Adelė Galaunienė – pirmoji Lietuvos Violeta

Pasaulio scenose jau ne vieną šimtmetį skambant italų, prancūzų, vokiečių, rusų kompozitorių operoms, Lietuva XX a. antrame dešimtmetyje vis dar neturėjo savo operos teatro. Susiklosčius istoriškai palankioms aplinkybėms, 1918 metais į Lietuvą iš kitų kraštų pradėjo grįžti jauni kompozitoriai, dainininkai, dailininkai, aktoriai – Juozas Tallat-Kelpša, Juozas Naujalis, broliai Mikas ir Kipras Petrauskai, Antanas Sodeika, Aleksandras Kačanauskas. Tai buvo branduolys, kuris generavo menines idėjas ir telkė kultūros puoselėtojus entuziastus. 1920 m. sausio 29 d. buvo įsteigta Lietuvos meno kūrėjų draugija, netrukus jos iniciatyva pradėta organizuoti vadinamoji Operos vaidykla. Draugijos muzikos sekcijai priklausė J. Tallat-Kelpša, J. Žilevičius, A. Galaunienė, V. Grigaitienė, į jos veiklą įsitraukė K. Petrauskas, A. Sodeika ir kt.

Ir štai išsipildė svajonė parengti operos spektaklį: 1920 m. gruodžio 31 d. grupė entuziastų pakvietė į Giuseppe Verdi operos „Traviata“ premjerą. Savaime suprantama, operos spektaklis įvyko Kaune, nes 1919 m. lenkams okupavus Vilnių, visas Lietuvos politinis ir kultūrinis gyvenimas persikėlė į laikinąją sostinę Kauną. Trūko visko, ypač lėšų, patirties, patalpų, rekvizito. Tuo metu dar nebuvo nei kvalifikuotos kritikos, nei išprususių žiūrovų. Tačiau pavėluotus šimtmečius kompensavo didelis entuziazmas, noras tarnauti savo krašto kultūrai. Šiandien net sunku įsivaizduoti, kaip tokiu sunkiu Lietuvai laiku, tik išsivadavus iš carinės priespaudos, kilnūs tikslai, bet ne materialinė nauda (!) vienijo kultūros šauklius. Kaunas tapo viso tarpukario Lietuvos meno lopšiu, išugdė daugelį kultūrininkų, padėjo profesionalius pagrindus Valstybės operos teatrui.

2015 metai jubiliejiniai ir pirmajai premjerinio spektaklio „Traviata“ Violetai Adelei Galaunienei – minime jos 120 metų gimimo sukaktį. Dainininkės kūrybinės veiklos pradžia sutapo su atgimusia Lietuvos laisvės idėja, troškimu skleisti lietuvybės šviesą ir tautos kultūrą. Adelė Galauniene į Lietuvos muzikos istoriją įėjo kaip viena pirmųjų Lietuvos operos primadonų, visuomenininkė, pedagogė.

Šio straipsnio autorė pasinaudojo nemenku A. Galaunienės archyvu, kurį po jos mirties kruopščiai surinko ir išsaugojo Kazimiera Galaunienė. Archyvas eksponuojamas Kaune, Vydūno al. Nr. 2, Adelės ir Pauliaus Galaunių namuose (Valstybinis M. K. Čiurlionio muziejus). Ekspozicijoje daug vietos skirta Adelės Nezabitauskaitės-Galaunienės kūrybinei veiklai, galima susipažinti su gausiomis recenzijomis, nuotraukomis, straipsniais, dokumentais, prof. Pauliaus Galaunės, dainininkės mokinių, giminių ir pažįstamų prisiminimais. JAV, Floridoje, gyvenanti Galaunių dukra Dalia Augūnienė taip pat dalinasi prisiminimais apie savo Mamą, su kuria likimas išskyrė Antrojo pasaulinio karo metais ir daugiau jau niekada nesuvedė...

Adelė Nezabitauskaitė-Galaunienė kilusi iš Nezabitauskių-Zabičių giminės, kuri dar XIX a. nemažai nusipelnė lietuvių literatūrai ir kultūrai. Adelė gimė 1895 metais savo senos giminės tėviškėje – Kretingos apskrities Salantų valsčiaus Baidotų kaime. Jos tėvai, gana pasiturintys šviesuoliai, net keturis vaikus išleido į mokslus. Brolis Adolfas Nezabitauskis (1901­–1968), kraštotyrininkas, XIII–XIVa. Lietuvos pilių tyrinėtojas, buvo 10 metų ištremtas į Komiją vien už tai, kad išdrįso parašyti straipsnį apie sovietinį kultūrinių paminklų naikinimą. Brolis Liudvikas Nezabitauskis (1903–1937) tapo teisininku, etnografu. Sesuo Sofija Nezabitauskaitė-Jucienė (1906–1978), garsaus fiziko akademiko Adofo Jucio žmona, taip pat studijavo teisę, kurį laiką dirbo notare.

