„De profundis“ – Lietuvos kamerinis orkestras ir Sergejus Krylovas

Publikuota: 2018-02-09 Autorius: Tomas Bakučionis
„De profundis“ – Lietuvos kamerinis orkestras ir Sergejus Krylovas

2018-ųjų vasario 7-oji Nacionalinėje filharmonijoje. Iki Valstybės 100-mečio minėjimo lieka vos daugiau nei savaitė. Į šiai datai skirtų renginių srautą įsijungė ir Nacionalinės filharmonijos kolektyvai, o Lietuvos kamerinio orkestro (LKO) vasario 7-osios koncertą galima pavadinti ne tik iškilmingu „De profundis“, bet ir savotiška Lietuvos muzikinės kultūros vizitine kortele.

Nors koncerto programa iš pirmo žvilgsnio atrodė šiek tiek margoka, tačiau prasmingų konotacijų gausa bylojo apie proginį konceptualumą, tiek kalbant apie reikšmingą mūsų valstybės jubiliejų, tiek ir apie visą mūsų muzikinį paveldą. Beje, pradiniame koncerto sumanyme kūriniai buvo išdėstyti kitokia tvarka (koncertas turėjo prasidėti M. K. Čiurlionio Penkių preliudų ciklu ir Variacijomis „Bėkit bareliai“), tačiau koncerto pradžioje nuskambėjo Ramintos Šerkšnytės 1998-ųjų opusas „De profundis“ styginių orkestrui.

Kaskart išgirdus „De profundis“, negaliu atsistebėti ta kompozicine branda, puikiu orkestro specifikos pojūčiu, spalvine nuojauta, kurią į šį kūrinį sudėjo tuometinė kompozicijos klasės studentė Raminta Šerkšnytė (o juk tai buvo jos bakalauro darbas...). Ne veltui Gidonas Kremeris šį kūrinį pavadino Baltijos šalių muzikos vizitine kortele...

Tačiau vizitinių kortelių šiame koncerte būta ir daugiau.

Kadaise šviesios atminties Maestro Saulius Sondeckis savo įkurtam orkestrui labai taikliai ir skoningai aranžavo M. K. Čiurlionio Penkis preliudus (originalai – fortepijonui bei vargonams) bei variacijas „Bėkit bareliai“ ir šie kūriniai taip pat tapo orkestro ir sykiu Lietuvos vizitine kortele, nes skambėjo daugelyje garsiausių pasaulio koncertų salių.

Šiuolaikinio estų klasiko Arvo Pärto „Orient & Occident” styginių orkestrui (sukurtas 2000-ais „Berliner festspiele“ festivalio užsakymu) yra dedikuotas Lietuvos kameriniam orkestrui ir jo įkūrėjui prof. Sauliui Sondeckiui ir, manau, kad šis opusas taip pat turėtų tapti vienu iš svarbiausių LKO repertuaro kūrinių.

Pirmąją koncerto dalį užbaigė Sankt Peterburgo kompozitorės Olgos Viktorovos „Sutartinės“ smuikui ir styginių orkestrui (solo griežė Sergejus Krylovas). Nors kūrinio autorė puikiai perteikė intonacinę ir derminę lietuviškų sutartinių specifiką, vis dėl to pasirinktas perdėtai „folkiškas“, vos ne šokinis interpretacinis raktas man sukėlė abejonių, nes sutartinių atlikimui iš esmės būdingas santūrumas (kaip ir didžiai daliai lietuviško folkloro).

Apibendrinant koncerto pirmąją dalį manau, kad tiek pasirinkti kūriniai, tiek interpretacinės preferencijos atspindėjo orkestro kūrybinį braižą, sukauptą patirtį, veiklos konceptualumą ir kryptingumą.

Du W. A. Mozarto koncertai smuikui ir orkestrui (Nr.3 ir Nr.5), kuriuos atliko pats LKO vadovas Sergejus Krylovas, buvo taip pat pristatyti kaip LKO vizitinė kortelė.

Išties Sauliaus Sondeckio laikais W. A. Mozarto kūrybai orkestras skyrė didelį dėmesį. Sauliaus Sondeckio ir jo orkestro interpretuojama W. A. Mozarto kūryba plačiai skambėjo visame pasaulyje, o kas svarbiausia – orkestro interpretacijos buvo aukštai įvertintos Mozarto tėvynėje Austrijoje ir buvo savotišku interpretacijos etalonu kitiems orkestrams. To paslaptis – ko gero labai paprasta: nė viena artikuliacijos detalė, nė vienas dinaminis niuansas nepraslysdavo pro Maestro klausą, sakyčiau, kad orkestre tiesiog apsigyveno Mozarto muzikos dvasia.

Tačiau laikai keičiasi – ir orkestras kitoks, gerokai atjaunėjęs ir kitas vadovas, galbūt kitaip girdintis Mozartą?

Abu nuskambėję Mozarto koncertai priklauso tikram muzikos „aukso fondui“, o Penktasis pelnytai tapo daugelio žymiausių smuikininkų repertuaro brangakmeniu.

Sergejus Krylovas išsiskiria itin ekspresyvia grojimo maniera, jo instrumento pilnakraujis skambėjimas klausytojus tiesiog „įelektrina“.

S. Krylovas interpretavo pasirinkdamas būtent labai ekspresyvią, net masyvią garsinę raišką. Mane tikrai įtikino lėtosios dalys, nuskambėjusios labai jautriai, tačiau greitosiose dalyse (ypač tutti ) būtent garso masės buvo daugoka, daugiau laukiau ir agoginės laisvės bei tikėjausi mažojo muzikos stebuklo – „laiko valdymo“..., bet laikai keičiasi, kas žino, kokie jie bus dar po 100 metų.

Susiję nariai

Tomas Bakučionis

Tomas Bakučionis

Pianistas, klavesinininkas, vargonininkas, muzikos kritikas

Saulius Sondeckis

Saulius Sondeckis

Dirigentas, profesorius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas

Komentarai