kalbos pamokos, vedamos aktoriaus Petro Venslovo, sudomino ne tik neįtikėtinai jaunų studentų ratą, tačiau ir akademijos pedagogus, kaip, pavyzdžiui, Eglę Juozapaitienę. Šie du kursų pedagogai per pertrauką organizacinio štabo salėje savo diskusijoje iš karto sugretino aktorystės ir operinio dainavimo pratimus ir jų apšilimo metu mokymąsi išgauti įvairias juoko formas.
Beveik visi pirmosios dienos renginiai vyko būtent Birštono kultūros centre su ypatingu Birštono miesto merės ir šio projekto globėjos Nijolės Dirginčienės palaikymu, o pats veiksmas nesustojo nė akimirkai ir iš karto po pietų buvo atidaryta įvairių autorių antroji meninių odinių objektų paroda „Tarp simbolio ir metaforos“. Trumpame susitikime tarp darbų autorių bei parodos lankytojų, BMVA meno vadovė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė lengvai ir provokaciškai iškėlė menų interdiscipliniškumo klausimą. Kiek menas gali atspindėti skambėjimo išraišką? Tačiau ar muziką galima išreikšti? Ar tai nėra vienas abstrakčiausių menų, dingstančio ore ar nupučiamo vėjo?
Apie garso trapumą ir jo paskendimą miesto ir gamtos ūžesyje buvo galima pagalvoti vaikštant „Skambančių skulptūrų“ takais Birštono parke. Klausytojų muzikinis pasivaikščiojimas prasidėjo labai organizuotai, grupei žmonių ritmingai persikeliančių iš vieno taško į kitą sekant muziką, tačiau kuo toliau, tuo labiau žmonės, pasirinkę sau priimtiniausią tempą, tiesiog leido sau pametus minią meditatyviai sustoti ir tiesiog įvertinti esamą akimirką. Tiesa, reikėjo itin mėgti akordeono garsą, nes beveik dvi valadas trukęs maršrutas buvo išskirtinai įgarsintas būtent šiuo instrumentu tik su keletu smuiko ar kanklių intarpų. Vakarą apvainikavo oficialus BVMA atidarymo koncertas, sukvietęs dažnus scenos partners-in-crime- Ievą Prudnikovaitę ir ansamblį 4Tango. Būtų buvę galima kalbėti apie netobulą įgarsinimą (ir iš vis, kodėl jo reikėjo?), tačiau vasaros metu nesinori nieko apkrauti muzikologinėmis programos analizėmis. Galėčiau pasakyti tik tiek, kad sumiksuotos dainos ir muzika iš įvairių šių artistų paruoštų programų (prancūziškos dainos, argentinietiškas tango ir Astor Piazzollos „hitai“) mums suteikė tikrai ne ištisinį, tačiau eklektišką koncertinį moters portretą-tokį, kokio ir laukė šio kurorto publika.
Šios pirmąją dieną organizatorių ir festivalio globėjų išsakytos sveikinimo kalbos vis sukosi ties bedugnės ribomis - nuo optimizmo, matant tiek menui tarnaujaunčių žmonių iki skaudžios realybės, pripažįstant ypatingai sudėtingą laikmetį, sukuriantį sudėtingas sąlygas šio projekto egzistavimui.
Tačiau viskas, kas turi pradžią, turi ne tik pabaigą, tačiau ir vystymąsi, kuris, tikiuosi, šiai akademijai bus nesibaiginatis kaip Wagnerio operose ir atnešantis kuo daugiau inovacijų bei laužantis normatyvus. Juk čia susirinkę visi šie jauni žmonės atvažiavo siautėti bei kelti audras.
***
Birštono vasaros menų akademija pagavo pagreitį, o jos dalyvius ramiame kurortiniame miestelyje galima atpažinti ne vien iš oranžinės spalvos dalyvių, profesorių ar organizatorių kortelių ant kaklo, tačiau ir nuo nenutrūkstamų pokalbių apie meną bei, kartais, paprasčiausiai iš greito žingsnio, jiems skubant iš vieno koncerto į kitą. Rytą vykstančių vokalo, fortepijono ir arfos meistriškumo kursų darbo rezultatai vakare įgauna Vakaro serenadų formą Eglės sanatorijoje prie įspūdingos žalios augalinės sienos, kursų dalyviams pristatant savo darbo rezultatus.
