Nevienareikšmis šedevrų vakaras

Apie būsimo koncerto atlikėją sumodeliavus tam tikrą informacinį lauką, potencialiam klausytojui natūraliai susiformuoja stipresnės ar silpnesnės išankstinės nuostatos, galinčios paveikti ir požiūrį į atliekamos muzikos interpretacijas. „Vilniaus festivalyje“ rečitalį surengęs austrų pianistas Rudolfas Buchbinderis vadinamas „legendiniu“, tituluojamas „fortepijono aristokratu“; tai, žvelgiant stereotipiškai, labai dera prie vietos, kurioje muzikantas ugdėsi ir iki šiol yra apsuptas – Vienos, aristokratiško, gilių muzikos tradicijų ir legendų dvelksmu alsuojančio miesto. Pernai 70-metį atšventęs pianistas yra neįtikėtinai produktyvus – per 50 karjeros metų jis įrašė daugiau nei 100 kompaktinių plokštelių; šalia to, yra Grafenego festivalio, kurį pats įkūrė 2007 m., meno vadovas, dviejų knygų autorius, aistringas istorinių partitūrų kolekcionierius ir, nepaisant amžiaus, itin aktyviai koncertuojantis pianistas, vien 2017 m. jau spėjęs pagroti beveik trisdešimtyje Europos, Azijos ir Amerikos miestų.

Iš šių faktų (galimai) susikurti lūkesčiai bent jau man atitiko tikrovę iš dalies. Ruchbinderis rečitaliui pasirinko kanoninius pianistų repertuaro kūrinius – neabejotinus šedevrus šiam instrumentui: tai Johanno Sebastiano Bacho Angliškoji siuita Nr. 3 g-moll, BWV 808, Ludwigo van Beethoveno Sonata fortepijonui Nr. 23 f-moll, op. 57 („Appassionata“) ir Franzo Schuberto Sonata fortepijonui B-dur, D. 960. Programa sudėliota visiškai tradiciškai, chronologiškai – barokas, klasicizmas, romantizmas. Tiesą sakant – ypač išgirdus bisus (Schuberto Ekspromtą Nr. 2 Es-dur, D. 899, ir transkripciją iš Johanno Strausso operetės „Šikšnosparnis“) – kilo klausimas, kam į šią „Vienos puotą“ reikėjo Bacho? Juk galima buvo sudėlioti programą, pvz., iš Vienos kompozitorių – tai turėtų asmeninę sąsają ir su pačiu Ruchbinderiu.  Šiuo atveju Bacho įterptis, regis, yra tik detalė (vienintelis Bachas netinka į minėtą grupę), bet iš esmės naikinanti idėjinį vientisumą. O galimybė į koncertą patraukti šių dienų klausytoją (ypač ne profesionalų muzikantą, o tiesiog melomaną) pirmiausia ir galėtų būti kažkoks renginio konceptas – vien „gerai grojančiu“ būti nebeužtenka, kad išsiskirtum meno rinkoje. Tad taip, Buchbinderio koncerto programa stokojo konceptualumo, na, bet juk jis – tradicijų apsuptyje augęs, senosios kartos atstovas, viskas lyg ir suprantama (nors tas noras atlikti „tiesiog pianistams įprastą“ programą man, jaunam žmogui, vis vien atrodo keistokas).

Žinoma, kalbant apie atlikimą, nepaneigsi, jog Buchbinderis groja puikiai. Visa programa skambėjo techniškai tvarkingai, itin užtikrintai, stabiliai. Bacho Angliškąją siuitą pianistas paskambino, savo pirštų bėglumu greitosiose dalyse išryškindamas muzikos bėgimą, nenumaldomą tėkmę; siuitos lėtoji dalis ir ciklo centras – Sarabanda – buvo aiškiai išskirtas ritmikos laisvumu, improvizaciškumu, šios dalies lyriką raiškiai priešpriešinant bendram siuitos ritminiam griežtumui ir tikslumui.

