Muzika kameriniam orkestrui
"Muzika kameriniam orkestrui" - taip buvo pavadintas išskirtinis koncertas nacionalinėje filharmonijoje lapkričio 8 d. Vilniuje, kurio metu skambėjo Lietuvos kamerinio orkestro įrašytos lietuvių kompozitorių plokštelės programa. Tai buvo ir CD pristatymas, ir kartu džiaugsmingas įvykis, kad garbus kolektyvas parodė dėmesį vien nacionalinei muzikai.
Koncerte atlikti Broniaus Kutavičiaus „Dzūkiškos variacijos“ kameriniam orkestrui, Osvaldo Balakausko Koncertas obojui, klavesinui ir styginiams (solistai Robertas Beinaris, obojus, Vaiva Eidukaitytė-Storastienė, klavesinas) bei Algirdo Martinaičio „Musikalisches Opfer“ tenorui, fleitai, obojui ir kameriniam orkestrui (solistai Giovanni da Silva, tenoras, V. Eidukaitytė, Valentinas Gelgotas, fleita, Eugenijus Paškevičius, obojus). Taip jau sutapo, kad šiemet B. Kutavičius švenčia 85-metį, O. Balakauskas – 80-metį, tačiau plokštelėje nėra 75-metį švenčiančio kito iškilaus kompozitoriaus Jurgio Juozapaičio kūrinio – koncerto altui ir styginiams „Viola vs Violence“, kuriame koncerto metu solo partiją atliko puikus altininkas Jurgis Juozapaitis. Bet suprantama: sudėtinga nauju kūriniu (premjera 2015 m. „Gaidoje“) įtikinti, kad tai yra kūrybos viršūnė, juolab, jog alto ir orkestro dvikova, pagrįsta šiuolaikiška koncepcija, nors ir itin tiksliai, visai programiškai iliustruoja laikmečio peripetijas (asmenybė skęsta minioje, kovoja ir yra praryjama banalios kasdienybės bei panašūs galimi motyvai), kartu būtent dėl to savaip ryškumu „pralaimi“ anksčiau parašytiems kolegų kūriniams, turintiems labai aiškų imperatyvų stilistinį modelį. Atspindėti realijas ir būti viršuje – galbūt ir kūrybos komentuotojų darbo pasekmė...
Šis įvykis paskatino ne tiek recenzuoti gerai žinomus kūrinius ar kolektyvo darbą, kiek filosofiškai ir atsietai pamąstyti, kokiu būdu pasiekiamas „amžinybės“ olimpas. Akivaizdu, kad iš visos plejados stiprių kompozitorių, įdėjusių unikalų indėlį į Lietuvos aruodą, pateko tik trys, ir pasirinkimas buvo konceptualus. Kaip anotacijoje rašė muzikologė Laimutė Ligeikaitė, trys kompozitoriai yra ryškiausios figūros, kurių kūryba atlaikė dešimtmečius ir yra nuolat atliekama pagrindiniuose Europos festivaliuose. Kiekvienas jų žymi tam tikrą lietuvių kompozicijos mokyklos viršūnę: antai Kutavičius, modernizmo šauklys, kartu išlaikęs ir pagrindęs autentišką ir ekspresyvią lietuviškos savimonės atgimimą, Balakauskas – vakarietiško modernumo simbolis, universalus etalonas, jungiantis logiką ir intuiciją, o Martinaitis – šiuolaikinio dvasinio gyvenimo stebėtojas, vedantis dialogą su Europos muzikos pasiekimais su neprilygstamu išradingumu ir ironija, visada naujas ir nustebinantis išraiška bei savitu atžvilgiu į paveldėtą kultūrinį sluoksnį. Kartu jų kūryba atspindi tris šuolius nuo 1970 metų, kuriais buvo įsitvirtinta šiuolaikinės muzikos kraštovaizdyje. Ši raida – akivaizdi ir neginčytina. Kartu į akiratį patenka ir lietuvių liaudies daina, ir Veronikos Povilionienės balsas, kuri taip pat tapo, kaip teigiama, „nacionalinės kultūros simboliu“ – tarsi per Kutavičių ir jo partitūrą ateinanti čiurlioniška dvasia dėl apeliacijos į „Beauštančios aušrelės“, dzūkiškos dainos perklojimą pabaigoje keturbalsiu choriniu pavidalu (tiesa, man vis vaidenasi, kad Čiurlionis liaudies dainos perteikimą girdėjo daug subtiliau); ir nuostabiai pagaulus, tobulas laike, įvairus ir visada naujas balakauskiškas (o kas jį gali pamėgdžioti?) skambesių ir ritmų visetas; ir visada nustebinantis intelektualus martinaitiškas įsijautimas į temą, nugalintis tiek koncepcijos novatoriškumu jungiant skirtingus klodus, tiek vėlgi savito kalbėjimo pergale ir optimizmu.
