„Ir vėl rinkčiausi tą pačią profesiją...“ Maestro Juozui Domarkui – 80

Iškilios aštuoniasdešimtmečio sukakties dieną – 2016 metų liepos 28-ąją – dirigentas Juozas Domarkas nespėjo priiminėti sveikinimų.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė maestro pavadino Lietuvos muzikos kultūros legenda. „Jūsų darbo ir kūrybos laikotarpis – ištisa epocha šalies muzikos kultūros istorijoje. Lietuvos meno ir muzikos pasaulis augo kartu su Jūsų asmeniniais ir profesiniais laimėjimais“, – rašoma Prezidentės sveikinime.
Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius savo sveikinime J. Domarkui dėkojo už tai, kad jis išugdė Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą, plačiajame pasaulyje pristatė lietuvių kompozitorių kūrybą. „Šie reikšmingi Jūsų darbai įvertinti įvairiais garbingais apdovanojimais. Bet svarbiausias įvertinimas yra Lietuvos žmonių, klasikinės muzikos mylėtojų, meilė ir pagarba Jūsų talentui“, – pabrėžė premjeras.
Liepos 30-ąją, šeštadienį, džiugi šventė tęsėsi prie Nemuno: Birštono vasaros menų akademija garbingą jubiliejų švenčiančiam dirigentui, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui Juozui Domarkui skyrė pirmąją meistriškumo kursų dieną.
Simfoninės muzikos žanro puoselėtojas Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui vadovavo net 51 metus! Šis faktas unikalus ir pasaulio muzikos istorijoje. Nuo tada, kai dirigavimas tapo profesija, žinomi tik trys dirigentai, penkis dešimtmečius vadovavę savo kolektyvams: šveicaras Ernestas Ansermetas, Romaniškosios Šveicarijos simfoninio orkestro vadovas (1918–1968), Jevgenijus Mravinskis, Sankt Peterburgo (Leningrado) filharmonijos valstybinio simfoninio orkestro vadovas (1938–1988), ir Juozas Domarkas, Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui (LNSO) vadovavęs nuo 1964 m. iki 2015 metų rudens. Maestro yra ir ilgiausiai šalyje tam pačiam kolektyvui vadovavęs dirigentas, tad šis faktas užfiksuotas Lietuvos rekordų knygoje. Dabar Juozas Domarkas yra LNSO garbės dirigentas.
Birštono savivaldybės aikštėje vykusiame koncerte „Su gimtadieniu, Maestro!“ griežė Lietuvos kariuomenės orkestras (vadovas mjr. Egidijus Ališauskas), dainavo solistai Asta Krikščiūnaitė ir Vytautas Juozapaitis. Prie dirigento pulto buvo pakviestas ir pats J. Domarkas – nuskambėjo Broniaus Jonušo maršas, vienas pirmųjų maestro kūrybinio kelio pradžioje diriguotų kūrinių.
Jubiliatą pasveikino Birštono merė Nijolė Dirginčienė ir Alytaus miesto meras Vytautas Grigaravičius.
Po šventinio koncerto savivaldybės aikštėje birštoniškiai ir miesto svečiai turėjo galimybę su J. Domarku pabendrauti „Eglės“ sanatorijoje vykusiame susitikime, o iškilaus muziko jubiliejui skirtos dienos programą baigė ugningas ansamblio „Giunter Percussion“ koncertas „Ritmo užburti“.
Nieko atsitiktinio renginių programoje nebuvo. Pučiamųjų orkestras pasirinktas dėl to, kad maestro dirigento kelią pradėjo vadovaudamas kaip tik tokiam orkestrui. Be to, Lietuvos kariuomenės orkestrui vadovauja net du J. Domarko dirigavimo klasės absolventai – Egidijus Ališauskas ir Dainius Pavilionis. Vakariniame koncerte grojo perkusininkai, nes ir simfoniniame orkestre labai svarbus dirigento bei mušamųjų instrumentų ryšys, būtent J. Domarko pastangomis Muzikos ir teatro akademijoje atsirado mušamųjų specialybė. Solistai A. Krikščiūnaitė ir V. Juozapaitis taip pat save vadina Juozo Domarko mokiniais, nes pradėdami kelią į didžiąją sceną juto jo dėmesį ir globą.
Maestro džiaugėsi Birštone praleista diena. „Jaučiuosi čia kaip namuose, nors esu tik antrą kartą. Žavi ir nuostabi gamta, ir išpuoselėtas miesto grožis. Puiku, kad Birštone vyksta intensyvus kultūrinis gyvenimas: kuo daugiau mažesniuose Lietuvos kampeliuose bus profesionalios muzikos, intelektualaus, gyvo judėjimo, tuo būsime laimingesnė, gražesnė ir brandesnė tauta“, – po jubiliejui skirtų renginių kalbėjo Juozas Domarkas, žadėdamas į kurortą atvykti dažniau...
 

Kas stovi prieš orkestrą
Kodėl tas pats orkestras diriguojant vienam skamba sodriai, užtikrintai, o stojus prie pulto kitam – nerišliai, kietai? Kodėl vienas diriguoja išraiškingai, beveik šokdamas, o kitas – santūriai, vos mosteldamas paslaptingąja batuta, bet kaip tik tada klausytoją užlieja aistringiausios muzikos garsai?
Tokia ta dirigento specialybė – efektinga, visiems matoma ir kartu nepaprastai paslaptinga.
Dirigentas turi išmanyti viską: orkestro instrumentus ir griežimo jais techniką, įvairių epochų stilius, išraiškos priemones, sutartinius ženklus ir instrumentavimo paslaptis. Jis – ne tik muzikantų kolega, bet ir kompozitorių patarėjas, kai ruošiamos jų kūrinių premjeros. Be to, jis turi būti geras pedagogas, psichologas, ryžtingas vadovas. Pagaliau dirigentas yra ir savo tautos muzikinės kultūros autoritetas, jo nuomonė labai svarbi formuojant kultūros politiką. Lietuvos dirigavimo meno istorijoje nemažai ryškių asmenybių – M. Bukša, N. Martinonis, J. Tallat-Kelpša, S. Šimkus, J. Karosas, V. Marijošius, K. Kaveckas, B. Dvarionas, A. Kalinauskas, Ch. Potašinskas, M. Dvarionaitė, R. Geniušas, V. Viržonis, J. Aleksa, S. Sondeckis... Ir, žinoma, J. Domarkas.
Būtent Juozui Domarkui tenka išskirtinė vieta Lietuvos muzikos istorijoje: jeigu Lietuvos simfoninio orkestro gimimo data laikysime 1919 metus (K. Galkausko diriguoti koncertai), tai daugiau nei pusė jo gyvavimo laiko – 51 metai iš 97 – susiję su maestro veikla...
Bet Juozas Domarkas ne tik dirigentas. Jis – orkestro vadovas. Nuo 1964 metų vadovaudamas LNSO jis pasiekė, kad orkestras taptų sistemingai ir kryptingai dirbančiu kolektyvu, pripažintu daugelyje užsienio kraštų ir, kas svarbiausia, kuriančiu savo šalies – Lietuvos – muzikos istoriją. Unikaliu faktu laikyčiau daugiau nei 100 (!) lietuviškų premjerų sąrašą gausiame J. Domarko diriguotų kūrinių repertuare. Daugelis tų kūrinių ne tik pirmą sykį diriguoti, įrašyti, bet, kas dar svarbiau, inspiruoti kolegiškų santykių.
Šiandien niekas neabejoja, kad J. Domarkas sukūrė puikų kolektyvą, pajėgų atlikti bet kokio sudėtingumo bet kurio stiliaus muziką. Kartu išugdytos ne tik kelios orkestro muzikantų, jaunųjų dirigentų, bet ir klausytojų kartos.
Pasak dirigento, per 51 jo vadovavimo orkestrui metus teko pereiti visą Dantės pragarą: nuo pirmų vartų iki pirmo debesėlio. Buvo sunku, kartais beviltiška, tačiau nuolatinis ir intensyvus darbas leido pasiekti norimų rezultatų, laimėjimai ir pripažinimas atpirko visus vargus.
 

