Į aukštybes kviečiantis balsas. Danieliaus Sadausko 75-erių metų jubiliejui ir kūrybinės veiklos 50-mečiui

„Giedamosios lietuvių poezijos atlikėjas eina sunkiu keliu: jis pažadina, atgaivina, priverčia skambėti senuosius lietuvių literatūros tekstus – Martyno Mažvydo, trijų Antanų – Baranausko, Strazdo ir Vienažindžio, Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Vydūno, Maironio, Donelaičio ir Vaičaičio, Silvestro Valiūno ir Rėzos kūrybą. Ko gero sunkiausias kelias, kuris lemtas kūrėjui. Bet kartu ir kelias, vertinamas visų, kam brangi tautos dvasios raiška... D. Sadauskas yra dažnas įvairių mokslo ir kultūros renginių dalyvis. Įtaigiu švietėjo žodžiu ir profesionalaus vokalisto priemonėmis jis sugeba atrasti tokius lietuviškos kultūros lobius, kurių buvimą maža numanyti – jį reikia pajusti, išgyventi, padaryti mūsų kultūrinio gyvenimo savastimi“, – neatsitiktinai tokiais žodžiais laikraštis „Mokslo Lietuva“ (2006) pristatė solistą Danielių Sadauską.

Baritono Danieliaus Sadausko nuopelnų sąrašas lietuvių muzikinei kultūrai, Lietuvos tautiškumo puoselėjimui ­– begalinis. Jis yra parengęs apie 1500 įvairių epochų ir stilių kūrinių, dalyvavo apie 5000 koncertų, daugeybėje televizijos muzikinių laidų, įrašė 7 plokšteles, 21 kompaktinę plokštelę, iš jų 11 solinių, 3 dvigubus albumus. Lietuvos radijo fonduose saugoma apie 30 val. jo garso įrašų. D. Sadauskas yra labdaros fondo „Muzikinė auka“ steigėjas, Valdovų rūmų atstatymo draugijos „Pilis“, labdaros ir paramos fondo Vinco Kudirkos vardui įamžinti steigėjas, Vydūno, Maironiečių, S. Šilingo ir kt. draugijų narys. 1986 m. solistui suteiktas Lietuvos nusipelniusio artisto garbės vardas, už senosios lietuvių giedamosios poezijos atgaivinimą ir savitą interpretaciją jis tapo „Poezijos pavasario 1997“ laureatu. 2010 m. D. Sadauskas apdovanotas Lietuvos Seimo Pirmininko garbės raštu, Lietuvos Ministro Pirmininko garbės raštu, Lietuvos kultūros ministerijos padėkos raštu, Lietuvos Respublikos Seimo medaliu, Nacionalinių vertybių rinkimuose pelnė „Žmogaus amžininko“ nominaciją. 2013 m. už nuopelnus Vilniui ir Tautai solistui įteiktas I laipsnio medalis, 2014 m. suteiktas Lazdijų rajono garbės piliečio vardas.

Šįmet D. Sadauskas mini 75-erių metų jubiliejų ir kūrybinės veiklos 50-metį. Šia gražia proga kalbamės su solistu jo jaukiuose namuose.

– Šiemet minite 75-erių metų jubiliejų ir 50-ies kūrybinės veiklos metų sukaktį. Kas Jums, galvojant apie tuos metus, dabar atrodo svarbiausia, brangiausia?

– Brangiausia yra šeima: mano vaikai, anūkai. Brangesnio turbūt nieko negali būti. Aš niekada neįsivaizdavau, kad šeimą, vaikus galima palikti, išduoti tą, kam esi pasižadėjęs, su kuo surišai gyvenimą – tą savo brangiausią lizdą. Tai tokios nerašytos, nesimokytos, daugiau vidinės nuostatos. O visa kita gyvenime man lėmė, kad teko eiti muziko keliu.

– Kas konkrečiai lėmė tokį Jūsų pasirinkimą?

