Ilgai lauktas reveransas dainavimo menui

Nenumaldomai artėjant Tarptautiniam Virgilijaus Noreikos dainininkų konkursui, vyksiančiam Vilniuje rugsėjo 16–22 d., jo laukimas darosi vis labiau intriguojantis. Intrigą tik stiprina didžiulis pasaulinės dainininkų bendruomenės susidomėjimas – organizatoriai gavo per 180 norinčiųjų dalyvauti paraiškų, atskriejusių iš daugiau nei 30 pasaulio šalių. Artėjant konkursui apie jo atsiradimo idėjos užgimimą, svarbą ir ateities perspektyvą padiskutuoti susirinko viena konkurso iniciatorių, LMTA profesorė Sigutė Stonytė, konkurso organizacinio komiteto narys, žiuri sekretorius, LMTA docentas Deividas Staponkus ir VšĮ „Natų knygynas“ direktorius Vygintas Gasparavičius.

Papasakokite trumpai apie konkurso idėjos ištakas. Kaip kilo mintis, kad Lietuvai visgi reikia profesionalaus, tarptautinio konkurso dainininkams?

Sigutė Stonytė. Mes, dainininkai, esame ambicingi, bet, turbūt, nepakankamai – labai vėluojame. Lietuvoje organizuojami smuikininkų, pianistų, pučiamųjų instrumentų tarptautiniai konkursai, o daininininkų konkurso iki šiol nebuvo. Tokia pauzė atsirado nepelnytai, nes mūsų dainininkai yra aukštos klasės, pasaulyje gerai žinoma mūsų vokalo mokykla. Tačiau, nors ir vėluojant, tai, kad konkursas įvyks, yra labai svarbu. Diskusijos apie konkurso reikalingumą vyko jau anksčiau, nėra taip, kad visiems tik dabar kilo tokia mintis. Seniai sklandė idėjos, bet nebuvo nieko konkretaus.

Deividas Staponkus. Pritariu profesorei S. Stonytei – idėja buvo ilgai brandinta. Būta įvairiausių siūlymų, kieno vardu konkursas turėtų būti pavadintas. Siūlyta ir Kipro Petrausko vardo, ir operos atsiradimui Lietuvoje skirti konkursai... Tačiau ilgainiui išsikristalizavo mintis organizuoti V. Noreikos vardo konkurso – juk tokį dainininką turime tik vieną.

S. S. V. Noreika vadinamas legenda, o man, asmeniškai, jis yra tarsi kometa, kuri turi didžiulį, spindintį šleifą. Jis ne tik yra aukščiausios klasės dainininkas – tokią vokalinę intuiciją ir talentą retai sutiksi, bet ir puikus pedagogas, kuris išugdė daugybę aukštos klasės tenorų. Toks universalumas būti puikiu dainininku ir pedagogu yra nuostabus. Todėl man dėl konkurso vardo nekilo jokių abejonių.

D. S. Profesorės mintys materializavosi. Būtent jai vadovaujant LMTA dainavimo katedrai, konkursas įgavo ryškesnį kontūrą, Rektoriaus įsakymu buvo sukurta darbo grupė, kuri pradėjo susitikinėti, diskutuoti. Aišku, tai ir Rektoriaus, palaikiusio konkurso idėją, nuopelnas.

Akivaizdu, kad tokio masto konkursai yra didelis įvykis visai šaliai, jos kultūrai o ypač – Lietuvos dainavimo mokyklai. Dainininkai, studentai, jų dėstytojai, kiti dainavimu besidomintys žmonės turės progą išgirsti daugybę talentų, stebėti, lyginti, mokytis... Kaip koncentruotai galėtumėte įvardinti artėjančio dainininkų konkurso atsiradimo reikšmę mūsų kultūrai? Kokios „gerosios patirties“ ir teigiamų pasekmių galime laukti?

