ŠEŠTASIS ŠV. JOKŪBO FESTIVALIS

2016 Nr. 9–10 (464–465), Gabrielius Simas Sapiega, Paulina Nalivaikaitė, Rasa Murauskaitė

Veržlus, profesionalus, gaubiamas ypatingos dvasingumo auros – toks buvo į rudenėjančio Vilniaus padangę jau šeštą kartą sugrįžęs Tarptautinis šv. jokūbo sakralinės muzikos festivalis, šiais metais skirtas Dominikonų ordino 800 metų jubiliejui.

 

„Dedikuodami festivalį šiam jubiliejui džiaugiamės galėdami prisidėti prie visus metus trunkančių iškilmių. Nuo pirmojo festivalio augame kartu, o mūsų augimą ir draugystę su broliais dominikonais simbolizuoja varpeliai, per šešerius metus išaugę į Vilniaus pasididžiavimą – Šv. Jokūbo karilioną“, – kalbėjo festivalio meno vadovas, choro „Vilnius“ vyriausiasis dirigentas Artūras Dambrauskas.

Nuo rugsėjo pradžios iki spalio vidurio sostinės Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje vykęs festivalis vilniečiams ir sostinės svečiams dovanojo net aštuonis nemokamus koncertus, kuriuose naujausias programas pristatė Lietuvos ir užsienio kolektyvai. Vienas festivalio koncertas buvo surengtas Kaune, Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčioje.

„Kompozitorių Olivier Messiaeno, Alfredo Schnittkeˊs opusai, Vytauto Miškinio kūrinio premjera – tai tik kelios festivalio viršūnės. Renginyje pirmą kartą dalyvavo Lietuvos kariuomenės orkestras, Baltarusijos valstybinės muzikos akademijos studentų choras. Tarp festivalio svečių buvo ir Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“, ir Vilniaus universiteto giedojimo mokykla „Schola Cantorum Vilnensis“, jau ne pirmus metus praturtinantys festivalio programą“, – sakė A. Dambrauskas, kurio vadovaujamas choras „Vilnius“ renginyje pristatė net tris naujas programas.

Festivalio atidarymo koncerte pirmą kartą Lietuvoje skambėjo Vytauto Miškinio kūrinys „Pastoral Mass“. Prieš metus šio kūrinio premjera įvyko Taivane, Taipėjaus nacionalinėje koncertų salėje. Lietuvoje kūrinį atliko autoriaus diriguojamas choras „Vilnius“, multiinstrumentininkas Saulius Petreikis, perkusininkas Saulius Auglys ir pianistas Dainius Jozėnas.

„Pastoral Mass“ – kūrinys, gimęs iš vaikiškos dainelės apie piemenėlius pagal poetės R. Skučaitės eiles. Šios Piemenėlių mišios alsuoja šviesia, lengva harmonija, kuriai ypatingo prieskonio suteikia gausybę autentiškų etnoinstrumentų valdančio Sauliaus Petreikio atliekamos melodijos, susipinančios su mušamųjų ir fortepijono garsais“, – mintimis apie kūrinį dalinosi kompozitorius Vytautas Miškinis.

Šv. Jokūbo festivalio rengėjai – KĮ valstybinis choras „Vilnius“ ir broliai dominikonai. Festivalį globojo Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas.

 

GROŽĖKITĖS, PALIESKITE, SUPRASKITE...

Rugsėjo 18 d. Šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalio koncerte „Broliai krikščionys“ skambėjo rusų ortodoksų bažnytinio liturgijos lobyno muzikiniai perlai. Juos publikai atvėrė choras „Vilnius“, diriguojamas Roberto Šerveniko, solistai Nora Petročenko (mecosopranas), Edgaras Davidovičius (tenoras) ir Vladas Bagdonas (bosas). Išgirdome XVIII a. – XX a. pradžios kompozitorių D. Bortnianskio, P. Česnakovo, A. Archangelskio, D. Christovo, P. Turčianinovo, A. Kopylovo, P. Čaikovskio ir S. Rachmaninovo kūrinius.