Į pragarą – savo noru
Menininkai į pasaulį atkeliauja tarsi pažymėti – kažin ar be įgimtų dalykų jie bus pastebėti, klausomi, skaitomi, – teigia J. Domarkas. – Žinoma, šalia žengia ir gebėjimas mokytis ir išmokti, charakterio stiprybė, tobulėti tinkama gyvenimo terpė. Man pačiam teko įdėti nepaprastai daug pastangų, skirti laiko, daug ko atsisakyti, kad būčiau ten, kur dabar esu.

Dar ankstyvoje vaikystėje, mokydamasis Plungėje, būsimasis dirigentas patyrė gal pirmą gyvenime rimtą nuoskaudą, kuri, matyt, lėmė vėlesnių metų aistrą didžiosioms vokalinėms formoms – mišioms, oratorijoms, vokalinėms simfonijoms.
Gyvo būdo sunkiai mokyklos suole nusėdintį vaiką traukė labiau apčiuopiami, o ne kažin kokiais abstrakčiais ženklais knygose surašyti dalykai. Nemėgstamiausia buvo matematika, o štai prie gamtos mokslų, geografijos, užsienio kalbų raginti nereikėdavo. Dar patiko dainuoti, tad ilgai nelaukęs Juozukas pasiprašė priimamas į gimnazijos chorą. Tačiau rimti gimnazijos žmonės nutarė, kad visi vaikai gali dainuoti chore, tik vienintelis Domarkų Juozas tam visiškai netinka.
Laimė, vyresniajam Domarkų sūnui užsispyrimo ir ambicijų netrūko: nepriėmė į gimnazijos chorą, giedos bažnyčioje. O ten laukiamas buvo kiekvienas. Giedojimas dar sustiprino neapykantą mokslui: užuot ruošęs pamokas, Juozas kiekvieną vakarą praleisdavo bažnyčioje.

Vėliau, praėjus dešimtmečiams, šitoji pirma rimta mano pažintis su muzika – beje, liturgine muzika! – neabejotinai atsiliepė statant stambios formos kūrinius. Diriguodamas Verdi „Requiem“, Mozarto, Brahmso ar Bacho mišias remdavausi tomis neišdildomą įspūdį palikusiomis vaikystės asociacijomis. O dar Plungės bažnyčios grožis... Negalėčiau pamiršti, kad bažnyčioje radau prieglobstį po pirmojo nusivylimo...

Smalsu, kodėl maestro nebuvo priimtas į Plungės gimnazijos chorą. Nejaugi Plungėje buvo negabus, o vėliau, Klaipėdoje, jau galėjo mokytis muzikos?

Vaikystėje buvau persirgęs labai sunkia difterito forma. Man buvo pranašauta, kad iš viso neturėsiu balso, visą gyvenimą šnekėsiu pašnibždomis. Laimė, gydytojai klydo. Bet tuo metu, kai atėjau į gimnazijos chorą, balsas galėjo būti dar nepaklusnus, o gal ir mutacija jau buvo prasidėjusi, tai dėl to mokytojai manęs ir nepriėmė. Tais laikais niekas nesigilindavo, kodėl vaikas negali dainuoti. Vėliau, kai su H. Perelšteino vadovaujamu „Ąžuoliuku“ statėme Eduardo Balsio oratoriją „Nelieskite mėlyno gaublio“, su nuostaba stebėjau, kaip choro vadovas dėmesingai ir subtiliai prižiūri vaiko balso raidą!

Nuo mažumės įpratęs pirmiausia daryti tai, kas tikrai patinka, Juozas Domarkas, baigęs septynias gimnazijos klases, tvirtai apsisprendė tęsti mokslus muzikos mokykloje. Kodėl toliau turėtų kęsti nuolatinius priekaištus, kad nenori mokytis jam visai neįdomių dalykų? Kalbos, geografija, istorija sekėsi puikiai, bet tai buvo tik nedidelė gimnazijos programos dalis. O dar tas lyginimas su broliais penketukininkais: mažesni, o, žiūrėk, kokie protingi, kaip viską sugeba! Taigi, sulaukęs keturiolikos, tvirtai pasiryžo ateityje mokytis tik to, kas teikia malonumą. Tėvai, žinoma, nebuvo labai patenkinti sūnaus pasirinkimu, bet vis dėlto džiaugėsi, kad jis pagaliau kuo nors susidomėjo ir panoro kuo nors tapti... Be to, gal šis padauža nebeturės laiko šlaistytis gatvėmis.
Juozas Domarkas pravėrė Klaipėdos muzikos mokyklos duris.

Manęs kažkoks rimtas ponas paklausė:
– Tai ką, vyruti, norėtum čia veikti?
– Muzikos mokytis, – atsakiau.
Man keturiolika metų, pradėti mokytis groti fortepijonu ar smuiku jau per vėlu. Bet, matyt, kokiam mokytojui trūko valandų, tad man pasiūlė griežti violončele. Tai bent saliamoniškas sprendimas – keturiolikos metų vaiką mokyti griežti violončele! Šiandien keturiolikmečiai laimi tarptautinius konkursus. Na, bet nieko – mokausi griežti violončele. Gal tris mėnesius kankinausi, kol vis dėlto ryžausi: šitas instrumentas man netinka! Aš jau žinojau, koks malonumas gali būti patiriamas muzikuojant! Man reikėjo greito rezultato, negalėjau laukti. O čia mokytojas mano stryką vedžioja savo ranka ir aš išgaunu kažkokius nežmoniškus garsus.
Tuomet mokyklos direktorius buvo Juozas Karosas, jo pavaduotojas – Klemensas Griauzdė. Neatsimenu, pas kurį nuėjau, bet drąsiai paprašiau, kad man duotų kitą instrumentą. Paklaustas, kokio norėčiau, atsakiau:
– Kad daug guzikiukų turėtų...
Jau buvau matęs saksofoną, klarnetą. Man tie „guzikiukai“ darė įspūdį. Taigi šį kartą pasiūlytą instrumentą į rankas paėmiau kur kas geriau nusiteikęs. Klarnetas kaip tik tiko mano amžiui, tuomet pučiamaisiais griežti anksčiau niekas nė nepradėdavo mokyti, manyta, kad per ankstyvas griežimas gali kenkti nesusiformavusiems vaiko plaučiams.

Ir šiandien maestro susijaudina prisiminęs, kaip tais nepaprastai sunkiais laikais jo tėvai rado galimybę nupirkti, rodos, 75 rublius kainavusį klarnetą. Pats išsirinko – vitrinoje buvo matęs...
Muzikos mokykloje padauža nurimo ne iš karto. Bet mokymas čia buvo visai kitoks. Pirmasis mokytojas Adomas Kužmarskis, senosios inteligentų kartos atstovas, buvo nepaprastai ramus, Juozo jis niekados nebardavo, stengdavosi suprasti ir, jam pačiam nė nepastebint, apraminti sunkiai valdomą temperamentą. Individualiose specialybės pamokose mokytojo galėdavai klausti, ko nori (net ir pasiginčyti su juo), nes jam, atrodo, niekas daugiau nerūpėjo, tik mokinys. Pagaliau būsimasis dirigentas pajuto radęs tai, ko ieškojo.
Mokykloje buvo ir daugiau puikių pedagogų, kūrusių jaukią atmosferą. Direktorius Juozas Karosas mėgdavo visus mokytojus ir jau galinčius griežti mokinius suburti į orkestrą. Koks nepaprastas būdavo kolektyvinio griežimo džiaugsmas! Tada Juozas Domarkas susirado dar vieną pomėgį – fortepijonui skirtas pjesiukes mėgindavo pritaikyti orkestrui. Tembrus gretindavo taip, kaip jam atrodydavo, kaip girdėdavo viduje. Valandų valandas skirdavo įdomiam užsiėmimui nesusimąstydamas, kad jau nemažai instrumentavimo vadovėlių parašyta, kad galima ir partitūras pavartyti. Bet gal kaip tik dėl nežinojimo savarankiškai priartėjo prie to, kas turėjo įvykti ir kiek vėliau tapo gyvenimo esme.
Tarp bendramokslių buvo nemažai šiandien žinomų muzikų. Artimiau bendrauta su Romu Balčiūnu, vėliau ilgamečiu pučiamųjų orkestro „Trimitas“ vadovu, chorvedžiu Robertu Varnu, su dainininke Laima Šalčiūte ir būsimu kompozitoriumi Osvaldu Balakausku.