Vadinasi, yra kažkas, kas tuos žmones sujungia ir padaro laimės kūdikiais. Jie išlieka kaip kartą įvertinti ir išliekantys kultūros etalonai – bent tol, kol gyva juos sukūrusi, girdinti ir dėkinga visuomenė, atpažintas ir įtvirtintas tos visuomenės kultūros kodas, jo savičiausi bruožai, perspektyvos ir kas svarbiausia – nepriekaištinga lyderystė profesinio lygmens ir santykio su publika srityje. Viskas tampa labai natūralu. Girdime visiškai abejonių nekeliančią protų tandemo garsų manifestaciją. Tuo ji savaime pakankama. Savo esminiais principais jie, vedantieji, įtvirtina tas kryptis. Galėtų būti ir kiti atlikėjai, tarkim, ar kompozicijos, bet čia suveikia dar vienas faktorius: sėkmė. Tokiam faktoriui priskirčiau jaunos dirigentės Adrijos Čepaitės įtraukimą į istorinę plokštelę, nors koncerto metu ji savo magijos – adekvačios kompozitorių magijai – neatskleidė, o veikiau buvo tvarkingo chorinio dirigavimo lygmeny palyginti su opusais, kuriuos interpretavo, ir kuriems reikėjo galbūt kremeriškos energingumu ar panašios prieigos. Koncerto metu viskas esti kaip ant delno, o įrašai turi savo logiką ir gudrybes, kai pasiekiamas optimalus rezultatas dėk visų dalyvaujančių asmenų. Netgi manyčiau, kad jei orkestro meninis vadovas S. Krylovas būtų pats stovėjęs už dirigento pulto ir solo pagriežęs kurį nors iškilų lietuvių kompozitorių kūrinį smuikui su orkestru, būtų laimėta dvigubai: tai būtų fantastiška vizitinė kortelė Lietuvai (pelnyta, nes kas gi vadovas, jei ne žvaigždė tikrąja prasme...) ir kartu visa kitos, aukščiausios kokybės interpretacija. Nežinau, kodėl taip nebuvo. Ilgamečio LKO solisto ir meno vadovo indėlio galėjome laukti kaip natūralaus ir laike būtino žingsnio – bet apie tai paklausime jo paties.
Vadinasi, čia galėjo suveikti kitas faktorius: šiuolaikinės muzikos ir baroko sąsajų laukas. A. Čepaitė yra grigališkojo choralo ir senosios muzikos specialistė, įvertinta nominacijomis Europoje; Martinaičio opusas taip pat polemizuoja su Europos baroku. Tačiau bendrai barokui (ir atliekamų autorių šiuolaikinei muzikai, kuri nėra tikrąja prasme impresionistinė ar minimalistinė) būdingo ekspresyvumo pristigo būtent atlikėjų interpretacijoje. Galėjo būti daugiau ugnies ir kitų kūrinių perteikime. Tad ir sakau, kad kai kuriuos istorinės plokštelės dalyvius lydi užtarnauta sėkmė, o kai kuriuos – suteiktas kreditas.
Bet kuriuo atveju tai – tik svarstymai, o realus rezultatas vertas padėkos. LKO pagaliau įrašė ir atliko vien lietuvių klasikų muziką!