Po koncerto kompozitorius GABRIELIUS SIMAS SAPIEGA pakalbino Šv. Paraskevės parapijos kleboną, Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupijos kurijos kanclerį tėvą VITALIJŲ MOCKŲ ir maestro ROBERTĄ ŠERVENIKĄ.

 

Robertas Šervenikas: Idėja festivalyje sujungti įvairių konfesijų muziką gimė labai netikėtai, po Popiežiaus Pranciškaus ir Patriarcho Kirilo susitikimo. Paskata buvo ir Tytuvėnų miestelio gyventojų domėjimasis trijų ikonų ekspozicija (iš Andrejaus Balyko kolekcijos), kurią buvome atvežę į Tytuvėnų festivalį.

Mintys apie ortodoksų muzikos programą man brendo jau seniai, dar studijuojant Peterburge. Tuo metu didelėje šalyje vyko permainos, atsirado galimybė viešai atlikti dvasinę muziką, kurios natos iki tol dūlėjo stalčiuose. Aš pats gana aktyviai įsitraukiau į tokią veiklą, turėjau porą kolektyvų (vyrų ir mišrų ansamblius), buvo padaryta ir įrašų. Giedodavome ne tik apeigose, bet ir koncertuose, kurie dažniausiai vykdavo svečiose šalyse. Paskutinį kartą, ko gero, tai buvo 1995 metais. Labai pasiilgstu šios muzikos.

Muzika, kurią girdėjote koncerte, nėra senoji rusų sakralinė muzika, nors ši programa aprėpia beveik dviejų šimtmečių laikotarpį. Sudarydamas programą stengiausi rinktis tik tai, ką gana gerai išmanau, kas man pačiam teikia dvasinį malonumą. Koncertą paįvairino kūriniai solistams. Beje, vienas iš autorių nėra rusas, bet tai neglumino – jis čia labai tiko.

Tėvas Vitalijus Mockus: Visi koncerte skambėję kūriniai naudojami ortodoksų apeigų metu. Juos giedame su vienuolių, kunigų choru. Tai bene populiariausios, mūsų liturgijoje dažniausiai girdimos kompozicijos, jos tiesiog įaugusios į kraują. Tokie koncertai nedažni, ypač Romos katalikų bažnyčioje. Be to, jų mišiose rusiška muzika neskamba. O stačiatikių bendruomenė nevengia kartais pagiedoti J. Naujalio harmonizacijų... Tad tokio koncerto idėja, sujungianti skirtingas konfesijas, nėra kasdienė.

Gabrielius Simas Sapiega: Šiandien sekuliarizaciją galime įžvelgti daugelyje sričių. Kalbėdamas apie sakralinės muzikos sekuliarizaciją turiu omenyje, kad pati bažnytinė muzika įgyja pasaulietiškumo aspektų, o ne vien, kaip jau įprasta, gali būti „nusavinama“ pasaulietinei panaudai.

Koncerte buvo ryški ekumeniškumo dvasia, kurią puoselėja bažnyčia. Beveik visus kūrinių tekstus rastume tiek Romos katalikų apeigynuose, mišioluose, liturginėse knygose, tiek Rytų rite. Koncerte prieš kūrinius skaitomi giesmių tekstai padėjo geriau atskleisti liturginės muzikos dvasią.

T. V. M.: Šiandien akivaizdu, kad tik tokia liturginė muzika, kokia skambėjo koncerte, yra gyva. Žmonės jau seniai atprato nuo senovinių giedojimo formų. Užgiedojus archajiškiau, tuoj pat išgirsti komentarą: „Kaip turkai ar žydai giedat“. Taigi, jie jau pripratę prie vėlyvesnės giedojimo tradicijos. Visi šie kūriniai – pasaulietinės muzikos vystymosi, naujovių, atradimų poveikio rezultatas. Žinoma, kadaise tokia muzika buvo kritikuojama, draudžiama, nors ne dėl to, kad buvo bloga, o kad tuo metu jai skambant žmonės nebūtų gebėję melstis.

