Nuostabus vokiškai prancūziškas birželio 14-osios vakaras

Publikuota: 2017-06-15 Autorius: Paulina Nalivaikaitė
Nuostabus vokiškai prancūziškas birželio 14-osios vakaras

Šiųmetis „Vilniaus festivalis“ siūlo koncertus vis kitokių žanrų, sudėčių ir apskritai įvairių stilių gerbėjams. Gavome nuostabią operinio dainavimo dovaną iš Elīnos Garančos, o taip pat operos mėgėjai gavo progą išvysti naujo operos pastatymo premjerą; besidomintys lietuvių muzika turėjo progą apsilankyti Justės Janulytės kūrinio premjeroje ir Osvaldo Balakausko kūrybos retrospektyvoje; senosios muzikos mylėtojai jau gavo šiokią tokią „dozę“ baroko muzikos Lietuvos kamerinio orkestro ir solistų koncerte, kuriame susidūrė genijaus Johanno Sebastiano Bacho ir nūdienos kūrėjo Ezzio Bosso muzika, be to, tikra senosios muzikos puota laukia birželio 19 d. koncerte „Harmonijos sodai“. O birželio 14 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) buvo proga pasimėgauti orkestrinės muzikos perlais – tiesa, orkestrinių opusų jau girdėjome birželio 7 d., tačiau to koncerto ašis visgi buvo Janulytės „Vidurnakčio saulės“ premjera, o šįkart akcentas buvo pati simfoninė muzika.  

Festivalio lankytojai vėlgi buvo palepinti aukščiausios prabos atlikėjais – jei Garanča yra tarp „top“ operos solistų, tai trečiadienį koncertavęs Westdeutsche Rundfunk (WDR – Vakarų Vokietijos radijo) simfoninis orkestras taip pat turi puikią reputaciją pasauliniu lygmeniu, yra inspiravęs ir atlikęs daugybę šiuolaikinių kompozitorių opusų, kolektyvui yra dirigavę iškiliausi maestro (tarp jų – Leopoldas Stokowskis, Herbertas von Karajanas, Claudio Abbado ir kt.). Nuo 2010 m. orkestrui vadovauja suomis Jukka-Pekka Saraste, kurį išvydome ir šiame „Vilniaus festivalio“ koncerte.

Beje, festivalio kontekste šis renginys tam tikra prasme buvo išskirtinis: dominuojančią itališką festivalio liniją tąvakar užtemdė vokiškas blyksnis. Kolektyvas iš Vokietijos atliko didžių vokiečių meistrų Ludwigo van Beethoveno ir Johanneso Brahmso opusus, o taip pat – Antonino Dvořáko, kilusio iš Čekijos, taip pat paveiktos vokiškosios tradicijos.

Koncertą pradėjo dramatiškoji Beethoveno „Egmonto“ uvertiūra (1810), pagaviai įtraukusi nuo pat pirmųjų akordų: garso sodrumo, jėgos ir veržlumo derinys raiškiai atskleidė kūrinio dramatizmą.    Buvo girdėti ir rūstumu nuspalvintos aistros, ir organiškos Beethoveno dialektikos pojūtis – neretai „vienos dalies simfonija“ vadinamą uvertiūrą atlikęs WDR išraiškingai atskleidė Beethoveno muzikos esmę.

Toliau skambėjo kūrinys, taip pat sklidinas dramatizmo, tačiau kartu – mąslaus lyrizmo, ekstazės ir gausybės kitų jausmų. Dvořáko Koncertą violončelei ir orkestrui Nr. 2 h-moll, op. 104 (1895) atliko svečias iš Prancūzijos Gautier Capuçonas, dažnai vadinamas „violončelės ambasadoriumi“. Šis Koncertas suteikė solistui puikias galimybes visapusiškai atsiskleisti – tiek techniškai, tiek muzikaliai. Buvo perteikta plati kūrinio emocinė skalė, nuo valdingo ryžto iki lyriškos kontempliacijos, nuo nujaučiamo niūraus tragizmo iki šviesios euforijos, tačiau net intensyviausiose vietose išlaikytas suvaldytas garsas, niekur neperspaustas, tolygus. Capuçono griežimo manieros nepavadinsi išoriškai ekspresyvia, veikiau – elegantiška, tačiau su juntama vidine jėga ir tvirtumu. 

Koncerto antroji dalis dedikuota vokiečių simfonizmo meistrui Brahmsui – buvo atlikta jo Simfonija Nr. 3 F-dur, op. 90 (1883), tarytum suformuodama arką su pirmuoju koncerto kūriniu, turint omenyje didžiulę Beethoveno įtaką Brahmsui. WDR su Saraste priešaky vaizdžiai pateikė vokiškos muzikos tradicijos paveikslą: tvirtą, tikslų, kiek santūrų, tačiau raiškų; kūrinyje susiduria ir mainosi rūstokas dramatizmas su švelniu, kone pastoraliniu lyrizmu, ir abi šios išties paveikiai suskambo, lygiai kaip ir gilesni, daugiasluoksnės Brahmso muzikos niuansai, skirtingų instrumentų grupių – ypač pučiamųjų – meistrystė. Ši Simfonija, lygiai kaip ir visas koncertas, buvo proga pasimėgauti itin kokybišku ir – ko gero, nebus pernelyg pretenzinga sakyti – autentišku vokiškos tradicijos skambesiu.

 

 

Komentarai