Fortepijono pakeleiviai penktajame Vilniaus fortepijono festivalyje. II dalis

Lapkričio 19 d.  pasirodė trijų skirtingų kartų pianistai  - Ilana Vered, Sacha Starcevich ir jauniausias - Tristano Teo. Jie – ne šiaip skirtingų kartų atstovai, bet dar ir susiję vadinamąja pianistine įpėdinyste, nes Sacha Starcevich yra vienas iš gausaus būrio Ilanos Vered mokinių, o S. Starcevich yra pirmasis Tristano Teo fortepijono mokytojas.

Daiva Tamošaitytė: Rečitalis tapo centriniu pagal eilę ir pagal tai, kad skambėjo retai atliekami, nelengvi atlikti dėl žanro (variacijos) arba dėl apimties, sudėtingos išdailos kūriniai. Dėl tos priežasties (plius dviem fortepijonais atliktos taip pat ilgos S. Rachmaninovo siuitos op. 2 Nr. 17) koncertas užsitęsė beveik pusvalandžiu ilgiau, nei įprasta. Rečitalio pavadinimas – „Trys pianistų kartos: pedagogai ir jų auklėtiniai“ atspindi atitinkamą amplua, kuriam stiprų socialinį kontekstą suteikė vyriausios pedagogės – Ilanos Vered (Izraelis) ypatinga gyvenimo istorija, kai ši talentinga pianistė, sėkmingai pradėjusi solistės kelią su Leopoldu Stokovskiu, netikėtai turėjo daugiau nei dvidešimčiai metų nutraukti karjerą dėl sunkios riešo traumos – ilgai gydytų sužeidimo padarinių. Per tą laiką ji užsiėmė tapyba ir pedagoginiu darbu. Ir tai, kad tą vakarą girdėjome penkiolika J. S. Bacho Invencijų BWV 772-786, paskambintų vienu atsikvėpimu, virtuoziškai, energingai ir valingai, yra neabejotinas į sceną grįžusios solistės žygdarbis.

 Tomas Bakučionis:  Rečitalį pradėjo jauniausiasis pianistas Tristano Teo, kuris pasirinko skambinti labai techniškai ir dramaturgiškai sudėtingą kūrinį – Sergejaus Rachmaninovo Variacijas Corelli tema op.42, kurios buvo sukurtos jau 1931 metais. Reikia pastebėti, kad kūrinį sunku interpretuoti ir dėl jo stilistinio neapibrėžtumo, nes Variacijų harmonija bei kiti muzikinės kalbos elementai tarsi balansuoja ant kelių stilistinių, estetinių platformų – tarp brandaus romantizmo ir modernizmo į kurį įvelkama ne kas kita, o barokinė „La Folia“ tema. Jaunasis pianistas pasirodė turintis tikrai brandų ir pajėgų pianistinės technikos arsenalą, nors man atrodė, kad Variacijos jam nėra artimos, nes visą laiką jutau tam tikrą pianisto vidinį susikaustymą. Visiškai kitaip T. Teo atsiskleidė skambindamas Nikolajaus Kapustino Variacijas op.41, kurios labiau primena užrašytą džiazinę improvizaciją keliais motyvais, nei klasikines variacijas. Čia plačiai atsikleidė įgimtas pianisto muzikalumas, geras svingo pojūtis, puiki tiek klasikinio, tiek džiazo fortepijono technika. Buvo galima aiškiai pajusti, kad veržli ir laisva kūrinio dvasia pianistui labai artima.

