XX Birštonas JAZZ dienoraštis (III)

Paskutinė diena Birštono Jazz‘e visada atsineša tam tikrą nostalgijos ir liūdesio gaidelę – štai jau baigiasi džiazo šventė ir vėl lauksime dvejus metus kitos.Jubiliejiniame Festivalyje buvo prisiminti ir tie, kurie jau nebepasirodys Birštono scenoje – nebestos diriguoti Kauno bigbendui Romualdas Grabštas, nebeišgirsime nepamirštamų Gintauto Abariaus improvizacijų, nei Aleksandro Fedotovo sodraus saksofono, liko jų įrašai ir džiazuomenė saugo jų atminimą, ir tai yra savaip šilta ir miela, kad Jų dvasia lieka čia, Birštone.

Kadangi daugelis turime išmaniuosius prietaisus, kurie už mus persuko laikrodžio rodykles, tai 13 val. į Klaipėdos džiazo orkestro koncertą susirinko gražus klausytojų būrys. Klaipėdiečių kolektyvą subūrė saksofonininkas ir dabartinis jo vadovas Kęstutis Sova 2013 metais, tačiau dar pirmajame Birštono festivalyje 1980-ais grojo Maestro Prano Narušio vadovaujamas Konservatorijos Klaipėdos fakultetų orkestras. Pernykščiame Klaipėdos pilies džiazo festivalyje Kęstutis Sova už nuopelnus džiazui buvo įvertintas „Džiazo žvaigždės“ apdovanojimu. Labiau įprasta, kad Festivalyje pasirodantys orkestrai groja įvairių autorių programas. Klaipėdiečių orkestras šiųmečiam festivaliui parengė monoautorinę programą skirtą, garsiam praeities amerikiečių kompozitoriui, pianistui ir orkestrų vadovui Stan‘ui Kenton‘ui (Stanley Newcomb Kenton, 1911-1979). S. Kenton‘as yra vienas įdomiausių Amerikos „baltojo“ džiazo kūrėjų, jam kaip pianistui įtakos turėjo tokia garsenybė, kaip Earl‘as Hines‘as. Penktojo dešimtmečio pradžioje S. Kenton‘as subūrė savo pirmąjį orkestrą ir pradėjo daugiau jam kurti ir aranžuoti populiarias to meto kompozicijas. S. Kenton‘as tradicinį svingo eros orkestrą praturtino Kubos ir Lotynų Amerikos sąskambiais, įkvėpdamas džiazo orkestrui naujų spalvų ir ritminių piešinių. Pats S. Kenton‘as savo kuriamą orkestrui muziką įvardijo progresyviuoju džiazu, kaip opoziciją tuo metu populiariems šokių orkestrams. Klaipėdiečių orkestras atliko S.Kenton‘o kompozicijas, kurios priskiriamos būtent vadinamajam progresyviajam džiazui. Nors dar neišgirdome ryškesnių saksofonų improvizacinių solo, tačiau visas orkestras skambėjo darniai, ryškiai išsiskyrė perkusininkas italas Dario Zema. Todėl manau, kad pasirinkdamas monoautorinę S.Kenton‘o kūrinių programą, orkestras yra teisingame kelyje.

2012 metų Festivalio Didžiojo prizo laureatė Neda Malunavičiūtė šiemet, nors ir be fanfarų, mini savo džiazo karjeros 30-metį, kai 1988-ais ji debiutavo Birštono scenoje su V. Čekasino vadovaujamu B.Dvariono muzikos mokyklos moksleivių ansambliu. Po to sekė ne vienas pasirodymas Birštono scenoje su ryškiausiais Lietuvos džiazo muzikantais, su Artūro Anusausko kvintetu, su žymiuoju „Džazo nublokšti“, su Leonido Šinkarenkos „Jazz 5“, su Kauno bigbendu, su A. Anusausko ir Vytauto Labučio trio. Šiemet antrajame dieniniame sekmadienio koncerte ji pasirodė vėl su ilgamečiu bendražygiu Vytautu Labučiu. Abu muzikantai mažiau nei prieš metus subūrė trio su jaunosios kartos pianistu Richardu Baniu. Vytautas ir Neda scenoje vienas kitą supranta iš žvilgsnio. Richardas Banys išsiskiria nepaprastu muzikalumu, puikiu pianizmu ir menine intuicija, kas atsiskleidė jo solinėse improvizacijose ir ansambliniuose dialoguose. Šiam koncertui trio parengė originalias Richardo Banio, Vytauto Labučio ir vokiečių kompozitoriaus Berndo Homanno kompozicijas. Rezultatas – pritrenkiantis abstrakcijų ir emocijų spektaklis su šmaikščiais dialogais, persimaišant įvairiems stiliams – nuo bliuzo iki muzikinio dadaizmo.