Su Osvaldu kartu mokėmės ir gimnazijoje, jis buvo nepaprastai ramus, gabus vaikas. Jam viskas sekėsi, jis puikiai piešė, braižė, puikiai tvarkėsi su visomis matematikomis. Visuomet buvo tas, nuo kurio nusirašinėjama. Mokykloje buvusi mūsų grupelė visa išėjo į muzikos mokyklą. Osvaldas dar liko gimnazijoje, bet per tuos metus ir jį prikalbinome pūsti trimitą. O būtent tai jam labai nesisekė. Kiek metų mane graužė sąžinė dėl pakoreguoto bičiulio likimo! Į Vilniaus konservatorijos trimito klasę jo nepriėmė, tada jis įstojo į Pedagoginį institutą, vėliau mokėsi Kijeve. Dabar jau galiu svarstyti – ar aš jam padėjau tapti įžymiu muziku, ar meškos paslaugą padariau. Bet didelę savo jaunystės dalį graužiausi, kad atitraukiau jį nuo tikrųjų mokslų ir nusiunčiau į pragarą...

O argi muzika – pragaras?

Manau, kad kiekvienam muzikantui, kol jis atsistoja ant tam tikros savo profesijos pakopos, tai kur kas didesnis pragaras nei, tarkim, studijuojančiam tiksliuosius mokslus, mediciną ar teisę. Tas pragaras slypi nuolatinėse abejonėse, nežinioje. Ir visą laiką turi nežmoniškai daug dirbti. Bet net be galo daug dirbdamas nežinai, kas iš viso to tavo darbo išeis. Net ir tada, kai šis tas lyg ir išeina, kiekvieną muzikantą lydi įsitikinimas, kad galėjo padaryti daugiau. Pragaras – tai ne sprogstančios bombos, potvyniai, nevaldoma stichija. Pragare pasijunti tada, kai ir keliesi, ir guliesi su baisiomis dvejonėmis. Tiksliuosius, konkrečius mokslus baigę žmonės, jeigu neignoruoja darbo, tai anksčiau ar vėliau vis tiek sugeba susikurti dvasinę ramybę. Bet raskite muzikantą, kuriam būtų gana pasiektų dalykų. Visuomet atrodo, kad dar nieko doro nenuveikei...

Klarnetą nugalėjo partitūros

Į Vilnių, į Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – LMTA), Juozas Domarkas atvyko 1955 metais. Mokėsi Juozo Jasenkos klarneto klasėje. Bet Klaipėdoje patirtas malonumas pažinti orkestro partitūras, pačiam instrumentuoti neišblėso. Dabar atėjo metas ir spausdintas partitūras pavartyti, pastudijuoti, kas ir kaip ten užrašyta. Tais laikais natų trūkumu konservatorijos biblioteka skųstis negalėjo, kapeiką sutaupęs pradėjo kaupti ir nuosavą bibliotekėlę.
Pamažu, diena iš dienos, stiprėjo vidinis poreikis diriguoti. Aplinkybės tam buvo palankios, nors iki dirigento pulto likimas vedė ne tiesiausiu keliu.
1957 m. Vitas Žilius įkūrė pučiamųjų orkestrą, šiandien „Trimitu“ vadinamą. Vilniaus miesto centrinio kultūros ir poilsio parko orkestre grojo 25 muzikantai, instrumentų pagrindą sudarė variniai pučiamieji. Juozui Domarkui šiame orkestre pavyko įsidarbinti klarnetininku.
Maestro archyve tarp senų laikraščių iškarpų radau pageltusią skiautę, ant jos užrašyta data: 1965, rugpjūtis. J. Bagdanskio straipsnis „Jo mostas lengvas, raiškus...“ – apie jauną pirmuosius žingsnius su Lietuvos filharmonijos simfoniniu orkestru žengiantį Juozą Domarką, bet prisimenamas ir metas, kai Palangoje griežta su pučiamųjų orkestru.

J. Domarkas puikiai užsirekomendavo V. Žiliaus pučiamųjų orkestre, kuris vasaros metu grodavo Palangos estradose. Kai jauni muzikantai (o tokių buvo dauguma) po koncerto išnykdavo kurorto margumyne, niekas ir nepastebėdavo, kur leidžia laiką Domarkas.
– Įsimylėjo, – nusprendė muzikantai.
Vėlyvą vakarą prie namo Jūratės gatvėje, kur buvo apsigyvenęs Juozas, atsėlino būrelis orkestro draugų. Smalsios bičiulių akys stebėjo, kas dedasi „įsimylėjusio“ kambaryje: čia, ant palangės, gulėjo atversta partitūra, o Juozas, pasiėmęs pieštuką, dirigavo įsivaizduojamam orkestrui...
O už pusmečio Juozas Domarkas jau pavadavo orkestro vadovą. Ir dabar jis prisimena tą vakarą prieš aštuonetą metų sostinės profsąjungų klube, kai, jo diriguojama, nuskambėjo F. Schuberto Nebaigtoji simfonija, aranžuota dūdų orkestrui. Tai buvo jaunojo dirigento debiutas, o jis tada galutinai suprato suradęs save.

Dirigavimas – labai sunki specialybė. Kodėl ją pasirinko?

Šį klausimą aš pats dažnai užduodu panūdusiems studijuoti dirigavimą, – sako maestro. – Labai sunku paaiškinti, bet manau, kad visa esmė glūdi charakteryje. Vieni žmonės gimę vadovauti, kiti gimę būti vadovaujami. Net neabejoju, kad aš gimiau vadovauti – dėl to ir vadovauju. Negalėjau tapti generolu ar kokiu politiniu veikėju, tai man neįdomu. O čia – įdomu. Vadovauti ne dėl to, kad vadovautum, o kad išreikštum save per tam tikras menines idėjas. Pradėjęs griežti orkestre, dar Klaipėdoje, aš jau žinojau, kad noriu diriguoti. Visa kita man buvo tam tikra praktika, kuri gerokai gelbėjo stojant į dirigavimo specialybę Sankt Peterburge. Beje, vėliau dirbdamas su orkestru visuomet lengvai bendraudavau su pučiamųjų grupe. Nuo pirmųjų dienų. O styginius teko išmokti. Bet jeigu darai, vis vien kada nors padarai.

Nusprendęs tapti dirigentu žemaitis nuo Plungės ne tik studijavo klarnetą konservatorijoje, ne tik griežė pučiamųjų orkestre, bet ir intensyviai ruošėsi studijoms Sankt Peterburgo (tuometinio Leningrado) konservatorijoje. Be dominančių partitūrų ir muzikos istorijos, reikėjo savarankiškai išmokti ir muzikos „matematikos“ – harmonijos, solfedžio. Savamoksliui greitai ėmė trūkti žinių, nebepakako vien vaikščioti į koncertus ir stebėti kitus dirigentus. Mėgino kreiptis konsultacijos į B. Dvarioną, bet santykiai neužsimezgė.
1957 metais į Lietuvą grįžo Sankt Peterburgo konservatorijoje legendinio dirigavimo profesoriaus Iljos Musino klasėje mokslus baigusi Margarita Dvarionaitė. Ji buvo pirmoji Lietuvos dirigentė, turinti operinio ir simfoninio dirigavimo specialybės diplomą.

