V. Juozapaitis. Kultūros ministrės vykdomi pokyčiai – populizmas, nemokšiškumas, agresija
Nė vienas kandidatas į kultūros ministrus ir nė vienas kultūros ministras nebuvo tiek kritikavęs savo pirmtakų ir nė vienas nebuvo paskelbęs, kad iki jo nieko gero nebuvo padaryta, ir nė vienas tiek daug iš karto ir taip kategoriškai nežadėjo padaryti, kaip dabartinė mūsų kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson.
Jos rašiniai prieš rinkimus interneto tinklalapiuose atrodė kaip staigaus kultūros išgelbėjimo iš visų blogybių manifestas („Lietuvos kultūros politikos Achilo kulnas“, „Lietuvos kultūros politikai būtinas kokybiškas perkrovimas“). Unisonu būsimai ministrei pernai rugpjūtį du manifestus apie kultūros atnaujinimą paskelbė ir Ramūnas Karbauskis, dabar vadovaujantis Seimo kultūros komitetui („Lietuvos kultūros keliais plėtosime kultūrą regionuose“, „Vyriausybių apgautai kultūrai reikia ne grašių, o tinkamo finansavimo“).
Ministrė, pateikdama Seimui Vyriausybės programos kultūros politikos dalį, nesikuklino, o griebė jautį už ragų – jos valia suplanuotas staigus ir visuotinis kultūros politikos perkrovimas, visapusiškas jos atnaujinimas: dar šiemet, 2017 m. ketvirtame ketvirtyje iš Vyriausybės Seimą rudens sesijoje turi pasiekti Lietuvos kultūros politikos pagrindų įstatymas, kuris turi visapusiškai suderinti Lietuvos valstybės įsipareigojimus kultūrai, o kitų metų pirmąjį ketvirtį jau Lietuva ims gyventi pagal Lietuvos kultūros 2017–2030 m. strategiją, o dar po pusmečio, 2018 m. IV ketvirtyje, jau viskas bus tobulai suderinta, nes turėsime Vyriausybės patvirtintą Nacionalinę kultūros programą kaip strategijos vykdymo priemonių planą iki 2030 metų (150.1 Vyriausybės programos str.).
Visi šie darbai nurodytais terminais įdėti į Vyriausybės programos įgyvendinimo planą, kurį pasitvirtino Vyriausybė: dar šiemet įstatymas, kitų pradžioje – strategija, o pabaigoje – Nacionalinė kultūros programa! Jei nebežiūrėtume dar kelių dešimčių darbų (Ugdymo kultūra ir menu programa, Nacionalinių kultūros kelių programa, Regionų atnaujinimo programa ir kt.), kurie Kultūros ministerijos įsipareigoti tiek Vyriausybės programoje, tiek jos priemonių plane, užtektų ir tų trijų – įstatymo, strategijos, programos, kad visa ministerija kasdien nepakeldama galvų dirbtų kaip tobulas šveicariškas laikrodis, nes tokios programos įgyvendinimas – tikras mūsų kultūros Everestas – milžiniškas iššūkis, kuris iš dabartinio chaoso turi išvesti kultūros sritį į tobulą būvį.
Prisipažinsiu, jog esu iš tų, kurie tikrai pradžioje tikėjo Liana Ruokytė-Jonsson. Jos rašiniai spaudoje atrodė neįtikėtinai kokybiški, o Vyriausybės programos projektas, kurį pirmiausia skaitėme kaip Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos rinkiminę programą, vėliau – kaip Vyriausybės programos dalį, buvo neabejotinai profesionalus kultūros politikos atnaujinimo dokumentas. Kandidatei į kultūros ministrus labai pasisekė, kad kultūros bendruomenės žmonės, trokšdami kokios nors pažangos, jai atėjo į pagalbą: konsultavo stipriausi kultūros ekspertai, o programą dovanai parengė didžiausią patirtį turintys šios srities analitikai.
Tapusi ministre, Liana Ruokytė-Jonsson turėjo puikiausias startines sąlygas: gerą programą, visuotinį bendruomenės pasitikėjimą ir palaikymą, be atlygio jai padedančius ekspertus, atviromis širdimis ją sutikusį ministerijos kolektyvą, įstaigų bendruomenes centruose ir regionuose. Visi manė, kad susirinkusi politinio pasitikėjimo komandą kultūros ministrė su visais ims darniai ir kolegialiai darbuotis, kad būtų įvykdyti visi dideli darbai. Juoba, kad tarimasis su bendruomenėmis, joms atstovaujančiomis asociacijomis įteisintas Seimo patvirtintoje Vyriausybės programoje, kurioje taip skelbiama: „153. Stiprinsime kultūros politikos savireguliacijos mechanizmus. Kartu su nacionalinėmis kultūros ir meno asociacijomis Kultūros ministerija atnaujins ir plėtos Lietuvos nacionalinių kultūros įstaigų asociacijos, sritinių kultūros ir meno įstaigų asociacijų (muziejų, bibliotekų, kultūros centrų ir kt.), meno kūrėjų sąjungų (teatrų, koncertinių organizacijų, meno kūrėjų organizacijų – rašytojų, kompozitorių, architektų, kino kūrėjų ir kt.) ir kitų nevyriausybinių organizacijų asociacijų bendradarbiavimo mechanizmus, kurių tikslu taps pagrindinių kultūros politikos analizių, tyrimų, rekomendacijų, strateginių pasiūlymų pateikimo, koncepcijų ekspertinis vertinimas ir gerosios patirties sklaida. Teisiškai įtvirtinsime nuostatą, jog be aptarimo šioje struktūroje ir jos išsamios viešos rekomendacijos nebūtų priimami jokie esminiai kultūros politikos sprendimai.“ (Vyriausybės programos 153 str.).