Daiva Tamošaitytė: Po Tristano Teo pasirodė jo mokytojas Sacha Starcevich, kuris paskambino Johanneso Brahmso Variacijas Hendelio tema op. 24. I. Vered mokinys Starcevich, penkių universitetų profesorius, pasirodė kaip kruopšti ir atsakinga asmenybė, nors Brahmsas nepaisant didelio darbo neįtraukė į savo orbitą. Matyt, taip buvo dėl paties kūrinio, kurį padaryti įdomų klausytis – gan nedėkingas uždavinys. Gerai, nepriekaištingai sklandžiai pasirodė jo mokinys Teo, studijuojantis Niujorko Džulijardo mokykloje pas Jeromą Lowenthalį.  Turiu galvoje jo atlikimą, tačiau čia pat prisiminiau ir atlikėjų rūbus. Labai malonu buvo išvysti scenoje klasikinį fraką, kurį dėvėjo, rodos, Starcevich. Na, o kalbant apie stilių, tą vakarą atrodė, kad pirmauja ne kompozitoriaus, o atlikėjo individualybė. Tarsi Bachui, Brahmsui ir Rachmaninovui būtų pasakyta: atleiskite, bet eilė atėjo mūsų individualistiniam XXI amžiui... Mes grojame, kaip mūsų vidus trokšta. Nenuostabu: toks charakterių dinamitas...

Tomas Bakučionis: ...... na, kalbant apie Bachą, juolab 15 Dvibalsių invencijų, tai man tokie perdėtai virtuoziški tempai labiau primena kaip tik XIX amžiaus virtuozų džiaugsmą, kai Brooks‘as, Schwanderis ar Herrburgeris ženkliai patobulino tuometinio fortepijono mechanizmą, kuris įgavo dvigubos repeticijos galimybę. Nesakau, kad Bacho interpretaciją reikia užrakinti Hamburgo ar Leipcigo istorinių instrumentų kolekcijose, tačiau kuomet virtuoziški tempai iškreipia kūrinio polifoninę sąrangą, frazių artikuliaciją, sakyčiau, visą esmę, dėl ko kūrinys buvo sukurtas, tai gal tuomet skambinti tiesiog M. Clementi „Gradus ad parnassum“ ir palikti ramybėje Bachą?  Beje, kalbant apie variacijų žanrą, tai šis žanras yra daugiau fortepijono virtuozinė „virtuvė“. Ne išimtis – ir S. Starcevich paskambintos J. Brahmso Variacijos Hendelio tema, kurios tikrai nepatogios ir nelabai dėkingos, o pianisto jaudulys šioje „virtuvėje“ sukėlė tam tikro chaoso ir nesklandumų. Nemanau, kad Brahmsui pritrūko fantazijos nuosavai variacijų temai, tiesiog romantizmui buvo būdinga, o gal ir madinga domėtis „senove“? Paradoksalu, tačiau muzikinio romantizmo estetika nuo Bacho laikų buvo nutolusi nepalyginamai toliau, nei tarkime - XX ir XXI a. Tačiau Ilana Vered skambino F. Mendelsohno-Bartholdy „Rimtąsias variacijas“ op.54 ir jos interpretacija buvo labai organiška, ji skambino labai įkvėptai ir veržliai, virtuoziškumo buvo tiek, kiek reikia.

Klausantis virtuoziškų variacijų man visada kyla klausimas, ar neužgožia virtuoziniai triukai temos grožio, ypač, kai tai yra A. Corelli „La Folia“ ar J.S. Bacho Čakona.

Taigi, pastarosios versiją pagal Ferruccio Busoni klausėmės jau lapkričio 21 d., atliekamą japono Kenji Miuros. Tai yra vėl tas atvejis, kai romantizmo atstovas barokinę drobę užtapė pagal savo epochos skonį ir estetinį suvokimą, tiesiog ėmė ir užtapė..., todėl man daug įdomiau buvo klausyti K. Miuros interpretuojamų F. Mendelssohno-Bartholdy Dainų be žodžių. K. Miura dar skambino ypač virtuozišką Michailo Pletniovo sukurtą P.Čaikovskio „Spragtuko“ versiją, kurią galima laikyti parafraze, praturtintą rachmaninoviškais virtuoziniais proveržiais ir paties Pletniovo meistryste. Čia K. Miura pasirodė, net ne kaip išskirtinių gabumų pianistas, o kaip „žmogus-orkestras“, fortepijonu sukuriantis orkestro dinamikos niuansus. Tačiau viską pranoko bisui jo paskambinta K. Debussy „Mėnulio šviesa“ - subtilūs potėpiai sukūrė nepamirštamą muzikinį vaizdinį.

