Ketvirtasis Šv. Jokūbo festivalio ruduo

Publikuota: 2014-10-23 Autorius: Kultūros ekspertai
Ketvirtasis Šv. Jokūbo festivalio ruduo

Jau ketvirtus metus rudenėjantį Vilnių apskrieja žinia apie tarptautinį Šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalį, rengiamą brolių dominikonų ir valstybinio choro „Vilnius“ Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje. Vilniečiams ir miesto svečiams festivalis tapo prasminga muzikos švente, atveriančia sostinėje dar vieną koncertinę erdvę, prisidedančia prie chorinės kultūros plėtros. Festivalio rengėjai džiaugiasi galėdami pakviesti į žymių Lietuvos ir kitų Europos šalių profesionaliųjų chorų pasirodymus, suteikti unikalią progą išgirsti retai atliekamą ar dar negirdėtą chorinę religinę muziką, papuošti mūsų muzikinę panoramą vertingomis ir išskirtinėmis, specialiai festivaliui parengtomis programomis.

IV Šv. Jokūbo festivalis choro meno mylėtojus rugsėjo 7–28 dienomis kvietė net į 13 koncertų. Renginio žemėlapis pasipildė Trakų, Šalčininkų, Vievio, Kauno, Videniškių bažnyčių erdvėmis. Mažesnių miestelių klausytojai, nedažnai lepinami aukštos kultūros įvykiais, ypač džiaugėsi muzikiniais įspūdžiais, kai kurie vos tik pasibaigus koncertui klausinėjo, kada vėl galės išgirsti dangišką muziką.

Šiemet sakralinę muziką atliko šeši kolektyvai: valstybinis choras „Vilnius“ (meno vadovas ir vyr. dirigentas Povilas Gylys, dirigentas Artūras Dambrauskas), Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija" (meno vadovas ir dirigentas Tomas Ambrozaitis), Kauno vokalinis ansamblis „Acusto“ (meno vadovas ir dirigentas Kęstutis Jakeliūnas), svečiai iš Švedijos „Vocal Art Ensemble“ (meno vadovas ir dirigentas Janas Yngwe), „Daugava“ iš Latvijos (meno vadovas ir dirigentas Jevgenijus Ustinskovas) ir „Cappella musicae antiquae orientalis“ iš Lenkijos (meno vadovas ir dirigentas Leonas Zaborowskis).

Apie sakralinės muzikos koncertus festivalio meno vadovas profesorius Povilas Gylys kalbėjo: „Įvairių Vilniaus kultūrinių įvykių kontekste, gausybės rengiamų festivalių panoramoje Šv. Jokūbo festivalio koncertai užima išskirtinę vietą, turi savo veidą, nes skamba vien sakralinė chorinė muzika, aprėpianti laikotarpį nuo Renesanso iki šiandienos. Šios muzikos klodai neišsemiami, tačiau nemažai religinių kūrinių bažnyčiose skamba labai retai ar išvis nebuvo atlikti, nes daugiau prieinami profesionaliems chorams. Svarbu ir tai, kad festivalio tarptautiškumas suteikia galimybę mūsų visuomenę supažindinti su kitų šalių tradicijomis, jų sakraliniu menu. Informacinės priemonės šiandien leidžia išgirsti bet kurios šalies, bet kurios epochos kūrinius, tačiau kaip savo muziką gyvai atlieka prancūzų ar švedų chorai, girdime ne taip jau dažnai.

Šiais metais festivalis išsiskiria savo geografija, tad smagu, kad mūsų gerbėjų ratas plečiasi. Turime ir savo nuolatinių klausytojų, kurie ateina ne vien pasiklausyti konkretaus choro, bet ir renkasi kūrinius, gali įvertinti tiek klasikinę, tiek XXI a. muziką. Tai patvirtino svečių iš Švedijos koncertas, kuriame choras atliko savo šalies šiuolaikinės muzikos programą. Skandinavai ypač propaguoja šiuolaikinę chorinę muziką, naujausias tendencijas ir kryptis. Švedų programa buvo priimta labai šiltai ir entuziastingai.

