V. Kochanskytė apie Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro „laivą“ sėkmingai vedamą baritono J. Sakalausko

Publikuota: 2018-02-02 Autorius: Gustė Gustaitė
V. Kochanskytė apie Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro „laivą“ sėkmingai vedamą baritono J. Sakalausko

-Jūsų, kaip žiūrovės, įvertinimas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro repertuarui. Gal klaipėdiečiai jomis pasinaudos ir ateis pamatyti spektaklių.

- Žiūrovų įvertinimus lemia įspūdžiai, kuriuos jie patiria teatre. O kad Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro žiūrovai patiria gerus įspūdžius, liudija pilnos salės. Mano įspūdžiai irgi puikūs - aš kaskart patiriu gerų emocijų. Jei po spektaklio žvalgaisi į teatro repertuarą, domiesi būsimomis premjeromis, tai ir yra patvirtinimas, kad teatras kūrybingas, gyvybingas ir žiūrovams reikalingas. O juk teatro kūrėjams pilna žiūrovų salė, audringi aplodismentai po spektaklio ir yra geriausias atlygis. Praeitą šeštadienį teatre žiūrėjau Dž. Pučinio operą „Bohema“, režisuotą D. Ibelhaubtaitės. Puiku viskas – režisūra, dainininkai, orkestras, scenografija, kostiumai! Labai patiko! Nors turėjau kitų planų, bet juos atidėjau į šalį. Skubėjau pamatyti, nes išgąsdinote, kad, galbūt, spektaklis rodomas jau paskutinį kartą. Operos finalinėje scenoje rauda suspaudė gerklę, šalia sėdintys verkė. Dieviška muzika, puikūs balsai, išraiškinga vaidyba, aistringas orkestras. Viskas susiliejo į vieną – įtaigiai pasakojamą istoriją, kuri sukrėtė žiūrovus iki širdies gilumos. Linkėčiau šio spektaklio dar ilgai neišbraukti iš teatro repertuaro – juk tiek įdėta darbo! Ir tiek daug džiaugsmo suteikia žiūrovams!

Yra susiklostęs požiūris, kad muzikinis teatras turi orientuotis į operetę ir miuziklą. Tad, labai džiaugiuosi, kad pastaraisiais metais Klaipėdos muzikinis teatras dovanoja savo žiūrovams bent po vieną klasikinės operos pastatymą. Nesupykčiau, jei jų būtų ir daugiau. Tikrai žinau, kad Klaipėdoje yra aistringų operos gerbėjų, kurie aplanko visus Vilniaus operos pastatymus. O kaip aktorė, labai džiaugiuosi už teatro dainininkus ir muzikantus – juk tai galimybė brandinti save genialia muzika.

Ilgokas sąrašas susidarytų pastatymų, kuriuos su malonumu pasižiūrėjau Klaipėdos muzikiniame teatre.

Apie miuziklą sakoma, kad tai lengvas žanras. Bet tai greičiau žiūrovams lengvas, o kūrėjams, norint tą lengvumą išgauti reikia turėti fantazijos ir įdėti daug pastangų. Juk siužetai dažnai būna beveik pasakiški. Tik menininkų išmonės dėka jie tampa patrauklūs – mėgaujiesi gera muzika, gražiu dainavimu, išraiškinga choreografija, puikia scenografija. Ir patiri pliūpsnį gerų emocijų. Po tokio spektaklio širdyje šviesu ir lengva. Ir norisi gyventi gražiau.

Labai sveikinu teatro užsimojimą – ,,užkariauti“ didžiąsias Lietuvos arenas. Kad sumanymas tikrai geras, paliudijo pilnutėlės arenų salės. Bilietus į miuziklą ,,Čikaga“ užsisakinėjo net ir lietuviai gyvenantys užsienyje. Režisierės R. Bunikytės suburta spektaklio kūrybinė komanda įdomiai, su užsidegimu perteikė kompozitoriaus Dž. Kanderio žaismingą ironiją, aistrų šėlsmą. Patyrę malonius potyrius, gali būti, kad žiūrovai atras naują erdvę, kurioje jie niekada nėra buvę - muzikinio teatro erdvę. Teatras juk yra dar ir malonaus laiko praleidimo vieta. Sutinku, kad žiūrovą reikia kartais ir sukrėsti. Bet ir gerų emocijų reikia taip pat. Ir gal jų dažniau ir daugiau reikia, nei ,,papasakojimo, koks gyvenimas yra baisus“. Kažkada mamos po spektaklio, kuris kalbėjo apie gyvenimo žiaurumus, paklausiau, kaip jai patiko spektaklis. Mama, fabriko darbininkė, atsakė: ,,kad fabrike būna ir baisiau“. Ir pridūrė: ,,kad teatre ji ieško grožio, ieško to, kas ją pakylėtų, suteiktų gerų emocijų, kad spektaklyje ji ilgam pasisemtų jėgų ištverti tą žiaurią gyvenimo realybę.