Daiva Tamošaitytė: Japonų atlikėjai visada stebina vidiniu taktu ir subtilumu. K. Miura yra pirmojo tarptautinio Shigeru Kawai pianistų konkurso, vykusio šiais metais, nugalėtojas. Vadinasi, jis savaip atspindi tai, kaip geriausiai japonai įsivaizduoja Vakarų fortepijono meno tradicijas. Kalbant apie originalų perdirbimus, manyčiau, kad tokiu atveju geriau skambinti arba originalą, arba savo transkripcijas, atitinkančias mūsų estetinį laikmetį. Žinoma, tai gali nedaugelis, reikia turėti ir improvizacinių, ir kompozicinių gabumų bei patirties. Šis koncertas buvo labai malonus visais atžvilgiais: ir atlikėjų profesionalumu, ir rimtais bisais. Antrasis tą vakarą skambinęs pianistas – tai 2015 m. tarptautinio F. Chopino konkurso Varšuvoje finalistas ir 2017 m. A. Rubinsteino konkurso Tel Avive nugalėtojas Szymon Nehring (Lenkija). Jo atlikimas – keturių Karolio Szymanowskio mazurkų op. 50, Variacijų B-dur, op. 3 bei F. Chopino Sonatos Nr. 2 b-moll, op. 35 – buvo tikslus, įkvėptas ir brandus, nors atlikėjas dar labai jaunas. S. Nehringas teigia, jog jam Sonata siejasi su Adomo Mickevičiaus „Vėlinėmis“, ir tai atsispindi interpretacijoje, o kadangi ji glaudžiai susijusi su K. Szymanowskio Variacijomis dėl Chopino įtakos, tai jis kūriniams taikė tą patį raktą. Pianistas gerai perteikė kūrinių dvasią ir jų siurrealistinę atmosferą, paslaptingumą, ir pažymėtina, kad techniškai sunkias vietas skambino labai švariai.

Tomas Bakučionis: Kalbant dar apie Szymoną Nehringą, ypač pažymėčiau K. Szymanowskio Mazurkų ir variacijų interpretacijas, nes K. Szymanowskio kūryba pianistų repertuare yra tikrai reta dėl jos dramaturginio ir stilistinio sudėtingumo. S. Nehringas puikiai perteikė ir specifinius K. Szymanowskio muzikoje folkloro atspalvius. Dar vienas išskirtinis S. Nehringo bruožas yra tai, kad jis nenaudoja iš esmės jokių išorinių efektų ir triukų savo interpretacijose, todėl ir sudaro tokį brandumo įspūdį, jei kalbėsime apie F. Chopino Sonatą b-moll.

Lapkričio 23 d. išgirdome ir pilną vieno pianisto rečitalį. Prancūzas Bertrand Chamayou 2001-ais būdamas 20-ies tapo vieno labiausiai prestižinių M. Long-J. Thibaud konkurso laureatu. Į Vilnių pianistas atvežė grynai romantinę programą. Pirmoje koncerto dalyje skambėjo trys Ferenzo Liszto transkribuotos dainos – F. Mendelsohno-Bartholdy „Dainų sparnais“, F. Schuberto „Virš vandens dainuojant“ ir R. Schumanno „Pavasario naktis“ bei „Dedikacija“. Taip pat pirmojoje dalyje išgirdome originalią F. Schuberto „Klajūno“ versiją, to paties „Klajūno“, kurį transkribuotą F. Liszto, Festivalio atidarymo koncerte su orkestru skambino pati Mūza Rubackytė ir, paradoksalu tai, kad transkripcinė F. Liszto versija su orkestru bent man nuskambėjo kur kas paveikiau ir įtikinamiau, nei F. Schuberto originali fortepijoninė. B. Chamayou virtuoziškumo tikrai nestokoja, tačiau net ir didžiausiam virtuozui C-dur tonacija yra visuomet nepatogi ir varžanti, tuo tarpu F. Liszto visa fortepijono faktūra labai taikliai ir meistriškai padalinta tarp solinio fortepijono ir orkestro, tarsi nuimant dalį nereikalingo krūvio nuo fortepijono. Antroje koncerto dalyje girdėjome vien tik F. Liszto kūrybą, tame tarpe ir jo parafrazes pagal R. Wagnerio Maršą iš „Parsifalio“ bei G.Verdi Miserere iš „Trubadūro“ ir man antroji koncerto dalis nuskambėjo kur kas giliau, visas pianisto virtuoziškumas po tuštokos pirmos dalies įgavo kažkokią prasmę ir svorį.

