Žmogus su Lietuva širdyje

ISTORINĖS GIMINĖS PĖDOS
Sąvoka „civilizacija“ pasirodė dar XVII amžiuje kaip priešprieša tuo metu suvoktam barbariškumui. Barbarai lyg ir buvo pamiršti XX a. viduryje, po Antrojo pasaulinio karo. Civilizacija, XX a. prancūzų istoriko Fernand’o Braudelio manymu, turi būti prilyginama kultūrai. Tai – kultūros charakteristikų ir fenomenų rinkinys. Jame kunkuliuoja didžiulė jėga, kuri gali reikštis sunkiai malšinamais konfliktais, kylančiais nuo nedidelės etnosų susidūrimo, ideologinio nesutarimo, religinės priešpriešos, grobuoniškos politikos žiežirbos. Mokslininkai tiria aktualias kultūros problemas, dažnai konjunktūrines, aprašo probleminius klausimus ir ieško atsakymų į juos.
Tačiau ar ne svarbesni tie puslapiai, kurie apskritai dar neatverti? Man įdomu atrasti žmogaus fenomeną, pajusti jo santykį su gyvenimo išbandymais. Pamatyti jo gyvenimą, besiskleidžiantį tolimose ar tiesiog nuošalesnėse istorijos pakriūtėse. Ir kiekvieną kartą konkretus žmogaus gyvenimas atverčia vis naują Lietuvos istorijos puslapį.
Austrų psichiatras ir neurologas Viktoras E. Franklis buvo įsitikinęs, kad žmogui būdinga siekti ne galios ar malonumų, bet gyvenimo prasmės. Šis kelias ir teikia malonumą, o galia būtina kliūtims įveikti.
„Norėjau nuversti uolą ir atrasti paslaptingą raktą, kuriuo būtų galima atrakinti duris į gyvenimą – gražesnį, prasmingesnį, laimingesnį. Stengiausi rinkti gėrio trupinėlius, juos kaupti, brandinti ir dovanoti kitiems, būsimoms kartoms, ypač jaunimui – mūsų ateičiai“, – savo gyvenimo prasmę apibrėžė devynis dešimtmečius nugyvenęs, kardinalius istorijos, kultūros fenomenų pasikeitimus matęs, juos išgyvenęs birbynininkas, dirigentas, poetas, pedagogas, kultūrinio švietimo organizatorius Petras Juodelė.  
Jo gyvenimo kelias, kaip sakė pats šio straipsnio herojus, „matas laiko ir erdvės, žymė judėjimo amžino“. Jei kelias prasmingas – juo eina ir kiti, bet „Kelias kiekvienam kitoks...“ Ankstyviausios giminės pėdos matyti jau XVII amžiuje Petro Juodelės motinos Paulinos Chilinskytės giminės, žinomos Kėdainių žemėje, istorijoje.
1620 m. gimęs Andrius Chilinskis buvo kompozitorius, Šv. Antano Paduviečio bažnyčios Kėdainiuose muzikos prefektas. Reformatų kunigo Adriano Chilinskio (1586–1656) ir lietuvės bajoraitės Minvydaitės sūnus Samuelis Boguslavas Chilinskis (g. apie 1634 m. Šventežeryje, dab. Lazdijų r., mirė 1666 m. Londone) augo lietuviškoje aplinkoje. Samuelis ir Mikalojus Minvydai greta Dubingių šakos Radvilų, Samuelio Tomaševskio, Jono Božimovskio ir kt. buvo įtakingiausi reformatų judėjimo globėjai. Radvilų rūmų pamokslininko, Seirijų evangelikų reformatų bažnyčios administratoriaus, kitas atsakingas pareigas ėjęs Samuelis Minvydas buvo vienas iš „Knygos nobažnystės“ rengėjų, kelių reformatų religinių veikalų vertėjas. Manoma, kad jis paskatino S. B. Chilinskį imtis pirmojo Biblijos vertimo į lietuvių kalbą.