Džiugu, kad Klaipėdos muzikiniame teatre gausu choreografijos spektaklių – tiek suaugusiems, tiek vaikams. Ir modernių, ir klasikinių. Manau, ne aš viena buvau maloniai nustebinta (o ir nudžiuginta!) šokio spektakliu pagal V. Mykolaičio - Putino romaną „Altorių šešėly“. Rimta, subtili tema choreografo A. Liškausko perteikta judesio priemonėmis taip išraiškingai, taip jautriai, kad nepalieka nė vieno abejingu. Jei nesuskubai, tai bilietų į šį spektaklį negausi. Šį spektaklį žiūrėjau drauge su Klaipėdos universiteto studentais. Ir spektaklis juos ,,uždegė“ muzikinio teatro lankymui.

Ne tik džiaugiuosi, bet ir didžiuojuosi kaip klaipėdietė, kad Klaipėdos muzikinis teatras kiekvieną sezoną savo žiūrovams dovanoja jaudinančią galimybę susipažinti su lietuvių kompozitorių kūriniais. Su nekantrumu laukiu naujosios premjeros - G. Kuprevičiaus operos ,,Prūsai“ (rež. G. Šeduikis). Nacionalinių kūrinių pristatymas yra labai svarbus ir net būtinas šių dienų skaudžios realybės erdvėje. Apie tai kalba ir operos autorius G.Kuprevičius: ,,Šis kūrinys – lyg testamentas išnykusiai tautai. Juk operoje „Prūsai“ parodytas ir Lietuvos likimas“. Aš asmeniškai labai viliuosi, kad tai tik galimas Lietuvos likimo variantas. Labai viliuosi, kad ši opera ne tik pagerbs „Išnykusių atminimą“, bet meninėmis priemonėmis tarnaus ,,Gyvųjų perspėjimui“. Kūrėjai meno dėka gali pasiekti žmogaus širdį labai giliai. Ir ne tik sukrėsti, bet ir nuskaidrinti, pripildyti šviesos, pasitikėjimo savimi ir galios gyventi kilniau.

-Gal jūs, kaip profesionali aktorė ir žmogus pažįstantis ne vieno teatro užkulisius, įtariate kur slypi Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro sėkmė?

-Laivas plaukia ta kryptimi, kurią nurodo kapitonas. Šalia gerai žinomų teatro solistų tiek daug jaunų menininkų, pilnų kūrybos geismo - ir scenoje, ir orkestre, ir vadybinėje komandoje. Atsistojus prie teatro vairo Jonui Sakalauskui, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje atvertos naujos galimybės ne tik teatro dainininkams, režisieriams, dirigentams, ne tik menininkams iš kitų Lietuvos miestų, bet ir kūrėjams iš įvairių užsienio šalių. Per pastaruosius keletą sezonų Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras tarsi atgijo, prisipildė geros energijos. Ir tai jaučia žiūrovai – tas kūrybinis degimas, kurį matome scenoje, mus ir vilioja ateiti į teatrą.

Manau, ne vienas buvo nustebintas, kad viešumoje nepasigirdo nusiskundimų, jog muzikinis teatras dėl renovacijos lieka be „namų“. Daugeliui vadovų tai taptų pretekstu iki minimumo sumažinti veiklą. Bet tik ne naujajam teatro vadovui! Klaipėdos muzikinio teatro vadovo Jono Sakalausko dėka buvo iš anksto prisitaikyta prie pasikeisiančių sąlygų - ,,pasimokyta gyventi“ ne teatro erdvėje, dar teatro kolektyvui, neapleidus savųjų patalpų. Atsirado pastatymai, koncertai, renginiai, teatriniai vyksmai kitose erdvėse: arenose, lauke, ant sienos, po arka ir kt. Iššūkiai, regis, ne tik užgrūdino, bet ir atvėrė naujas galimybes kūrybingumui, fantazijai. Džiugu. Atrodo, kad sąlygų pasikeitimas teatro nenuskurdino nei materialine prasme, nei pastatymų skaičiumi, nei kūrybiniu rezultatu.