Daiva Tamošaitytė: Iš tiesų man pirmoji koncerto dalis pasirodė kaip galbūt naujesnių repertuaro kūrinių ekspozicija, dėl tos priežasties muzikiniu požiūriu ne visai išbaigtų. Kai dėl „Klajūno“, tai greitos vietos – pralekiančios, o forte vietos – per didelio garso. Toks kampuotas stilius prancūzams nelabai būdingas, veikiau primenantis šiuolaikinę rusų „technačių“ mokyklą. Apskritai tai labai racionalus, didelės ištvermės ir techniškas pianistas, kuris išdėsto medžiagą labai logiškai. Todėl antroje dalyje skambėjusi Liszto Tarantela jam labai tiko, buvo justi, kad kūrinys seniai įgrotas, išbaigtas, išieškotas. Tiksliais, švariais šuoliais prikaustė dėmesį, žavėjo puikia virtuozine technika. Toks savotiškas Iron man („geležinis žmogus“). Kita vertus, Petrarkos sonetas Nr. 123 ir vėlgi, bent jau man, skambėjo per ryškiai, norėjosi švelnesnio, jautresnio dinamikos traktavimo, tiesiog daugiau piano.

Lapkričio 25 d. įvyko baigiamasis festivalio koncertas, kurio metu skambėjo Jeano Sibelius‘o simfoninė poema „Suomija“ ir Simfonija Nr. 7 C-dur, op. 105, atlikta LNSO, diriguojamo Martyno Staškaus. Tačiau labiausiai visi laukė jauno atlikėjo – Igno Maknicko  pasirodymo, kuris antroje dalyje su orkestru atliko F. Chopino Koncertą Nr. 2 f-moll, op. 21. Patyrusi pedagogė M. Rubackytė neapsiriko, jaunąjį virtuozą pasirinkusi baigiamajam akordui ir pavadinusi vakarą „Į plačius vandenis“, nes jis skambino labai artistiškai ir nuotaikingai ir darė daug žadančio, jau tvirtai stovinčio ant scenos jauno atlikėjo įspūdį. Na, ir kaip visada, pabaigoje, skambėjo keturiomis rankomis (Rubackytės ir Maknicko) atliktas papildomas numeris: Antonino Dvoržako Slavų šokis.

Tomas Bakučionis: Klausantis J.Sibelijaus opusų likau nelabai maloniai nustebintas, nes man bent susidarė įspūdis, kad orkestras neturėjo laiko pakankamai parepetuoti – per daug būta intonacinių netikslumų, kažkokio keisto ritminio ir dinaminio chaoso, visiškai nebūdingo mūsų Nacionaliniam orkestrui. Ypač priekaištų orkestrui turiu dėl F. Chopino Koncerto, regis ir dirigentas, ir orkestrantai primiršo, kas yra solistas ir koks tai trapus kūrinys, juolab, kad solistas (tegu ir jaunas) turi teisę pasirinkti savo interpretaciją, o dirigentas su orkestru tai privalo gerbti ir labiau klausytis solisto. Būtent labai trapią ir jautrią Koncerto traktuotę pasirinko Ignas Maknickas, ir apskritai mane jo pasirinkimas įtikino labiau, negu forsuotas orkestro garsas (net ir tutti epizoduose orkestras skambėjo grubokai), tuo tarpu Ignas labai įdėmiai ir jautriai klausėsi orkestro, kas pianistui yra didelis pliusas. Ypač įkvėptai, įtikinamai ir dramaturgiškai pagrįstai Ignas skambino Koncerto antrąją dalį. Pirmoji koncerto dalis savo prigimtimi yra fragmentuota, todėl tiek solistui, tiek orkestrui tenka nelengvas uždavinys tai apjungti. Trečiojoje dalyje svarbu rasti tinkamą balansą tarp valso elegancijos ir mazurkos aistros. Manau, kad Ignui tiek pirmoje, tiek ir trečiojoje dalyje vertėtų pergalvoti „trapumo“ koncepciją ir siekti didesnio dramatinio svorio (ypač trečiojoje dalyje).

