Taikos ir ramybės spinduliai
Pastarosiomis savaitėmis sekant įvykius pasaulyje vis dažniau tenka susimąstyti apie tai, koks trapus yra pasaulis, kartu – žmogaus gyvenimas, ir su liūdesiu suvokti, kad ne visi trokšta ramybę ir orumą nešančios taikos. Viena iš tylaus pasipriešinimo smurtui formų neabejotinai buvo ir tebėra menas – ar religinės prigimties, ar tiesiogiai nesusietas su tikėjimu, tačiau jo nešama emocinė įkrova, jei atlikėjo paveikiai ištransliuojama, turi galią pažadinti ir auginti mumyse gražesnės ateities viltį. Apie tai, kad savo kuriama muzika siekia klausytojui dovanoti malonią patirtį ir taikos idėją, kalbėjo latvių kompozitorius Pēteris Vasksas, lankęsis Kintų muzikos festivalyje (KMF). Šiais metais jubiliejinį penktąjį kartą vykusį festivalį pradėjo programa beveik vien iš P. Vaskso kūrinių, taip paminint vieno garsiausių baltų kompozitorių 70-metį.
Liepos 15 d. startavusio festivalio preambule tapo prieš minėtą koncertą vykęs pokalbis Kintų Vydūno kultūros centre, kur P. Vasksą kalbino muzikologė Jūratė Katinaitė. Kompozitorius, kalbantis lietuviškai (1964-1970 m. jis studijavo kontrabosą tuometėje Lietuvos konservatorijoje), sužavėjo savo nuoširdumu, su jauduliu pasakodamas apie savo kūrybines nuostatas, inspiracijas, patirtis. Kūrėjas pabrėžė, jog jį visuomet įkvėpė ir tebeįkvepia gamta, o kūryba neabejotinai esanti dieviškumo atspindys. Tai neabejotinai buvo viena iš priežasčių, kodėl penktadienio koncertas alsavo tokia pozityvia ir taikia energija.
Koncertą pradėjo tąvakar vienintelė ne P. Vaskso kompozicija – festivalį atidarė jo meno vadovo Gedimino Gelgoto vientisa kūrinių Sanctifaction, Sacred Unreligious Soul, Mountains. Water. (Freedom) kompozicija, kurią atliko paties G. Gelgoto vadovaujamas Naujų idėjų kamerinis orkestras (NIKO). Kaip įprasta klausant šio kolektyvo, išgirdome artistišką, profesionalų, jaunatvišką grojimą ir išties entuziastingą muzikavimą su atlikėjų mėgavimusi tuo, ką jie daro. O entuziazmo kolektyvui (ypač jo vadovui G. Gelgotui) netrūksta ne tik grojant – neatsitiktinai NIKO yra lyg Kintų muzikos festivalio „veidas“, kasmet surengiantis čia ne vieną pasirodymą (beje, Kintuose kolektyvas praleidžia ir daugiau laiko – tai tarsi jų kūrybinė rezidencija): būtent iš festivalio direktorės Audros Juodeškienės ir G. Gelgoto iniciatyvos gimė KMF, šiuo metu jau pripažintas tarptautiniu mastu, įgijęs platformos „Europa festivaliams – festivaliai Europai“ (EFFE) narystę, liudijančią aukštą meninę kokybę ir poveikį regionui. Išties, iš privačios iniciatyvos radęsis festivalis žavi nesukomerciškėjimu, šilta bei jaukia atmosfera ir stebinančiu vietinių gyventojų (žinoma, publikos atvyksta ir iš gerokai toliau) susidomėjimu – na ir kas, kad provincija, na ir kas, kad Kintuose suskaičiuojama vos apie pusę tūkstančio gyventojų, tačiau kokybiškam rezultatui ir publikos susidomėjimui tai – ne kliūtis. Kintų Didžiojoje bažnyčioje, kur vyko pirmasis šiųmečio festivalio koncertas, vargiai buvo galima rasti laisvą vietą; ne mažiau maloniai nustebina ir publikos šiluma bei neabejingumas menui, kurį jie priima. Kadangi KMF teko lankytis ir prieš metus, tai nėra vienkartinis įspūdis, o vyraujanti tendencija – tasai atvirumas dažniausiai nepažįstamiems naujosios muzikos kūriniams ir pozityvi energija. Tad žavu, jog NIKO ne vien koncertuoja, tačiau ir nemaža dalimi prisideda prie KMF tąsos.
Festivalis jau ne vienerius metus siekia plačiau pristatyti kurio nors vieno kompozitoriaus kūrybą. Be abejo, kasmet skamba paties G. Gelgoto kūriniai, tačiau ryškesni akcentai buvo dedikacijos Peteriui Michaeliui Hameliui, Arvo Pärtui, šiemet – P. Vasksui. Beje, kaip ir pernai, pirmajame koncerte girdėjome chorą – į KMF atvyko Liepojos jaunimo choras „Intis“ (Latvija). Kolektyvas kartu su Vytautu Sondeckiu (violončelė) ir NIKO artiste Augusta Jusionyte (smuikas) pradėjo P. Vaskso kūrinių programą, atlikdami Plainscapes (2002) smuikui, violončelei ir chorui. Daugumoje kompozitoriaus kūrinių ryškus minimalizmo elementas čia buvo akivaizdus, perteikiant lygų garsovaizdį (angl. plainscapes – lygumos) su keletu kulminacinių „kalvų“. Choro partijoje nėra konkrečių žodžių, tik abstraktūs garsai, kurie kūrė harmoninį foną solistams. Svečiai iš chorine kultūra garsėjančios Latvijos ypač maloniai nuteikė puikiu ansambliškumu, intonacijos grynumu bei skambumu ir buvo profesionalūs partneriai solistams. Ir A. Jusionytė, ir V. Sondeckis taip pat griežė pagaviai ir sukauptai.
Visgi dar daugiau jautraus grožio ir susimąstymo buvo vėlesniuose koncerto kūriniuose. V. Sondeckis Book (liet. Knyga) (1978) violončelei solo atliko stulbinamai jautriai, su giliu įsiklausymu į pačią muziką, kontrastas tarp skirtingos nuotaikos dalių Fortissimo ir Pianissimo leido atlikėjui pademonstruoti ir puikią techniką, ir lyrikos įtaigumą. Atlikimo sėkmę liudija ir tai, jog pats P. Vasksas po kūrinio plojo atsistojęs ir dėkojo violončelininkui už tokį muzikavimą. Darniai nuskambėjo ir Castillo Interior (liet. Vidinė pilis) (2013) smuikui ir violončelei (atl. A. Jusionytė ir V. Sondeckis). Kontrastingos kompozicijos padalos ir panardindavo į romią meditacinę būseną, ir įsukdavo į ugningą siautulį – lyg dviejų žmogaus pradų kova: taiki rezignacija prieš kovą dėl kažko daugiau. Vakaro kulminacija ir pakylėjančiu finalu tapo Dona Nobis Pacem (1996) chorui ir styginiams. „Intis“ ir NIKO kūrinį atliko su tokia gilia, stipria emocine įkrova, jautriu muzikalumu, gražiais dinaminiais niuansais ir tikslumu, jog šios muzikinės maldos didingumas buvo kone sukrečiantis ir, ko gero, daugelį visgi apdovanojo ramybės ir taikos viltimi.
Kaip ir visa tą vakarą Kintų Didžiojoje bažnyčioje skambėjusi muzika.
