„Šio kolektyvo nekeisčiau į jokį kitą“

2015 Nr. 9–10 (452–453), Rasa Aukštuolytė

„Šio kolektyvo nekeisčiau į jokį kitą. Tai, ką su juo išgyvenau, ko išmokau ir mokausi toliau, yra neįkainojama jokiais honorarais, komerciniais pasiūlymais ar projektais“, – apie savo šešerius metus besitęsiantį vadovavimą Klaipėdos kameriniam orkestrui teigia jo vadovas violončelininkas Mindaugas Bačkus. Spartus pastarųjų metų orkestro tobulėjimas neliko nepastebėtas ne tik klausytojų, bet ir pačių muzikų – 2014 m. Lietuvos muzikų sąjunga kolektyvą apdovanojo „Auksinio disko“ prizu.

 

Nuo 1992 m. beveik du dešimtmečius Klaipėdos kamerinio orkestro gyvavimu rūpinosi jo įkūrėja, dabartinė altų grupės koncertmeisterė Liuda Kuraitienė. Šiandieniniam vadovui M. Bačkui tas laikotarpis atrodo be galo vertingas: „Dabar dažnai sakoma, kad kolektyvas pastebimai paaugo. Bet jei nebūtų buvę tų šešiolikos metų, kai Liuda Kuraitienė su kolegomis nelengvai augino tą šeimyną, tą sociumą, ar šiandien mes turėtume taip aktyviai ir nuoširdžiai dirbančius žmones?“ M. Bačkaus uždavinys – ne tik ieškoti naujų KKO tobulėjimo krypčių, bet ir puoselėti tai, kas didelėmis pastangomis jau buvo pasiekta.

Kalbėdami apie bet kurį orkestrą, neišvengiamai susiduriame ir su vadovavimo klausimu. Anot M. Bačkaus, jo kaip KKO meno vadovo funkcija nėra vien muzikinė, gal net labiau socialinė. „Svarbiausias mano uždavinys šiame kolektyve – sukurti tam tikrą terpę, kurioje muzikantas norėtų prisidėti prie kūrybos proceso. Kad ir kaip keistai skambėtų, ši socialinė funkcija man dabar svarbesnė už muzikinę. Žinoma, mes kasdien repetuojame, keliame sau meninius reikalavimus, kviečiamės dirigentus ir solistus iš viso pasaulio, su kuriais norime tobulinti savo muzikinį lygį. Tačiau jeigu kolektyve nėra tam tikros atmosferos ar ideologijos, muzikiniai dalykai nebėra esminiai. Noriu, kad scenoje visi jaustųsi svarbūs, kad būtų atsakingi už tai, ką daro, kad klausytųsi kiekvienos natos, kurią groja, ir jaudintųsi dėl jos“, – sako M. Bačkus. Sunku nepastebėti, kad šios KKO vadovo mintys turi pagrindą – daugelis pabrėžia išskirtinį orkestro ansambliškumo pojūtį, kurį lemia kiekvieno orkestro nario atsidavimas ir suinteresuotumas.