G. S. S.: Psalmininkas, pagautas džiaugsmo, sušunka, kad jo dvasia, protas ir kūnas gieda. Liturginė muzika – žodžio muzika, pirmiausia paliečianti mūsų materialius kūnus, jausmus ir galiausiai suvirpinanti dvasią. Ją atliekant svarbu viskas, kiekvienas choro dainininko judesys įsilieja į liturginės muzikos dvasią.

T. V. M.: Ortodoksų liturgija kitokia nei Romos katalikų ar protestantų. Kompozitorius, rašydamas muziką, turėjo atsižvelgti į bendruomenės apeigų, giedojimo formą, paisyti to, ką vadiname tradicija. Reikia suprasti, kad mes nuo žodžių pereiname prie muzikos, ne atvirkščiai.

R. Š.: Viena yra dainuoti D. Bortnianskį, kita – S. Rachmaninovą ar P. Turčianinovą, kurio kūryba pasižymi tam tikru archajiškumu, rusų ortodoksų senojo bažnytinio giedojimo tradicija. Labai svarbu, kad kiekvienas choristas pasinertų į tą muziką, kurią atlieka, kad savo jausmais, o ne tik vokalu suteiktų kūriniui prasmę, suvoktų žodį ir perteiktų jį klausytojui. Tada ir vokaliniai skirtumai šiek tiek lengviau įveikiami. Maldos gelmė slypi paprastume.

Chorui nėra lengva persiorientuoti į kitą dainavimo manierą, jam kur kas sunkiau nei solistams. Nors esame tarp Rytų ir Vakarų kultūrų, mums artimesnis vakarietiškas dainavimo stilius, tad šie kūriniai chorui yra ne pati lengviausia užduotis.

G. S. S.: Į liturgiją ateiname dalyvauti, o į koncertą – klausytis. Šiame liturginės muzikos koncerte žmonės buvo kviečiami priartėti prie tūkstantmetes tradicijas saugojusios Bažnyčios.

R. Š.: Tai buvo puiki proga susipažinti su ortodoksų bažnytine muzika, juk nedaugelis išdrįsta užeiti į cerkvę. Labai džiaugiuosi, kad yra kolektyvų, kurie imasi tokių kūrinių, neapsiriboja savo įprastu repertuaru. Šv. Jokūbo festivalis tapo vieta, kur gali skambėti įvairi religinė muzika. O juk tai plečia ir atlikėjų, ir klausytojų akiratį.

T. V. M.: Klausydamiesi tokios muzikos žmonės sužinos, kad ji egzistuoja čia, Lietuvoje. Su šia muzika meldžiamasi, vadinasi, ji gyva. Tai mūsų muzika, tai vienas iš Lietuvos perlų. Grožėkitės juo, palieskite jį ir supraskite, kad ši religinė muzika – nuo Vilniaus neatsiejama tautinė puokštė, lygiai kaip ir architektūra. Žinoma, koncerte skambėjusių kūrinių autoriai gyveno ne mūsų šalyje, bet žmonės puoselėja, myli, atlieka šią muziką čia. Ji niekada nepaliaus skambėjusi, kol čia gyvens bent vienas ortodoksas.

R. Š.: Tikiu, kad tokie koncertai – tik pradžia. Yra labai daug muzikos, kuri turi būti atliekama Lietuvoje. Viliuosi, kad mes tai tęsime. Būtų labai įdomu atlikti ką nors iš rusų kompozitoriaus A. Grečianinovo kūrinių, jis yra sukūręs nemažai ortodoksų religinės muzikos. 1925 m. emigravo į Prancūziją, 1939 m. – į JAV, o prasidėjus sunkumams net ryžosi rašyti katalikiškas mišias. Tad dar bus kuo nustebinti klausytoją...