Dienos metu siūlomos paskaitos, susitikimai ir užsiėmimai, atviri aktyviesiems ir pasyviesiems dalyviams, tik dar kartą įrodo gilų ir prasmingą BMVA integralaus menininko kūrimo tikslą.
Pavyzdžiui, šių kursų metu pristatyta jau visame pasaulyje paplitusi Alexanderio technika, mokanti apie teisingą atlikėjo minčių ir kūno judesių valdymą grojant, Lietuvoje yra ganėtinai naujas dalykas. Vis dėlto vienas unikaliausių užsiėmimų vyko prisimenant klasikinės muzikos atlikėjų senai pamirštą praktiką, anksčiau būtent taip ir įkvėpdavusią kompozitorių kūrinių atsiradimą- improvizacijos meną. Galima laisvai teigti, kad Lietuvoje būtent profesorius Giedrius Kuprevičius, jau antrą kartą atvykęs į BMVA, labiausiai prisidėjo prie lietuviškos improvizacijos tęstinumo tiek Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, tačiau dar svarbiau- kasdieniniame gyvenime. Šis dviejų dienų kursas visiems akademijoms dalyviams tikriausiai kėlė didesnę baimę nei atvira pamoka su žymiausiais Lietuvos operos solistais. Juk labiausiai bijoma to, ko nepažįsti. Profesorius visų pirma lengvomis provokacijomis bandė išlaisvinti studentus, kurie tik po tam tikro laiko, nusimetę akademinį rimtumą, sutiko su G. Kuprevičiaus improvizacijos-kaip žaidimo - sąlygomis.
Nors per porą dienų trukusias pamokas neįmanoma tapti genialiais improvizatoriais, šie susitikimai, labiausiai sukoncentruoti į darbą su jau įvaldytu studentų repertuaru, išmokė juos niekuomet nepasitenkinti viena kūrinio atlikimo versija, tačiau ieškoti naujų išraiškos būdų tempiniais, tekstūriniais ir dinaminiais klausimais.
Vis dėlto užimtas tvarkaraštis ir tokios aktyvios dienos laukė ne tik studentų, tačiau ir publikos. Jei pirmoje dienos pusėje didžioji meninė išraiška būdavo lipdoma uždarose patalpose, asmeniškai su kursų profesoriais, tai vakare laukdavę netgi du koncertai- jau pripažintų kviestinių atlikėjų bei BVMA dalyvių, galėdavo lygintis savo profesionalumu.
Daugeliui čia apsilankančių menininkų Birštonas jau tampa gražia vasaros tradicija. Tačiau neįtikėtina, kad tokiam pusę pasaulio apkeliavusiam kolektyvui kaip berniukų ir jaunuolių choras "Dagilėlis", pavasarį grįžusiam iš gastrolių Jungtinėse Amerikos valstijose, tokia kelionė iš Šiaulių į Lietuvos pietus, buvo pirmoji. Dar paradoksiškiau, kad ir patiems birštoniečiams, regis, dar nebuvo tekę girdėti apie "Dagilėlio" fenomeną. Žinoma, tokia klaida buvo panaikinta pirmuoju jų pasirodymu Eglės sanatorijoje, kur rugpjūčio 3 dieną choro vadovas Remigijus Adomaitis surengė atvirą meistriškumo pamoką tema "Kodėl berniukai nori dainuoti". Kaip kad teko išgirsti kažką sakant vienos BVMA paskaitų metu - kiekviena revoliucija prasideda nuo dainos. Taip ir R. Adomaitis prieš gerus dvidešimt metų Šiauliuose pradėjo muzikos meno revoliuciją, įkurdamas berniukų chorą "Dagilėlis". BVMA kursų metu dažnai skambėjo žodis - edukacija. Pasiaukojanti, dažnai niekieno nepastebima, dažnai ignoruojama valstybės. Būtent tokiu iš pradžių niekieno nepastebimu darbu, R. Adomaitis išaugino ne tik unikalius vaikus, tačiau ir iškėlė Lietuvos vardą į pasaulio aukštumas. Kiekvienas tikriausiai visų pirma norėtų įminti mįslę, kaip vaikams perduoti meilę muzikai. Atsakymo į šį klausimą reikia ieškoti būtent "Dagilėlio" choro vadovo asmenybėje. Kalbantis su daugeliu žmonių po rugpjūčio 4 dieną Birštono kultūros centre vykusio "Dagilėlio" koncerto, visi iki vieno tvirtino dar nė karto chore nematę tokio tvirto ryšio tarp choristų ir dirigento. Jokio muštro, tik laisva laikysena, jokio klaidžiojančio vaiko žvilgsnio, tiesiog kaip nematomu siūlu nutiestas jų žvilgsnis į R. Adomaičio gestus. Intonacijos tikslumas, pralenkiantis net Ąžuoliuko ar Liepaičių talentą.
