In Memoriam: Algirdas Stulgys (1938-2017)

Publikuota: 2017-10-23 Autorius: Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
In Memoriam:  Algirdas Stulgys (1938-2017)

Po ilgai jo sąmonę temdžiusios ligos mirė talentingas smuikininkas, Lietuvos nusipelnęs artistas (1986) Algirdas Stulgys.

Po Šiaulius lakstė dar basas, ežiuku kirptais plaukais. Kartą Tauralaukio kaime gimusio berniuko akys užkliuvo už vieno namo su užrašu: „Vaikų muzikos mokykla“. „Būdamas septynerių, pats to dar nesuprasdamas, užėjau į mokyklą, parašiau pareiškimą stoti į akordeono klasę. Labai mėgau muziką“, – yra pasakojęs Algis. Per stojamuosius egzaminus iškilūs pedagogai – pianistas Ignas Prielgauskas, kompozitorius Juozas Karosas ir kiti patikrino klausą, ritminius sugebėjimus, paklausė, ar namuose turi akordeoną. Instrumento nebuvo. Bet mokykla galėjo skolinti mažą smuikelį. Pasiūlė smuikuoti. „Smuiką labai pamilau ir va – jau tiek dešimtmečių jis mano rankose“, – yra pasakojęs A. Stulgys. Šiaulių muzikos mokykloje mokėsi Viktoro Jauniškio klasėje.

Iš Šiaulių atvykęs vaikinukas 1953 m. pradėjo mokytis Vilniaus dešimtmetėje muzikos mokykloje (Viktoro Radovičiaus klasėje). Mokykloje pajuto turįs potraukį kūrybai. Net lankė Vytauto Venckaus kūrybos pamokas. A. Stulgys sukūrė dainų Juozo Tysliavos tekstais, pjesių smuikui, smuikui ir instrumentiniams ansambliais. Nemažai kūrinių instrumentavo kameriniam orkestrui.

1959 m. baigė Lietuvos konservatoriją. Savo jėgomis įstojo į Maskvos Piotro Čaikovskio konservatoriją: iš 27 įvairių sąjunginių respublikų jaunuolių tuosyk priėmė tik tris. Joje mokėsi pas Davidą Oistrachą, baigė ir aspirantūros studijas (prof. B. Kuznecovo klasėje).

Pabandęs pedagogo kelią Šiauliuose ir konservatorijoje Vilniuje, vėliau ugdė tik tėvo pėdomis pasekusią dukrą, Dresdeno filharmonijos simfoninio orkestro koncertmeisterę Dalią Stulgytę-Richter. Su mokiniais rasdavo tokius gerus ryšius, gebėjo taip įtaigiai dirbti, bendrauti, kad jie mokytojo nepaliko jokiose negandose.

Tačiau Algis visada norėjo groti. Stabili technika, plati garso raiškos amplitudė, pasigėrėjimą kėlęs tembras. Ekspresyvus smuikininkas žavėjo lyrikoje ir sudėtingos dramaturgijos kūriniuose. Daug koncertavo. Grojo Maskvos ir Permės kameriniuose orkestruose, Lietuvos filharmonijos simfoniniame orkestre, 1978–1981 m. buvo Lietuvos kvarteto primarijus. Grojo su įvairiais populiariais kolektyvais – Lietuvos televizijos lengvosios muzikos orkestru, kameriniais orkestrais, „Armonika“, buvo liaudiškos muzikos ansamblio „Saulė“ vadovas ir kt.

Daugiausia jis koncertavo kaip solistas. Su pianistais Gičiu Trinkūnu, Veronika Vitaite, Bernardu Vasiliausku, Augustinu Maceina ir kt. Įrašytos plokštelės (su V. Vitaite, Lietuvos kvartetu), palikti įrašai ir LRT fonotekoje. Grodamas ne tik išmaišė visą Lietuvą, buvusią SSRS, bet grojo ir Italijoje, Japonijoje, Suomijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Bulgarijoje, net Afrikoje. „Mano misija – populiarinti smuiko muziką“, – yra sakęs A. Stulgys. Tačiau mėgo ir rašyti atsiminimus apie sutiktus muzikus, atlikėjo gyvenimo epizodus, organizuotus ir sužlugdomus muzikų kolektyvus.

Stulgio repertuare buvo J. S. Bacho, A. Vivaldi, G. F. Händelio koncertai, sonatos smuikui. Mėgo groti temperamentingą A. Dvořako, J. Brahmso, P. Sarasates muziką, F. Kreislerio lyriką, V. Paltanavičiaus, F. Bajoro, B. Dvariono ir kitų lietuvių kompozitorių kūrinius smuikui. „... A. Stulgys – romantinės krypties atlikėjas. Jo griežimui būdingas minkštas, sodrus garsas. Atlikėjas mėgsta, kaip smuikininkai sako, „ilgą smičių“, labai jautriai ir skoningai frazuoja“, 1973 m. rašė „Literatūros ir meno“ puslapiuose koncertų apžvalgininkas. Su A. Stulgiu daug koncertavusi prof. Veronika Vitaitė po vieno solinio koncerto 1999 –aisiais prisiminė: „Algis mane žavi nepaprastu savo emocionalumu, temperamentu, lyrizmu, neabejingumu atliekamai muzikai. Jis pats visada dega ir mane uždega. Algis – neabejotinai įtaigus kamerinės muzikos atlikėjas. Koncertų surengėme jau arti tūkstančio...“. „Miniatiūrų meistras...“ – prisiminė daug kartų drauge koncertavusi dainininkė, prof. Irena Laurušienė. Su malonumu ir dabar klausomės stilingai ir elegantiškai jo įgroto P. Sarastes „Andalūziško romanso“, op. 22, Nr. 1, nostalgiškos Z. Fibicho poemos, lietuvišką tautos charakterį atskleidžiančių V. Paltanavičiaus šokių smuikui ir fortepijonui.

Taip ir matau kiek spyruokliuojančiu žingsniu artėjantį žmogų su smuiku: šmaikštų, žodžio kišenėje neieškantį, inteligentišką, paslaugų, visada pasirengusį smuikuoti. „Muzika – tas nepakartojamas žmogaus sukurtas fenomenas, yra amžina. Kartą pakliuvęs jos glėbin, negali ištrūkti, nors pats junti, esi čia neišvengiamai laikinas praeivis“, –prisiminiau jo žodžius. Teskamba jam ramybę skleidžiančios Anapilio giesmės...

 

 

 

Susiję nariai

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Pianistė, edukologijos mokslų daktarė, Mykolo Riomerio universiteto profesorė

Komentarai