 

 

SAKRALU, NUOŠIRDU, DARNU 

Paulina NALIVAIKAITĖ

Rudeniui įsibėgėjant, kai šviesias dienas pamažu slopina vis ilgėjantys vakarai, dvasinės šilumos ir ramybės kviečia semtis Tarptautinis šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalis. Kasmet gražioje ir dvasingoje aplinkoje, Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje, nemokamai galima pasiklausyti religinės muzikos – nuo gilias tradicijas turinčio grigališkojo giedojimo iki nūdienos kūrėjų opusų. Rugsėjo 24 d. koncertą surengė kolektyvas iš kaimyninės šalies – Baltarusijos valstybinės muzikos akademijos studentų choras.

Prieš daugiau nei pusę amžiaus įsteigtas choras yra dainavęs prestižinėse Maskvos, Krokuvos, Rygos ir kitose koncertų salėse, pelnęs laurus tarptautiniuose chorų konkursuose Šveicarijoje, Vokietijoje, Lenkijoje. Didžiuliai nuopelnai auginant kolektyvo profesionalumą, be abejo, tenka 40 metų chorui vadovavusiam Viktorui Rovdo, kurį 2007 m. pakeitė buvusi jo studentė Inessa Bodyako; ji chorui dirigavo ir Vilniuje.

Tą vakarą skambėjo keliolika kūrinių, jų autoriai – kompozitoriai, gyvenę XIX ir XX a. sandūroje, XX a. ar tebegyvenantys mūsų dienomis. Girdėjome ir keletą aranžuotų baltarusių liaudies dainų, tačiau absoliuti didžiuma koncerto buvo skirta slavų – baltarusių, rusų, lenkų – kūrėjų sakralinei muzikai. Daugiau nei pusė kūrinių buvo baltarusių autorių, beje, net tris parašė vienas choro artistas.

Koncerto programa, nepaisant kompozicijų chronologinių skirtumų, atrodė gana vientisa – gal dėl to, kad sakralinę muziką mažai palietė XX a. sparčiai vykęs muzikos modernėjimas, ji yra neįtikėtinai konservatyvi. Įvairūs eksperimentiniai ekstremumai bei nekonvenciniai sąskambiai vargu ar būtų priimtini turint omenyje aiškią šios muzikos funkciją – garbinti Dievą ir išreikšti kitus religinius jausmus, su kuriais disharmonija ir triukšmai kažin ar derėtų. Be abejo, yra ir itin modernia muzikine kalba parašytų XX a. kūrinių, tačiau skambėjusios kompozicijos modernumu nepasižymėjo.

Koncerto pradžioje atliktas baltarusio Viktoro Voitiko (g. 1947) „Tėve mūsų“, vos paspalvintas gaivesniais sąskambiais, akustiškai skambėjo bene geriausiai iš visų koncerto kūrinių – puslankiu sustojusio choro balsai, artikuliacija bei dinaminiai niuansai buvo girdėti itin raiškiai. Lenko Konstantino Gorskio (1859–1924), rusų Georgijaus Sviridovo (1915–1998), Pavelo Česnokovo (1877–1944) ir Sergejaus Rachmaninovo (1873–1943) opusai dvelkė aiškiu romantizmu ir jausmingu religingumu, kurį choras perteikė nuoširdžiai ir profesionaliai: kolektyvo balsai derėjo, sąskambiai buvo švarūs ir malonūs, solistai dainavo su deramu santūrumu. Vis dėlto buvo gaila, kad choro meistriškumui geriau atsiskleisti trukdo akustikos problemos – reverberacija pasirodė kiek intensyvoka, dėl to sutirštėjo bendras skambesys ir buvo sunkoka išgirsti teksto artikuliaciją, pasigėrėti smulkesnio ritmo vingrybėmis.