S. S. Kiekvienas nori gerai dainuoti. XXI a. vokalas nebėra toks, koks buvo XVIII a. – nuo to laiko labai daug nuveikta balso kokybės atžvilgiu. Turėsime progą pamatyti įvairių mokyklų ugdytinius, įvairias „įtaigas“, jų klausantis kažką pritaikyti ir sau. Kiekvieno įtaigaus atlikėjo mokyklą priimame per daug neanalizuodami, kodėl jis kažką daro vienaip ar kitaip. Manau, kad šis konkursas yra svarbus visuomenei, kuri myli klasikinį dainavimą – jai tai bus savotiška edukacija. Visi pasaulyje vykstantys konkursai turi tikslą iškelti talentinguosius. Galbūt tarptautiniame kontekste šalia kitų mūsų, lietuvių, jaunieji solistai suspindės. Turime daug talentingų jaunų atlikėjų, kurie čia, atrodo, dainuoja neblogai, bet tarptautinio masto kontekste gali suspindėti kaip nepaprastai talentingi ir įdomūs. Taigi įžvelgiu naudą ir profesionalams, ir publikai. Manau, kad susidomėjimas bus didžiulis.

D. S. Tai bus didžiulė operos meno puota tiek klausytojams, tiek vokalo pedagogams, kurie turės progą pergalvoti kai kuriuos savo darbo aspektus. Studentams patirtis bus milžiniška. Aišku, nenuginčijama nauda bus ir Lietuvos žinomumui, mūsų operos meno sklaidai visame pasaulyje. Įsivaizduokite, kad gandas jau dabar taip plačiai pasklido, jog paraiškos atkeliavo iš daugiau nei 30 pasaulio šalių.

S. S. O tai juk tik pirmasis konkursas!

Vygintas Gasparavičius. Kaip profesorė jau užsiminė, tai liudija ir profesoriaus V. Noreikos žinomumą. Mums Lietuvoje, žinoma, tai suprantama, o, kaip rodo norinčiųjų dalyvauti skaičius, maestro vardas yra žinomas gerokai plačiau nei kartais galėtume pagalvoti. Pirmą konkursą organizuoti yra ir labai džiugu, ir kiek neramu, nes nežinai, ko tikėtis, kiek bus norinčių dalyvauti, kaip plačiai pavyks paskleisti garsą apie naują renginį. Tačiau, kaip rodo pasibaigęs pirmasis etapas, dalyvių skaičius, plati jų geografija – po atrankos, berods, liko 26 pasaulio šalių, įskaitant Braziliją, Meksiką, Jungtines Valstijas, Pietų Korėją, Japoniją, Mongoliją, Kiniją, visas Europos šalis, atstovai – susidomėjimas yra didžiulis.

Prakalbome apie konkurso organizavimo procesą. VšĮ „Natų knygynas“ jau turi didelę patirtį rengiant kitus Lietuvoje vykstančius profesionaliosios muzikos konkursus. Paintriguokite, kuogi V. Noreikos dainininkų konkursas bus panašus į kitus šalyje vykstančius tarptautinius konkursus, ir kuo, visgi, bus kitoks? Galbūt galima tikėtis kažko visiškai naujo?

V. G. Man teko prisidėti net ir prie pirmojo Jaschos Heifetzo konkurso organizavimo, tai jeigu tektų lyginti visus penkioliką metų atgal... Apskritai, dabar valstybės, Kultūros ministerijos, Kultūros Tarybos požiūris yra smarkiai pasikeitęs. Nebereikia įrodinėti, kad konkursai prisideda prie Lietuvos kultūros sklaidos pasaulyje, mūsų menininkų eksporto, Lietuvos kultūros populiarinimo. Požiūris šiuo atžvilgiu – rimtai pasikeitęs. Kuo dainininkų konkursas skirsis nuo kitų dar sunku pasakyti, nes ne taip seniai dar tik baigėsi registracija. Kol kas išskirtinumas tas, kad tai – pirmasis konkursas ir reikėjo daugiau pastangų jo viešinimui. Daugiau naujienų pasimatys paties konkurso metu. Tiesa, naujas iššūkis – finalas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.

D. S. Jis vyks per maestro V. Noreikos gimtadienį!

S. S. Būta nemažai diskusijų dėl operos teatro akustikos. Ji nėra pati geriausia, bet mes, ten dainuojantys, jau išmokome prisitaikyti, savęs per daug neeikvodami ir nesierzindami. Man, asmeniškai, mūsų teatre yra labai patogu ir gera dainuoti. Tačiau kalbėjome, kad operos teatre konkurso metu reikalinga akustinė kriauklė, kurios buvimas labai pasiteisino per „Vilniaus festivalį“, dainuojant Elinai Garančai. Tikiuosi, kad ši akustinė kriauklė pasitarnaus ir V. Noreikos konkurso finale.

