Gintaras Januševičius skambina G. Gershwiną
Spalio 6 d. publikai renkantis į Kongresų rūmų salę, kostiumuotas garbanius fojė linksmai sveikino visus sutiktuosius. Netikėjau, kad tai už kelių minučių scenoje pasirodysiantis solistas. Nei streso, nei rankų mankštinimo ar šildymo drungną dieną. Jaunasis pianistas, kurio tėtis trimitu grojo ir šioje Valstybinio simfoninio orkestro programoje, – M. K. Čiurlionio menų mokykloje mokėsi Valės Kulikauskienės ir Jurgio Bialobžeskio klasėse. Studijas pradėjęs Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, 2004 m. išvyko studijuoti į Hanoverį (Vokietija) pas puikiai Lietuvoje žinomą ir mėgtą pianistą Vladimirą Krainevą.
Turėtume minėti ilgą jauno pianisto apdovanojimų tarptautiniuose konkursuose sąrašą. Pažymėsime tik ryškiausius: Grand Prix Fryderyko Chopino konkurse Estijoje (2002), M. K. Čiurlioni pianistų ir vargonininkų konkurse (2007) pelnyta trečioji vieta, Aukso medalis Palma Maljorkos Rotary klubo konkurse „Palma de Mallorca“ (2010), Tarptautinio Ibizos konkurse II-oji vieta (2010) ir kituose pianistų forumuose pelnyti laurai bei kūrybinės stipendijos.
Pianistas koncertuoti pradėjo penkiolikos metų. Skambino kiekvienam muzikui reikšmingoje Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos Didžiojoje salėje, Taline, Varšuvoje, Barselonoje, Saragose, Monrealyje, Paryžiuje, Hamamatsu ir kt.
Tačiau jį domina ir vadybos problemos. Entuziastingas muzikas Hanoveryje inicijavo ir kaip meno vadovas įgyvendino koncertų seriją „Plather‘s Eleven“. Vokietijoje populiarus jo sumanytas atlikėjų konkursas „Hanoverio muzikos talentų birža“. Šią vasarą Klaipėdoje įkūrė fortepijono muzikos akademiją „Klaipėda Piano Masters“.
Vadyba – veiksmas greta koncertinės veiklos. George‘o Gershwino Koncertas fortepijonui ir orkestrui F-dur atskleidė puikų atlikėjo pianizmą, stiliaus pojūtį. Grojo su neslepiamu pasitenkinimu (gal pernelyg sureikšmino kūno plastiką...), įprasmindamas džiazo improvizacijos, bliuzo stilistiką. Nepiktnaudžiaudamas pedalu, įtikinančiai kūrė skaidrius ritmizuotus piešinius ir kokybišku garsu lyrinius epizodus, ekspresyvią dramaturgiją (nors yra atlikėjų, kuriems būdinga didesnė poetika). Džiazą jis mėgsta – tai įrodė ir sugrotas bisas. Klausytojai lauks pianisto sugrįžtant ir su klasikos programa.
Norėjosi, kad orkestras dinamine skale jautriau reaguotų į solisto dinamikos įvairovę. Deja, šįsyk savuoju solo nuvylė orkestro koncertmeisteris. Nederėtų geromis savo styginių grupėmis pasižyminčio orkestro kompromituoti.
Valstybiniam simfoniniam orkestrui dirigavo jaunas Latvijos nacionalinės operos vyriausiasis dirigentas Mäņrtiņš Ozoliņš. Latvijos muzikos akademijos auklėtinis stažavosi Vokietioje pas ypatingą J. S. Bacho muzikos žinovą Helmutą Rillingą, pas Herberto fon Karajano konkurse aukso medalį laimėjusį dirigentą Vasilijų Sinaiskį, Gintarą Rinkevičių.
Išmokytas dirigentas, tačiau atlikdamas Sergejaus Prokofjevo baleto „Romeo ir Džiuljeta“ muziką kūrybingo požiūrio ir įtaigos orkestrui bei publikai neparodė. Neskaitant pasitaikiusių smulkmenų, orkestras grojo tvarkingai, tačiau nebuvo kam jo įkvėpti. Nesant dramaturginio sumanymo, neįprasmintas liko numerių vėrinys ir klausytojams pasirodė nuobodoka. O muzika juk labai graži. Temų charakteristikos buvo per blankios. Juolab nepateisinta (vizualiai juk nematoma) tematinės medžiagos pasikartojimų logika. Nesuprantama, kodėl neatlikus kurios nors šio baleto muzikos siuitos?