Adelė Nezabitauskaitė dar lopšyje klausydavosi gražaus motinos dainavimo, iš jos sakė paveldėjusi balsą. Mokydamasi Skuodo progimnazijoje dainavo mokyklos ir bažnyčios choruose, neretai išdrįsdavo padainuoti ir solo. Baigusi progimnaziją toliau mokėsi „Saulės“ pedagoginiuose kursuose Kaune, tačiau tapti pedagoge tuo metu jai dar nebuvo lemta. Adelės prigimtis, jos žemaitiškas užsispyrimas skatino siekti dainavimo aukštumų. Kaip ir daugelis to meto Lietuvos šviesuolių, išsibarsčiusių svetimose padangėse, A. Nezabitauskaitė 1914 m. išvyko į Maskvos filharmonijos Muzikinės dramos mokyklą. Jos skaidrus koloratūrinis sopranas sužavėjo stojamųjų egzaminų profesūrą ir ji buvo priimta į Didžiojo teatro solisto V. Uspenskio dainavimo klasę. Tarp kitų A. Nezabitauskaitės mokytojų buvo teatro korifėjai Stanislavskis, Nemirovičius-Dančenka, kompozitorius N. Kočetovas. Studijuodama ji dainuodavo koncertuose ne tik Maskvoje, bet ir kituose Rusijos miestuose. Prasimanyti pinigų pragyvenimui padėjo darbas Maskvos dailės teatro chore. Maskvoje Adelė Nezabitauskaitė drauge su ten gyvenančiais kompozitoriumi Juozu Gruodžiu, būsima garsia aktore Ona Rymaite, dainininke Paulina Valavičiūte, režisieriumi Antanu Sutkumi uoliai dalyvaudavo Lietuvių draugijos renginiuose, vaidinimuose ir koncertuose.

1918 m. A. Nezabitauskaitė grįžo į Lietuvą ir drauge su akompaniatore Dirvinskaite iškart pradėjo ruošti koncertus. Iš pradžių jos apkeliavo Žemaitiją. Koncertuoti vokiečių okupacijos sąlygomis nebuvo paprasta. Kaip prisimena pati dainininkė, teko dainuoti bažnyčiose, klojimuose ir net pašiūrėse. Žmonės jas šelpdavo maistu, suteikdavo nakvynę, atlygindavo kelionės išlaidas. Yra išlikusios kelios to meto koncertų programos ­– pagrindą sudarė populiarios lietuvių liaudies dainos, harmonizuotos S. Šimkaus, J. Tallat- Kelpšos, J. Naujalio, M. K. Čiurlionio ir kitų lietuvių kompozitorių. Buvo atliekami ir rusų klasikų vokaliniai kūriniai, tarp jų Čaikovskio romansai, Musorgskio dainos. Viename pirmųjų koncertų, kuris įvyko 1919 m. sausio 30 d., be kitų kūrinių, skambėjo arijos iš G. Verdi operos „Traviata“ ir G. Rossini operos „Semiramidė“. Tai įrodo, kad mokslai Maskvoje A. Nezabitauskaitei leido atlikti techniškai sudėtingus kūrinius.

Nuo pirmųjų grįžimo iš Rusijos metų visas tolesnis Adelės Nezabitauskaitės gyvenimas buvo susietas su Pauliumi Galaune, kuris netrukus tapo jos vyru. Jis taip pat buvo ką tik grįžęs iš Sankt Peterburgo, kur studijavo humanitarinius mokslus, lankė privačias dailės mokyklas, rūpinosi lietuvių kultūrinio paveldo perdavimu Lietuvai.

Ypač šiltai ir romantiškai prof. P. Galaunės prisiminimuose aprašyta jų pažinties pradžia, po kelių mėnesių draugystės 1919 m. sausio 12 d. Vilniuje Šv. Mikalojaus bažnyčioje įvykusios tuoktuvės (juos sutuokė kunigas J. Tumas-Vaižgantas). Pinigų žiedams jaunikis pasiskolino iš kunigo Prano Bieliausko, prie altoriaus jie stovėjo su paltais. Kažin ar Šv. Mikalojaus bažnyčia buvo mačiusi kuklesnes vestuves...