Kaip jau minėta, į koncerto programą buvo įtrauktos ir trys choro nario Andrejaus Savrickio (g. 1982) kompozicijos – Mišių C-dur dalys „Kyrie“, „Benedictus“ ir „Agnus Dei“, kūrinys „Svečiai“ ir baltarusių liaudies dainos „Ciače vada u jarok“ aranžuotė. Nors keistoka, kai šiandien kūrinys rašomas C-dur tonacijoje, tai buvo švelnių sąskambių kupina muzika, pro lyrikos skraistę prasiveržė emociškai intensyvios kulminacijos. Mišių įtaigumą siekta padidinti apšvietimo efektais – bažnyčios prietemą sklaidė mėlyna šviesa altoriaus pusėje. Lyriškai choras atliko ir minėtos liaudies dainos aranžuotę, bet kita baltarusių liaudies daina „Oi, rana na Ivana“ (aranž. Jekaterina Levčenko) iš visos sakralios programos kiek išsiskyrė gyva ritmika ir nuotaikingumu.

Koncerte buvo galima pasidžiaugti išties aukštu kolektyvo profesionalumu ir menine įtaiga – atlikėjai visus kūrinius dainavo nuoširdžiai, su juntamu pagarba, balsų visuma skambėjo darniai, švariai, dinamiškai. Be kita ko, klausytojams tai buvo reta proga susidurti su baltarusių muzika. Baltarusijos muzikos akademijos choro koncertas padovanojo gražų vakarą išsiilgusiems nuoširdumo, paprastumo ir harmoningo skambesio.

 

***

Šeštus metus rengiamas Tarptautinis Šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalis neįsivaizduojamas be choro „Vilnius“ – kolektyvas yra ir festivalio organizatorius, ir aktyvus dalyvis (šiemet pasirodė net keturiuose koncertuose). Pastaruoju metu ypač ryškėja choro siekis turėti įvairiapusį repertuarą – šalia užsienio ir lietuvių kompozitorių akademinės muzikos puoselėjama ir lengvesnio žanro kryptis (estradinės dainos, džiazas). Turintis ilgamečiu nuosekliu darbu paklotą tvirtą profesionalumo pamatą, choras akivaizdžiai siekia bendrauti su skirtingomis auditorijomis – ir akademinės, ir populiariosios muzikos mėgėjais, o Šv. Jokūbo festivalyje galima išskirti ir dar vieną auditoriją – sakralinės muzikos gerbėjų.

Žinoma, religinės muzikos niekas nedraudžia klausytis ir netikintiems, tačiau vargu ar tokiu atveju asmeninis santykis su kūriniu būtų toks pat stiprus. Sakralinė muzika, savo muzikine kalba kone atskiras pasaulis palyginti su šiuolaikinės kūrybos leksika, konservatyvesniam klausytojui užtikrina disonansais neperkrauto, estetiško skambesio dovaną. Ir net tada, kai kūrinyje disonuojama gana gausiai, bendras pojūtis dažniausiai lieka šviesus. Spalio 2 d. Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje skambėjęs Alfredo Schnittkeˊs Koncertas mišriam chorui (1985) paliko būtent tokį įspūdį. Šis opusas išties buvo vertas festivalio kulminacijos titulo (taip koncertą įvardino organizatoriai). Turime būti dėkingi „Vilniaus“ chorui ir jo vadovui Artūrui Dambrauskui, festivaliui parengusiems Schnittkeˊs Koncertą, kuris Lietuvoje atliktas pirmą kartą.

Stambus keturių dalių kūrinys, parašytas XX a. pabaigoje, nors ir nepasižymi muzikinės kalbos aštrumu ar antikonvencionalumu, vis dėlto kupinas disonansų, harmonijos eiga dažnai kampuota, nenuspėjama, taigi aiškiai jaučiama, kad tai moderniųjų laikų kūrinys. Vis dėlto Koncerto muzikinėje medžiagoje yra nuorodų į tradicinę rusų stačiatikių muziką – tai besikartojančios siauro diapazono melodijos, paralelinės tercijos, antifoninis giedojimas. Kūriniui archaikos dvelksmo suteikia pasirinktas tekstas – X a. armėnų vienuolio, filosofo ir poeto Gregoro Narekiečio „Raudų knygos“ (1003 m.) ištraukos.