Margarita tuo metu man nepaprastai padėjo, – sako J. Domarkas. – Ką aš išmaniau apie dirigavimą iki susitikimo su ja? Žinojau, kad turi mostelėti tai į dešinę, tai į kairę. Svarbiausia, kad būtų gražu. Iškart ji man atskleidė nuostabią tiesą: makaluoti rankomis galima išmokti labai greitai, bet tai visai nereikš, kad jau tapai dirigentu. Kur kas sunkiau išmokti vesti muzikinę mintį, ją numatyti, išmokti mąstyti muzika! Tam reikia turėti įgimtų savybių, bet svarbu ir žinoti, kad tai privalai pats ugdyti savyje. Iš kur aš galėjau sužinoti? Mokytis pradėjau vėlai ir dar provincijoje. Savarankiškai studijuodamas partitūras daug ką suprasdavau labai sunkiai ir gerokai ilgiau užtrukdavau, nei būtų buvę gavus pradžiamokslį, kitaip sakant, išmokus abėcėlę. Margarita pirmoji man tą abėcėlę paaiškino. Ji gebėjo paaiškinti muzikos kompozicijos logiką, jos plėtotę, dramaturgijos pagrindus. Aš pirmą kartą gyvenime išgirdau KALBĄ APIE MUZIKĄ. Ji mane net išmokė klausytis muzikos. Juk kaip dažnai klausytojas išgirsta pirmojo smuiko vedamą melodiją ir jam gražu, to pakanka. Jis net nemėgina suvokti, kad esama dar ir giluminių muzikos stebuklų: harmonijos, polifonijos, orkestruotės grožio! Tad štai koks buvo mano pirmasis dirigavimo mokytojas.
Porą metų prieš stojamuosius į Sank Peterburgo konservatoriją aš jau mokiausi taip, kaip buvo mokoma mano išsvajotoje mokykloje. Margarita ateidavo į mano diriguojamus pučiamųjų orkestro koncertus. Ir čia jos patarimai būdavo labai svarbūs. Kritišku žvilgsniu iš šalies ji koreguodavo mano idėjų realizavimą per fizinę išraišką – per rankas. Pučiamųjų orkestro muzika suteikia labai daug galimybių pasireikšti išoriškai: ji triukšminga, pagavi, juk net subtilųjį Mahlerio Adagietto grieždavom! Tokioje muzikoje labai greitai galėdavai nuslysti į visišką beskonybę, nieko bendra su didžiąja muzika neturinčia. Mūsų programoje net Schuberto Nebaigtoji simfonija buvo! Turėjom vokiškų natų su tikrai neblogomis klasikos aranžuotėmis. Margarita man padėjo žiūrėti į dūdų orkestro muziką taip, kaip būtina žiūrėti į simfoninę partitūrą. Juk aš, prisiklausęs simfoninio orkestro įrašų, kartais klykdamas iš pūtiko reikalaudavau to, ką girdėjau styginius griežiant. Ir šiandien dar prisimenu, kaip prisispyręs reikalavau violončelės ir kontraboso tembro toje pačioje Nebaigtojoje simfonijoje, nors griežė iš prigimties to negalintys padaryti baritonai, bosai ir tūbos. Vis dėlto, nors kartais neišvengdavau nesąmonių, mano tobulėjimas jau vyko kryptingai. Ir už tai aš visą gyvenimą lieku dėkingas Margaritai Dvarionaitei.
 

Musinas, Markevičius, Mravinskis...

Ir iki N. Paganini buvo griežiama smuiku, bet tik jis sukūrė griežimo mokymo sistemą. Ir iki F. Chopino buvo skambinama fortepijonu, bet tik Chopinas sukūrė mokymo groti šiuo instrumentu sistemą.
Nors mes žinome daugybę pavardžių dirigentų, ne tik dirigavusių, bet ir mokiusių dirigavimo, mokymo sistemą sukūrė Ilja Musinas. Jo knygos „Dirigavimo technika“ ir „Apie dirigavimo ugdymą“ sulaukė ne vieno leidimo.
Dažnas pedagogas siekia, kad mokinys diriguotų taip, kaip diriguoja jis pats. Kad taip pat jaustų stilių, naudotų tokius pat manualinius ženklus. Jis neabejoja, kad vienintelė teisinga yra jo pozicija. I. Musinas ieškodavo meninės tiesos, artimos ne jam, pedagogui, bet mokiniui. Dėl to po visą pasaulį išsibarstę I. Musino mokiniai visiškai nepanašūs vienas į kitą. Ruošdamas šios sunkiausios profesijos specialistus jis visų pirma mokė požiūrio į muziką, ugdė profesijos supratimą, visišką pasiaukojimą pasirinktam darbui.
Ilja Musinas (1904–1998) dar gyvas būdamas tapo legenda, apie jį žinojo visas pasaulis. I. Musino klasę baigė 90 simfoninio dirigavimo specialybės studentų, per 20 kapelmeisterių ir tiek pat chorvedžių bei liaudies instrumentų orkestro dirigentų. Tarp jų yra apie 15 tarptautinių konkursų laureatų. Buvę jo studentai diriguoja Anglijoje, Prancūzijoje, JAV, Ispanijoje, Vokietijoje, Turkijoje, Suomijoje, Pietų Amerikoje, beveik visose NVS šalyse. Jo klasę yra baigę ir keturi lietuviai: Margarita Dvarionaitė (1957), Juozas Domarkas (1965), Stasys Domarkas (1967) ir Liutauras Balčiūnas (1997).

Tuo metu, kai atvažiavau į Sankt Peterburgo konservatoriją, – prisimena J. Domarkas, – apie Ilją Musiną jau sklandė legendos, ir aš, galima sakyti, žinojau, ko galiu išmokti jo klasėje. Konservatorijoje tvyrojo ypatinga atmosfera, mes gyvenome tarsi viena šeima. Buvo organizuojami susitikimai su žymiausiais dirigentais, pedagogais, vykdavo įvairiausi pokalbiai.
Pirmas Musino metodikos aspektas – konkretūs techniniai dirigavimo principai. Antras aspektas – orkestro valdymo technika yra tik technika iki tos akimirkos, kol nesusilieja su pačia muzika, jos turiniu. Kitaip tariant, tada prasideda interpretacija. I. Musinas leisdavo mokiniui kurti savą interpretaciją ir padėdavo rasti jai išreikšti būtinas technines galimybes, leidžiančias orkestrui aiškiai suprasti, ko nori dirigentas.
Įdomu, kad technika ir interpretacija I. Musino mokymo procese visuomet išlaikydavo pusiausvyrą. Tais momentais, kai mokiniui kas nors nesisekdavo, profesorius pirmiausia kreipdavo dėmesį ne į techniką, o į pačią muziką. Jis kalbėdavo apie frazę, faktūrą, tekstą ir net apie tos muzikos charakterį. Ir tik tada, kai mokinys susidarydavo visiškai individualų, savą požiūrį į diriguojamą fragmentą, jis rodydavo techninius būdus sunkumams nugalėti.
Musinas nuolatos kartodavo mums, kad orkestrui nereikalingos kalbos apie muziką. Diena iš dienos tarsi poterių mokė: „Nekalbėkite, neaiškinkite orkestrui, ko jūs iš jo norite! Rodykite viską rankomis! Tiktai rankomis! Kam pamokslai, jeigu negali parodyti? Kas iš to, kad kalbų prisiklausęs orkestrantas pats turi galvoti, kaip groti sunkias vietas.
Beje, stojęs prie orkestro Musinas nebūdavo įdomus dirigentas. Matyt dėl to jis ir nepadarė dirigento karjeros. O štai kaip mokytojas į dirigavimo istoriją didžiosiomis raidėmis įrašytas.

I. Musino mokymo metodikoje nepaprastai svarbus kitų dirigentų darbo su orkestru stebėjimas. Jis savo mokinius vos ne varu varydavo į filharmonijoje vykstančias repeticijas. Jei kas atsikalbinėdavo, kad repetuoja neįdomus dirigentas, Musinas sakydavo: „Sužinosite, kaip nereikia dirbti su orkestru... O šito išmokti taip pat verta.“
Taigi į J. Domarko mokytojų gretą stoja ir tie dirigentai, kurie studijų metais dirbo su Sankt Peterburgo filharmonijos orkestru. Iš jų ryškiai išsiskyrė Jevgenijus Mravinskis.

