„Vivace Vilnius 2016“

2016 Nr. 9–10 (464–465), Gabrielė Sližytė

Muzika – būtinybė, o ne privilegija. Tokios misijos ėmusis tarptautinio vasaros muzikos festivalio „Vivace Vilnius“ įkūrėja ir meno vadovė Eglė Jarkova džiaugėsi dar vienu puikiai pavykusiu festivaliu. Norėtųsi sakyti: misija įvykdyta, tačiau tam gali prireikti dar šiek tiek laiko. Vis dėlto nuostabu stebėti, kaip šis festivalis tampa Vilniaus savastimi ir daro meną prieinamą visiems, neskurdindamas savo turinio. Kas yra sudėtinga ir ne visuomet pavyksta įgyvendinti baltiškame kontekste.

„Vivace Vilnius“ jau seniai būtų galėjęs laimėti kultūros iniciatyvos prizą, jei tik toks egzistuotų. Idėja gal ir nėra labai ekstravagantiška (meistriškumo kursai ir nemokami klasikinės muzikos koncertai), bet Vilniuje vasaros metu nieko panašaus nebūdavo. Dar smagiau matyti jauno žmogaus kultūrinės idėjos įsikūnijimą. Vienas prieš visuomenę? Gal ne taip dramatiškai, tačiau taip pat atkakliai.

Pasaulyje nemažai kompanijų ir bankų remia jaunus žmones, turinčius idėjų ir pradedančius savo verslą. Imtis ko nors panašaus, o dar su kultūros prieskoniu, Lietuvoje dažnai taip sudėtinga. Bet apie tai šiek tiek vėliau.

Prancūzija garsėja savo gausiais vasaros festivaliais, jų surengiama bene daugiausiai pasaulyje. Sakytume, neverta lyginti tokių skirtingų šalių, tačiau festivalio „Vivace Vilnius“ atidaryme buvo pasakyta, kad būtent kultūra ir švietimas daro miestą patrauklų. Su tuo mažai kas galėtų ginčytis, tik kultūra kaip magnetas, galintis pritraukti ne tik miestiečius, bet ir užsienio turistus, Lietuvoje vis dar menkai naudojama. Eglės Jarkovos pastangomis garsūs JAV ir Europos pedagogai jau penktą vasarą buvo atvykę į Lietuvą ir taip prisidėjo ne tik prie jaunųjų muzikų, bet ir prie klausytojų lavinimo.

 

Festivalio „Vivace Vilnius“ įkūrėja ir organizatorė Eglė JARKOVA papasakojo apie idėjas, gimusias kelionių ir studijų užsienyje metu, bei savo įkurtą festivalį „Vivace Vilnius“.

 

Prašyčiau trumpai papasakoti apie festivalį, jo atsiradimą ir pokyčius.

Tarptautinis vasaros muzikos festivalis „Vivace Vilnius“ šiais metais švenčia jau penktąjį gimtadienį. Kasmet festivalis pakviečia garsių dėstytojų iš JAV ir Europos, pritraukia moksleivių ir studentų iš Lietuvos bei kitų užsienio šalių, nemokamuose koncertuose sulaukia nemažai publikos. Šiais metais jau ne pirmą kartą dėstė profesorius Lynn Changas (smuikas), Aristides Rivasas (violončelė), Ona Jonaitytė (fleita) bei pirmą kartą Lietuvoje viešėjęs pianistas Roberto Plano iš Italijos, kuris surengė ir rečitalį festivalio atidarymo koncerte.

Festivalyje gausėja dėstytojų bei dalyvių, studentų atvyksta iš vis daugiau šalių. Nuo pirmojo 2012 m. vykusio festivalio jame jau dalyvavo 115 muzikantų, 15 dėstytojų ir 13 svečių iš Albanijos, Japonijos, Italijos, Mongolijos, Rumunijos, Švedijos, Jungtinės Karalystės, JAV, Venesuelos, Rusijos, Turkijos, Lenkijos, Latvijos ir Lietuvos. Iš viso surengti 28 nemokami koncertai, taip pat ir Santariškių klinikų Vaikų ligoninėje. Per penkerius metus nemokamuose koncertuose pasirodė fortepijono, smuiko, violončelės, fleitos, klarneto virtuozai, o nuo praėjusių metų – ir vokalistai.

Kaip gimė festivalio idėja?

2009 metais išvažiavau į JAV tęsti smuiko studijų Bostone. Kasmet vasaras praleisdavau Europoje keliaudama, tobulindamasi kursuose pas įvarius smuiko profesorius, koncertuodama. 2011 metų vasarą Italijos miestelyje Portogruare dalyvaujant muzikos festivalyje „A Tempo“, gimė „Vivace Vilnius“ idėja. Norėjau rengti meistriškumo kursus mokiniams bei studentams ir pasiūlyti nemokamus koncertus Vilniaus publikai, pakviesti savo profesorius ir kolegas į Lietuvą, kur jie savaitę laiko intensyviai dirbtų su jaunais muzikantais. Buvau maloniai nustebinta, kad  profesoriai mielai sutiko atvykti į Vilnių dėstyti ir koncertuoti.

Festivalis „Vivace Vilnius“ suteikia progą miesto gyventojams bei svečiams apsilankyti nemokamuose koncertuose gražiose Vilniaus salėse, leidžia žiūrovams susipažinti su aukšto lygio muzikantais iš Lietuvos, Europos ir JAV. „Vivace Vilnius“ suteikia unikalią galimybę mokiniams ir studentams mokytis pas garsius profesorius, užmegzti profesinių kontaktų. Trys studentai, kurie dalyvavo festivalyje, pakviesti į Bostono konservatoriją, iš jų du smuikininkai ten mokosi jau antrus metus.