Įdomu, kad giliau tyrinėdami šios giminės istoriją, galėtume susipažinti su 17 a. viduryje veikusiu Švobiškio alumnatu Kėdainiuose. Čia evangelikai reformatai įsteigė vieną iš mokyklų (1625 m., veikė iki 1824; nuo 1647 m. – gimnazija), kurioje buvo dėstoma pažangiais metodais. S. B. Chilinskis mokėsi šioje mokykloje, vėliau studijavo Frenekerio universitete (Nyderlandai), Oksforde. 1659 m. Oksforde išleistame aštuonių puslapių leidinyje „An Account of the Translation of the Bible into the Lithuanian Tongue, Into which Language the Scriptures were as yet never Translated“ (Printed by Hen. Hall, Printer to the University) Chilinskis Anglijos visuomenę supažindino su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, jos evangelikų reformatų bendruomenės tradicijomis, lietuviška raštija, išdėstė argumentus, kodėl reikalingas Biblijos vertimas į lietuvių kalbą.
Bajoriška Chilinskių giminė buvusi ne tik garbinga, bet ir turtinga. Tačiau 1840 m. netoli Rokiškio, Serapiniškio kaime, gimęs Petro Juodelės senelis Boleslovas Chilinskis jau teturėjo tik palivarką. Su Anele Čeičyte susilaukė net vienuolika vaikų, kurie išsibarstė po pasaulio platumas ieškodami geresnio gyvenimo. Duktė Paulina ištekėjo už Povilo Juodelės, Petro tėvo, tvirtai šaknis įleidusio į Lietuvos žemę.
Chilinskiams buvo svarbu, kad mokyta, religinga, gerai išauklėta dukra nutekėtų į turtingus namus. Bet toji pabėgo iš namų įsimylėjusi kaimo gražuolį Povilą... „Motinos vardas – likimo žvaigžde pažymėtas...“ – eiliavo sūnus Petras. Vaikų atmintyje – darniai lietuviškus posmus traukiantys tėvai, gražios šventės, tėvo peržegnojama duona. Augantis vaikis brandino meilę Lietuvai, perėmė bajorišką protėvių honorą ir manieras, sekė darbščių tėvų pavyzdžiu. Ir dar dabar širdyje saugo tą brangų turtą – vaikystę. Dar neišbarstęs mamos austų drobių raštų, skaitomų Brolių Grimų pasakų, dainų melodijų, namuose mokomo rašto atminimo.
XX amžius iš pokario kartos atėmė praeitį. Mes bandome ją susigrąžinti. Tik dažnai nebėra ko apie ją paklausti... Karai, trėmimai, baimė, sovietinė tyla net artimųjų būryje, mirtys trynė atmintį. O devynias dešimtis nugyvenęs Petras Juodelė Nepriklausomą Lietuvą dar puikiai atmena pats. Regi į tvarkingą dviejų galų namo kambarį pas raštingą mamą ateinančius kaimo žmones, nuolankiai prašančius parašyti laišką giminaičiams; atidardančią ponios Jadvygos Römerienės karietą su lauktuvėmis ir iš Römerių dvaro Bagdoniškyje grįžtančią besišypsančia mamą; beržų lapais kvepiančią jų pirtį, kurioje maudydavosi net trys vienkiemiai; antrame namo gale įrengtame erdviame kambaryje šokančius, dainuojančius jaunus ir vyresnius kaimynus. Šokiams grodavę broliai Matas ir Antanas, parapijoje garsūs muzikantai. „Tėvo gryčia, kluonas, tvartas, / šuns būda, daili pirtis, / Daržais, žagarais aptvertas, Šulinio sena svirtis...“ – gerokai vėliau rašė Petras Juodelė. Ar tokius sentimentus jautė ir visi vienuolika Juodelių vaikų?

MOKSLO ŠVIESA
Mokslo šviesa – ano meto žmonių tariami žodžiai. Šviesa – gerovės vizija. Bajorų kaimo mokyklos mokytojas priekaištaudavo mokyklos nelankantiems: būsi kurčias, aklas... Petriukui mokyklėlė buvo atgaiva – nuo ūkyje dirbančių brolių pagalbininko pareigų, ganiavos. Mokyklėlėje įvairaus amžiaus vaikai, kaip Lietuvoje buvo įprasta, skaitė jau pažįstamus skiemenis „tė-tė ka-la“, „ma-ma ma-la“. Petriukas iš vyresniųjų brolių jau daugel ką buvo pramokęs. Rytojaus dieną jis – antroje mokyklėlės klasėje, persėdo į kitą suolų eilę. Mokytojas griežtas, nemoki – ausį suka, supyksta – stato į kampą, neteisingai lentoje parašai – gauni liniuote per rankas. Mokslas saldus, bet mokymasis kartus.