Pirmasis turas pasibaigė, po jo buvo atrinkta per 70 dainininkų, kurie rugsėjį atvyks į Vilnių. Kokie pirmieji įspūdžiai?

D. S. Intriguoja – lygis bus labai aukštas. Atvyksta fenomenalūs balsai. Kadangi amžiaus riba yra 35 metai, nemažai dainininkų – jau brandūs atlikėjai. Daug dalyvių turi teatro praktikos, gali džiaugtis rimtomis tarptautinėmis karjeromis. Todėl išties bus ko pasiklausyti ir į ką pasižiūrėti.

S. S. Pasaulinės tendencijos yra tokios – egzistuoja vyriškų balsų deficitas. Konkurso dalyvius peržvelgus irgi susidaro įspūdis, kad bus „sopranų konkursas“. Tačiau yra ir vyrukų, o moterų balsai, dramatiniai, lyriniai sopranai, vienas kitas mecosopranas – labai įdomūs. Atrodo, kad daugelis dainuoja neturėdami jokių problemų, lengvai valdo balsą. Manau, lygis gali būti išties aukštas.

D. S. Tai, kad dalyvaus rimti atlikėjai, sąlygojo ir faktas, kad laureatams siūloma normali, tarptautinius standartus atitinkanti piniginė premija, skirta LR Kultūros ministerijos ir Kultūros Tarybos. Masina ir debiutas 2018–2019 m. LNOBT sezone.

V. G. Dėl koncertinių prizų esame pradėję kalbėti ir su Kauno muzikiniu teatru bei Estijos nacionaliniu operos ir baleto teatru. Tikslios koncertinių prizų sąlygos dar nesutartos – gali būti, kad atvyks teatro atstovai ir kažką iš finalistų pasikvies koncertui ar vaidmeniui. Aišku, norėtume pasiūlyti ir daugiau koncertinių prizų. Tačiau, kaip rodo organizacinė patirtis, ne taip paprasta dėl jų susitarti, kol neaišku, kas bus laureatas. Pirmasis impresarijų klausimas visuomet būna: o kas? Į jį, kaip žinia, kol kas neįmanoma atsakyti. Tačiau šių klausimų nepamirštame ir po konkurso – jei tik galime, stengiamės prisidėti prie žmogaus, laimėjusio konkursą, karjeros. Bus labai džiugu matyti konkurso laureatą ar laureatus Lietuvoje, neprarasti kontakto su jais. Tikimės, kad jie taps pažįstami mūsų publikai.

S. S. Nereikia galvoti, kad Lietuvos teatro nepalyginsi su didžiausiais Europos operos teatrais. Galiu pasakyti, kad pas mus į perklausas atvyksta solistai iš įvairių šalių. Galbūt ne visada jie – aukščiausios klasės, bet Vilnius tikrai nėra tik kažkoks „gelbėjimosi šiaudas“.

D. S. Jeigu nugalės svečias iš užsienio, jis automatiškai taps mūsų konkurso ambasadoriumi – jo gyvenimo aprašyme jau bus Virgilijaus Noreikos konkurso ir Lietuvos vardai.

Šis konkursas – pirmasis. Ar yra renginių, į kuriuos lygiuojatės, kurių patirtimi būtų verta remtis?

D. S. Smagu, kad pirmasis V. Noreikos konkursas yra organizuojamas profesoriui esant gyvam – tai išskirtinis dalykas. Džiugu, kad susirinkus visiems dalyviams, atidarymo metu, profesorius dar žadėjo pats padainuoti ir parodyti, kaip reikia, nes iki šiol turi puikią vokalinę formą.

