Orkestras iš arti, iš vidaus ir iš toli...
Gerbiama Direktore, kai numatėte mūsų susitikimą didžiosios Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro pertraukos metu, buvo galima suprasti, kad jūs puikiai žinote šio Filharmonijos kolektyvo darbo grafiką, atlikėjus, repertuarą, praeitį ir dabartį. Ar būtų galima išgirsti keletą žodžių, apžvelgiančių LNSO, o gal ir visos Nacionalinės filharmonijos pastarojo laikotarpio veikla, ateities planus?
Lietuvos Nacionalinis simfoninis orkestras – tai Lietuvos muzikos, muzikinės kultūtros ir pačios filharmonijos karūnos perlas. Šis kolektyvas man labai brangus, rūpi kiekviena darbo ir gyvenimo diena, nes jo veikla remiasi nepaprastai daug pamatinių muzikinės kultūros dalykų. Visų pirma – tai edukacinė sistema, pradedant nuo paties pirmojo laiptelio – muzikos mokyklų, esančių mažiausiuose miestuose ir miesteliuose, kur randami talentai, išsirenkantys muzikos mokslą. Šiais laikais tai sudėtingas pasirinkimas iš kitų ne mažiau perspektyvių profesijų. Atlikus šį pasirinkimą kyla uždavinys išlaikyti paties aukščiausio „kalibro“ lygį ne tik Lietuvos, bet ir viso globaliu mastu. Tai didžiulis uždavinys, įgyvendinamas tik įtempto kasdienio darbo dėka. Todėl tiek man, tiek orkestro vadovui ir vyriausiam dirigentui Modestui Pitrėnui tiek orkestro garbės dirigentui Juozui domarkui, visiems kitiems Lietuvos ir užsienio dirigentams labai svarbu rasti sėkmės kodus, dirbant su visu orkestru, net su kiekvienu jo nariu, su kiekviena partirtūra. Šis „skerspjūvis“ labai aiškiai atsiskleidžia kasmetinio tradicinio koncerto „Orkestra iš arti“ metu. Ši programa tiesiog spinduliuoja entuziazmu, motyvacija renkantis kūrinius. Matome kaip fantastiškai reaguoja publika, kurioje ne vien orkestrantų giminės ir arrtimieji, bet ir labai daug žmonių, kuriems mūsų orkestras yra įdomus ir brangus. Galiu patikinti, kad yra didžiulis būrys klausytoju, kurie iš visų filharmonijos koncertų atidžiai seka būtent šį ciklą „Orkestras iš arti“.
Paminėjote žodį „skerspjūvis“... Iš tikro, orkestranto kasdienybė tarsi prieštarauja soliniam grojimui – kolektyve reikia greitai orientuotis, neišsiskiriant pritapti prie savo instrumentų grupės, viso orkestro ir dirigentro. Griežiant solo viskas apsiverčia aukštyn kojomis – orkestro artistui tenka išskirtinio lyderio vaidmuo. Praėjusiame koncerte įsitikinome, kad visi atlikėjai su šia nelengva, atsakinga sau iškelta užduotimi puikiai susitvarkė, o kai kurie tiesiog apstulbino artistiniais sugebėjimais.
Iš tikro, džiugu, kad orkestro artistai supranta didžiulę šių koncertų profesinę naudą brandai ir meistriškumui. Tačiau atlikėjai groja ne vien orkestre, bet ir įvairių formatų muzikiniuose renginiuose bei kolektyvuose. Jie dėsto visų lygių muzikos mokyklose, universitetuose, veda meistriškumo kursus, keliauja dėstyti į užsienio šalių aukštąsias mokyklas, iš kur parsiveža naujų minčių, idėjų. Mūsų orkestro tarptautinis matmuo yra itin ryškus ir tiesiog neišvengiamas. Prie to ženkliai prisideda koncertų transliacijos virtualioje erdvėje. Anot „Muzikos barų“ vyriausios redaktorės Audronės Žigaitytės-Nekrošienės, „kyla didelė pagunda klausyti skaitmeninėje salėje – užsiimant kitomis veiklomis galima su malonumu klausytis vieno ar kito koncerto gyvo atlikimo.“ Aišku, mūsų kolektyvų teikiamas menas turi būti pasiekiamas visais modernias komunikaciniais kanalais.