Jauna graži ketvirto skyriaus mokytoja Veronika Lingytė Petriuką nukreipė toliau mokytis į Kriaunų mokyklos penktą skyrių. „Dienas vaikystės išbraidžiau – / Kriaunos pakrantėm bėginėjau“, – vėliau rašė P. Juodelė.
Rudenį, žiemą mažas vaikas pusnynų atšlaitėmis keliauja septynis kilometrus į mokyklą. Retsykiais paveža atsitiktinis ūkininkas.
Petriukas jautrus grožiui ir neteisybei. Kai kurias pamokas išmoko visam gyvenimui ir nepamiršo pats būdamas mokytojas: niekada nebausk žmogaus neišsiaiškinęs kaltės priežasčių. Gali įskaudinti, nuvilti. „Jau vadovaudamas pedagogų kolektyvui, to paties reikalavau ir iš mokytojų“, – šiandien sako Petras Juodelė.  
Gyvenimas išmokė ir kitos liaudies išminties: dešimt kartų pamatuok – tik tada kirpk. Jau mokydamasis Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijoje impulsyviai paleido į niekšų okupantų vado Hitlerio portretą atsitiktinį daiktą, subjaurojo... Dori bendramoksliai neišdavė, o juk galėjo Petras su gyvenimu atsisveikinti.
Gimnazija buvo ne tik taip trokštamų žinių šaltinis. Buvęs direktorius Mečislovas Kviklys (1902–1942), gyvenimą baigęs pirmosios sovietų okupacijos lageriuose, ugdė jaunuolių visuomeniškumą. Galiojo taisyklė: rūkai – save žudai ir žemini gimnazijos garbę, todėl esi iš gimnazijos šalinamas. Čia buvo ugdomas jaunuolių patriotiškumas, ištvermė. Petras Juodelė buvo futbolo komandos narys.
Literatų būrelyje jau kūrė eiles. Tam paskatino lietuvių kalbą ir literatūrą dėstęs mokytojas Juozas Tarvydas-Žagaras (1900–1973), brandus rašto žmogus, ypatinga asmenybė. Į klasę ateidavo nešinas didžiuliu knygų prikimštu portfeliu. Knygomis naudodavosi pamokos metu: atsiversdavo pažymėtą puslapį ir raiškiai skaitydavo. Mokėjo sudominti mokinius, jie sėdėdavo tarsi užhipnotizuoti. Pasakodamas apie Homero ar Shakespeare’o kūrybą, gebėdavo paskatinti gyvas gimnazistų diskusijas. Turinčius gabumų mokinius ragindavo kurti. Aptardavo, garsindavo, geriausius rašto darbus. Mokytojas J. Tarvydas buvo aukštos moralės, dvasingos sielos tikintis pedagogas. Rokiškio gimnazijoje tarp mokytojų jis buvo didelis autoritetas, vadintas vaikščiojančia enciklopedija. Studijuodamas Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultete ir vėliau Tarvydas ano meto žurnaluose daug rašė literatūros ir teatro kritikos klausimais. Pasirašydavo Žagaras, J. Žgrs., J. Ž., J. Trs. Atsidėjęs studijavo, metų metus tyrinėjo lituanistinę medžiagą – apie Mariją Pečkauskaitę-Šatrijos Raganą, vyskupą Motiejų Valančių ir botaniką vienuolį Jurgį Ambraziejų Pabrėžą, taip pat sorbų kultūrą, kalbą ir folklorą. Niekas nežino, kiek paliko nespausdintų rankraščių.