Man labai patinka muzikinio teatro viešoji reklama, kurios pilna visame mieste. Net jei skubi, esi priverstas stabtelti prie teatro– naujienas, spektaklių kūrėjus, informaciją apie naujus pastatymus gali išvysti įspūdingų plakatų pavidalu. Ir jie dažnai keičiami. Įvykius seki taupydamas laiką, kas tiesiog būtina šiuolaikiniam žmogui. Teatras tave gundo ir vilioja patrauklia savo kūrybos vizualizacija. Tai irgi teatro vadovo bei jo komandos nuopelnas.

Žvilgterėjęs internete į teatro repertuarą, atrandi, kad Klaipėdos muzikinis teatras keliauja labai intensyviai.

Juk yra nusistovėjusi nuomonė, kad muzikinio žanro kūrinius yra neįmanoma išvežti į kitas erdves: sudėtinga pervežti ir pritaikyti kitoje scenoje dekoracijas, skirtingos žiūrovų salių erdvės, nėra kur įkurdinti orkestro ir t.t. Tačiau klaipėdiečiai šiuos mitus paneigė. Sutikime, kad Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras bei Kauno valstybinis muzikinis teatras nėra tokie aktyvūs šioje srityje.

Aš, kaip ir daugelis, muzikinio žanro gerbėjų, operos dainininkui, kompozitoriui, muzikinių, teatrinių projektų prodiuseriui Jonui Sakalauskui tapus Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovu, tikėjausi, laukiau ir džiaugiausi, jog jį išgirsime dainuojant pagrindinius vaidmenis uostamiesčio muzikinio teatro spektakliuose. Deja, buvau nuliūdinta. Bet, sutikime, keli pastarieji sėkmingi teatro sezonai liudija, kad spendimas, kurį priėmė J. Sakalauskas yra išmintingas ir teisingas – teatro darbo rezultatais pasidžiaugti gali ne tik Klaipėdos, bet ir visos Lietuvos žiūrovai.

-Papasakokite apie programą „Žmogaus misterija. Dedikacija Vincui Kudirkai“.

-– V.Kudirka, visomis jėgomis žadinęs lietuvių tautinę savimonę, grindęs realius pagrindus Lietuvos prisikėlimui, ne taip dažnai prisimenamas šiandienos visuomenėje. Dar besimokydamas Marijampolėje, V.Kudirka gimnazijos orkestre grojo smuiku, turėjo puikų balsą, dainavo chore. Jis pirmasis Suvalkijoje XIX a. pabaigoje pradėjo organizuoti instrumentinius ansamblius. Kartais ir pats sėsdavo prie pulto su smuiku ar violončele. Skambino fortepijonu, citra. V.Kudirka parašė keliolika nedidelių pjesių fortepijonui, smuikui ir kitiems instrumentams. Programos metu atliekami aštuoni žinomi V.Kudirkos fortepijoniniai kūriniai, keliaujama rašytojo gyvenimo ir kūrybos keliu. Programa pateikiama, atliepiant XIX a. madingą ir V.Kudirkos mėgtą literatūrinį - muzikinį saloną ir suteikia žiūrovams ne tik daug pakilių minčių, jausmų, bet drauge yra stiprus energetinis užtaisas, žadinantis kiekviename kūrybines galias, auginantis meilę artimui ir gimtam kraštui. Labai džiaugiuosi, kad mano literatūrinė programa, skirta V. Kudirkai, sulaukė muzikantų susidomėjimo. Ir taip atsirado net kelios naujos jos interpretacijos: literatūrinė - muzikinė impresija ,,Pašauktasis” su pianiste Inga Maknavičiene bei ,,Žmogaus misterija. Dedikacija Vincui Kudirkai” su pianiste I.Maknavičiene ir styginių kvartetu ,,Musica libera”. Esu dėkinga Jonui Sakalauskui, kuris,kad ir būdamas labai užimtas, surado laiko ir staiga prireikus pakeitė dainininką Liudą Mikalauską bei įsijungė į šią programą. Premjera įvyko Užutrakio dvaro sodyboje. Pasirodymo metu V.Kudirka ,,stojosi” lyg gyvas. Taip buvome užhipnotizuoti V. Kudirkos asmenybės ir jo kūrybos žavesio, kad net pamiršome nusifotografuoti, nors planavome pasidaryti nuotrauką programos plakatui. Labai viliuosi, kad šią programą rugsėjyje, minint V.Kudirkos sukurtos Tautinės giesmės 120- ąsias metines, galėsime pristatyti ir Klaipėdos žiūrovams.