Esame labai dėkingi broliams dominikonams, kurie palaiko mūsų idėją rengti festivalius. Visi drauge stengiamės, kad Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios, o ir mūsų sostinės vardas skambėtų ir už Lietuvos ribų.“

Apie choro „Vilnius“ ir dominikonų draugystę kalbėjo ir brolis Mindaugas Slapšinskas OP: „Su valstybiniu choru „Vilnius“ iki pirmojo Šv. Jokūbo festivalio bendravome trejus metus. Šis choras visuomet buvo kartu su mumis, savo pasirodymais puošdavo didžiąsias religines metų šventes, kitus iškilmingus minėjimus. Kai gimė festivalio projektas, mūsų draugystė leido pajusti dar stipresnį emocinį ryšį su sakraliniu menu, jo kūrėjais, pačiais atlikėjais, klausytojais, kurie ateina prisiliesti prie to galingo dvasinės muzikos srauto. Festivalis tapo ne tik religinės muzikos skleidėju, mūsų bažnyčioje vykstantys chorų pasirodymai – ne tik koncertai, bet ir kažkas daugiau, kas mus vienija, telkia stipriems išgyvenimams.

Džiaugiuosi, kad mūsų vienuolynas žmonėms gali suteikti erdvę, kurioje sklinda brolių meilė muzikai, entuziazmas, stiprus draugystės užtaisas, kurioje sudaroma galimybė prisiliesti prie liturginio lobyno.“

Nors Lietuvoje sakralinės muzikos festivaliai nėra retas įvykis, tačiau šis išsiskiria konceptualiomis koncertų programomis, teminiais liturginiais ar muzikiniais akcentais, perteikiančiais tam tikrą istoriją, patyrimus ar įvykius. Apie sakralinės muzikos išskirtinumą mintimis dalinosi brolis Bernardas Verbickas OP: „Įvairių muzikos stilių, žanrų kontekste sakralinė liturginė muzika yra išskirtinė. Žmogaus talentus, jo kūrybą ir profesionalumą liturgijoje naudojame siekdami išreikšti pagarbą švenčiamiems slėpiniams ir parodyti jų svarbą bei iškilmingumą. Muzika, kaip ir architektūra, ikonografija, liturginiai rūbai ir apdangalai, žvakės ir smilkalai išreiškia mums dangiškojo pasaulio garbingumą. Kita sakralinio meno funkcija – mus pačius priartinti prie šių slėpinių. Didieji kūrėjai su nepaprasta atida ir jauduliu sugebėjo per muzikos akordų žaismą patį žmogų vesti į artumą su Dievu, leido giliau pažvelgti į Dievo kenozę ir žmogaus išganymo slėpinius, Jėzaus ir Jo Motinos gyvenimo dramas. Inspiruodama žmogaus mintis ir nuotaikas, sukeldama asociacijas, rezonuodama su mūsų patirtimis ir jausmais, sakralinė muzika tampa tarpininke tarp mūsų ir Dangaus. Ji padeda atsiverti, kad Dievas galėtų sakralizuoti mūsų vidines erdves. Tokiu būdu žmogus per muziką gauna jį kuriančių ir keičiančių dvasinių patirčių.“

Kiekvienais metais festivalyje išgirstame premjerinių programų. Šiemet jas parengė du kolektyvai. Valstybinis choras „Vilnius“ leido giliau pažvelgti į vieną iš muzikos žanrų „Stabat Mater“, kurio atsiradimą lėmė viduramžių sekvencija, perteikianti kenčiančios Motinos paveikslą. Choras „Vilnius“ pasirinko keturis skirtingų amžių muzikos meistrus – vieną iškiliausių Renesanso ir Vakarų kultūros, Romos polifoninės mokyklos kompozitorių Giovanni Pierluigi da Palestriną, Nyderlandų muzikos mokyklos atstovą Orlando di Lasso, norvegų XX a. muzikos kūrėją Knutą Nystedtą ir lietuvių kompozitorių Giedrių Svilainį.

Dar vieną premjerą festivaliui padovanojo keturiasdešimtmetį švenčiantis Šiaulių kamerinis choras „Polifonija“, jis atliko specialiai chorui parašytus Nijolės Sinkevičiūtės „Trijų ašarų motetus“, kuriuose panaudotos citatos iš „Graudžių verksmų.“ Taip buvo pratęsta festivalio tradicija kasmet klausytojams pateikti premjerinį lietuvių kompozitoriaus kūrinį. Ankstesniais metais „Vilnius“ yra atlikęs Vytauto Miškinio „Passio Domini nostri Jesu Christi secundum Joannem“ („Pasija pagal Joną“) – pirmąją pasijų žanro kompoziciją lietuvių muzikos istorijoje, Donato Zakaro „Rorate Caeli Desuper“ („Rasokite dangūs iš aukštybių“), sukurtą 2012-ųjų pavasarį bažnyčioje surengtoms Lukiškių Dievo Motinos ikonos sugrįžimo iškilmėms.