1943–1944 m. J. Tarvydas buvo mokyklos direktorius. Bolševikai jį ištrėmė. Grįžęs išgyveno dėl lietuvių literatūros, kalbos. Parengė solidų leidinį „Jaunųjų literatūros bičiulių ugdymas vidurinėje mokykloje“ (1972 m.). Įžvalgus pedagogas mokinius ugdė su meile, sugebėdavo juos nuteikti kūrybai. Gimtojoje Kretingoje ant mokytojo antkapio užrašyta: „Tu mokei gerbti ir mylėti žmogų.“
Vis dėlto labiausiai P. Juodelę viliojo muzika, tai buvo iš namų pažįstamas menas. Gimnazijos orkestrui vadovavęs muzikos mokytojas Kazimieras Jovaiša (1890–1984) įdavė akompanimento partijas grojančią valtorną. Kitais metais greitai besimokantis vyrukas – jau solistas trimitininkas. K. Jovaiša pastebėjo gražų Petro tenorą, paskatino dainuoti gimnazijos chore, kuris paruošdavo nelengvų kūrinių, pavyzdžiui, Stasio Šimkaus dainas „Vėjo dukra“, „Oi, pasakyki tu, saulužėle“. 1933 m. K. Jovaišos vadovaujamas Rokiškio moksleivių choras ir orkestras įvertinti kaip geriausi Lietuvoje. K. Jovaiša sukūrė penkias operetes („Mokinės sapnas“, „Metai“, „Hanelė“, „Žvaigždžių takai“, „Krūminė“), rašė įvairiems orkestrams. Mokiniai pamokoms ruošdavosi iš mokytojo vadovėlių „Solfedžio“ (1936), „Do, re, mi“ (1938). 1936 m. sausio 18 d. gimnazija surengė didelį tradicinį vakarą, pastatė 3 veiksmų Paparonio (rašytojo, kunigo Antano Šmulkščio literatūrinis slapyvardis) dramą su muzika ir plastika „Vakarinė daina“. Spaudoje pasirodė žinutė: „Muziką parašė mokyt. p. K. Jovaiša, dekoracijas piešė mokyt. p. Simanavičius, režisavo mokyt. p. Krasnickaitė. Vakaras tikrai labai pasisekė. Publika netilpo salėje. Pajamų (su išlaidom) 1.200 lt. Pelnas skiriamas neturtingiems moksleiviams.“
Per Kazimierines savo mokytoją auklėtiniai pagerbdavo po jo langais grodami „Prezidentinį maršą“.

MARŠ MARŠ, KAREIVĖLIAI
1944 m. vasario 16-ąją, trečiadienį, gimnazistai sužinojo, kad generolas Povilas Plechavičius per radiją kreipėsi į lietuvių jaunuomenę. Tikėdamiesi, kad bus sukurtas tautinis vokiečių armijos legionas, vokiečiai jam leido organizuoti Vietinę rinktinę. Iš lūpų į lūpas sklido žinia, kad galima bus su ginklu rankose vaduoti Tėvynę ir nuo fašizmo, ir nuo komunizmo. Įstojęs į Vietinę rinktinę Petras Juodelė drauge su keliais kitais tvirtais vyrukais buvo atrinktas mokytis Marijampolės karo mokykloje. Artėjo atsisveikinimo su namiškiais, miela Stasele P., draugais metas. Gimnazijos mokytojai, direktorius surengė palydėtuves – bendrą sumuštinių vakarienę. 1937 m. M. Kviklį pakeitęs ir Rokiškyje kelerius metus (1937–1944) direktoriavęs žymus pedagogas matematikas Jonas Janulionis (1893–1961) atsisveikindamas su būsimais kariais savanoriais pasakė: „Motinos kariuomenėje neturėsite. Pasiimkite adatą ir siūlų, kurie šalia jūsų bus visą karo tarnybą.“
Marijampolėje buvo nejauku. Kovo drėgmė, šlapdriba, niūrūs kareivinių mūrai. Atšilus karo mokyklos štabe tarnavęs rokiškėnas Vytautas Komka su pagalbininkais išpiešė namų sienas Gedimino pilies, Geležinio Vilko atvaizdais. O kariūnas Petras Juodelė jau kvietė vyrus į dainininkų būrį. Tapo linksmiau...

Mes Lietuvos kareivėliai,
Niekas nedejuoja,
Visi smagūs, visi linksmi
Daineles dainuojam.
Marš, marš, kareivėliai,
Marš į kovą, dobilėliai.
Į priešą pirmyn,
Pirmyn, pirmyn, pirmyn.
 
Tačiau greitai paaiškėjo, kad vokiečiai ruošiasi Lietuvos kariūnus varyti į hitlerininkų armiją. Karo mokykla P. Plechavičiaus įsakymu patylomis pradėta likviduoti. Kiekvieną dieną kariūnai grupėmis buvo išleidžiami namo – greitai, be sąmyšio. Gegužės pirmosiomis dienomis atvažiavo pats generolas P. Plechavičius. Stadione susirinko visa karo mokykla ir kitų dalinių savanoriai. Generolas pasakė trumpą kalbą. Ją baigdamas pareiškė: „Kariūnai turi būti skubiai išleisti neribotų atostogų.“ Daugelis spėjo susitvarkyti dokumentus ir mokyklą paliko, tačiau dalis kariūnų išvykti nespėjo. Gegužės 16-osios naktį mokyklą apsupo vokiečių kareiviai, pareikalavo pasiduoti. Kariūnai nepakluso ir griebėsi ginklų, tačiau jėgos buvo nelygios. Mokyklą vokiečiai užėmė, dalis kariūnų žuvo, likę 106 buvo išgabenti į Kauną, vėliau per Lenkiją į Štuthofą.