Daugelis jaunų žmonių gyvendami ir studijuodami užsienyje nori dalintis įgyta patirtimi ir atvežti ką nors nauja į Lietuvą.

– Taip, be abejo. Mokydamasi Bostone supratau, kad jei turi svajonių, reikia jų siekti. Bostone susipažinau su žmonėmis, kurie patikėjo mano idėja ir nusprendė remti pirmąjį „Vivace Vilnius“ festivalį. Jau penkti metai, kaip jie investuoja į muzikos sklaidą Lietuvoje, ir aš jiems esu be galo dėkinga. Bostone mane supa labai geri draugai, kolegos, be kurių pagalbos šio festivalio tiesiog negalėčiau surengti. Šiame mieste išmokau daugybę su festivalio organizavimu susijusių dalykų.

Kol dar mokiausi Bostono konservatorijoje, mes daug koncertuodavome ligoninėse, gydymo įstaigose. JAV labai įprasta dovanoti muziką sergantiems. Šią idėją plėtojame ir Vilniaus festivalyje, jau trečius metus bendradarbiaujame su Santariškių klinikų Vaikų ligonine, ten mūsų dėstytojai ir dalyviai rengia koncertą.

Rengiant festivalį užgriūna didelė atsakomybė ir stresas, tačiau viską paprastai atperka pavykę koncertai, palanki žiūrovų reakcija. Kokie Jūsų maloniausi prisiminimai?

Smagiausia, kad koncertų salės perpildytos. Vadinasi, Vilniaus publikai reikia tokių klasikinių koncertų. Praėjusiais metais po vieno koncerto Taikomosios dailės muziejuje susipažinome su turistais iš Bostono, kurie kaip tik lankėsi Vilniuje ir pamatę festivalio plakatą atėjo pasiklausyti muzikos. Dar įdomiau buvo tai, kad jų sūnus mokosi Bruklino muzikos mokykloje, kurioje aš dėstau smuiką bei esu kamerinės muzikos departamento vadovė.

Labai malonu matyti moksleivius ir studentus grįžtančius į festivalį, turime mokinių, kurie meistriškumo kursuose dalyvauja nuo pat pirmojo festivalio. Džiugu stebėti jų pažangą.

Sunku išrinkti maloniausias akimirkas, nes jų tiek daug. Viskas labai smagu – pats organizavimo procesas, koncertų planavimas, programų dėliojimas...

Šiais metais buvo atvykę profesoriai iš JAV, Venesuelos, Italijos...  Kokia pedagogų ir atlikėjų nuomonė apie Vilnių, Lietuvą ir mūsų atlikėjus? Juk daugelis jau ne pirmą kartą grįžta į Lietuvą.

Vienas smagiausių dalykų man – aprodyti Vilnių svečiams. Visi iki šiol čia atvykę tuoj pat pamilsta mūsų maistą, gamtą, architektūrą.

Mano buvęs smuiko dėstytojas Bostono konservatorijos profesorius Lynn Changas į festivalį atvyko jau trečią kartą. Jam labai patinka lietuvių kultūra ir menas, jo nuomone, Vilnius pilnas menus ir muziką mylinčių žmonių. Prof. Changas susižavėjęs lietuvių mokinais ir studentais, jų pasiruošimo lygiu.

Violončelininkui Aristides Rivasui, kuris taip pat trečią kartą viešėjo Vilniuje, įsimintiniausias festivalio dalykas – klausytojų pilnos salės.

Kokią planuojate festivalio „Vivace Vilnius“ ateitį?

Aš vis dar kartais netikiu, kad įvyko jau penktasis festivalis. Kaskart, kai visi iškeliauja savais keliais, aš pradedu planuoti kitų metų festivalį, datas, programas ir pan.

Deja, kadangi festivalis nėra remiamas jokios Lietuvos institucijos ar komercinės įmonės, labai sunku ką nors planuoti, pasikliaujant tik keletu rėmėjų iš JAV. Net ir gražiausios idėjos atsitrenkia į realybę, finansinę sieną, stokojant lėšų, deja, daug ko neįmanoma įgyvendinti.

Svajoju apie ilgesnį festivalį, daugiau koncertų, taip pat ir skirtų tam tikrai auditorijai (pavyzdžiui, vaikams). Norėtųsi mokiniams sudaryti sąlygas kartu groti kamerinę muziką, galbūt ateityje bendradarbiauti su vienu iš Lietuvos orkestrų, kad dalyviai galėtų su juo koncertuoti.

Jaučiu didelę atsakomybę rengdama „Vivace Vilnius“ ir esu labai laiminga, galėdama bendrauti su nuostabiais muzikantais.

Nors jau devinti metai esu išvykusi iš Lietuvos, palaikau glaudžius ryšius su gimtąja šalimi – čia mano namai. Labai džiaugiuosi, kad galiu suteikti galimybę įvairiausių šalių muzikantams susitikti čia, Vilniuje.

 

 

Būtų nuostabu, jei šiuos festivalio organizatorės Eglės Jarkovos žodžius išgirstų jos misijos svarbą suprantantys žmonės. Juk kai valstybėje nėra nei karo, nei bado, pats laikas rūpintis kultūriniu gyvenimu.

Prenumeruokite „Muzikos barus“!