Stebėdami J. Mravinskio repeticijas mes visų pirma išmokom darbo su orkestru kruopštumo. Na, tiesiog dirigento darbo technologijos: į ką svarbu pirmiausia atkreipti dėmesį, kaip išlyginti skambesį, kokiu būdu išreikalauti, kad muzika suskambėtų taip, kaip ją girdi pats dirigentas. Kitas labai svarbus dalykas – visumos atsiradimas. Nuo darbo prie atskirų fragmentų sistemingai būdavo einama prie vis stambesnių formos padalų, kol išryškėdavo kompozicijos visuma. Mravinskiui kruopštumu ir repeticijų gausa vargu ar kas galėjo prilygti. Jis labai ilgai repetuodavo, kol leisdavo kūriniui suskambėti koncerte. Buvo ir dar viena Mravinskio paslaptis – išskirtinis, nepaprastai gražus orkestro garsas, dirigentų žodžiais tariant, bon ton.

Ir dar vienas pedagogas paliko ryškų pėdsaką maestro gyvenime – tai buvo garsus prancūzų dirigentas Igoris Markevičius.
1963 metais Maskvoje vyko I. Markevičiaus vadovaujami dirigavimo kursai. Sankt Peterburgo konservatorijai buvo skirtos dvi vietos. I. Musinas iš savo gausaus mokinių būrio matė vienintelį kandidatą, tinkamą šioms studijoms, – trečiakursį Juozą Domarką. Tai buvo mylimiausias jo mokinys, ekspresyvus, temperamentingas ir jau galintis, profesoriaus manymu, savarankiškai dirbti, turintis savo pažiūras ir individualų braižą.

Iš I. Musino, kurį ne aš vienas pagrįstai laikau visų pirma pedagogu, o tik paskui menininku, patekau į labai didelio menininko rankas. Jis turėjo savą mokymo supratimą ir netgi tam tikrą sistemą. Ta sistema aprėpė ne itin daug, bet labai vertingų dirigavimo amato paslapčių.
Kiekvieną dieną, išskyrus sekmadienius, vykdavo po du užsiėmimus, taigi kasdien intensyviai dirbdavome septynias ar aštuonias valandas. Laisvu laiku taip pat mokydavomės, nes turėjome nemažai partitūrų išmokti atmintinai. Tarp daugybės įvairių pratybų vienos buvo ypatingos: visi sustodavome ratu, kuriam nors studentui I. Markevičius liepdavo pradėti diriguoti nurodytą kūrinį, tarkim, Beethoveno Trečiąją simfoniją. Pagal diriguojančiojo judesius – įsivaizduokit, kokie jie privalėjo būti iškalbingi! – mes turėdavome sekti tik savo galvose skambantį muzikinį tekstą ir, maestro nurodžius, nedvejodami pratęsti dirigavimą tiksliai nuo ten (galėjo būti ir nuo frazės vidurio), kur buvo nutrauktas prieš tai dirigavęs.
Nepamirškime – jokios muzikos mes negirdėdavome! Taigi pamėginkite įsivaizduoti, kaip reikėdavo atmintinai mokėti partitūrą, kiekvieną jos balsą… Kartais tai primindavo savotišką egzekuciją, nes kam nors nepataikius pradėti I. Markevičius labai užsirūstindavo. Įtampa būdavo milžiniška, turėdavai būti pasiruošęs kiekvieną sekundę ir fiziškai, ir psichologiškai.
Iš Markevičiaus išmokau neįkainojamo dalyko – disciplinos. Visomis šio žodžio prasmėmis.
Muzika – nepaprastai disciplinuotas menas jau pačia savo prigimtimi, čia negali būti jokios anarchijos. I. Markevičius mus mokė valdyti kūną: kategoriškai reikalaudavo, kad nuo to momento, kai atsistoji ant pakylos, kojos iki pat kūrinio pabaigos neturi pajudėti iš pradinės pozicijos! Ir veidas turi būti nukreiptas į priekį, pasukti jį galima tik tiek, kiek būtina, kad pamatytum šone išsidėsčiusias grupes. O kaip jis keldavo balsą, kai kuris nors iš mūsų pasukdavo veidą, tarkim, violončelių pusėn, visa kita nevalingai atsukdamas smuikams... Veido, akių ramybė, viso kūno ramybė. Jo žodžiais tariant, dirigentas yra viešpats dievas tarp orkestrantų ir tą savo mikrovisatą privalai valdyti nesiblaškydamas, nesidraikydamas. Privalai dirbti tik rankomis. Jokios panikos, jokių šokinėjimų, jokio tampymosi! Žinoma, galima ginčytis, ar visu šimtu procentų I. Markevičius buvo teisus reikalaudamas tokios ramybės. Bet jam pačiam šitai labai tiko. Nežmoniška disciplina, kurią rodydavo visa jo povyza, ir ugnis, kuri verždavosi per kiekvieną mažiausią rankos virptelėjimą, – tai aš ir vadinu absoliučia disciplina. Ir tai buvo patrauklu, labai norėjau viso šito išmokti…
Pustrečių metų mokydamasis Musino klasėje tapau improvizacinio tipo dirigentu. Buvau labai impulsyvus, pasitikėjau savimi ir ypač savo nuomone. Labai daug ką darydavau tiesiog taip, kaip man atrodė, – laisvai, impulsyviai, temperamentingai… Nors Musinas mane savotiškai tramdydavo, vis dėlto dirigento „vietą“ iš tiesų suprasti padėjo I. Markevičius.
Pasak Markevičiaus, dirigentas nėra pasaulio centras. Jis – tarpininkas tarp muzikos autoriaus ir tam tikros grupės atlikėjų; tarp atlikėjų ir klausytojų... Yra kompozitorius ir yra muzika. Yra klausytojas ir yra kompozitorius. O aš, dirigentas, tarp jų visų. Ir aš negaliu būti svarbesnis už kompozitorių. Ir negaliu būti svarbesnis už publiką...
Gražūs pamąstymai, padėję man iš esmės pakeisti supratimą apie dirigento funkciją muzikoje. Mes išmokom (bent jau supratom, kad to reikia siekti) būti taktiški, jautriai reaguoti į supančią aplinką. Išmokom protingai išmokti partitūrą, dirbti su orkestru ir išvengti įvairiausių netikėtumų.
Vis dėlto mano mokymo pagrindas – I. Musino sistema. To, ką jis sukūrė, pakartoti nebeįmanoma, o ir nereikia – visas mano mylimo profesoriaus gyvenimas, ilgų metų praktinio darbo ir stebėjimų rezultatai sudėti į gerai apmąstytas, išgyventas knygas. Tose knygose rasim tiesiog tūkstančius receptų, kaip ir ką reikia daryti norint geriau išreikšti orkestrui savą muzikos supratimą ir techniškai jį suvaldyti.

„Berniokas toli nužengs!“

50 metų – visa istorija, kurią galima ilgai pasakoti... Iš tiesų visko patyriau labai daug: ir pakilimų, ir netekčių, ir išgyvenimų. Kol pavyko suformuoti tokį orkestrą, koks yra dabar, nutekėjo labai daug vandens – ir ne visada švaraus ar pasidabruoto, – sako maestro J. Domarkas.