Toliau klausėmės koncerto „ašimi“ įvardintos Beethoveno „Appassionatos“. Buchbinderis pabrėžia, jog šio Vienos klasiko muzika jam ypač artima („neabejotina – ši muzika glūdi mano kraujyje“[1]), ir tai aiškiai liudija jo koncertinė biografija – visą Beethoveno sonatų ciklą koncertuose pianistas atlikęs daugiau nei 50 kartų. Tad ne veltui jautėsi visiškai užtikrinta atlikėjo laikysena, ir nuolatinis veržimasis pirmyn, staigios agogikos detalės, aštrūs dinamikos kontrastai perteikė kūrinio dramatišką aistrą, tačiau visa tai diktavo ne gaivališka, netramdoma iš vidaus kylanti jėga – tai buvo ištobulintas ir valdomas procesas. Kažko kito ir naivu būtų tikėtis, klausantis atlikėjo, scenoje tą patį kūrinį „išgyvenusio“ daugiau nei pusšimtį kartų.

Antroji koncerto dalis dedikuota Schuberto Sonatai B-dur – kompozitoriaus paskutiniam šio žanro kūriniui, laikomam reikšmingiausiu ir charakteringiausiu. Nežinia, ar prieš tai klausytos „Appassionatos“ efektas, ar tiesiog dideli lūkesčiai nulėmė, jog Buchbinderio paskambintas Schubertas paliko mažesnį, nei tikėjausi, įspūdį. Atlikėjo interpretacija buvo techniškai tikrai tvarkinga, santūriai elegantiška, beje, žymiai mažiau „romantinė“ nei atliekant Beethoveno sonatą, ir išoriškai tarsi nėra ką prikišti: visuomet lygus, subalansuotas garsas, lengvas ir artikuliuotas prisilietimas; sonata, kaip ciklas, skambėjo vieningai. Ir vis dėlto... Kūrinys iš tiesų turtingas gelmėmis, kurias galima prasmingai atskleisti, kupinas tiek daug subtilių kontrastų, emocinių niuansų – galbūt tai ir skonio reikalas, tačiau pasirodė, jog Buchbinderio interpretacijai – turint omenyje kūrinio „kalibrą“ – tų garso spalvų kažkiek pritrūko. Kita vertus, atlikimas atskleidė tradicinio, subtilia vienietiška elegancija dvelkiančio atlikimo estetiką.

Sulaukęs gausių ovacijų, pianistas atliko dar du kūrinius – Schuberto Ekspromtą ir Strausso operetės „Šikšnosparnis“ uvertiūros transkripciją. Ekspromtas žavėjo skaidriu garsu, grakščia prisilietimo artikuliacija, išlaikyta bėglia muzikos tėkme – raiškiai skleidėsi elegantiškas Schuberto muzikos grožis. O Straussas truputį pasirodė kaip pataikavimas publikai – bravūriškas atlikimas ne visai derėjo prie „aristokratiško“ įvaizdžio; galbūt po Schuberto Sonatos net būtų buvę prasmingiausia daugiau nieko negroti, nemenkinti kūrinio didumo. Na, bet kokiu atveju, Buchbinderis sulaukė griausmingų ovacijų ir, kaip ir per kiekvieną (!) festivalio (ir ne tik...) koncertą, publika plojo atsistojusi. Neturint omenyje konkrečiai šio renginio (kaip bebūtų, Buchbinderis neabejotinai vertas pagarbos), šiaip jau įdomu, kaip Lietuvoje prigijo ši naivi „tradicija“, iš esmės ilgainiui devalvuojanti išties išskirtinių koncertų vertę. Tačiau telieka tai kiekvienam sau užduodamas klausimas.

[1] Rudolfas Buchbinderis: „Beethoveno laikais muzika buvo laisvesnė“. Lrytas.lt, 2017 06 13, http://kultura.lrytas.lt/scena/2017/06/13/news/rudolfas-buchbinderis-beethoveno-laikais-muzika-buvo-laisvesne--1671987/