Realybė visiškai kitokia: nuo Vyriausybės programos patvirtinimo gan greitai bus metai – tad jau šį rudenį galime skaičiuoti viščiukus. Neįmanoma patikėti, kad jų nėra. Tiesiog nėra – nėra nei teisės aktų projektų, nėra net darbo grupių, patvirtintų ministrės įsakymais, kurios juos ruoštų, su kultūros ir meno asociacijomis nėra tariamasi, nėra net paprasčiausio derinimosi, nėra normalaus bendro darbo net su parlamentu.
Susirinkusi į politinę komandą patyrimo kultūros politikoje neturinčius ar menkai jo teįgijusius radikalus, suėjusi į priešpriešas su ministerijos kolektyvu (per kelis mėnesius nedidelę ministeriją savo noru paliko net 18 profesionalų) ir pradėjusi konfliktuoti su kultūros bendruomenėmis, kultūros ministrė kalbėjo ir kalba vieną, o daro – kitą. Aš aš aš aš nuolat visur kartojanti ministrė drąsiai kaip karžygė Gražina skelbia įveiksianti visas negandas, bet nei viena dar neįveikta. Šimtmečio programoje – jokios pažangos, kitų metų biudžete – jokių garantijų dėl pačių svarbiausių Lietuvos Respublikos atkūrimo šimtmečio projektų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, nei vienas iš trijų strateginių teisėkūros darbų (Lietuvos kultūros politikos pagrindų įstatymas, Lietuvos kultūros 2017–2030 m. strategija, Nacionalinė kultūros programa) net nepradėta vykdyti, nes nėra sudarytos ministro įsakymu nei vienos darbo grupės (Kultūros ministerijos pavedimu Kultūros tarybos vienam ekspertui užsakytas įstatymo parengiamųjų darbų tyrimas to tikrai niekaip neišspręs!).
Seimo rudens sesijos darbotvarkėje Vyriausybė jau lengva ranka įrašė Lietuvos kultūros politikos pagrindų įstatymo pateikimą, o jo nėra net pradžios. Po kelių mėnesių Vyriausybė pagal planą lauks Lietuvos kultūros 2017–2030 metų strategijos – ji net nepradėta ruošti, svajonių ir gerų norų lygmenyje yra ir po metų pažadėtoji Nacionalinė kultūros programa. Kultūros asociacijos siūlė ministrei tris strateginius dokumentus rengti kartu – atsakymo nesulaukė.
Vietoj atsakymo – visokių gąsdinimų banga – bandomųjų projektų srautas: įvesim dviejų kadencijų ribojimą vadovams, atimsim buhalterijas ir personalo skyrius į kažkokią mistinę centrinę įstaigą pagal Vyriausybės kanclerės sapnuojamą amerikonišką sapną, regėtą dirbant Amerikos bankuose, atimsim iš ko norėsim asignavimų valdytojų teises ir t. t. O teatrams ir koncertinėms organizacijoms pinigų projektams nebeduosim – tegu metus laukia ir pasitaiso, kad nebūtų prieš ministrę arogantiški. Įstaigų papurtymo ir jų vadovų pakratymo programa kultūros ministrės darbotvarkėje – svarbiausia. Visiems jos įsakymu visų įstaigų darbuotojams duotos griežtos elgesio taisyklės, nors seniai šie dalykai valstybėje teisiškai suderinti. Bet mūsų kultūros ministrė yra kaip kultūros viešpats – nei tarėsi, nei derinosi, nei vykdė jos sugalvotų teisės akto stebėseną – pati viena įsakymą su taisyklėmis visiems ant galvų nuleido. Va taip!
Sena tiesa – kaip pirmokas atsisėda į dvyliktoko suolą, jis savaime absolventu netampa, bet būna labai drąsus, kategoriškas, visažinis, net agresyvus, nes mano esantis visažinis ir visagalis. Nei vienai įstaigai niekada nevadovavusi kultūros ministrė, nė vieno pavaldinio kultūros atašė pareigose neturėjusi masinių renginių organizavimo specialistė (tokia jos išsilavinimo Klaipėdos fakultetuose kompetencija) pasijuto Kultūros ministerijos ir visos kultūros karalienė! Vyriausybės programa dūla stalčiuose, nes ministrė vykdo savo asmeninę programą, priešingą tai, kurią patvirtino kultūros politikos srityje Seimas.
Nors visi žino – kultūros politikos sritis yra tik viešųjų sprendimų erdvė, ministrė su komanda ją supranta kitaip: rengia uždarus, slaptus pasitarimus, užslaptintus projektus, apie kuriuos žino tik jos politinė komanda, kultūrininkų vadinama centro komitetu. Ministrės darbotvarkėje – dienų dienos leidžiamos jos pasitarimuose su viceministrais ir patarėjais tiek iki pietų, tiek ir po pietų – kaip sektantų klubas slapukaujanti kultūros ministrės komanda jau gerą pusmetį verda savo sultyse. Įstaigų vadovai ar asociacijų lyderiai nėra turėję normalių susitikimų su ministre nuo pat jos kadencijos pradžios. Sunkiai prasimuša iki ministrės net užsienio valstybių ambasadoriai. Ministrė dar pati nepasirodė nei viename jos priėmime Vyriausybėje, nors ten užsirašę mėnesių mėnesiais tik jos asmeniškai laukia kultūrininkai, menininkai.
Kiek tai tęsis? Kas už tai atsakys? Tai jau ne teoriniai klausimai, o mūsų kultūros politikos esminiai rūpesčiai.
Susiję nariai
Vytautas Juozapaitis
Dainininkas, LNOBT solistas, tarptautinių konkursų laureatas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, LMTA profesorius, LR Seimo narys