Klausantis choro a capella atliekamo Koncerto buvo galima gėrėtis darnia balsų visuma, švariu ir aiškiu intonavimu; išraiškingai nuskambėjo antroje dalyje dominavęs iš mažųjų sekundų sudarytas banguojantis motyvas. Malonu buvo klausytis aiškiai girdimų sąskambių. Be abejo, žavėjo choro emocinis įsigilinimas į kūrinį, gebėjimas klausytojui perduoti įvairių būsenų bangas. Stiprus emocinis poveikis, išraiškinga muzika ir neabejingas jos atlikimas pravalė dvasines kasdienybės dulkes ir dar labiau nušvietė giedrą sekmadienį. 

 

Į DANGŲ KYLANTYS BALSAI

Rasa MURAUSKAITĖ

Tarptautinis šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalis – iš koncertinės įstaigos valstybinio choro „Vilnius“ ir brolių dominikonų draugystės gimusi dovana klausytojams, pasiilgusiems dvasingos ir profesionalios chorinės muzikos. Festivalis kasmet pristato įdomias programas, kurias atlieka tiek stipriausi Lietuvos kolektyvai, tiek svečiai iš užsienio. Valstybinio choro „Vilnius“ vyr. dirigentas ir Šv. Jokūbo festivalio meno vadovas ARTŪRAS DAMBRAUSKAS teigia, kad kasmet festivalio publikai siekia pasiūlyti naujos ir įdomios sakralinės muzikos. 

 

– Prašyčiau priminti Šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalio istoriją. Kaip gimė jo idėja?

– Ji gimė čia, chore „Vilnius“. Priežasčių turbūt buvo kelios. Visų pirma, „Vilnius“ neturi savo kocertinės salės, o Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia pasirodė patraukli erdvė. Antra, pasidalinus idėja su broliais dominikonais, jie labai pozityviai į tai pažiūrėjo, tad mintys tapo darbais.
Esminis festivalio tikslas buvo ir yra sakralinės muzikos, tiek lietuviškos, tiek užsienio, propagavimas. Be abejo, mums svarbu ir pačių geriausių Lietuvos kolektyvų bei svečių iš svetur pristatymas. Pamažu festivalis įsibėgėjo.

– Kas per tuos šešerius metus pasikeitė?

– Atsiranda naujų formų, įtraukiami ne tik chorai, bet ir instrumentiniai kolektyvai. Praėjusiais metais uždarymo koncerte dainavome kartu su valstybiniu pučiamųjų instrumentų orkestru „Trimitas“. Tai buvo naujas akcentas, kadangi iki tol dažniausiai akompanuodavo tik vargonai ar atskiri instrumentai. Šiemet, pavyzdžiui, sakralinę muziką atliko ir Lietuvos kariuomenės pučiamųjų orkestras (vadovas mjr. Egidijus Ališauskas). Aišku, toks kolektyvas bažnyčioje skamba galingai. 
Praėjusiais metais Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje atsirado karilionas, šiemet pirmą kartą pamėginta juo akompanuoti chorui. Eksperimentas, manau, visai neblogai pavyko. Tikiu, kad ateityje galės vykti ir daugiau tokių koncertų, reikia išnaudoti išskirtinį instrumentą. Aišku, dar yra techninių klausimų: reikia, kad karilionas girdėtųsi pačioje bažnyčioje, ne tik už jos sienų. Bet viską galima sutvarkyti. 
Festivalyje skambėjo ir grigališkasis choralas – labai įdomią programą parodė Romualdo Gražinio vadovaujama „Schola Cantorum Vilnensis“. Jie choralą sujungė su Olivier Messiaeno kūriniais. Iš pradžių atrodė keista, kaip galima suderinti šiuos du, rodos, nesuderinamus dalykus, bet skambėjo labai gerai. Mūsų publikai tai buvo nauja, ir man labai patiko.

– Šiais metais švenčiama išskirtinė data – Dominikonų ordino 800 metų jubiliejus. Ar tai kaip nors atsispindėjo festivalio programoje?