S. S. Kalbant apie programą, nežinau, kas ją rengė, tačiau man ji atrodo kiek ribota ir sutelkta tik į operinį dainavimą. Be operinio repertuaro turėti ir koncertinės, kamerinės veiklos yra būdinga pačiam V. Noreikai – jis yra puikus kamerinės muzikos atlikėjas. Galbūt ateityje kažkas keisis ar prisidės, o dėl platesnio požiūrio į dainininką pamąstyti vertėtų, kadangi tai yra būdinga daugeliui kitų konkursų. Man yra tekę dalyvauti Amerikoje vykusiame tarptautiniame Marian Anderson konkurse, kuriame buvo keturi turai. Tai buvo žiaurus konkursas.

D. S. Tai buvo pirmasis konkursas, o profesorė – pirmoji jo laureatė. O renkantis V. Noreikos konkurso profilį, tendencingai buvo daugiau krypstama į operos pusę, kadangi finalas numatytas teatre. Ilgai diskutavome dėl finalinio turo programos, bet galiausiai nusprendėme parinkti tai, kas yra teatro repertuare. Kadangi konkursas pirmasis, nežinojome, kiek bus dalyvių, tai struktūros atžvilgiu jį padarėme gana liberalų. Dainininkai turi daug laisvės dainuoti tai, kas jiems geriausiai tinka.

V. G. Reikia tikėtis, kad konkursas augs, ir mes turėsime ne tris, o keturis turus, įtraukiant ir kamerinį repertuarą. O kalbant apie konkursus, į kuriuos galėtume lygiuotis organizacine prasme, jų yra daug. Norėtųsi, kad atrankos vyktų kaip Monrealio, Seulo konkursuose, išvažiuojant į užsienį ir ten vykdant „gyvas atrankas“. Lygiuotis ir žiūrėti į pirmosiose gretose esančius konkursus reikalinga.

D. S. Noriu pridėti, kad labai džiugu, jog turime galimybę bendradarbiauti su VšĮ „Natų knygynu“, kurie turi milžinišką patirtį organizuojant profesionaliuosius konkursus. Jie – patikimas, rimtas partneris.

S. S. Įrodęs savo patikimumą darbais.

V. G. O mes, savo ruožtu, labai džiaugiamės, kad diriguoti finale sutiko maestro Modestas Pitrėnas. Mūsų partnerystė ilgametė, bet labai svarbu, kad jis sutiko dirbti su atlikėjais ir šiame konkurse.

Kai kalbėjomės su pačiu maestro V. Noreika, klausiau jo, į ką, visgi, svarbiausia atkreipti dėmesį, vertinant atlikėją konkurse. Kokia Jūsų nuomonė?

S. S. Žinote, kartais užtenka padainuoti vieną natą ir viskas aišku – talentingas žmogus ar ne. Man labai įdomu į dainininką pažvelgti įvairiose situacijose. Balsus turi daug kas – konkurse nebus nė vieno „bebalsio“. Išlavinta technika pasigirti, neabejoju, taip pat galės dauguma. Aš, asmeniškai, atkreipčiau dėmesį į tai, kad tai būtų labai įdomi, motyvuota asmenybė, kuri ne tik dainuotų autoriaus parašytas natas, bet ir būtų organiška, charizmatšika, įtaigi, „neštų“ mintį, dainuotų spalvingai. Espressivo con passione – jam užtektų ir ekspresijos, ir aistros. Toks dainininkas yra žvaigždė. Jis turi turėti rinkinį visko, o ne tik gražiai dainuoti.

LMTA dainavimo katedra atsakingai rinkosi, ką kviesti dalyvauti konkurso žiuri. Gal galėtumėte trumpai papasakoti apie rugsėjį vertinti dalyvių atvyksiančius komisijos narius?

