„Su pučiamaisiais instrumentais reikia dainuoti…“

2015 Nr. 5–6 (448–449), Gerimantas Statinis

Klausydamasis Brass band „Senjorai“ grojimo Šv. Kazimiero bažnyčioje, pamėginau palyginti juos su kitais sostinės profesionaliais pučiamųjų kolektyvais. Šio orkestro skambesys savitas ir švelnus, nors jame vien variniai pučiamieji (todėl pavadinime yra žodžiai brass band). Kodėl „Senjorai“? Todėl, kad orkestre gali groti pūtikai, baigę muzikinę karjerą, bet nenorintys skirtis su savo instrumentu. Tai nėra pensininkų muzikantų kapela, greičiau klubinio pobūdžio kolektyvas, kuriame muzikuoja ir profesoriai, ir studentai. Visi profesionalai, jiems pučiamųjų muzika yra gyvenimo būdas. Nežinant, kad repetuoja tik kartą per savaitę, galima pamanyti, jog tai naujas ir daug dirbantis profesionalus kolektyvas.

Brass band „Senjorai“ krikštatėvis buvo Jonas Šileika, jis, padedamas sūnaus Tado, 2002 m. įkūrė orkestrą. Paruošęs keletą programų, atlikdamas tuo metu Lietuvoje mažai žinomų užsienio autorių kūrybą, kolektyvas puikiai atskleidė savo galimybes ir jau pirmaisiais gyvavimo metais buvo pakviestas dalyvauti Panevėžio pučiamųjų orkestrų čempionato baigiamajame koncerte. Pirmasis orkestro veiklos etapas truko iki 2004 m.
Nuo 2007 m. iki 2008 m. orkestrui vadovavo Aidas Ziegoraitis. Su atsinaujinusiu kolektyvu programas rengė lietuvių kompozitoriai ir dirigentai Laurynas Vakaris Lopas, Vytautas Miškinis, taip pat dirigentas iš Nyderlandų Pietas Viesseris. Su juo orkestras 2009 m. atstovavo Lietuvai Europos varinių pučiamųjų čempionate Ostendėje (Belgija). Nuo 2010 m. iki 2012 m. su orkestru dirbo Lietuvos nacionalinio ir Kauno miesto simfoninių orkestrų trombonininkas bei „Protuberus Brass“ vadovas Egidijus Miknius. Šiuo laikotarpiu orkestras aktyviai dalyvavo Lietuvos varinių pučiamųjų instrumentų orkestrų čempionatuose, 2010 ir 2011 m. užėmė 2 vietą.
2012 m. orkestro vadovu išrinktas ilgametis jo muzikantas Vytautas Černiauskas. Dirigento vietą 2013 m. užėmė buvęs orkestro muzikantas Rolandas Lukošius, netrukus jį pakeitė prof. Juozo Domarko studentas Karolis Variakojis, nuo tų pačių metų gegužės – buvęs ilgametis Lietuvos kariuomenės orkestro antrasis dirigentas Arūnas Katilius. Su šiuo dirigentu Vilniaus Šv. Teresės bažnyčioje buvo surengtas sakralinės ir pasaulietinės muzikos koncertas. 2014 m. balandį orkestras dalyvavo Lietuvos varinių pučiamųjų instrumentų orkestrų asociacijos čempionate, aukščiausioje C kategorijoje užėmė 3-ią vietą. Nuo 2014 m. rugsėjo orkestrui diriguoja Laurynas Vakaris Lopas.

Papasakoti apie „Senjorų“ veiklą paprašėme jo vadovą Vytautą Černiauską, tūbininką, LMTA profesorių Leonardą Ulevičių ir dirigentą, LMTA Chorinio dirigavimo katedros docentą Lauryną Vakarį Lopą.
  