Petrui Juodelei pavyko: spėjo susitvarkyti dokumentus ir iš Marijampolės išvykti.

MUZIKA – JO LEMTIS
Ir vėl Bajorų mokykla, tik dabar, pokariu, P. Juodelė čia mokytojas ir vedėjas. Supratingi švietimo darbuotojai stengėsi neklausinėti apie praeitį. Dabar jis buvo priverstas klasėje Vytį pakeisti į žvaigždę, o Žemaitės portretą – į Stalino. Gudravo vedėjas, gudravo... Bandė įsibaiminusių tėvų būryje Lietuvos himną giedoti, bet tėvai tik lūpas judino, mokytojas baigė vienas... Suprato, kad laikai pasikeitė. Gąsdino pažįstamų šeimų tremtys, ginkluoti vyrai jo ieškojo tėviškėje. Nesaugu tapo ir Svėdasų mokykloje, kurioje dirbdamas manė pasislėpsiąs.
P. Juodelė prisiglaudė prie Vilniaus universiteto pradėjusiuose veikti Darbininkų ir valstiečių parengiamuosiuose kursuose. Dabar jo auklėtojas – būsimasis universiteto rektorius Jonas Kubilius. Mokslas – „atverti langai į gyvenimą“. Bet ir valgyti reikia. Buvusiuose Knygų rūmuose (dabar V. Kudirkos a.) Valstybinis dainų ir šokių ansamblis skelbė naujų artistų priėmimą. Pareiškimai priimti į darbą rodė, kokia marga publika rinkosi į ansamblį. Daug iš kaimų, baigę vos pradžios mokyklėles. Kiti – raštingi studentai. Klausomis prieškario jaunuoliai nesiskundė, nes daug dainuodavo: gimnazijoje, vakarėliuose, bažnyčios, pavasarininkų, ateitininkų ar dar kokiame chore. Tai buvo Petro Juodelės lemtis.
Jonas Švedas, choro vadovas Eduardas Pilypaitis, šokių grupės vadovas Juozas Lingys ir šokėjas Saliamonas Sverdiolas – tai ištisų raštų tomų vertos asmenybės. K. Jovaišos darbas nenuėjo perniek. „Esu dėkingas žymiajam Mokytojui, įdiegusiam manyje meilę muzikai ir nukreipusiam tolimesnį mano gyvenimo kelią į muziką, į meną“, –kalbėjo P. Juodelė 2012 m. mokytojo K. Jovaišos klubo įkūrimo proga. Siekdamas patekti į ansamblį, J. Švedui balsingas jaunuolis puikiai sudainavo S. Šimkaus „Kur bakūžė samanota“, lengvai kartojo fortepijono garsus, mušė ritmus, dar apie orkestrą papasakojo... Ne tik į ansamblį buvo priimtas, bet ir mynė pirmąją pėdą atrastame gyvenimo kelyje.
„Čia tau birbynė. Mylėk ir globok ją“, – 1946 m. spalį tamsiaplaukiam garbaniui P. Juodelei pasakė birbynių grupės vadovas Povilas Samuitis. Pirmaisiais metais jaunystė nešė tarsi ant sparnų. Spėjo repetuoti, koncertuoti, mokytis. J. Švedas pasiūlė trims draugams – Vladui Bartusevičiui, Algimantui Balčiūnui ir P. Juodelei – stoti į konservatoriją. Teko prisiminti K. Jovaišos „akademiją“. Įstojo.
1948-ųjų metų tremtys. Ansamblis neteko daug žmonių. P. Juodelę Filharmonijoje jau tardė, bet Lemties Angelas vėl išsaugojo. Ansamblis buvo pakviestas dalyvauti Stalino 70-mečio koncerte Maskvoje. Ložėje – didysis kinų diktatorius Mao, kiti veikėjai, o Stalinas labiausiai plojo populiariam ansamblio šokiui „Gaidys“.