Džiugu girdėti apie modernėjančias koncertų transliacijų technologijas, tačiau gyvo atlikimo koncertų, turbūt, irgi sulauksime?
Šie metai – yra išskirtiniai. 2016 – 2017 tieji buvo tarsi kopimas į jubiliejinius Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečiui dedikuojamus renginius, kuomet orkestras atstovaus Lietuvą išskirtinėse koncertinėse erdvėse. Neseniai įvyko labai sėkmingas pasirodymas Rygos Didžiojoje gildijoje, kur mūsų orkestras greta Rygos ir Liepojos simfoninių orkestrų koncertavo Didžiajame Latvijos simfoninės muzikos koncerte. Tai LNSO meno vadovo ir vyriausio dirigento Modesto Pitrėno ilgamečio bendradarbiavimo ir draugystės su Latvijos kolektyvais rezultatas. Visais muzikiniais lygmenimis mes labai glaudžiai bendradarbiaujame su kaimynais latviais, estais, lenkais, todėl numatomi projektai ir koncertai – tai ilgo ir įtempto dviejų-trejų metų partnerystės darbo vaisiai.
Pavasario koncertinio sezono viršūnės – tai koncertai Varšuvos filharmonijoje ir Berlyno Koncerthaus salėje, kuriems diriguos Mirga Gražinytė – Tyla. Tai ne vien proginiai, Lietuvos šimtmečiui skirti koncertai. Kolegos įtraukė mūsų kolektyvo pasirodymą į labai svarbius ciklus: Varšuvoje dalyvausime „Didžiųjų simfoninių orkestrų“ cikle, o Berlyno Koncerthaus salėje „Festival Baltikum“ programoje. Šie renginiai pasižymi išskirtine sklaida. Pavyzdžiui Varšuvos filharmonija į šio ciklo koncertus parduoda virš penkių šimtų abonementų. Tai reiškia, kad nuolatinės, simfoninę muziką išmanančios publikos koncerte bus labai daug.
Ryškus pavasario sezonas laukia ir namie, „stacionare“. Išgirsime įdomių solistų iš kaimyninių šalių, pradedant visiškai jaunais, kaip latvių violončelininkas Kristaps Bergs, jo tautietis pianistas Karlis Bukovskis, kuris būdamas paaugliu, jau skambina brandžius koncertus fortepijonui. Girdėsime gerai žinomą pirmosios sudėties „Kremerata Baltica“ violončelininkę Martą Sudrabą. Garsi latvių smuikininkė Vineta Sareika ką tik patvirtino žiemos koncertus mūsų orkestro sezone. Atvyksta didieji Lenkijos orkestrai, kurių pasirodymus pagyviname įtraukdami Lietuvos solistus. Pavyzdžiui „Sinfonia Varsovia“ koncertuose girdėsime Lietuvos solistę Dalią Kuznecovaitę. Plėtojame daug partnerystės ryšių, natūraliai besidriekiančių iš profesinių ryšių. Mūsų dirigentai, koncertuodami svečiose šalyse, bendrauja su orkestrų ir salių administratoriais, šis bendravimas neretai išauga iki gražių LNSO gastrolių. Kad ir kaimyninėje Lenkijoje, mes esame labai gerai žinomi, tad parengiamieji darbai kelionei į tarptautinį Janačeko vardo festivalį Čekijoje, Ostravoje prasidėjo prieš metus, o lenkai tame laikotarpyje mus kviečia į festivalį „Probaltica“, kur esame kviečiami ne pirmąjį kartą. Labai tikiuosi, kad mums pavyks koncertuoti naujoje Torunės koncertų ir kongresų salėje, kuri vadinama dar vienu Lenkijos infrastruktūros šedevru. Ją projektavo ir statė žymus Katalonijos architektas Fernando Menis, pritaikęs ją koncertams ir kitiems renginiams. Galime pasidžiaugti, turėdami perspektyvą koncertuoti šiuolaikinėse geriausiose kaimyninių respublikų salėse.
Klausantis šių žodžių, jaučiame Baltijos jūros dvelksmą, ir šalia jos gyvuojančių respublikų muzikinės kultūros atgarsius. O gal LNSO muzika skambės ir toliau nuo gimtosios Baltijos nutolusių šalių salėse?