– Pirmiausia prigimtis, paskui mokykla. Mūsų šeimoje buvo daug menininkų, taigi ten ir glūdi visos šaknys. O ir Dzūkija, kurioje aš augau, yra dainų kraštas. Daina buvo neatskiriama nuo paukščių čiulbėjimo, nuo gamtos, visos aplinkos. Aš net turėjau Vieversėlio pravardę, nes šeštą valandą ryto išgindavau močiutės karvytę, tai pirmas ir užgiedodavau. Močiutė sakydavo: „O, Vieversėlis jau gieda „Mes karvutę ginsim!“ Stovėdavau basas rasoje, sušalęs, ir giedodavau. Vakarais, saulei leidžiantis, mes su broliu Romu giedodavome sėdėdami ant kalno, visas kaimas skambėdavo. Žmonės sakydavo: „O, kad jūsų vaikai dar pagiedotų!“

– Augote itin sudėtingu istoriniu laikotarpiu. Kokie prisiminimai išliko atmintyje?

– Atsimenu tik karą po karo. Mes gyvenome pamiškėje, taigi visas kaimas giedojo tik partizaniškas giesmes. Žmones vežė į Sibirą, provokavo persirengę partizanais, žudė jų vardu. Dalis iki šiol nežino visos tiesos ir mano, kad partizanai nužudė jų artimuosius. Toks žiaurus buvo pokaris.

Kai man suėjo 50 metų, radau ant stalo dovaną – Vytauto Venckaus dainos gaidas su tokiu palinkėjimu: „Mano Mielas Danieliau, 1940 m. birželio 15-tą pirmas „uždainavai“ ir tą pačią dieną netekome savo Nepriklausomybės, kurios Tau ir neteko patirti. Todėl dabar, sveikindamas su pirmuoju, dainų turtingu jubiliejumi, linkiu toliau džiuginti visus savo menu ir dainomis, ir gražiu balsu! O ši dainelė, nors ir paprasta, Tavo padainuota, manau, atitiks visų mūsų troškimą, kad „mūsų žemė vėl būt laisva!“ Didelis Tavo talento gerbėjas Vyt. Venckus.“

– Minėjote, kad prie Jūsų sprendimo tapti dainininku prisidėjo ir mokykla.

– Kai mano tėvas, politinis kalinys, grįžo iš Sibiro, nebegalėjome pasilikti ten, kur anksčiau gyvenome, persikraustėme į Druskininkus. Kadangi turėjau gerą balsą, mane kviesdavo į sceną, siūlydavo koncertuoti. Kiti man sakydavo, kad būtinai turiu važiuoti mokytis muzikos, taigi ir išvažiavau. Norėjau stoti į dainavimą, tačiau buvau per jaunas, šešiolikos metų, balsas dar buvo nesubrendęs, tad man pasiūlė stoti į dirigavimą. Mane aplinkiniai matė kaip perspektyvų dirigentą ir net buvau gavęs dirigento vietą, vis dėlto nusprendžiau laikyti egzaminus į dainavimą. Nors juos išlaikiau, buvo pasakyta, kad studijuoti negalėsiu, nes keičiau specialybę. Tuometinės Lietuvos valstybinės konservatorijos prorektorius Sodeika man pasakė, kad turiu atidirbti trejus metus, o aš savo ruožtu tikinau, kad per tiek laiko viską pamiršiu – juk tiek vilčių, pastangų dėta, egzaminai išlaikyti. Keletą kartą ėjau pas jį į kabinetą prašyti leidimo studijuoti, tačiau kiekvieną kartą sulaukdavau griežto neigiamo atsakymo. Tuomet išvažiavau į Druskininkus ir visą vasarą stipriai išgyvenau, net tėvams apie tai nieko nesakiau. Rudenį vėl nuvažiavau, užėjau į prorektoriaus kabinetą, o ten sėdi Antanas Budriūnas, laikinai pavaduojantis poilsiauti išvažiavusį Sodeiką. Pasiteiravo, kokiu klausimu užėjau. Pasakiau, kad negaunu leidimo mokytis. A. Budriūnas paklausė, ar išlaikiau egzaminus. „Na tai gerai, sveikinu! Labai džiugu!“. Taip pradėjau studijuoti dainavimą.