Vytautas Černiauskas: Repeticijos vyksta Vilniaus karininkų ramovėje. Dirigentai kviečiami atskiroms programoms, dirba be atlygio. Šiuo metu su orkestru dirba LMTA Chorinio dirigavimo katedros docentas Laurynas Vakaris Lopas. Kazimierinių proga Šv. Kazimiero bažnyčioje diriguoti savo kūrinį „Šv. Kazimiero choralas“ buvo pakviestas kompozitorius Kazys Daugėla. Kai negali ateiti dirigentas, dirbame savarankiškai. Repetuojame kartą per savaitę, tačiau prieš koncertus renkamės ir po tris kartus.
Orkestras yra dalyvavęs ir paprastuose koncertuose, ir prestižiniuose renginiuose, pavyzdžiui, Europos varinių pučiamųjų čempionate Belgijoje (2009 m.) Didžiausią įspūdį šiame čempionate komisijai paliko tai, kad „Senjorai“ gražiai groja ir puikiai dera be vibrato. Ne kartą dalyvavome Lietuvos pučiamųjų instrumentų orkestrų čempionate, gala koncertuose.
Orkestre visi profesionalai, groję geriausiuose Lietuvos kolektyvuose. Dauguma jau baigę savo karjerą, bet nenori prarasti meistriškumo. Ateina pagroti ir jauni muzikantai, kurie po mokslų baigimo dar nesusirado darbo. „Senjorų“ pavadinimas atsirado dėl to, kada pūtikai po 25 metų darbo turi teisę gauti rentą, tačiau jie nėra tikrieji pensininkai, sulaukę 65 metų. Yra muzikantų, kurie negrojo daugelį metų, tačiau atėję pas mus pabandė, prisiminė ir su malonumu vėl pučia savo instrumentą, pavyzdžiui, Gintaras Baršauskas iš Kauno simfoninio orkestro.
Natos – didžiausia visų kolektyvų bėda. Jas pirkome iš anksčiau rinkto nario mokesčio, dviejų pervestų procentų. Padėjo vienas iš Europos varinių pučiamųjų instrumentų orkestrų asociacijos vadovų Jacobas Dikstra, kai kuriomis natomis keitėmės su kitais orkestrais. Instrumentuotes ir aranžuotes orkestrui rašo Jurgis Dapšauskas, Kazys Daugėla, Valdas Stanaitis, Laurynas Vakaris Lopas. Muzikantai groja savais instrumentais, nes orkestras inventoriaus, išskyrus natas, neturi. Dabar „Senjorai“ jau yra gavę paramos gavėjo statusą, todėl galime be jokių teisinių kliūčių priimti finansinę paramą. Jeigu atsirastų verslininkų, kurie norėtų paremti Lietuvos pūtikų emeritų judėjimą, visada esame linkę bendradarbiauti.
Ateities planai – materialinės bazės sukūrimas, norėtume turėti nuolatines repeticijų patalpas. Taip pat sieksime įsigyti savų instrumentų – dėl pučiamųjų nėra problemų, tačiau mušamieji – „nekilnojamasis turtas“, be kurių niekaip neišsiversi, taigi rūpinsimės juos įsigyti.
Kaip orkestro vadovas jokio atlygio negaunu, dirbu visuomeniniais pagrindais. Koncertuojame dažniausiai taip pat nemokamai. Mūsų orkestras yra klubinio pobūdžio, čia žmonės ateina smagiai ir turiningai praleisti laisvalaikį, pabendrauti pūtikų bendruomenėje. Kartu gali groti ir senelis, ir vaikaitis, ir profesionalas, ir mėgėjas. Orkestre groja ir studentai, ir prof. Leonardas Ulevičius, baritonistų patriarchas mokytojas ekspertas Pranas Dapšauskas. Norėtume, kad mūsų veiklą palaikytų municipalinė valdžia, bent jau skirtų patalpas, kaip yra visose civilizuotose šalyse.


Leonardas Ulevičius: 41 metus grojau simfoniniame orkestre, jau gerą dešimtmetį tūbą pučiu „Senjoruose“. Į repeticijas dažniausiai ateina tikrieji senjorai, tačiau kai orkestro pagrindas gerai intonuoja, jaunesniems kolegoms nesunku prisiderinti.
Mes turime neoficialią meno tarybą, diskutuojame, tariamės dėl interpretacijų su dirigentu, kartu sprendžiame iškilusius meninius klausimus. Dirigentas gali arba pakelti muzikinį lygį, arba jį sužlugdyti. Dirigentas Vakaris labai muzikalus, kaip ir mes, veteranai, turintis priklausomybę muzikai, perfekcionistas, nestokojantis išradingumo ir jėgų siekti geriausio muzikinio rezultato.
Varinių pučiamųjų orkestras yra tarsi alternatyva vargonams, jis nuostabiai skamba bažnyčių erdvėje. Šiandien turime labai gerų instrumentuočių ir puikių aranžuotojų, jų dėka varinių pučiamųjų atliekami kūriniai atsiskleidžia naujomis garsinėmis spalvomis ir dinaminiais efektais, kurių negali išgauti fanfariniai ar mišrūs pučiamieji orkestrai.


Laurynas Vakaris Lopas: Mano pavardė Lopas įpareigoja – jeigu nėra kam diriguoti, t. y. atsiranda skylė, ant jos dedamas lopas (šypsosi). „Senjoruose“ yra mano auklėtinių, kuriuos mokiau J.Tallat-Kelpšos konservatorijoje, kaip aš galiu jiems atsakyti? Jeigu žmonės nori groti, tai yra sveikintina, jiems padedi negalvodamas apie atlygį. Vieni darbai uždirba duoną, o kiti skirti dūšiai... Svajojame su koncertais aplankyti senąsias liuteronų bažnyčias Mažojoje Lietuvoje, galbūt Šv. Kazimiero ordinas imsis mus globoti? Kai muzikantai, padedami dirigento, grodami pajunta šiurpuliukus nugaroje, jiems kyla noras muzikuoti dar geriau, o tokia muzika ima jaudinti žiūrovą ir nešti gerąją žinią toliau. Iš klausytojų išgirdęs, kad orkestras dainuoja, žinai, jog vyrai nuoširdžiai muzikavo. Man tai bene didžiausias komplimentas, juk aš chorvedys.
Manau, kad pučiamųjų orkestrų padėtis Lietuvoje gera. Tai, ką darė a. a. Valerijus Filonovas Rūdiškėse ir Aukštadvaryje, ką daro Remigijus Vilys Panevėžio krašte, Ziegoraičiai Kybartuose, yra puiku, vaikai su entuziazmu groja, auga nauja pūtikų karta. Pučiamųjų kultūrą puoselėja ir čempionatai. Gal muzikavimo lygis ir nėra toks aukštas, kaip kitose Vakarų Europos šalyse, kur vyrauja šimtametės pučiamųjų tradicijos, tačiau tobulėjame ir, tikiuosi, mums pavyks...    

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!