– Dominikonai – labai kuklūs žmonės, jubiliejaus nesureikšmina, tad ir festivalio su šia data sieti lyg ir nenorėjo. Taigi konkrečių sąsajų festivalyje nėra, nors šią sukaktį renginiuose minime. 

– Choras „Vilnius“ festivaliui parengė net tris naujas programas.

– Atidaryme skambėjo Vytauto Miškinio „Pastoral Mass“, tai buvo kūrinio premjera Lietuvoje. Įdomus opusas, juo labiau kad šio kompozitoriaus muzika ne taip dažnai girdima šalyje – ji dažniau atliekama užsienyje.

Kaip jau minėjau, turėjome įdomų projektą „Choras ir karilionas“, mano galva, jis pavyko – apie tai galima spręsti ir iš publikos reakcijos. 
Svarbiausia iš šiam festivaliui parengtų choro „Vilnius“ programų – Alfredo Schnittkeˊs Koncertas chorui. Iki šiol Lietuvoje jis dar nebuvo atliktas. Tik gavęs partitūrą supratau priežastį: tai be galo sudėtingas kūrinys, reikalaujantis nepaprastai daug atlikėjų pastangų. Lietuvoje tokie kūriniai atliekami ypač retai.
A. Schnittke yra vienas iškiliausių XX a. pabaigos ne tik rusų, bet ir Europos ar net pasaulio kompozitorių. Gal labiau žinomi jo instrumentiniai kūriniai, tačiau kompozitoriaus muzika chorui yra fantastiško grožio.
Labai svarbus yra Koncerto chorui tekstas – ištrauka iš X a. gyvenusio armėnų vienuolio Gregoro Narekiečio „Raudų knygos“, kurią į lietuvių kalbą yra išvertęs poetas Sigitas Geda. A. Schnittke rašydamas šį kūrinį prisipažino rėmęsis į tekstą. Armėnai „Raudų knygą“ laiko kone šventa, ją net dėdavę ligoniams po galva vildamiesi, kad tai padės jiems pasveikti. Gregoras Narekietis yra ne tik šventasis, Bažnyčios mokytojas, bet ir laikomas genialiu poetu.
A cappella atliekamas Koncertas chorui – 45 min. ir techniškai, ir emocionaliai sudėtingos muzikos. Tik aukščiausio lygio kolektyvai gali įveikti tokius kūrinius. Mes bandysime tai padaryti (pokalbis vyko iki koncerto. – R. M.), dirbame labai intensyviai. Dainuosime rusų kalba, nes A. Schnittke Koncertą rašė pagal vertimą į rusų kalbą.

– Ką galėtumėte papasakoti apie šeštojo festivalio svečius?

– Pirmieji svečiai buvo jau minėti vilniečiai, „Schola Cantorum Vilnensis“, savo programą pristatė Lietuvos kariuomenės orkestras, šiemet apdovanotas Lietuvos muzikų sąjungos „Auksiniu disku“. Į festivalį atvyko Baltarusijos muzikos akademijos studentų choras. Choras „Vilnius“ kartu su mecosopranu Nora Petročenko, tenoru Edgaru Davidovičiumi ir bosu Vladu Bagdonu atlieka stačiatikių sakralinės muzikos programą, tad bus labai įdomu palyginti, kaip šią muziką interpretuojame mes, o kaip baltarusiai. Paskutiniame festivalio koncerte dainuos mūsų seni draugai – Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ (meno vadovas Egidijus Kaveckas).

– Ar festivalis turi tradicinių tam tikros tematikos koncertų?

– Tematikos požiūriu kai kas sutampa, tačiau nevirsta tradicijomis, nenorėtume per daug į jas įklimpti.

Iš kolektyvų, kurie nuolat koncertuoja šiame festivalyje, turbūt galėčiau paminėti tik „Polifoniją“. Stengiamės, kad kasmet dainuotų vis kiti atlikėjai. Yra pasirodęs ir Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir dirigentas Petras Bingelis), ir vokalinis ansamblis „Acusto“ (meno vadovas Kęstutis Jakeliūnas), ir berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“ (vadovas Remigijus Adomaitis), kiti kolektyvai.