– Kaip viskas klostėsi studijų metais ir po jų?

– Dainavimo mokiausi pas Zenoną Paulauską, kuris išugdė puikių dainininkų plejadą. Jo dėka ketvirtame kurse mano balsas atsipalaidavo, pasijutau laisvas. Kartą profesorius pakvietė mane į auditoriją ir bendramoksliams, tarp kurių buvo ir V. Daunoras, pasakė: „Paklausykime Sadausko kvėpavimo ir interpretacijos.“

Studijų metais turėjau ir sunkumų. Ketvirtame kurse G. Verdi operoje „Traviata“ atlikau Žermono vaidmenį, kuris man labai gerai pasisekė, sulaukė publikos įvertinimo. Tačiau paskutiniame veiksme prieš išeinant į sceną netikėtai įsitempė veido raumenys, ėmė virpėti, aš to niekaip negalėjau sustabdyti. Tame spektaklyje Žermono sūnų Alfredą dainavęs Valentinas Adamkevičius pasivedė mane į šalį ir pamokė, kaip atsipalaiduoti. Spektaklį užbaigėme sėkmingai. O ir paskui koncertuose Žermono partiją atlikdavau be jokių sunkumų.

Tačiau penktame kurse vėl sulaukiau išbandymo. Mano diplominis darbas buvo G. Rossini opera „Sevilijos kirpėjas“, joje turėjau atlikti Figaro vaidmenį. Operą režisavo Rimantas Siparis. Džiaugiausi gavęs tokį gerą vaidmenį, daug repetavau, žinojau, kad mano balsas skamba, pasitikėjau savimi. Kartą repetavau Figaro partijos koloratūras ir pajutau, kad mano balsas pervargo. Netrukus turėjo būti egzaminas, spektaklio pastatymas, taigi prireikė imti akademines atostogas. Man tuomet reikėjo šiek tiek patylėti, ir viskas būtų susitvarkę. Tačiau tai buvo natūralus jaunatviškas maksimalizmas. Dabar suprantu posakį „Kuo mažiau dainuosi – tuo geriau dainuosi“.

Buvau politinio kalinio sūnus, du mano dėdės kunigai, mokėję aštuonias kalbas, slapta vertė vokiečių moderniosios literatūros knygas, rašė eiles. Aš nebuvau išleidžiamas koncertuoti į užsienį, tačiau vėliau sėkmingai keturis kartus dainavau Amerikoje.

– Esate vienas pirmųjų dainininkų Lietuvoje, pradėjęs nuosekliai puoselėti kamerinį vokalinį žanrą. Kaip susidomėjote šia sritimi?

– Kartą pasiūlė padainuoti Filharmonijoje, ir aš supratau, kad man patinka toks tiesioginis bendravimas su publika. Tai tarsi pokalbis su klausytojais, tik kitokia forma. Aš turiu galimybę būti nepriklausomas nuo dirigento, nuo kolektyvo, o tiesiog išeiti į sceną ir atskleisti individualų konkretaus kūrinio ar stiliaus supratimą. Be to, man tai pasirodė labai intelektualus žanras. Kadangi niekas manęs nemokė, dirbau tik su koncertmeisteriu, savo nuožiūra rinkausi repertuarą, ir tai mane skatino visapusiškai plėsti savo akiratį, domėtis ne tik muzika. Atlikdamas bet kurio laikotarpio muziką turiu pažinti to meto dailę, literatūrą, istoriją, t. y. suvokti kontekstą, kuriame tas kūrinys buvo parašytas. Supratau, kad tai labai asmeniškas darbas, nuolat skatinantis tobulėti. Mačiau kamerinio dainavimo perspektyvią, nes Lietuvoje šis žanras beveik nebuvo puoselėjamas. Kelios dainininkės – Giedrė Kaukaitė, Regina Maciūtė – atlikdavo moterišką repertuarą, bet šiam žanrui atsidėjusių vyrų nebuvo.