D. S. Siekėme kad komisijoje dalyvautų ryškios asmenybės, rimti dainininkai. Labai norėjome konkurse matyti Violetą Urmaną, bet dėl savo kūrybinių planų ji niekaip negali atvykti. Net ir pats V. Noreika skambino ir ją kvietė. Tačiau džiaugiamės, kad iš šiuo metu „Kammersangerin“ titulą turinčių dviejų lietuvių, minėtos V. Urmanos ir Lijanos Šukytės, bent viena dalyvaus konkurso komisijoje – profesorė L. Šukytė sutiko pirmininkauti. Taip pat žiuri turėjo dalyvauti ir Eva Marton, bet gavome pranešimą, kad ji negali, nes tuo metu Budapešte vyks rektoriaus rinkimai, o ji – viena pretendenčių. Komisijoje dalyvausiantis Rudolfas Piernay turi sąsąjų su Lietuva – dar tarybiniais metais jis Filharmonijoje buvo surengęs rečitalį, yra išlikusi ir nuostabi Giedrės Kaukaitės recenzija apie jo dainavimą. Jis – puikus dainininkas ir pedagogas, kviečiamas į žymiausių pasaulio konkursų žiuri. Taip pat atvyks dramatinis sopranas Michele Crider, slovėnų solistė Marjana Lipovšek. Žinoma, dalyvius vertins ir pats profesorius V. Noreika bei dabartinė LMTA dainavimo katedros vedėja, profesorė Asta Krikščiūnaitė.

V. G. Atvyksta ir atlikėjų vadybininkas Robertas Gilderis iš Didžiosios Britanijos. Norėjome, kad dalyvautų ne tik garsūs dainininkai, pedagogai, bet ir muzikos industrijos atstovai, kurie, tikimės, vėliau galės prisidėti prie mūsų laureatų sėkmės.

Šiek tiek nukrypstant tiesiogiai nuo šio konkurso, norėčiau paprašyti pasamprotauti apie konkursų reikšmę dainininko karjeroje apskritai. Vieni atlikėjai ištisai važinėja po konkursus, kiti, savo ruožtu, to vengia. Jūsų nuomone, ar reikalinga, netgi būtina konkursinė patirtis dainininkui?

D. S. Kiekvienas turi savo kelią, bet dažnai yra taip, kad laimėjus konkursą gauni debiuto, stipendijos, koncerto, stažuotės prizus. Jaunam žmogui tai – labai svarbu. Kartu konkursas yra ir savęs patikrinimas. Privalu konkrečiu momentu savo mobilizuoti, parodyti geriausią variantą. Pasaulyje dabar pastebima tendencija: kad ir kaip gerai jaunas žmogus dainuotų, jo be patirties nelabai kas norės. Privalu savo gyvenimo aprašyme turėti įspūdingų dalykų.

S. S. Mano nuomonė kiek griežtesnė. Būtina atskirti studijas ir karjerą. Aš netoleruoju dalyvavimo konkursuose bakalauro studijų metu. Tuo metu yra formuojamas instrumentas ir tikslas nėra save patikrinti ar kažką įgyti. Užsisėdėti konkursuose, neturint stiprios vokalinės bazės, yra bergždžia. Žinau atvejų, kai žmogus dalyvauja konkursuose, koncertuoja, bet kaip nedainuoja, taip nedainuoja. Jaunam žmogui verta eiti ramiau, crescendo principu, o ne nuolat save barstyti ir tikrinti. Jeigu konkurse dalyvaus žmogus, kuris turi pagrindą, teisingesnę patirtį, jis bus daug ryškesnis ir įdomesnis nei jaunas, apie kurį bus pasakyta: „perspektyvus, bet dar žalias“. Konkursas turėtų būti laipteliu į profesionalumą, kuriame reikalinga parodyti subtilybes, ypač jei tai – tarptautinis konkursas. Už sąžiningą darbą klasėje, savęs ieškojimą nieko nėra geriau. Viename kitame konkurse galima dalyvauti, tačiau – ne studijų metu.

Pabaigai norėčiau paprašyti pamąstyti apie konkurso ateitį. Kokios jo galimybės tapti tęstiniu, tradiciniu šalies kultūriniu įvykiu?

D. S. V. Noreikos konkursas privalo tapti tradiciniu!

V. G. Ne tam darome pirmąjį konkursą, kad jis būtų paskutinis.

D. S. Reikia uždėti tokią vyšnią ant torto, kad visi dar ilgai kalbėtų ir prisimintų.

V.G. Žiūrint objektyviai, šio konkurso startinės pozicijos yra labai stiprios. Tiek dalyvių skaičius, tiek resursai, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos požiūris, nacionalinės televizijos indėlis... Svarbu, kad šis požiūris nepasikeistų ir liktų toks tvirtas. Turime visas galimybes tobulėti ir šį konkursą auginti.