Bendras mano subjektyvus pastebėjimas festivalio koncepcijai, kad vietoje skambėjusių orkestrinių opusų, daug prasmingiau būtų buvę rinktis fortepijoninius koncertus.

Na, o festivalio tikroji Mūza – Mūza Rubackytė jau planuoja kitą festivalį ir savo artimiausius kūrybinius planus, apie kuriuos, tikėtina, muzikų bendruomenė greitai sužinos. 

Daiva Tamošaitytė: Pridurčiau du sparnuotus posakius. Pirmasis: „Nėra blogo orkestro, tik blogas dirigentas“. Šiuo atveju palaikydama tavąją kritiką mėginu suprasti, kodėl LNSO turi tiek spalvingų veidų ir stebuklingai kinta, priklausomai nuo dirigento (ir, aišku, kitų mums mažiau matomų faktorių, kaip repeticijų skaičius, psichologinis suderinamumas, sugebėjimas išreikalauti rezultatą ir panašūs). Matyt, ne viskas, kas tinka publikai, tinka orkestrui, ir atvirkščiai. Antrasis posakis apeliuoja į atlikimo poveikį, nes jau įprasta muzikantą vertinti klausimu: „Ar norėtumei dar sykį nueiti į šio pianisto (smuikininko ir kt.) koncertą? Ar norėtumei pirkti jo (jos ir kt.) kompaktinę plokštelę?“ Neseniai tai peraugo į dar didingesnę formuluotę: „Kokius dešimt daiktų pasiimtum su savimi į kosmosą?“ Kadangi festivalio dėmesio centre ne Čiurlionis, o Lisztas, kurio esmę nuotaikingai įamžino kultinio Walt‘o Disney‘aus animacinio serialo herojai Tomas ir Džeris, nė vieno iš girdėtų opusų ar interpretacijų neįsigyčiau amžinam naudojimui. O tu?   

Tomas Bakučionis: Atsakysiu Tau ne visiškai „į temą“. Gal prieš tris-keturis dešimtmečius JAV kosmoso agentūra NASA į kosmosą paleido zondą, kuris į neaprėpiamas visatos platybes išskraidino laikmeną su žmonijos civilizacijos pasiekimais, tikintis, kad šį zondą su laikmena aptiks kitos nežemiškos protingos būtybės. Tikrai atsimenu, kad šioje laikmenoje (regis, tuomet jau buvo panaudota lazerinio įrašo technologija) buvo įrašyta Johanno Sebastiano Bacho, Wolfgango Amadejaus Mozarto ir Frederico Chopino kūryba. Iš tų autorių, kas skambėjo Festivalyje, veikiausiai pasiimčiau F.Chopino Koncertą fortepijonui, bet ne Antrąjį, kurį pasirinko Ignas, o Pirmąjį. Tad lauksiu Igno sugrįžtant su F.Chopino Pirmuoju...., na ir aišku – Mūzos Rubackytės, su jos naujais kūrybiniais darbais. Į kosmosą dar skristi neverta, nes iki kito festivalio grįžti nespėsime, žmonijos technologijos dar nėra taip toli pažengusios....