Iki 1940 m. gruodžio 25-osios Lietuvoje nebuvo sistemingai dirbančio koncertinio orkestro. Tą dieną Filharmonijos atidarymo iškilmėse pasirodė jos simfoninis orkestras, diriguojamas Balio Dvariono. Orkestras atliko J. S. Bacho Tokatą, J. Naujalio „Svajonę“ ir P. Čaikovskio Ketvirtosios simfonijos ketvirtąją dalį. Gruodžio 26 d. įvyko pirmasis oficialus orkestro koncertas. Vėl diriguojant B. Dvarionui skambėjo Bacho Tokata, Beethoveno Septintoji simfonija, Gruodžio Simfoninis prologas, keletą kūrinių padainavo Kipras Petrauskas.
Kaip pagrindinė orkestro problema įvairiuose to meto dokumentuose ir negausiose recenzijose įvardijamas kvalifikuotų muzikantų ir gerų instrumentų stygius.
Karo metais orkestro veikla nenutrūko. Koncertuose grodavo jungtinis Radiofono ir Filharmonijos orkestras. 1945 m. orkestro veiklą sutrikdė pirmoji emigracijos banga – dauguma lenkų tautybės muzikantų išvyko į tėvynę. 1945–1958 m. laikotarpiu orkestras nepaliko jokio ryškesnio pėdsako lietuvių muzikinėje kultūroje. 1961 m. prof. B. Dvarionas atsisakė vyriausiojo dirigento pareigų, jas laikinai perėmė Margarita Dvarionaitė.
Įžvalgaus ir ryžtingo kultūros ministro Juozo Banaičio dėka 1963 m. į atsakingas vadovaujamas pareigas Lietuvoje buvo pradėti skirti jauni muzikai, baigę mokslus prestižinėse Maskvos ir Sankt Peterburgo aukštosiose mokyklose.
Simfoninio orkestro problemas ir jaunojo Juozo Domarko paskyrimą vyriausiuoju dirigentu 1998 m. birželio mėn. vykusiame pokalbyje prisiminė Rimvydas Žigaitis, kuris 1963–1986 metais vadovavo Lietuvos filharmonijai:

1963 metais paskirtas Filharmonijos meno vadovu, supratau, kad svarbiausia rasti būdų, kaip sutvarkyti be disciplinos, be jokios aiškios meninės krypties dirbantį simfoninį orkestrą.
Tuo metu dauguma orkestro muzikantų buvo žydai, tik apie trečdalį sudarė lietuviai. Į orkestro vadovo postą mačiau keletą kandidatų, jie buvo „užsieniečiai“ – Vitalijus Katajevas iš Minsko, maskvietis Viktoras Dubrovskis ir estas Romanas Matsovas... Tačiau tuometinis kultūros ministras Juozas Banaitis pasiūlė rizikuoti – kviesti Sankt Peterburgo konservatoriją bebaigiantį Juozą Domarką.
Jaunas žmogus – didžiulė rizika. Orkestras buvo pakrikęs: daug išgeriančių, pratusių pažeidinėti drausmę, nemažai vyresniosios kartos muzikantų praradę kvalifikaciją. Jie negalėjo pakęsti jauno dirigento reiklumo, pasiaukojimo darbui.
Keisti reikėjo daug ką. Pirmiausia – suformuoti repertuarą. Pradėjome kurti abonementinius ciklus, galvoti apie nuoseklų profesinį orkestro ugdymą. Palaipsniui stengėmės atsisakyti žemos kvalifikacijos muzikantų ir keisti juos profesionaliais orkestrantais. Skausminga atleisti žmogų iš darbo, mėginome tai daryti kiek įmanoma švelniau. Kolektyvas po truputį keitėsi.
O čia užgriuvo dar viena bėda – labai daug kvalifikuočiausių muzikantų išvyko į Izraelį.
Lietuvoje tuo metu labai trūko profesionalų, ir J. Domarkas savo orkestrui nuolatos ieškojo gerų muzikantų netgi svetur. Nors Lietuvoje jie neužsibūdavo, įtaką kolektyvui spėdavo padaryti, kai kurie net ir auklėtinių išugdydavo. Be gero muzikanto neturėsi gero kolektyvo!
Pamenu pirmuosius repertuaro „daigelius“, publikos sutiktus su išskirtiniu pritarimu. G. Mahlerio Pirmosios simfonijos atlikimas Vilniaus koncertiniame gyvenime buvo didžiulis įvykis. Netrukus repertuare atsirado ir I. Stravinskio „Petruška“, M. Ravelio antroji baleto „Dafnis ir Chlojė“ siuita, R. Ščedrino „Išdaigiškos častuškos“, E. Balsio „Dramatinės freskos“ (premjera)...
1968 metais surengėme kantatų ir oratorijų festivalį, manau, būtent tada J. Domarkas atrado save monumentaliuose žanruose. Netrukus Vilniuje ir Maskvoje buvo atliktas G. Verdi „Requiem“ su puikiais solistais Gražina Apanavičiūte, Nijole Ambrazaityte, Virgilijumi Noreika ir Vaclovu Daunoru (pastarajam susirgus Maskvoje dainavo Jonas Stasiūnas). Tais pačiais metais įvyko ir sėkminga Eduardo Balsio oratorijos „Nelieskite mėlyno gaublio“ premjera Lenkijoje ir Vilniuje.

Kokį mūsų orkestrą radau baigusi studijas Leningrade? Silpną, – 1997 m. spalį vykusiame pokalbyje prisiminimais dalijosi M. Dvarionaitė. – Tuometiniams jo vadovams A. Klenickiui ir B. Dvarionui sunku buvo sutelkti kvalifikuotus orkestrantus. Konservatorijoje tada dar nespėta užsiauginti perspektyvių instrumentininkų, pasirinkimas buvo menkas. Tuomet iš Rusijos užkampių subėgo žemo lygio ir tokios pat kultūros geresnės duonos ieškantys pusiau profesionalai. Nors buvo vienas kitas šviesesnis muzikantas, bet jie negalėjo išgelbėti orkestro. Domarkas kaip arkangelas iš dangaus pačiu laiku nusileido į mūsų Filharmoniją. Tada ir atsivėrė jo organizacinis, komercinis išradingumas, karjeros talentas. Padėjo ir tai, kad konservatorijoje jau telkėsi gerokai daugiau gabesnių studentų nei Dvariono ar Klenickio laikais. Domarkas juos sumaniai medžiojo. Medžiojo ir specialistus iš Rusijos, tik jau aukštos kvalifikacijos.
Juozapas – ne pirmas mūsų simfoninio orkestro kūrėjas. Pirmasis buvo Balys Dvarionas, jam talkino architektas prof. Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, menų entuziastas, kuris geranoriškai padėjo sutelkti būsimojo sambūrio branduolį. Bet jaunasis vadovas J. Domarkas buvo pirmasis atkaklus, nenuilstantis orkestro puoselėtojas. Visomis įmanomomis priemonėmis jis kaip bitė medų į savo avilį rinko profesionalius muzikantus. Pirmasis sugebėjo išvežti orkestrą gastrolių į užsienį. Tuo metu (1969) gastrolės net Lenkijoje bet kuriam vadovui buvo ganėtinai kebli idėja. Juozapui tai buvo tik pirmas langas į Europą, paskui vienas po kito nusidriekė takai takeliai į žymiausius Vakarų muzikos miestus.
Siekti dirigento profesijos Juozapas buvo apsisprendęs dar mums nesusipažinus. Ir tvirtai. Nežinau, kas pirmas išmokė jį elementarios manualinės technikos. Jis buvo neblogai ją įvaldęs, todėl dirigavimo pas mane mokėsi tik apie mėnesį. Kas kita jam rūpėjo – lavinti savo klausą, ir mes jo ausis „krapštėm“ dvejus metus.
O įspūdžiai apie vaikinuką iš Žemaičių provincijos buvo tokie. Mūsų pirmas pokalbis su dvidešimt vienų metų Juozapu įvyko telefonu. Jis neprašė jam padėti, intonacijoje greičiau slypėjo įsakymas, ir aš jam nevalingai paklusau. Tikroji prašytoja už jį buvo Akvelina Kontautaitė, šauni žemaitė, šviesaus atminimo visų gerbiama asmenybė, konservatorijos raštininkė. Ji papasakojo man apie jo nelaimę (kojos amputaciją), tai kaip čia nepadėsi?
Juozapas Vilniaus konservatorijoje tuo metu mokėsi klarneto specialybės. Grojo blogai, atmestinai, prisiversdamas, pats ant savęs pykdamas. Taip pat ir fortepijoną vos graibė savo Petro Kurmelio letenomis. Vienintelį B. Dvariono „Apsnigtą mišką“ tada įgalėjo, ir tą patį sunkiai.
Troško jis tik vieno: diriguoti. Buvo apkerėtas tos idėjos. Įstojęs į Sankt Peterburgo konservatoriją puolė prie dirigavimo kaip prie tyro vandens versmės ir, dar nebaigęs mokslo, buvo paskirtas vadovauti mūsų orkestrui. Buvo jau stipriai pasikaustęs. Atmintyje liko jo pirmoji repeticija ruošiant debiutinį koncertą. Stebino ryški vadovo asmenybė, valios įtaiga. Vienas įžvalgus senas muzikantas iš karto pastebėjo: „Berniokas toli nužengs!“ Ir nužengė.