Mano repertuare – gausybė stambios formos vokalinių ciklų, tarp jų R. Schumanno „Poeto meilė“, L. van Beethoveno „Tolimai mylimajai“, T. Byrdo „W. Shakespeare´o sonetai“, G. Mahlerio „Benamio dainos“, D. Šostakovičiaus „Karaliaus Lyro juokdario dainos“ (pagal W. Shakespeare´ą), B. Britteno „Prancūziškos dainos“, J. Haydno dainų ciklas, J. S. Bacho kantata Nr. 56, „Pasija pagal Joną“ (Jėzus), Kalėdinė kantata, G. F. Telemanno „Kantata kanarėlei“, F. Schuberto, S. Barberio, W. A. Mozarto arijos ir dainos, F. Mendelssohno, E. Griego dainų programos, kitų kompozitorių kūriniai, daug senovinės bei religinės muzikos, liaudies dainų. Nelengva buvo organizuoti kai kurių vokalinių ciklų tekstų vertimus į lietuvių kalbą, kadangi tuo metu tai buvo mažai pažįstama sritis.

Esu atlikęs beveik visų Lietuvos kompozitorių kūrinių, vokalinių ciklų pagal J. Meko, V. Mačernio, J. Aisčio, V. Mykolaičio-Putino, M. Karčiausko, E. Matuzevičiaus, V. Karaliaus, V. Rudoko, J. Marcinkevičiaus, E. Mieželaičio, B. Sruogos ir kitų poetų tekstus. Taip pat dainavau TV spektakliuose – nuo renesanso iki šiuolaikinių autorių. Deja, jaunystėje, kaip ir visko, trūko magnetinių juostų, tad du kartus eteryje parodytus spektaklius ištrindavo ir įrašydavo kitus. Vis dėlto išliko V. Mykolaičio-Putino, W. Shakespeare´o. B. Britteno, galbūt G. Mahlerio kūriniai.

– Esate padaręs išskirtinį darbą – atlikote ir įrašėte pirmojoje lietuviškoje knygoje, M. Mažvydo „Katekizme“ (1947 m.), esančias giesmes. Apie tai „Literatūroje ir mene“ itin gražiai atsiliepė V. Rubavičius: „Danielius Sadauskas gieda Martyno Mažvydo giesmes. Sodrus, į aukštybes kviečiantis balsas. Ir sykiu labai žemiškas, nepagražintas. Gieda žmogus tikintis, kylantis, tačiau stovintis ant savo žemės. Tai ne dvasios plevenimas, ne grynojo sielos aido atsakas, o įžemintas karštas kreipimasis į Aukščiausiąjį. Nusižeminimas, pasitikint Jo malone, ir – balsas, skriejantis aukštyn, savaip bylojantis žemiškąją sielos ir kūno dermės akimirką“. Kaip Jums kilo ši idėja?

– Atgimimo metais knygynai išpardavinėjo anksčiau išleistas arba ideologiškai nebetinkamas knygas. Kartą koncertavau Tauragėje ir nuėjau į knygyną, kuriame prie durų buvo išnešta didelė krūva knygų. Paėmiau M. Mažvydo „Katekizmą“, atsiverčiau, pradėjau skaityti, žiūriu – natos. Paklausiau savęs, kodėl aš jų nežinau, nesimokiau, kodėl niekas jų negieda? Juk pirmojoje lietuviškoje knygoje – lietuviškos natos! Mane tai pritrenkė – tai tas pats, kas būti Vilniuje ir nematyti Gedimino pilies. Tuomet užsirašiau dešimt mane dominusių klausimų ir nuėjau pas vyskupą Joną Kalvaną. Pasakiau jam, kad noriu atkurti M. Mažvydo giesmes, tačiau prieš tai turiu keletą klausimų. Kiek galima iracionaliai, jausmais išreikšti šventą giesmę? Kiek proto ir širdies gali įdėti ją giedodamas? Jo atsakymas buvo diplomatiškas: širdies Dievui niekuomet nebus per daug. Klausiau jo, ar galiu psalmę giedoti vienas. Jis atsakė: „Dovydas 150 psalmių sukūrė ir giedojo vienas.“ Pagaliau vyskupas man pasakė: „Jeigu tu padarysi šitą darbą, aš už tave melsiuosi.“ Darbą atlikau, tačiau jis to jau nesulaukė.