– Kuo Jūs, kaip festivalio meno vadovas, remiatės sudarydamas programą?

– Be abejonės, muzika privalo būti sakralinė. Taip pat stengiamės, kad kiekviename festivalyje skambėtų bent vienas naujas kūrinys – nebūtinai ką tik sukurtas, bet Lietuvoje dar negirdėtas. Šiemet pasisekė surengti net dvi premjeras. 
Kartais užsienio partneriai mums patys pasiūlo įdomių programų. Kelis metus iš eilės festivalyje lankėsi švedų ir norvegų kolektyvai, kurie atliko savo sakralinę muziką – buvo labai įdomu, nes tokią muziką Lietuvoje retai išgirsi.

– Galbūt yra kolektyvų, kuriuos dar norėtumėte atvežti į Lietuvą?

– Nuolatos bendraujame su užsienio chorais, bet dažnai duris užveria finansai. Kitąmet, jeigu niekas nepasikeis, į festivalį atvyks belgų choras, atliksiantis Erico Whitacreˊo kūrinį. Jie jau prieš porą metų pažadėjo atvykti būtent su šia kompozicija. 
Aišku, turint lėšų, būtų galima labai daug ką padaryti – ir „Eric Whitacre Singers“ su pačiu E. Whitacre'u atsivežti. Norai dideli, bet turime suvokti, ką galime sau leisti.

– Ar tenka pastebėti, kad vieni koncertai publiką domina labiau nei kiti?

– Paskutinius trejus metus džiaugiuosi, kad festivalio auditorija labai geranoriška. Šiemet bažnyčia pilnutėlė, o ypač daug klausytojų sekmadieniais. Negalėčiau pasakyti, kas labiausiai publikai patinka. Kol kas sulaukiame gerų atsiliepimų apie koncertus, kaip bus toliau – matysime.

– Kokia, Jūsų nuomone, Šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalio reikšmė šalies kultūros kontekste?

– Nemažai chorinės muzikos konkursų ir festivalių vyksta Kaune – ir „Cantate Domino“, ir „Kaunas musica religiosa“, Šiauliai turi „Šiauliai cantat“. Tai taip pat buvo viena priežasčių, kodėl jis atsirado – sostinėje festivalių gausu, bet skirto chorinei muzikai nebuvo.

– Kokia chorinės sakralinės muzikos chorui padėtis Lietuvoje, ar tai nėra apleista sritis?

– Kad ir kaip būtų liūdna, viskas susiję su finansais. Kompozitorius gali parašyti kūrinį, bet iškart kyla du klausimai: kas jį dainuos ir kas sumokės už atliktą darbą. Štai V. Miškinis rašo labai daug sakralinės muzikos, tačiau užsakymus gauna iš užsienio. Lietuvoje – sudėtinga. 
Negaliu sakyti, kad lietuviškos sakralinės muzikos chorui visai nėra. Vienas kitas kompozitorius parašo, jauni autoriai taip pat mėgsta šiame žanre save išbandyti. Tačiau susiduriame su problema, kad dažnai to, kas parašyta, ypač jaunimo, nelabai galima atlikti, nebent vieną kartą kokiame „Gaidos“ festivalyje. Radikaliomis šiuolaikinėmis priemonėmis parašytos muzikos paprastos bažnytėlės klausytojai nepriims. Taigi sakralinės muzikos kaip ir yra, bet galėtų būti gerokai daugiau. 
Naujų kūrinių atsiradimą šiek tiek inicijuoja Lietuvos kompozitorių sąjunga, Lietuvos liaudies kultūros centras kasmet skelbia naujų chorinės muzikos kūrinių konkursą. Mes juos vertiname, premijuojame (dalyvauju komisijoje), tačiau, reikia pripažinti, vertų dėmesio kompozicijų pasitaiko vos viena kita. Ir dažniausiai geriausių kūrinių autorių pavardės metai iš metų kartojasi.

– Dėkoju už pokalbį.

 

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!