Ištisomis valandomis P. Juodelė gali pasakoti apie ansamblio nuotykius, apie gastrolinius pasirodymus įvairiose respublikose, gamtą, savitas tradicijas, puikiai pavykusius koncertus ir žmones. Juk jis visada mylėjo žmones, iš kurių sėmėsi išminties, tvirtybės, gyvenimo pažinimo.
Konservatorija – kita epopėja. Čia susitiko su jau pripažintais menininkais, mokslininkais, kūrėjais: Jadvyga Čiurlionyte, Konstantinu Galkausku, Konradu Kavecku, Vitu Žiliumi, Povilu Berkavičiumi, Juozu Gaudrimu, Povilu Tamuliūnu, Aleksandra Staškevičiūte. O kiek dar kolegų, kitų menui gyvenimą paskyrusių žmonių!

Muzika,
Žmogaus vilčių svajonė,
Jo gyvenimo skvarbus šaukimas.
Skamba ji
Kaip sapnas, kaip vilionė,
Kaip negęstantis širdies plakimas.
 

ŠIAULIUOSE
Baigta konservatorija, prieš akis – nežinomybė: nauji žmonės, nauji darbai, aplinkybės. Entuziazmas pripildė dvasią, ir P. Juodelė pasinėrė į darbų Šiauliuose verpetus. Tai dar viena didelė gyvenimo erdvė, pripildyta paauglių lūkesčių, amžino pedagogų nerimo, meno mėgėjų džiaugsmo. Į Šiaulius patraukė drauge su šiauliete, kartu konservatoriją baigusia pianiste Tessa Marija Jackevičiūte, tapusia Juodeliene, artimiausia gyvenimo drauge.
Šiaulių muzikos mokykla garsėjo Juozo Karoso vadovavimo epocha, joje dirbo žinomi pedagogai Ignas Prielgauskas, Stasė Dievaitytė, Juozas Byra, Sofija Juodvalkienė, Petras Armonas, Juozas Jagėla, Viktoras Jauniškis ir kt. „Visą gyvenimą darbų stimulas buvo Vinco Kudirkos mintys. Tai ką aš dabar galiu duoti Lietuvai? Štai klausimas“, – prisimena P. Juodelė. Planų, minčių buvo daug. Reikėjo išjudinti pokario išgąsdintą ir sugriautą miestą. Mokykloje rado dešimt pedagogų (tik keturi iš jų turėjo aukštojo mokslo diplomą), 70 mokinių. Išvažiuodamas paliko apie 200, atidarė Liaudies instrumentų skyrių.
Pirma J. Švedo skatinta idėja – mieste sukurti liaudies ansamblį. Šiauliuose šioks toks įdirbis jau buvo: „Elnio“ fabriko pučiamųjų orkestras (vad. klarnetininkas Viktoras Paulavičius), Mėsos kombinato mišrusis choras (vad. Bronius Sližys), Pedagoginio instituto merginų choras (vad. Juozas Pėželis), Miesto kultūros namų šokių grupelė (vad. Aldona Ivanauskienė). Gaisrinėje dainavo Stasio Bekerio vyrų ansambliukas. 1953 m. kovo 8 d. miesto visuomenei prisistatė Šiaulių liaudies dainų ir šokių ansamblis, kuris po kelerių metų buvo pavadintas „Jovaru“.
Šiauliuose P. Juodelė vadovavo muzikos mokyklos pučiamųjų orkestrui, J. Janonio vidurinės mokyklos berniukų chorui (akompanavo Gytis Trinkūnas), atgaivino prieškario kanklių ansamblio tradicijas. Kanklės suskambo net ir Šeduvos vidurinėje mokykloje. 1958 m. Dramos teatre pasirodė dar vienas reikšmingas kolektyvas – Šiaulių simfoninis orkestras. Apie jį būtų galima daug pasakoti, nes jo veiklos pradžia buvo taip gerai sustyguota, kad orkestras ir vėliau, P. Juodelei išvažiavus, nuveikė dar daug darbų vadovaujamas Jono Lamausko.