Sunkumų buvo. „Katekizme“ giesmės užrašytos menzūrine notacija, taigi nėra nurodyto metro, takto brūkšnių, tonacijų. Man teko viską nuodugniai studijuoti, nustatyti metrą, takto brūkšnius, natų trukmę, ritmą, tonacijas. Kitas sunkumas buvo susijęs su kalba – rašyba tuo metu tik formavosi, kai kurių žodžių tarimas nebuvo aiškus. Kreipiausi į kalbininką profesorių Zigmą Zinkevičių, jis man padėjo. Kilo neaiškumų ir dėl muzikos – kas man turėtų pritarti: ansamblis, orkestras ar vargonai? Kompozitorius M. Urbaitis daliai giesmių parašė akompanimentus, priderino orkestruotes. Žinojau, kad religinę muziką rašo Kristina Vasiliauskaitė, tad ji taip pat man parengė septynis kūrinius. Taip atlikau visą „Katekizmą“, paskui jo tekstus išvertėme ir į anglų kalbą, įrašėme.

– Jeigu ne Jūsų iniciatyvumas, turbūt nemažai lietuvių poetų tekstų šiandien būtų primiršti.

– Visuomet ieškojau, kas lietuvių poezijoje ir muzikoje jau yra padaryta, o ko dar trūksta – norėjau užpildyti spragas. Aš esu darbo pasišventėlis ir manau, kad išsiugdžiau platų meninį intelektą. Juo pasinaudojo daugybė kompozitorių, jiems teko atverti daug klodų ir parašyti man šimtus kūrinių. Taip atsirado ištisa Lietuvos panorama nuo M. Mažvydo 18 giesmių iki dvigubo CD albumo „Esi gyva pilis. Lietuvos istorija muzikoje“ (2010), skirto Lietuvos vardo 1000-mečiui, Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms, Lietuvos valstybės atkūrimo 20-mečiui. Jame – 37 arijos, baladės, dainos Mindaugui, Vytautui, Žygimantui Senajam, Žygimantui Augustui, V. Landsbergiui, spaudos draudimo laikotarpiui, Vilniaus praradimui, žuvusiems 1991 m. sausio 13-ąją. O kur himnai A. Baranauskui, dainos A. Vienažindžiui, A. Strazdui, S. Valiūnui, L. Rėzai, Vydūnui, Maironiui...