Nepriklausomybės siekiais geriausiai esame pažįstami savo artimiems kaimynams, todėl muzikinis Baltijos regiono šalių bendradarbiavimas – svarbiausias mūsų prioritetas. Kad ir kalbant apie tarptautinį Vilniaus festivalį, esantį vienu iš Baltijos ir Šiaurės šalių tinklo iniciatorių ir organizatorių, kurio parengiamieji darbai aptariami posėdžiuose ir konferencijose metų bėgyje bent du kartus. Norint išplaukti į platesnius vandenis, reikia ilgamečių pastangų. Po puikiai praėjusių koncertų Mumbajuje ir Bankoke orkestru susidomėjo ir kitos Azijos žemyno šalys, tačiau, kaip minėjau, gastrolės gali būti tik kitų metų rudenį, juolab, kad tuo metu ruošiamės remontuoti mūsų salę. Dėl šios priežasties organizuojame daugiau LNSO gastrolių. Tai tik planai, bet gal pagaliau ir Japonija vėl mums atsivers. Po žemės drebėjimų šalis labai nukentėjo, apmirė kultūros renginių finansavimas ir lankomumas. Neseniai su Latvijos simfoniniu orkestru šioje šalyje koncertavęs maestro Robertas Šervenikas negalėjo atsistebėti, kaip prieš keletą metų koncertų salės lūžo nuo publikos, o dabar klausytojai užima tik pusę parterio. Tauta patyrė didžiulį sukrėtimą.
... Pokalbyje užsiminėte apie Filharmonijos salės remontą. Tai didelis ir reikšmingas įvykis, nutinkantis kas dešimt-penkiolika metų.
Taip, paskutiniąją viso pastato rekonstrukciją 1986 – 1993 metais vykdė statybų kompanija iš Lenkijos „Budimeks“, ir šiandien aktyviai dalyvaujanti Lenkijos infrastruktūros plėtros veikloje. Po šios rekonstrukcijos salė tapo puikiai įrengta, turime patogias kėdes, kurios, deja, tampa neberemontuotinomis. Rekonstrukcija susijusi su paskutiniuoju ES struktūrinių fondų lėšų įsisavinimo periodu. Šio projekto paraišką pateikėme 2014 metais. Matome, kiek laiko užtrunka dokumentų derinimas, techniniai sprendimai ir tik dabar prasidėję viešieji pirkimai. Per šį laikotarpį kainos labai pasikeitė. Projektas apima dvi dalis. Pirmoji – apšvietimo sistemos atnaujinimas, kėdžių pakeitimas, ventiliacijos sutvarkymas. Pastarasis uždavinys – tikrai nelengvai išsprendžiamas, kiek mačiau, ventiliacijos arba per daug triukšmingos, o to koncertų salėje būti negali, arba jos kelia netikėtus oro srautus. Tikiuosi, kad dalyvaujant profesionalioms kompanijoms, darbai bus atlikti kokybiškai. Pagrindinė mūsų užduotis ir yra užtikrinti, kad rekonstrukcijoje dalyvautų išmanantys savo darbą aukšto lygio profesionalai. Antroji projekto dalis – tai nemažos dalies orkestro instrumentų bei koncertinių fortepijonų įsigijimas. Fortepijoną „Steinway“ paskutinį kartą įsigijome 2004 metais. Atlikėjai jį labai giria, tačiau atliekant dvigubus koncertus, kiti instrumentai šio lygio jau nebeatitinka. Europinio lygio, o ir Lietuvos prestižinėse salės skamba nauji, kokybiški fortepijonai. Siekiame įsigyti du lygiaverčius fortepijonus, arfą, keletą pučiamųjų instrumentų, žodžiu, tiek, kiek leis laimėto ES projekto lėšos.
Dėkoju už pokalbį. Liaudyje sklando posakis – „kur vyksta remontai, ten nusimato šviesesnė atetis“. Linkime Jums stiprybės, kantrybės ir visada išlikti tokiai jaunatviškai ir energingai.
Susiję nariai
Remigijus Vitkauskas
Altistas, mokslininkas