Daumanto Kirilausko solinis rečitalis "Pro memoria"
Sekmadienis Birštono Jazz jau daugelį metų turi tradicinių aspektų ar žanrų. 13 val. prasidedančiame koncerte kaip taisyklė pasirodo bigbendas. Šių metų festivalyje pasirodė Šiaulių miesto bigbendas, kuris festivalyje visada yra laukiamas svečias ne vien dėl to, kad šiandien tai – vienas pajėgiausių šio stiliaus kolektyvų ne tik Lietuvoje, bet ir mūsų Baltijos regione. Puikus sekmadienio matinee latviškas akcentas buvo Modal Jazz Ensemble pasirodymas. Festivalį vainikavo trys vienas už kitą įdomesni ir stilistiškai kontrastingi projektai.
Kiekvieną kartą, suabejojusi pati ar dėliodama argumentus kalbantiems apie kultūros, o ypač muzikos leidinių reikalingumą, sklaidau ne tik giminingus spaudinius, bet ir „Muzikos barų“ archyvą. Šiandien, kai iš valdžios tribūnos svarstoma, kad pakaktų naujienų internete ir spausdintiniai leidiniai pernelyg didelė prabanga, su nuostaba skaitau pirmojo „Muzikos barų“ numerio redaktoriaus žodį – regis, specialiai mums parašytą, neprarandantį aktualumo ir šiandien.
Šeštadienis festivalyje jau daugelį metų tradiciškai yra džiazo „hiperdozės“ diena – visada trys koncertai ir šeši pasirodymai. Kiekviename festivalyje dalyvauja mūsų artimiausių kaimyninių šalių - Latvijos ir Estijos atstovai.
Balandžio 7-ąją, Atvelykio dieną, Nacionalinėje filharmonijoje skambėjo Olivier Messiaeno kūrinys dviems fortepijonams „Amen vizijos“ (1943), kurias kompozitorius parašė įkandin garsiojo „Kvarteto laiko pabaigai“ ir jame tarsi tęsia tas pačias žmogaus būtį ir lemtį nupasakojančias idėjas per Jėzaus Kristaus paslapties prizmę. Tai vienintelis kūrinys, parašytas tokiai sudėčiai; kūrinį atliko pats kompozitorius ir jo žmona Yvonne Loriod daugelyje Europos šalių ir yra jai dedikuotas.
Birštone visada nutinka daug gerų dalykų. Ir tai priklauso ne tik nuo oro, ar Birštone trykštančio mineralinio vandens, ne tik nuo to, kad kurortas su kiekvienais metais tampa vis jaukesniu. Bet kuriuo atveju, seniausias Lietuvos džiazo festivalis yra vienas tų nuostabių dalykų (reiškinių), kas geriausio galėjo nutikti Birštonui. Tačiau šis festivalis Lietuvai svarbus ne tik tuo, kad jis – seniausias, jis tapo tarsi džiazo muzikantų skaistykla, čia savo kūrybinius kelius pradėjo jau kelios džiazmenų kartos.
Praėjusių metų gruodį Vienos valstybinėje operoje vyko paskutinės Giacomo Puccini operos „Turandot“ premjeriniai spektakliai. Juose triumfavo pagrindinį žiauriosios princesės vaidmenį sukūrusi Asmik Grigorian, kai kurių kritikų nuomone, užtemdžiusi garsųjį tenorą Joną Kaufmanną.
Kovo 17-ąją, po kelerius metus trukusių rekonstrukcijos darbų, duris atvėrusi buvusi Kongresų rūmų koncertų salė, pakeitusi ir savo pavadinimą pagal Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamą Lietuvos valstybinį simfoninį orkestrą, tebelieka melomanų ir visos muzikų bendruomenės dėmesio centre, nes įvyko tai, kas turėjo įvykti mažiausiai prieš du dešimtmečius, kad vienas geriausių Lietuvos orkestrų pagaliau įsikurtų jo vertuose namuose. Tad natūralu, jog mintys ir plunksna iki Brahmso dar krypstą į pačios salės reikalus.
Vakar (kovo 22 d.) Kauno valstybinėje filharmonijoje klausytojai turėjo retą galimybę išgirsti iškilaus prancūzų romantiko Camillio Saint - Saenso ir vienu žymiausių šiuolaikinių Lietuvos kompozitorių laikomo Anatolijaus Šenderovo kūrinius.
Kovo 16, 17 d. koncertuose po rekonstrukcijos atsivėrusioje Valstybinio simfoninio orkestro (meno vadovas Gintaras Rinkevičius) koncertų salėje skambėjo Gustavo Mahlerio Aštuntoji simfonija Es-dur. Impresario Emilio Gutmano pavadintoje simfonijoje „tūkstančiui atlikėjų“ dalyvavo ne tik praplėstas orkestras, bet ir papildomas pūtikų ansamblis, LNOBT choras (vad. Česlovas Radžiūnas), Kauno valstybinis choras (vad. Robertas Šervenikas), Berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas“, solistai: Ksenija Bachrutdinova-Kravčuk, Kamilė Bontė, Austėja Zinkevičiūtė, Justina Gringytė, Ieva Prudnikovaitė, Karolis Kašiuba, Raimundas Juzuitis, Tadas Girininkas. Dirigavo Gintaras Rinkevičius.
Šeštadienio vakarą ORGANUM salėje šventiškai prasidėjo Tarptautinis vokalinės kamerinės muzikos festivalis „Dainos menas“. Puikiai jam pasiruošta: klausytojų laukė jauki kamerinė salė, kūrinių tekstai ir jų vertimai, atlikėjus pristatančios nuotraukos, koncertų atmintinė, bukletas. Jame renginio organizatoriai Dalia ir Dainius Sverdiolai rašo, kad festivalis atvers „šimtmečius gyvuojantį, bet niekada nesenstantį kūrybos klodą. Vokalinė kamerinė muzika, jos platus ir įvairus repertuaras visame pasaulyje sulaukia išskirtinio dainininkų, pianistų dėmesio“. Todėl tikisi, kad festivalis įsilies į Vilniaus kultūros gyvenimą.
Šias metais pianistė Ieva Dūdaitė po 27-erių metų būties muzikos meno pasaulyje atsiskleidė ir kaip kūrėja – vinilinės ir kompaktinės plokštelės formatais išleistas devynių autorinių kompozicijų albumas Marie. Dūdaitė Ieva. Marie. Vinilinė-kompaktinė plokštelė. Lietuva, Scenos menai, 2024.
Šeštadienio vakarą Vilniuje duris atvėrė naujai rekonstruota, aukščiausius tarptautinius standartus atitinkanti ir vienintelė Lietuvos specialiai simfoninei muzikai pritaikyta LVSO koncertų salė (buvę Vilniaus kongresų rūmai). Iškilmingas atidarymo koncertas sulaukė būrio garbingų svečių ir muzikos gurmanų.
Kovo 9 d. Nacionalinėje filharmonijoje Nacionaliniam simfoniniam orkestrui (meno vadovas Modestas Pitrėnas) dirigavo batutos šeimininkas iš Italijos Gianluca Marciano. Pilna salė klausytojų atėjo paklausyti labai prasmingos muzikos. O gal, greičiausiai, italų dirigento arba pamėgtos dainininkės Viktorijos Miškūnaitės...
Dabar FAUSTAS nacionalinėje operoje: „Bohemiečiai“ persikėlė ir galima pasižiūrėti, kaip buvęs „gatvės teatras“ atrodo tikrame teatre. Įspūdis GLAUSTAI iš 2024 03 09 rodyto spektaklio.