Kai sužinojau, kad A. Baranausko „Anykščių šilelis“ yra giedamas, o ne skaitomas, nusprendžiau jį atlikti. Atrodo, kad kiekvieną kartą jis skamba vis naujai, nes ten yra tik keletas melodijų ir iš jų reikia išvystyti pusę valandos trunkantį kūrinį. Pirmą kartą jį atlikau „Lietuvos aido“ jubiliejaus minėjime sau pritardamas senovinėmis kanklėmis. Renginyje buvo susirinkusi solidi literatų auditorija, tad nerimavau, kaip mane įvertins. Tačiau „Lietuvos aide“ sulaukiau puikios Vytauto Kubiliaus recenzijos, kurioje jis rašė: „Iš esmės tai nauja kūrinio harmonizacija. Išlaikant autentišką melodiją, išryškinama visa žodžių gama, jų giluma ir spalvos, už žodžių slypintis vidinis melodingumas. Ryškiai pateikta poemos vidinė struktūra. Šiuolaikiniam skaitytojui nelengva priimti ir suvokti beveik prieš pusantro šimtmečio rašytą tekstą. „Šilelį“ reikia išgirsti dainuojamą. „Iliadą“ ar „Odisėją“ antikos rapsodai ištisai išgiedodavo. Toksai „Šilelio“ atgaivinimas suteikia unikalų įspūdį. Įsismelkia mūsų laikas, mūsų gyvenimas. Klausytojas gauna turiningą, emocionalų kūrinį. Reikėtų padaryti jo įrašą, išleisti plokštelę, tai būtų nepakeičiama mokymo priemonė ir daugeliui padėtų suvokti, kokie lobiai slypi mūsų poezijoje.“

Kai buvo minimos Maironio 145-osios metinės, surinkau visas pagal jo eiles parašytas dainas, paraginau kompozitorius sukurti naujų. Planavau išleisti vieną Maironio kompaktinį diską, tačiau išėjo dvigubas trijų valandų trukmės albumas. Jame įrašytos klasika tapusios Juozo Naujalio, Česlovo Sasnausko, Juozo Tallat Kelpšos, Aleksandro Kačanausko dainos, naujai parašyti ar pagal liaudies melodijas giedami kūriniai. Drauge su muzikologais Jūrate Landsbergyte ir Jonu Bruveriu, poetu Marcelijumi Martinaičiu, pianistu Justinu Brūzga ir poete, Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktore Aldona Ruseckaite šį albumą pristačiau Maironio muziejuje Kaune, kur buvo susirinkę ir Maironio giminės. Tuomet sužinojau, kad rusai buvo ištrėmę 14 Maironio giminaičių. Vėliau Maironį dainavau Šveicarijoje, prie Keturių Kantonų ežero, kur Maironis rašė. Ten prikalėme garbės lentą, tad dabar nuvykusieji žino, kur padėti gėlių bei nusilenkti. Ten mokėsi ir gydėsi daug lietuvių. Grįžęs negalėjau neužsakyti dainos mums brangaus J. Biliūno tekstu „Kad numirsiu, man´ pakaskit“...

Paskui buvo V. Kudirka. Surinkau gražiausius puslapius apie Kudirkos asmenybę iš literatūros, iš J. Basanavičiaus, iš jo nuostabios draugės suomių klasikės Mailos Talvio raštų. Ji rašė, kad Vinco veidas jai primena nepakartojamą Lietuvos vakarą ir lygino jį su vakaro smuiku. Rašė, kad Lietuvoje pavasaris, bet kraštą taip spaudžia caro valdžia, jog gėlės žydi lyg ant kapo. Visa tai pateikiau aktoriams, muzikams, surinkau dainas ir įamžinau V. Kudirkos kūrybą leidinyje „V. Kudirka. Muzika, poezija, atsiminimai“.

Inspiravau kompozitorius parašyti nuostabių dainų Pranui Vaičaičiui. Su rašytoju Kaziu Saja dalyvavau M. Valančiaus jubiliejuje Varniuose, dainavau prie jo paminklo. O kur dar Lietuvių literatūros ir tautosakos institute saugomi didžiuliai mano darbai, skirti J. Basanavičiui.

Mano sumanymu pirmą kartą muzikoje buvo prisiliesta ir prie M. K. Čiurlionio poezijos. Paskatinau kompozitorę J. Baltramiejūnaitę sukurti „Psalmę“ ir „Rudenį“.

2014 m. minint K. Donelaičio 300-ąsias gimimo metinės teko atlikti ir dešimt jo kūrinių, giedoti visas „Metų“ dalis.

– Ačiū už pokalbį. Sveikiname sulaukus jubiliejaus ir džiaugiamės gausiu Jūsų kūrybos kraičiu.