Mano rankose – dar viena pageltusi laikraščio skiautė. Dirigentas, ko gero, jaunatviško entuziazmo apakintas, pamiršo net pažymėti, kelintais metais recenzija rašyta. Iš kūrinių programos aišku, kad tai jau aštuntojo dešimtmečio pradžia, o įspūdingus toliau cituojamus žodžius rašo kritiškiausias šiandienos kritikas Donatas Katkus.
 
Tokį sezono atidarymą vargu ar kada turėjome. Tad gaila tų muzikos mėgėjų, kurie liko „lauke už durų“, nes patekti į Filharmonijos salę tą dieną buvo tikrai verta... Pirmiausia tai sakytina apie Igorio Stravinskio „Šventojo pavasario“ atlikimą... „Šventasis pavasaris“ – viena sunkiausiai įkūnijamų partitūrų. Atlikėjams (ir klausytojams), pratusiems prie nuoseklaus melodijos ir harmonijos vystymo, ta nesibaigianti ritmo polifonija atrodo sunkiai įkandamas riešutas. Bet užtat po „Pavasario” išbandymų orkestras gali kur kas laisviau žvelgti į daugelį sudėtingų mūsų amžiaus partitūrų. Šį bandymą puikiai išlaikė ir mūsų simfoninis orkestras, ir jo vadovas – Juozas Domarkas. Džiugu, kad mūsų orkestro techninis meistriškumas nuolatos auga. Prasiplėtė jo sudėtis, kolektyvas šiandien sugebėtų pagroti bet kurį simfoninį kūrinį. Tai didelis vadovo nuopelnas. Kartu su orkestru gerokai ūgtelėjo ir pats dirigentas J. Domarkas. Išdrįsčiau tvirtinti, kad šiandien tai ryškios individualybės menininkas su savitu meniniu skoniu... J. Domarko stichija – ritmas. Dirigento pulsas „Pavasaryje“ tiesiog užhipnotizavo salę. Kiek geležinės valios reikia turėti dirigentui norint išlaikyti aštuoniasdešimt muzikų nuostabioje ritminėje muzikos tėkmėje! Kitas dirigento stiprybės polius – kūrinio forma. Čia J. Domarkas labiausiai įtikinamas ir konkretus.

Pateikiau tokią ilgą D. Katkaus citatą, nes lygiai tuos pačius dirigento bruožus, taip seniai pastebėtus, labiausiai vertinu ir šiandien.
Tokia tat buvo pradžia ir užsibrėžta veiklos programa – sukurti pajėgų, gastroliuojantį orkestrą.
O, tas žemaičio būdas! Ryžtas, ištvermė, realybės suvokimas – pačiame Žemaitijos centre įgimti ir įvairiausiomis gyvenimo aplinkybėmis įgauti, negandų išbandyti, patikrinti bruožai. Būtent realios padėties pojūtis suformavo ne tik vadovo, bet ir dirigento stilių, kuris leido gana greitai išugdyti visos sudėties kolektyvą, pajėgų griežti sudėtingiausią įvairių stilių muziką, pasiekti pripažinimą koncertinėse kelionėse Lenkijoje, didžiuosiuose Rusijos miestuose, pirmosiose gastrolėse Prancūzijoje.
Nuosekliai, žingsnis po žingsnio, buvo pagrota orkestro literatūros klasika – J. Haydnas, W. A. Mozartas, L. van Beethovenas. Po truputį – S. Prokofjevas, D. Šostakovičius, C. Debussy, B. Brittenas. Ir tik vėliau – G. Mahleris, R. Straussas, M. Ravelis, I. Stravinskis, A. Honeggeris, K. Pendereckis, W. Lutosławskis...

Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras – nuostabus! Jam tereikia daugiau galimybių pasirodyti pasaulyje! Kad ir save parodytų, ir kitų meistrų orkestrų pasiklausytų, – sakė Mstislavas Rostropovičius, kalbintas Vilniuje 2000 m. birželį. – Žinoma, orkestras turi ir rūpesčių. Šiandien silpniausia jo vieta – greita orientacija nepažįstamoje muzikoje. Dabar dar reikia skirti nemažai laiko partitūrai išmokti. Bet pastaraisiais metais nemažai su juo bendraudamas matau, kad kolektyvas tobulėja, nesustoja ties pasiektais kokybės kriterijais. Tai labai svarbu.
O tai, ką jis jau moka, yra atlikęs, groja puikiai! Štai, pavyzdžiui, D. Šostakovičiaus Dešimtoji simfonija. Seniai nebuvau patyręs tokio malonumo, kaip diriguodamas ją Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui...
– Prieš kelerius metus teko girdėti, esą Jūs, kaip violončelininkas, solo galite groti ir su vidutiniu orkestru, o diriguoti – tik labai geram...
– Tikrai, esu taip kalbėjęs.
– Ir šiandien Jūs ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje „ramiai“ diriguojate mūsų orkestrui?
– Maža to, aš labai gerai suprantu, kad kai mes važiuojame drauge į Vysbadeno festivalį, tai metam sau (čia neišskiriu nė savęs) iššūkį. Juk Vysbadeno salėse yra griežę puikūs pasaulio orkestrai, net ir tokie kaip Pitsburgo ar Niujorko. Vadinasi, grieždamas toje pačioje salėje ir Lietuvos nacionalinis orkestras, ir aš, pasirinkdamas jūsiškius, rizikuojame, siekiame lygiavertės konkurencijos nesitikėdami nei publikos, nei kritikų ar juo labiau festivalio rengėjų nuolaidų.

Visą gyvenimą ištikimas vienam orkestrui...

Po studijų Sankt Peterburgo konservatorijoje galėjau ten likti ir mano gyvenimo kelias būtų nuvingiavęs kita vaga, – sako maestro J. Domarkas. – Tačiau mano pasirinkimą lėmė kultūros ministro Juozo Banaičio pasiūlymas grįžti į Lietuvą vadovauti Lietuvos filharmonijos simfoniniam orkestrui. O jeigu nusprendžiau, tai ir nebesiblaškiau – juo labiau kad kiekviena diena, kiekvieni metai iškeldavo man vis naujų iššūkių. Sprendimo būdų ir ryžto man nestigo, dažnai ir ambicijos sužaisdavo – na, kaip čia dabar, negi nepadarysiu? Padarysiu!
 Reikėjo palaikyti gerus santykius su valdžios atstovais, ieškoti kompromisų. Gerai sugyvenau su Maskvos kultūrine valdžia – ten su orkestru būdavau labai laukiamas ir mėgstamas. Dažniausiai atvažiuodavome su tam tikra vokaline simfonine muzika: oratorijomis, koncertinėmis mišiomis, ko Maskvoje dėl ideologinių priežasčių būdavo nedaug. Muzikinė bendruomenė tiesiog eidavo iš proto!

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje Juozas Domarkas tapo Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar – LMTA) simfoninio orkestro vadovu, ėmė ugdyti jaunąją pamainą.