Pasitelkus profesionalus – buvusią Šiaulių operetės artistę Jadvygą Steckaitę ir Dramos teatro režisierių Kazimierą Tumkevičių, buvo pastatyta Isako Dunajevskio operetė „Laisvasis vėjas“. Pastatymo meno vadovas ir dirigentas – muzikos mokyklos direktorius P. Juodelė. Bet žmonės yra žmonės. Finansavimo nebuvo, entuziazmo pakako neilgam, prasidėjusios tarpusavio trintys operetės kolektyvą išbalansavo. Įvyko penki spektakliai, ir operetė nustojo gyvavusi.
Buvo sukurta miesto muzikų taryba, kuriai P. Juodelė sėkmingai vadovavo. Siekė, kad muzikai, profesionalai ir mėgėjai, padėtų miesto bendruomenei tapti dvasingesne. Keturiolika P. Juodelės kūrybinės veiklos metų Šiauliuose paliko gilius pėdsakus. Nepamirštamas 1957 m. įvykęs Sąjunginis festivalis, kuriame penki P. Juodelės vadovaujami kolektyvai skirtingose kategorijose laimėjo penkis Pirmojo laipsnio diplomus.
1966 m. P. Juodelė perėmė Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokyklos direktoriaus vairą. Gailėjosi Šiaulių. Juk medis jau buvo užaugintas, reikėjo skinti vaisius...
Vilniuje dar ryškiau atsiskleidė P. Juodelės veiklos principai: pažinti, suprasti, pagirti, padėti, mokyti, atskleisti, įžvelgti talentą, stebėti, analizuoti, strateguoti. „Mokytoju reikia gimti. Tas, kuris tokiu pasidarė, yra tik amatininkas. Pedagogas be sielos ir be pašaukimo – ne pedagogas. Iš šalies neateina ir auklėtojo meilė vaikams. Ji turi būti jo kraujyje ir širdyje“, – Petrui Juodelei tinka jo mokytojo Juozo Tarvydo pasakytoji mintis. J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykla tapo atramine Lietuvos konservatorijos baze.
P. Juodelė 1967–1971 m. dirigavimą dėstė ir Lietuvos konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Vadovavo Vilniaus medikų dainų ir šokių ansambliui „Rūta“, su įvairiais muzikos kolektyvais koncertuodavo Lietuvoje ir užsienyje. 1965, 1970, 1975, 1980, 1985 m. buvo Lietuvos dainų švenčių, festivalio „Skamba skamba kankliai“ vyriausiasis dirigentas.
Nenuostabu, kad Petras Juodelė pelnė Lietuvos nusipelniusio kultūros veikėjo garbės vardą. 2005 m. jam suteiktas meno kūrėjo statusas. 1996 m. išleistas (po metų pakartotas) švietėjiškas, poetiniu žodžiu perteikiamas pasakojimas vaikams apie muzikos instrumentus „Muzikos instrumentų karalijoj“ ir kasetė. Niekada neapleido poezijos, kas keleri metai išleidžia po knygelę. 2005 m. pasirodė eilėraščių rinkinys „Bitelių pasakėlė“, jų daugėjo išėjus į pelnytą poilsį (eilėraščių ir epigramų rinkiniai „Tiesa – ne visa“, „Rudens taku“, 2008; „Pėdos kelyje“, 2009.). Savo 90-mečio jubiliejui P. Juodelė parengė, o „Petro ofsetas“ išleido devintąją poezijos knygą „Sugrįžtančios mintys“ (2014). Jo kūryba įvertinta priimant į Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungą.
Garbės bajoras, karys savanoris aktyviai dalyvauja Šv. Kazimiero ordino veikloje, ne vienus metus eina garbės kanclerio pareigas. P. Juodelės gyvenimas paženklintas ordino veiklos šūkiu „Vivere bonum faciendo“ (Gyventi darant gera). Vis dar aktyvus šūsnio kultūros draugijų narys. Dviem mūzoms – Muzikai ir Poezijai – visą gyvenimą tarnaujantis Petras Juodelė laksto su vaikaičiais automobiliu, žavisi sodu ir džiaugiasi gyvenimu.
„Plačiuose Tavo muzikinės veiklos baruose mane visada žavėjo nuveikti darbai ir didžiuliai nuopelnai Lietuvos muzikinei kultūrai. Didžiuojuosi, mielas Petrai, Tavo talento visapusiškumu ir galinga energija, bet labiausiai myliu Tave kaip kilnų žmogų, ryškią asmenybę, tikrą draugą, į kurį visada ir visur saugu atsiremti...“ – tokią tiesą prieš dešimtmetį parašė profesorius Saulius Sondeckis.