KKO repertuaras gana platus: nemažai dėmesio skiriama baroko muzikai, jame gausu ir XX bei XXI a. kūrinių, įvairių laikotarpių lietuvių kompozitorių muzikos. Konkrečios koncertinės programos pasirinkimą lemia daugybė veiksnių, kai kurie nebūtinai muzikiniai. „Repertuaro pasirinkimas labai priklauso ir nuo vadovo, ir nuo orkestro – ką patys muzikantai nori groti. Jų iniciatyva visada labai svarbi. Tačiau publika šio klausimo nesprendžia – jai arba priimtina tai, ką darome, arba ne. Nemanau, kad taikytis prie publikos yra gera idėja. Taikymasis gali būti tik toks: mes turime groti taip gerai, kad tos muzikos nesupratęs klausytojas ateitų ir pasakytų, jog nieko nesuprato, tačiau jam patiko ir jis nori ateiti dar kartą“, – įsitikinęs M. Bačkus. „Labai sunku įvertinti rezultatus, pasiektus tam tikroje meno srityje. Jei pasakytume, kad per šešerius metus grojome maždaug 300 koncertų, tai kas iš to? Ar kiekybe galima vertinti tobulėjimą? Mano nuomone, menas turi jaudinti. Jei koncertas sujaudino, turbūt jis buvo geras. Jeigu paliko abejingus, kažkas buvo ne taip. Dabar jaučiamas ypač didelis publikos atotrūkis nuo klasikinės muzikos. Ši problema egzistuoja visame pasaulyje. Ką daryti, kad tokia muzika būtų įdomi ir aktuali kiekvienam klausytojui? Kaip jį priartinti prie klasikinės muzikos? Šiandien mes dažnai grojame pustuštėje salėje, ir tai yra ilgus metus trukusio proceso padarinys. Rinkodaros priemonės jau nebėra veiksmingos – galime garsiai skelbti, kad gros pasaulinė hiperžvaigždė, skambės penkiolika akordeonų ar atvyksta atlikėjas, ką tik prisipažinęs, kad yra biseksualus, publika vis tiek lieka abejinga... Gal toks laikas, gal žmonės yra persisotinę informacijos? Kaip gali susikoncentruoti ties viena tema, kai kone kas minutę gauni vis naujos informacijos? Viskas žengia dideliais žingsniais... į nieką. Norėtųsi pristabdyti arklius ir paklausti: ką mes išvis čia veikiame? Pagalvojau, kad reikia kurti bendruomenę, kuriai būtų gera ne tik Mozarto klausytis, bet ir tiesiog pabūti kartu. Tai būtų lyg bažnytinė bendruomenė, kurioje žmonės ne tik išreiškia tikėjimą, bet ir džiaugiasi buvimu kartu. Galbūt tai skamba naiviai, bet aš bent jau bandau rasti kelią.“

Svarbi KKO repertuaro dalis – baroko muzika, jai kolektyvas skiria ne tik kasdienes repeticijas, bet ir semiasi patirties iš šios muzikos specialistų. Anot M. Bačkaus, „Barokas buvo tokia turtinga epocha, tačiau mes, muzikantai, dažnai to nepaisome ir baroko muziką atliekame taip, lyg ji būtų parašyta XIX ar XX amžiuje. Norisi tą muziką atrasti iš naujo, suprasti jos specifiką ir charakterius. Man atrodo labai svarbu, kad Klaipėdos kamerinis orkestras susipažintų su gilumine baroko kilme, suprastų jo stilistiką, garso formavimo principus, pačią barokinės muzikos filosofiją. Stengiamės, kad pas mus bent kartą per metus atvyktų koks iškilus baroko meistras. Praėjusiais metais su Reinhardu Goebeliu praleista savaitė buvo tikras atradimas.“

Orkestras neturi nuolatinio dirigento, todėl kviečiasi įvairius dirigentus bei solistus iš viso pasaulio. „Mes galime pasikviesti bet kurį dirigentą, kuris turėtų laiko ir noro su mumis padirbėti. Skirtingos dirigentų idėjos ir skirtingi solistų požiūriai labai praturtina kolektyvą. Užuot sakęs, kad aš vienas geriausiai žinau, kaip viską reikia daryti, kviečiuosi žmonių iš Izraelio, Amerikos ar Norvegijos, kiekvienas atsiveža ką nors savita, ir tai yra labai svarbu“, – pasakoja M. Bačkus. Kviestinių solistų pasirinkimą, anot KKO vadovo, diktuoja įvairūs subjektyvūs veiksniai: muzikinis skonis, simpatijos ar antipatijos, atlikimo stilius, elgesio kultūra ir pan. „Kartais būna taip, kad muzikantas yra labai aukšto profesinio lygio, bet dirbti su juo neįdomu. Įdomu jo klausytis grojančio, taip išmoksti kur kas daugiau. O būna niekam nežinomų atlikėjų, kurie dirba fantastiškai, ir kolektyvas nuo to auga“, – patirtimi dalinasi M. Bačkus. KKO yra muzikavęs su ne vienu iškiliu dirigentu, daugybe žinomų solistų: Sauliumi Sondeckiu, Roberu Šerveniku, Donatu Katkumi, Vytautu Lukočiumi, Modestu Pitrėnu, Martynu Staškumi, Kasparu Zehnderiu, Aleksandaru Markovičiumi, Dante Anzolini, Marku Kadinu, Reinhardu Goebeliu, Davidu Geringu, Mike´u Svoboda, Petru Geniušu, Andriumi Žlabiu, Mūza Rubackyte ir kitais.