Tai nebuvo karjera, tai buvo tikslas: stebėjau kiekvieną savo studentą – kaip jis dirba, kaip auga, reikalingiausius kviesdavausi į Filharmonijos orkestrą. Mano auklėtinių branduolys jame išliko iki šių dienų. Orkestras pamažu subrendo, jau nebūdavo gėda pasikviesti žinomą solistą, garsų dirigentą. Antrasis mano darbo dešimtmetis iki 1984-ųjų buvo lemiamas. Orkestras buvo suformuotas, visos spragos užpildytos išaugintais muzikantais. Apie 1984–86 metus atėjo kolektyvo brandos metas. Vyko sėkmingos gastrolės, jas lydėjo palankūs atgarsiai. 1986 metais orkestras pirmą kartą išvažiavo į Vakarus – sėkmingai koncertavo Prancūzijoje.
Lietuva – maža valstybė. Mums „anais“ laikais buvo svarbu ugdyti savus muzikus, dirigentus, pedagogus. Nors konkursai, galimybė įdarbinti ir tuomet buvo tarptautiniai – galėjo važiuoti žmonės iš visų respublikų.
Šiandien Vakaruose nėra poreikio kurti nacionalinių orkestrų, garsiausi pasaulio kolektyvai – internacionaliniai. Konkursuose į 1 orkestranto vietą dalyvauja po 50–60 muzikantų. JAV, Britanijoje ar Vokietijoje visiškai nesvarbu, iš kur tu atvykai – svarbiausia, ką tu gali ir kiek yra pinigų. Bet ir dirigentai ten nekviečiami vadovauti – kviečiami diriguoti. Pasauliniams orkestrams vadovauja komitetai, tarybos, vadybininkai. Ir jeigu tu pasiskundei muzikantu – neliks muzikanto, o jei pats neįtikai orkestrantams, greitai ir tavęs gali nelikti. Tai visiškai kitokie, nežinau, ar Lietuvai kaip mažai valstybei tinkantys santykiai. Pamėginkime paskelbti tarptautinį konkursą – tuoj turėsime ne Lietuvos nacionalinį, o Korėjos ar Kinijos orkestrą... Mažos valstybės orkestras turi turėti vadovą, o ne tik dirigentą.

Perėmęs galingų dirigavimo mokyklų tradiciją, įgijęs neįkainojamos vadovavimo patirties, J. Domarkas inicijavo orkestrinio dirigavimo katedros steigimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Pedagogas pagrįstai didžiuojasi savo auklėtinių Modesto Pitrėno, Dainiaus Pavilionio, Modesto Barkausko, Manto Jauniškio, Virgilijaus Visockio veikla ir pasiekimais. Paklaustas, ar šiandien patikėtų jauniems, studijas baigiantiems dirigentams vyriausiojo dirigento pareigas, kaip kad jam buvo, Domarkas nė akimirkos nesvyruodamas atsako „taip“.
Tačiau, nors turime savų profesionalių dirigentų, ne viename šalies orkestre šiandien matoma keista tendencija – diriguoja ir vadovauja atvykėliai.
Ar J. Domarkas anais, 1964 metais, būtų likęs Lietuvoje, jeigu būtų žinojęs, kad orkestrui vadovaus trejus ar ketverius metus?

Tikrai ne. Galėjau likti Peterburge, dirbti simfoniniuose arba teatrų orkestruose, vėliau galbūt išvykti į Vakarus. Šiuo keliu nuėjo ne vienas mano kurso kolega. Bet pasirinkau Lietuvos simfoninį orkestrą, nes man rūpėjo nacionalinis orkestras. Neplėčiau geografijos, nepadariau rimtos tarptautinės karjeros, nes pakankamai anksti suvokiau savo vietą ir misiją. Aukšto lygio kolektyvą turi kurti vienas žmogus ir ne vienus ar dvejus metus... O LNSO ateitį matau tik šviesią. Orkestro sėkmė priklauso nuo to, kas dirbs, kaip ir kiek dirbs, kiek turės sveikatos, gudrumo, išminties, profesionalumo. Modestu Pitrėnu pasitikiu – juk apie savo mokinio vadovavimą orkestrui kalbėjau bemaž nuo 2003 metų... Galima sakyti, ir ilgaamžio vadovavimo rekordą pasiekiau todėl, kad vis buvo neaišku, ar bus skelbiamas tarptautinis konkursas, ar tiesiog kviečiamas Modestas. Man keista, kad Lietuvoje jau kaip užsienyje sutarys su dirigentu sudaromos 2–3 metams. Ką tu per juos padarysi? Jei norime, kad kolektyvas būtų aukšto lygio, reikia, kad jį kurtų vienas profesionalus, kūrybingas, iniciatyvus, vedantis į priekį, atsidavęs žmogus. Aš nežinau, kaip išdirbau 51 metus. Nesitaiksčiau su nenorinčiais ir negalinčiais dirbti – tiesiog siųsdavau žmogų ten, kur jam sektųsi geriau nei Nacionaliniame simfoniniame orkestre. Bet kartu ir rūpinausi dirbančiais: vaikščiojau į valdžios kabinetus ir dėl butų, ir dėl darbo, ir dėl atlyginimų. Kas, jei ne vadovas, jais pasirūpins?
Dabar turime istorinę galimybę kurti nacionalinį meną. Jei tam pasitelktume ypač talentingus užsieniečius, būtų ir naudos, ir prasmės. Deja, dažnokai kviečiame atsitiktinius žmones: kitur nepritapusius, norinčius naudotis Europos Sąjungos viza, prisipūtusius reklaminių šūkių. Jei kai kuriems iš mūsų taip yra gerai – nieko nepadarysi. O kultūrai vadovaujantys asmenys į šią problemą nemato reikalo reaguoti. Vadinasi, tiek jiems ir terūpi.
Šiandien ilgiuosi tokių kultūros vadovų, kokius turėjome mano jaunystės laikais.
Mano siekius steigti mušamųjų ir orkestrinio dirigavimo katedras suprato ne tik tuometinis konservatorijos rektorius Vytautas Laurušas, bet ir švietimo ir mokslo ministras Henrikas Zabulis. Kiek myniau Kultūros ministerijos slenksčius ir varsčiau duris – nuo ministro Juozo Banaičio ir jo pavaduotojo Vytauto Jakelaičio, vėliau Liongino Šepečio, Dainiaus Trinkūno iki finansų ministro Romualdo Sikorskio. Sprendėme problemas, formavome kultūros politikos procesus ir su Rimvydu Žigaičiu, Sauliumi Sondeckiu. Viską matėme plačiai – ugdymo sistemą, abonementinius koncertus, profesinį meistriškumą auginantį repertuarą. Dirbome sistemiškai.
Kaip anų dienų atgarsis liko mano pomėgis globoti talentingus vaikus. Ne vieną dešimtį metų turėjome puikų koncertų ciklą „Atžalynas“ būsimiems muzikantams. Nebereikia. Neliko.
Deja, dabar tokį platų akiratį ir mąstymą turinčių vadovų, kokie buvo mano minėtieji, sunkiai rasime. Todėl ir tūpčiojame vietoje, greičiau viską naikindami (tiesa, vadindami tai reformomis), nei kurdami.

Jei būtų leista viską pradėti iš pradžių...

Profesiją tikrai rinkčiausi tą pačią, – neabejoja maestro. – Nebent aplinkybių norėčiau kitokių.
Kai kam gal ir sunku įsivaizduoti, bet trėmimai į Sibirą, slapstymaisi, nuolatinis bėgimas ir nerimas... Aš buvau vyriausias iš keturių vaikų, sesei tebuvo dveji. Tądien tėvai pamišusiomis akimis griebė pagalves, dar kokį apdangalėlį ir lėkėm į mišką. Mus, vaikus, greitai išdalino po giminę. Buvo baisus, grėsmingas laikas. Tie patyrimai gyvi ir šiandien, jie nepamirštami... To pakartoti nenorėčiau. Bet klaiki praeitis užgrūdino. Jaunimas turi tai žinoti, mėginti suprasti. O aš, aišku, rinkčiausi tą patį gyvenimą, tik kitas aplinkybes...