„Khojaly 613“ – kūrinys, skirtas tragedijos aukų atminimui

Vasario 20 d. Vilniaus rotušėje įvyko iškilmingas koncertas, skirtas 1992 metų vasario 26 dieną Azerbaidžano mieste Chodžali įvykusių žudynių 25-mečiui. Jį organizavo Europos Azerbaidžano asociacija, Azerbaidžano ambasada Lietuvoje ir tarptautinis Heydaro Aliyevo fondas „Justice for Khojaly“.

Vakaro programą sudarė lyrinės ir dramatinės kompozicijos. Nomeda Kazlaus atliko azerbaidžaniečių kompozitoriaus Tofiqo Quliyevo dainą „Qemgin mahni“ ir Zitos Bružaitės „Elegiją“ (akompanavo Linas Dužinskas), Deividas Staponkus – Sevil Aliyevos dainą „Ana“ ir Juozo Tallat-Kelpšos „Už aukštųjų kalnelių“ (akompanavo Aušra Motuzienė).

Žymaus iraniečių kilmės muzikų dinastijos atstovo, pirmojo azerbaidžaniečių baleto kūrėjo, knygų apie klasikinę muziką autoriaus ir ilgamečio Azerbaidžano valstybinio operos ir baleto teatro libretisto, dirigento Afrasiyabo Badalbeyli azerų liaudies dainos instrumentinę išdailą „Azad bir quşdum“ atliko tarptautinių konkursų laureatė latvių klarnetininkė Anna Gagane.

Koncertą baigė iškilus kūrinys, dėl kurio pristatymo lietuvių melomanai turi būti dėkingi azerbaidžaniečiams. Išgirdome prancūzų kompozitoriaus Pierreˊo Thilloy (g. 1970) kūrinio „Khojaly 613“, op. 197, Nr. 3, smuikui, klarnetui, perkusijai ir orkestrui kamerinę versiją. Griežė Reino kvartetas (Rhein-Quartett) iš Prancūzijos (Benjamin Brandeleer-Ligier, Ola Sendecki, Julie Fuchs, Diane Lambert), Nazrin Rashidova (smuikas) ir Anna Gagane (klarnetas).

Pierreˊas Thilloy mokėsi groti trombonu, fortepijonu, kontrabosu, studijavo kompoziciją, Zalcburgo muzikos akademijoje – muzikos estetiką, laimėjo keletą tarptautinių prizų, II vietą kompozitorių konkurse Berlyne. Vėliau jo kūrybos kelias nusidriekė per daugelį šalių. 45 metų kompozitorių domina politinės ir socialinės idėjos, jis yra sukūręs daugiau nei 200 visame pasaulyje atliekamų kūrinių, kuriais pirmiausia išreiškia kovą su neteisybe.

„Khojaly 613“ – gilus, sugestyvus, skoningas kūrinys, pavadintas pagal Kalnų Karabacho miestą, kurį užimant Armėnijos pajėgoms žuvo per 600 civilių. Tai tarsi muzikinis testamentas, kuriame nėra tiesmukiškų lėkštų temų ar ritmų, tik užuominos, bet labai daug vidinės impresijos, nerimo, universalios emocinės kalbos, pranokstančios konkretų įvykį ir skatinančios susimąstyti apie neapsakomą žmogaus skausmą.

Trijų dalių kūrinys iš esmės turi penkias dalis, nes antroji sudaryta iš trijų dalių. Jų pavadinimai  – Largo funebre (I), Moderato quasi allegro, Cadenza – Largo doloroso e intenso, Presto diabolico subito (II) ir Epitaphe – Largo doloroso – Quasi „hors temps“ (III) – tarsi nusako dramatiškai besivystantį veiksmą nuo lėtos blogų nuojautų, liūdesio ir apmąstymų kupinos pradžios (improvizacinio pobūdžio smuiko solo, smuiko ir klarneto dialogas) per nerimastingą kulminaciją į reziumuojantį finalą. Pagrindinė mažosios tercijos ribose varijuojama tema įgauna stretto pavidalus, atkartojama smuikų ir lydima leitmotyvo – žemyn slenkančio garsaeilio. Pakeliui pereinama į greito tempo akcentuotos ritmikos epizodą, regimai simbolizuojantį priešo puolimą, nacionalinio charakterio intonacijas, kampuotą, virtuozišką smuiko solo kadenciją, atkaklų styginių pokalbį su ryškia tema ir galiausiai sugrįžusią šalutinę temą – vis garsėjančią ir palaipsniui nuslopstančią slinktį, kurią sudaro minorinė gama per visą oktavą, krintanti pilnais tonais žemyn. Grįžta ir burdonas, palaikomas styginių. Vėl išnyra klarneto melodija, smuikų flažoletai. Kūrinys – vientiso tamsaus kolorito, paremto a-moll tonaciniu branduoliu. Baigiamas jis lyg tyliu klausimu: „Kodėl?“

Tiek kameriniame seksteto variante, kurį girdėjome, tiek trečiojoje versijoje (išleistoje atskiru albumu) ypatingą vaidmenį atlieka smuiko partija. Pierreˊas Thilloy parašė epizodą, kuris nenusileidžia geriausiems smuiko literatūros pavyzdžiams. Toji kadencija labai sunki atlikti, joje daug dvibalsumo, flažoletų ir paganiniškų triukų. Koncerte smuiko partiją atliko Nazrin Rashidova. Ji griežė nepabrėždama savo virtuoziškumo, perteikdama bendrą kūrinio dvasią. Persmelkianti, sutelkta interpretacija paliko neišdildomą įspūdį.

Nazrin Rashidova būdama trejų metų Baku griežė rečitalį, šešerių buvo apdovanota Kairo „Opera House“ aukso medaliu. Penkiolikmetę smuikininkę priėmė Londono karališkoji muzikos akademija, ji buvo pavadinta „talentingiausia muzike per 40 metų, įžengusią pro šias duris“. Nazrin vadovauja savo įkurtam kameriniam orkestrui „FeMusa“, kuriame griežia tik moterys. Jos talentą netruko pastebėti ir BBC. Nazrin įrašus leidžia NAXOS (visa neįrašytų Leopoldo Godowskio kūrinių smuikui kolekcija, azerbaidžaniečio Tofiqo Guliyevo dainų aranžuotės gitarai ir smuikui, Moritzo Moszkowskio retai atliekami virtuoziniai kūriniai, kuriuos ji įrašė su pianistu Danieliu Grimwoodu). Su gitaristu Stanislavu Hvartchilkovu ji ketina išleisti albumą „Carnival“, kuriame pateiks naujas populiarių Mozarto, Bizet, Bacho ir Elgaro kūrinių aranžuotes. Šiuo metu Nazrin Rashidova siekia mokslo daktaro laipsnio.

„Khojaly 613“ – tragedijos aidas, kuris labai arti mūsų. Tokia kūrinio žinia.