Maloniai nustebino festivalio bendraamžis vokalinis ansamblis „Acusto“ – šis nedidelės sudėties kolektyvas nenusileido kur kas gausesnės sudėties chorams. Apie kauniečių koncertą „7 meno dienose“ Rasa Murauskaitė rašė: „Išklausius nepaprastai įvairią programą <...> galėjo atrodyti, kad koncertas tarsi neturi bendros ašies, bet šįkart tokia kūrinių mišrainė iš vėžių neišmušė ir netgi labai gražiai sugulė į organišką visumą. Toks sprendimas savotiškai įdomus, nes kiekviena kompozicija tarsi vis iš naujo kelia susidomėjimą, atnešdama ką nors nauja ir netikėta, neleisdama atitraukti dėmesio nė akimirkai.“ („7 meno dienos“, Nr. 34).

R. Murauskaitės nuomone, vieną įsimintiniausių festivalio koncertų surengė Švedijos „Vocal Art Ensemble“. „Programa vėlgi labai įvairi, tik šįkart – ne epochų, o tautybių, neretai nuo religingumo visiškai nutolusios tematikos aspektu. Koncertas pradėtas ir užbaigtas populiaraus choro muzikos kūrėjo latvių kompozitoriaus Eriko Ešenvaldo kūriniais. Paskutinis jų – „Stars“ chorui ir skambančioms taurėms – iš tiesų sukėlė neeilinius estetinius potyrius, kuriuos tik pastiprino ypatinga bažnyčios akustika. Išskirti būtų galima bene kiekvieną atliktą kūrinį, tačiau tai vis vien neatstotų to, ką buvo galima patirti klausantis. <...> Atlikimą puikiai papildė ir išsamūs choro vadovo komentarai, leidę geriau pažinti ir suvokti kiekvieno kūrinio idėjas. Koncertas veikiausiai išsiskyrė tuo, kad žiūrovai galėjo išgirsti kitokią, kiek netikėtą šiuolaikinę muziką. Todėl festivalio kontekste kolektyvo pasirodymą drąsiai galima pavadinti savotišku avangardu.“ („7 meno dienos“, Nr. 34).

Kiti du svečių chorai – „Daugava“ (Latvija) ir „Cappella musicae antiquae orientalis” (Lenkija) – publiką kvietė klausytis taip pat labai įvairios muzikos, tik čia buvo galima išgirsti ne tik katalikiškosios, bet ir protestantiškosios tradicijos kūrinių. Chorą iš Lenkijos gerokai pranoko vienas geriausių Latvijos kolektyvų, kuris atliko nemažai savo šalies muzikos.

Tarptautinis Šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalis kulminacijai visus pakvietė pasinerti į didingą ir intelektualią Johano Sebastiano Bacho muziką. Skambėję kūriniai tik dar kartą patvirtino, kad nors ne visi tiki į Dievą, bet visi tiki į J. S. Bachą. Baigiamajame festivalio koncerte dominikonų šventovės skliautais aidėjo J. S. Bacho Siuita Nr. 1 C-dur, BWV 1066 (dirigentas Algirdas Vizgirda), kantata „Ich habe genug“, BWV 82 (dirigentas P. Gylys), ir iškilmingasis Magnificat D-dur, BWV 243 (dirigentas P. Gylys). Kūrinius atliko valstybinis choras „Vilnius“, solistai Aistė Širvinskaitė, Vilija Mikštaitė, Mindaugas Zimkus, Steinas Skjervoldas ir antrasis festivalio svečias, kaip ir „Polifonija“ švenčiantis 40-metį, kamerinės muzikos ansamblis „Musica Humana“ (meno vadovas ir dirigentas Algirdas Vizgirda).

Į festivalio kulminaciją atlydėjusi J. S. Bacho muzika, prakilniais ir magiškais tonais visus vesdama per aukštas įkvėpimo viršūnes, leido pajusti šio genijaus kūrybos gijas, glaudžiai siejančias žmogų su Dievu. Toks ir yra festivalio rengėjų tikslas – kad koncertuose patirtas ryšys su sakraliniais turtais pasiliktų kiekviename iš mūsų kuo ilgiau.           

Komentarai