Prieš prasidedant koncertui, Audronės Žigaitytės-Nekrošienės buvo paminėta, jog paukštelis Dagilėlis naikina visas negandas ir suteikia džiaugsmo. Aš pati, gerai žinodama šio choro galimybes, jau prieš patį renginį žinojau, kad praleisiu pačią teigiamiausią šios prabėgančios savaitės valandą, tačiau salėje susirinkusiems žmonėms, kurie pirmą kartą girdėjo šį chorą, šie festivalio meno vadovės žodžiai tikriausiai buvo lemtingi. Iš savo gausaus repertuaro "Dagilėlis" pasirinko įvairias epochas ir stilius pristatančias dainas, norėdami atskleisti visą savo galimybių amplitudę. Šis choras ypatingai didelį dėmesį skiria lietuvių kompozitorių muzikai, tad ir šį vakarą buvo galima išgirsti puikiai įvaldytas ir savaip perteiktas Laimio Vilkončiaus dainas „Gimtinė“, „Žmonės ant kalnų“ ar Nijolės Sinkevičiūtės „Ta ta to“, kuria ir buvo pradėtas šis vakaras. Koncerte taip pat buvo atliekamas jau baziniu kūriniu tapęs Mateu Flecha „Riu riu chiu“ (tarti Riju riju čiū) – ispanų 16-o amžiaus villancicos stiliaus daina, kurios metu vyko dialogas tarp dviejų "Dagilėlio" solistų - Igno Šimkūno ir Mykolo Mikšio bei likusio choro, pritariamo, R. Adomaičio žodžiais tariant, ypatingų nenusakomų mušamųjų instrumentų, arba paprasčiau - tamburino ir būgnelio, kuriais grojo Gytis Mačikūnas ir Gabrielius Ziberkas. Taip pat reiktų paminėti ir nuostabią pianistę ir nepakeičiamą Dagilėlio koncertmeisterę Daivą Šulcaitę bei jos nepriekaištingą bei įvairių niuansų kupiną grojimą koncerto metu.
"Dagilėlio" tikslas šį vakarą akivaizdžiai buvo atskleisti kuo platesnį repertuarą, taip įrodant visas savo galimybes ir sužavėti Birštono publiką, dar nežinojusią šio Šiaulių miesto fenomeno. Juk koncertuojant Kinijoje, Jungtinėse Amerikos valstijoje, visoje Europoje ir savi kraštai nelieka pamiršti. Keith Hampton „Praise His Holy Name“ atskleidė jų gospelinę pusę, o Giulio Caccini „Ave Maria“ neleido suabejoti jų lyriniu muzikos pojūčiu bei ilgų frazių vedimu. Žinoma, Dagilėlis nebūtų Dagilėlis, jei koncerto pabaigoje nebūtų pasiūlęs greitai legenda tapsiančiu Georg David Weiss „The lion sleeps tonight“. Galiu jums prisiekti- jei šį kūrinį tektų girdėti keletą kartų, nė karto neišgirstumėte vienodo atlikimo. Būtent šioje koncerto akimirkoje, jei kas dar nebuvo atvėręs savo sielos gerų vibracijų antplūdžiui, buvo nukautuotas Dagilėlio vyrų išmoningumu bei džiunglių garsų mėgdžiojimu- nuo lietaus kapsėjimo, beždžionių ir paukščių klykavimo, iki paskutinio viską užbaigiančio pergalingo dramblio trimitavimo pamėgdžiojimo.
Nors Lietuvoje ir nemėgstu po bet kokio koncerto vysktančių standing ovations - atsistojančios nuo savo kėdžių publikos plojimų, su visais kartu tiesiog pašokau iš vietos, aidint kurtinantiems plojimams ir šūksniams bravo!, skirtiems Šiaulių "Dagilėlio" chorui.
Tai buvo vienas tų koncertų, sąmoningai laiko atžvilgiu ir kokybe suplanuotų taip, jog jam pasibaigus norėtum dar. Taigi ir mes, prakilnioji BVMA publika, ovacijomis reikalavome dar - ir gavome, Vytauto Kernagio „Mūsų dienos kaip šventė“.
Ir kaip kitaip, kai kalba eina apie "Dagilėlį".
