Christianas Fratima: "Ir vėl pretenduosiu į LNOBT Generalinius direktorius"

Publikuota: 2017-12-12 Autorius: Christian Fratima
Christianas Fratima: "Ir vėl pretenduosiu į LNOBT Generalinius direktorius"

Dar kartą dalyvauti konkurse Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Generalinio direktoriaus pareigoms užimti italą Christianą Fratimą paskatino G. Puccini ,,Bohema".

Išvydus pirmojo LNOBT Generalinio direktoriaus konkurso rezultatus, teko labai nusivilti ir jau buvau nusprendęs nebedalyvauti dar kartą rengiamame konkurse, įsitikinęs, jog Lietuvai manęs tikriausiai tiesiog nereikia. Vien pagalvojus, jog man tektų persikraustyti gyventi į Lietuvą visai nebūtų paprasta, nei ekonomiškai, nei juolab asmeniškai, nes tai reikštų prarasti taip sunkiai uždirbtą statusą čia, Italijoje, gyventi su labai mažu atlyginimu (lygint su tuo ką gaunu Italijoje, kaip meno vadovas ir prodiuseris) tuo pačiu visiškai atsisakyti kitų savo darbų, nes pagal Lietuvos Respublikos įstatymus LNOBT generalinis vadovas gali dirbti vieną darbą. (Kam įdomu galite paskaityti čia https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/italas-norejo-padeti-lietuvai-nesuprantu-kuo-neitikau.d?id=76170665).

Taigi, galvojau, kadangi nesulaukiau palaikymo, geriau tuomet likti Italijoje ir save realizuoti tėvynėje.

Tačiau šiomis dienomis užsukau į operos ir baleto teatrą pažiūrėti G. Puccini operą ,,Bohema" ir vienareikšmiškai nusprendžiau: ir vėl pretenduosiu į LNOBT Generalinius direktorius.

Kodėl?

Nes supratau, kad toks žmogus kaip aš būtų ne tik naudingas, bet - drįsčiau sakyti - ir reikalingas šiam teatrui.

Visų pirma, pasakysiu, kad Lietuvoje turime nemažai tikrų talentų, o vienas iš jų - Viktorija Miškūnaitė. Jos balso margumas, lankstumas ir išreikšmingumas mane tikrai sužavėjo. Taigi manau, jog o teatras turėtų daryti viską, kad pasaulis pastebėtų tokius talentus. Taip pat manau, jog vienas iš didžiausių nusivylimų yra tai, kad teatras nėra ,,Opera Europa" narys. Tinklas, kuris padeda dainininkams cirkuliuoti po kitus teatrus ir dalyvauti įvairiuose pastatymuose, bei kuris tikrai padėtų dainininkams gauti geresnius pasaulinio lygio statusus, bei geresnius ir įvairesnius pastatymus teatrui.

Kalbant apskritai, visi dainininkai puikiai pasirodė, kas geriau, kas kiek blogiau. Turiu pastebėti, jog orkestras tikrai gražiai groja, nors daug kur galėčiau priekabiauti dėl stiliaus ir tempų, bet šiame kontekste to nedarysiu. Galiu teigti, jog iš muzikos pusės lygis pakankamai aukštas: teatras gali pretenduoti į geriausių Europos teatrų dešimtuką.

Tai kur bėda?

Bėda tame, kad dramaturgija buvo tik dainininkų ir muzikantų atsakomybė. Trumpai tariant, trūko režisūros, pastatymo, idėjos, koherencijos. Net nesuprantu, kaip ir kas galėjo pirkti vieną iš prasčiausių italų „Bohemos“ pastatymų, kurių esu matęs begalę savo gyvenime. Pastatymas, kuris buvo apgalvotas pirmiausia ne operai, o miuziklui (tiksliau muzikiniam pastišui) ir kurį Italijoje mes visi garsiai nušvilpėme Ravenoje. Statiškas, statiškas ir dar kartą statiškas pastatymas, kuris net nebūtų estetiškai vertas praščiausio regioninio Rusijos teatro.

Gal teatro vadovai žino, jog su žymiai mažesne suma būtų buvę galima pirkti nebe naudojamą įspūdingą La Scalos pastatymą iš praeitų sezonų ir tebūtų reikėję jį tieisiog tinkamai adaptuoti?

Gal jie žino, kad pasaulyje pilna operos teatrų, kurie kaip tik ieško su kuo koprodiusuoti?

O gal dar jie žino kiek pasaulinių meno ir generalinių vadovų žinau su kuriais būtų galima bendradarbiauti?

O ką sakyti apie kažkurių daininkų itališkų žodžių tarimą?

Ne-do-va-no-ti-na.

Girdėjau žodžius, kurių garantuoju, kad mūsų žodyne iš viso nėra. Net vienas iš populiariausių žodžių ,,bacio" (lt. bučinys) skambėjo kaip ,,baččyjo". Bet dėl to tikrai nekaltinu atlikėjų, o pačią organizaciją, nes, matyt, nėra gero kalbos specialisto, kuris tikrai yra reikalingas, norint nusipelnyti tarptautinio operos teatro statuso.

Kalbant toliau. O ką jau sakyti apie teksto vertimą į lietuvių kalbą?

Man įdomu kas tai darė?

Nepaisant to, jog buvo net gramatinių klaidų, akivaizdu, jog vertėjas vertė ne iš italų kalbos, o iš anglų. Taip kad Rodolfo arijos ,,Che gelida manina" žymioji frazė ,,come vivo", kuri verčiama į anglų kalbą ,,how do I live" ir gali reikšti arba ,,iš ko pragyvenu'', arba ,,kaip man sekasi", buvo išversta pagal paskutini variantą, kuris, deja, nėra teisingas. Dar daug reikšmingų ir istoriškai svarbių žodžių, tokie kaip ,,L'anima ho milionaria" įgavo neteisingą vertimą.

Salė, nors tai ir buvo populiari opera, kalėdiniu laikotarpiu, o ir kainos nebuvo aukštos - buvo pustuštė. Daug triukšmo sukėlė maisto pardavimo bariukai, iš kurių būtų galima ištraukti 10 kartų daugiau lėšų vien tik turint pagrindines rinkodaros žinias.

Bet ašara vis tiek bėgo mano veidu ir šį kartą, kai mirė Mimi. Todėl, kad dainininkai ir muzikantai stengėsi, ypač pagrindinė veikėja.

Galutinis verdiktas: muzika – taip; organizacija - tikrai ne. Aš tikrai dalyvausiu dar kartą LNOBT vadovo konkurse ir esu net labiau motyvuotas nei prieš tai.

C. Frattima pustrečių metų gyveno Lietuvoje. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje jis baigė dirigavimo magistrantūrą pas maestro Juozą Domarką, Rusijoje stažavosi pas dirigentą Valerijų Gergijevą. Milane C. Frattima baigė ekonomikos studijas, taip pat kultūros ekonomikos magistrantūrą, yra kviestinis Vilniaus universiteto profesorius. Italijoje jis vadovauja baroko operos kompanijai „Coin du Roi“ ir dirba garsiajame „La Scala“ teatre.

 

Komentarai