Šveicarų bosininkas Herbie Kopf su savo kvartetu (Adi Pflugshaupt – saksofonai, pianistas Hans Feigenwinter, būgnininkas Pius Baschnagel) „Herbies Explo 3000“ pasirodė trečiajame dienos koncerte. H.Kopf’as Lietuvos džiazo mėgėjams yra gerai pažįstamas, ne kartą jis grojo Birštono scenoje (su D.Golovanovu, M.Aleksa) ir su D.Pulausko grupe. Šiųmečiame Festivalyje H.Kopfo kvarteto pasirodyme vėl girdėjome tą gerą klasikinės kokybės džiazą, virtoziškas improvizacijas, įvairių stilių lydinį.

Festivalio finišo tiesiojoje sekmadienio vakarą klausėmės dar trijų koncertų. Trombonininkas, kompozitorius Jievaras Jasinskis laikomas vienu kūrybiškausių pastarųjų metų Lietuvos džiazo muzikantų. Jo vadovaujamas ansamblis „Reinless“ Birštone pasirodė prieš du metus, tuomet grupėje grojo aštuoni muzikantai. Šiemet Birštone grupė pasipildė dar vienu klavišininku, gitaristu Pranu Kentra ir perkusininku Vyčiu Vainilaičiu, tai grupės skambesiui suteikė daugiau erdvės, platesnis sintezatoriaus ir elektronikos panaudojimas suteikė papildomo intensyvumo ir spalvų, išgirdome įvairių stilių lydinį ir gerą energetiką. Skambėjo Jievaro Jasinsko originalios kompozicijos, išplėtotos (gal net per daug ir per ilgos) improvizacijos, galinga ritmo grupė suteikė dar daugiau ritminės energijos.

Po „Reinless“ scenoje išvydome Liudą Mockūną su prancūzu gitaristu Marc Ducret ir amerikiečiu būgnininku Jim Black. Lietuvos džiazo scenoje, visų pirma „Vilnius Jazz“ festivalyje Marc Ducret ir Liudo Mockūno duetas žinomas jau nuo 2002-ųjų, jie grojo ir dviese, ir su įvairiomis sudėtimis, galbūt labiausiai žiinomas jų trio „Toxicum“ su danų būgnininku Stefanu Pasborgu. Jim‘as Black‘as su M. Ducret grojo gal prieš dvidešimt metų. Įpratus prie ekspresyvių ir sykiu konstruktyvių L. Mockūno ir M. Ducret improvizacijų, Jim‘o Black‘o prisijungimas įliejo pastebimai daugiau netradicinės raiškos, sonoristinių eksperimentų, apskritai daugiau improvizacinės laisvės, bendras rezultatas gavosi nuostabus.

Amerikiečio gitaristo Jonathan‘o Kreisberg‘o suburtas kvartetas priklauso tikram Niujorko džiazo elitui. Su gitaristu šįsyk grojo pianistas Martin Bejerano, bosininkas Matt Clohesy bei būgnininkas Colin Stranahan, todėl Birštono scenoje buvo visų lauktas, juolab, kad amerikiečiai į Birštoną užsuko po koncerto Stokholme. Ne paslaptis, kad jų atvykimą inspiravo Kęstutis Vaiginis. J. Kreisbergas per savo karjerą yra grojęs su įvairiomis grupėmis ir orkestrais, su daugeliu garsenybių, įvairių stilių muziką. Tai, ką jie grojo Birštone buvo emocionalu, melodinga, techniška ir gaivu. Tačiau ypač įdomu buvo išgirsti prie kvarteto prisijungiant Kęstutį Vaiginį, kuris regis, išsiskleidė visais savo talentais, kaip absoliučiai lygiavertis Niujorko džiazo elito partneris.

XX-asis Birštono Jazz per tas porą savaitgalio dienų praskriejo ryškiai kaip meteoras, deja – kaip visada netikėtai greitai, palikdamas visais požiūriais labai stipraus renginio įspūdį, tiek visos programos išdėstymu, tiek atskirų projektų kokybės prasme, todėl net sunku būtų išskirti kažkurį projektą. Negaliu nepaminėti puikiai sutvarkyto, meniško ir skoningo Festivalio vizualinio apipavidalinimo (šviesos – Norvydas Birulis, scenografija – Irma Mickevičiūtė, skulptūra – Marijus Petrauskas, fotoprojektas „įkalinti džiaze“ – Vytautas Suslavičius, jau minėti Rimvydo Kepežinsko plakatai), nuolatiniai koncertų vedėjai – Jūratė Kučinskaitė ir Darius Užkuraitis. Belieka laukti du metus, naujų Zigmo Vileikio staigmenų Festivalio 40-mečio proga ir vėl visi mūsų keliai ves į Birštoną....

Susiję nariai

Tomas Bakučionis

Pianistas, klavesinininkas, vargonininkas, muzikos kritikas