Nuo pat susikūrimo 1992 m. KKO namai – Klaipėdos koncertų salė, svarbiausia uostamiesčio muzikinio gyvenimo organizatorė. Būtent jos ir Klaipėdos savivaldybės pasiryžimas aktyvinti Klaipėdos muzikinio gyvenimo ritmą, anot M. Bačkaus, prisidėjo ir prie spartesnio KKO augimo. Kita vertus, Klaipėdos muzikiniame gyvenime jis pastebi tas pačias bendras problemas, kurios aktualios didžiajai daliai pasaulio. „Klaipėdos muzikiniam gyvenimui trūksta kokybės ir pasirinkimo galimybės. Man atrodo, kad Klaipėdos muzikinio gyvenimo aktualijos yra pasaulinės tendencijos atspindys – žmonės nebežino, kas jiems įdomu, ko jie nori, visi yra nupuolę į vartojimą. Yra keistų „duobių“ – pavyzdžiui, galime surinkti pilną „Švyturio“ areną su kokiu nors komerciniu projektu ir brangiais bilietais, nors garso ir atlikimo kokybė būna labai abejotina. O grodami scenoje gyvai, rodydami edukacines programas su aktoriais, kartais nesurenkame nė trečdalio salės. Vieniems gal neįdomu, kiti gal nežino, kad tai vyksta, o treti galbūt galvoja, ką jie ten įdomaus gali parodyti. Gal mes per greitai norime rezultato: kad šiandien ką nors padarius, rytoj tai jau būtų įvertinta“, – svarsto M. Bačkus.

Svarbus KKO veiklos aspektas – edukacija. Kadangi dauguma orkestro narių užsiima pedagogine veikla, jiems ne tik rūpi į koncertus pritraukti kuo daugiau jaunų klausytojų, bet ir apskritai ugdyti muzikos kaip vertybės supratimą. „Aš manau, kad pasikviesti labai žinomą muzikantą arba menininką tik tam, kad jis atvažiuotų čia, pagrotų labai gerą koncertą, susirinktų gėles, nusilenktų publikai, ši paplotų ir jis išvažiuotų, nėra labai svarbu. Daugiau prasmės būtų, jei atvažiuotų iškilus muzikas, ateitų į orkestro studiją ir kalbėtų apie muziką, vertybes, jas įskiepytų. Tuomet ateityje jas galbūt perteiktume publikai, savo mokiniams. Tokiu būdu kuriamos tradicijos ir nauja kultūrinė erdvė, kas man atrodo labai svarbu. Ypač šiais laikais, kai viskas greitai keičiasi – kas buvo svarbu anksčiau, dabar visai nevertinama. Ši tendencija ryški ne tik Lietuvoje – visame pasaulyje tos pačios problemos: atitolimas nuo kultūros, koncertų nelankymas, domėjimasis tik komerciniais, pramoginiais žanrais. Jeigu dar lieka tam tikra erdvė rimtajai muzikai, tai ji labai maža. Tokia muzika atrodo nebeįdomi, nusenusi. Kita vertus, dabar bet kada gali atsiversti YouTube, pažiūrėti bet kurio atlikėjo pasirodymą ir nieko už tai nemokėti. Galbūt informacijos perteklius diktuoja savo taisykles“, – svarsto M. Bačkus.

Kelias siekiant vis aukštesnių tikslų nelengvas, tačiau M. Bačkus pripažįsta, kad vadovavimas Klaipėdos kameriniam orkestrui yra pats laimingiausias jo profesinio gyvenimo etapas.

Prenumeruokite „Muzikos barus“!