-Kaip pamėgti, „prisijaukinti“ ar net atrasti teatrą: muzikinį, dramos ar šokio? Tenka sutikti žmogų, kuris sako, kad teatras jam sudėtinga meno forma ir jis nelinkęs čia lankytis.

-Teatro prisijaukinimas yra be galo subjektyvus. Juk sakoma, kad dėl skonio nesiginčijama. Bet tik geras skonis užaugins tokį žiūrovą, kokiu teatras galėtų džiaugtis. Siūlyčiau neatsisakyti teatro lankymo po pirmo nepatikusio spektaklio. Gal vertėtų būti kantresniems, ypač, jei nelankei muzikos mokyklos, nedainavai chore, nemuzikavai... Reikėtų kitą kartą atidžiau rinktis - pasiskaityti spektaklio aprašymą, eiti į tą operą, kurioje dainuoja mėgiamas dainininkas, pasidomėti draugų atsiliepimais... Reiktų paieškoti ir savo žanro - jei dramos teatre nepatiko drama, gal nudžiugintų komedija, jei muzikiniame teatre nepatiko opera, gal pamalonintų ausį ir akį miuziklai, o gal sužavėtų šokio judesys...

Vaikus būtina vesti į teatrą nuo mažumės. Juk, ką pasėsi, tą ir pjausi! Su krikšto dukra mielai lankau muzikinius spektaklius vaikams. Buvo netikėta, kad linksmi, nuotaikingi spektakliai gali būti ir puiki auklėjamoji priemonė. Pažiūrėjusi muzikinę pasaką vaikams ,,Tinginėlių kaimas“ (pagal V. V. Lansbergio kūrinį, režisierė ir inscenizacijos autorė R. Bunikytė), mergaitė ne tik manęs paklausė, kada vėl eisime į šį teatrą, bet namo sugrįžus mamai pasakė, kad nuo šiol savo kambarį tvarkysis pati. Man pasisekė, nes paskatinimą – tiek mamos, tiek mokytojų - pamėgti menus turėjau nuo vaikystės. Mama mudu su broliu nuo mažumės nuolat vesdavosi į spektaklius, renginius, koncertus, muziejus, užsakydavo visus įmanomus vaikiškus žurnalus ir laikraščius. Mano klasių (tie jaunesnių, tiek vyresnių) auklėtojos kiekvienais mokslo metais mus klasėmis vesdavo į visus Kauno teatrus ir muziejus, organizuodavo ekskursijas po Lietuvos įžymias istorines vietas. Labai svarbu, kad tėvai suvoktų, jog menininkų kuriamas grožis, kurio patys tėvai ilgisi, kurio neranda kasdienybėje, gali labai praturtinti vaiko pasaulį, duoti supratimą apie gyvenimą patraukliomis meninėmis formomis. Dar mokykloje mokytojai man ,,įkalė“ ne tik į atmintį, bet ir į širdį genialaus rašytojo F. Dostojevskio išmintį, įdėtą į jo romano „Idiotas“ herojaus kunigaikščio Myškino lūpas: „Grožis išgelbės pasaulį!“. Žinoma, sunku patikėti, kad grožis gali išgelbėti visą pasaulį. Bet išgelbėti pasaulį tavyje ir dėl tavęs tikrai gali.

-Koks turėtų būti muzikinis teatras, jei galėtų savęs neriboti finansinėmis galimybėmis?

-Žiūrovas ateina į teatrą įdomiai, maloniai praleisti laiko, tad būtina graži erdvė, pagarbus žmonių sutikimas, priėmimas dar prieš patenkant į žiūrovų salę. Meno žmonės turi turtinti žiūrovų pasaulį, tad, svarbi ne tik išraiškinga forma, bet ir gilus vidinis turinys. Linkiu teatrui nepavargti būti Grožio šventove, kurioje žmonės pasisemtų tikėjimo šviesesniu rytojumi ir vilties, kad jų pačių galioje yra sukurti geresnį gyvenimą. O tai padaryti gali tik Grožio idėjai tarnaujantis vieningas teatro kolektyvas. Jei teatre nebus sutarimo, meilės vienas kitam ir beatodairiško atsidavimo tam, ką darai, žiūrovas tai greitai pajus ir nusisuks nuo teatro. Taip norisi, kad teatras dovanotų mums geras emocijas, šviesias mintis, žadintų mumyse kūrybines galias, pripildytų geros energijos.

Komentarai