Galaunės kurį laiką dar svajojo tęsti studijas, bet, susidūrę su tikrove, jų turėjo atsisakyti. Vilniuje šeimininkavo bolševikinė valdžia. P. Galaunė rašė: „<...> dėl politinių įvykių jau neprisiėjo galvoti apie mokslus, nes rūpėjo, kur ir kaip gauti duonos, maisto produktų...“

Abu Galaunės troško tarnauti savo krašto kultūrai, Adelė daug vilčių dėjo į rengiamus koncertus. Bolševikams, vadovaujamiems V. Mickevičiaus-Kapsuko, užėmus Vilnių, pirmajame mitinge-koncerte „Adelė su pakilimu sudainavo „Jau slavai sukilo“... Visi mitingo dalyviai salėje atsistojo… Per koncertą Kapsukas nepadarė Adelei jokios pastabos, bet kitą dieną ji gavo iš švietimo komisaro Vaclovo Biržiškos įspėjamą laiškelį, kad tarybinis darbuotojas (kas reiškė Meno kolegijos darbuotoja – Adelė) negali dainuoti patriotinių dainų.“

Vilniuje politinė situacija darėsi grėsminga, lenkai rodė vis didėjančią neapykantą lietuviams. P. Galaunė prisimena, kaip kartą Adelei einant per Katedros aikštę su šeimos draugu dr. Kazimieru Junavičiumi ir kalbantis lietuviškai, „patriotiškai“ nusiteikęs lenkas apstumdė daktarą ir išvadino jį nemaloniais žodžiais. Kaip ir daugeliui to meto šviesuolių, Galaunes vis dažniau apimdavo noras išvažiuoti iš Vilniaus.

Kaune viską teko pradėti nuo nulio. Ieškodami darbo jie sutikdavo daug pažįstamų iš Vilniaus: Sruogą, Dubeneckius, Jomantą, Levinsoną. Visi be pinigų ir be darbų… Tuo metu daugiausia gyvenimiškos patirties turėjo Dubeneckiai, pasak P.Galaunės, „revoliucijos sūkurių mėtyti ir vėtyti“. Idėjų nestigo, netrukus Tautos teatre buvo suorganizuotas A. Galaunienės ir baleto šokėjos Olgos Dubeneckienės koncertas. Pasisekimas buvo neįtikėtinas!

P. Galaunė vaizdžiai aprašė tą laikotarpį: „<...> bepinigių, bedarbių kompanija atkuto „ach, labry labry kandelabry“ dainą traukti...“ „Bohemos“ būrys pildėsi naujais vardais. J. Tallat- Kelpša ėmėsi statyti M. Petrausko operą „Birutė“. Laikas buvo neramus, lietuvių organizuojama kariuomenė kovėsi su bermontininkais, o „meno žmonės gyveno entuziazmu, Adelė ruošė Birutės partiją, spindėdama džiaugsmu.“

Pagaliau susiformavo visa operos organizatorių grupė, buvo apsistota ties G. Verdi „Traviata“. Pauliui Galaunei, kuris nuo pat pradžių buvo Lietuvos meno kūrėjų draugijos narys, kaip niekam kitam buvo gerai žinomi žmonos Adelės Galaunienės išgyvenimai pasiryžus atlikti Violetos partiją. Jis rašė: „Kiek darbo, rūpesčių tame naujame, dar neįprastame darbe. Ruošimas partijos, ansamblinės repeticijos, noras įdiegti visą save balse, vaidyboje. Adelė grįžta iš repeticijų pavargusi, bet spindinti džiaugsmu: „Šiandien jau man visai gerai išėjo…“ Artėjant spektakliui, atsirado kiti rūpesčiai. Teatras nieko neturėjo, reikėjo ieškoti kostiumų, nors kukliausių papuošalų. Bepigu būtų viską tatai įsigyti, turint pakankamai pinigo, o jo vos užteko kukliam pragyvenimui, tad teko galvoti, kaip esamomis sąlygomis scenoje atrodyti kaip galima geriau. Priartėjus spektakliui, pasirodė, kad net savo patalynę tenka gabenti į teatrą, o po spektaklio atgal į namus. Kiek galėdamas padėjau Jai tą viską įveikti. Naujųjų metų išvakarėse pirmoji „Traviata“ praėjo [su] didžiausiu pakilimu ir pasisekimu. Salėje ne vienas žiūrovų nubraukė ne vieną ašarą. Vos kylanti naujam gyvenimui Lietuva turi savo operą! Adelės džiaugsmą šiandien sunku įsivaizduoti ir aprašyti. Jos giliu įsitikinimu, Juozas Tallat-Kelpša buvo vienas pagrindinių lietuviškos operos steigėjų, visą pirmąjį „Traviatos“ spektaklį jis išnešė ant savo pečių. Per trylika metų Ji buvo operos dalyvė, matė viską, kas aplink ją darėsi, ir kaip labai gaila, kad Ji nesugebėjo tų savo žinių užfiksuoti raštu.“

Po istorinio pirmojo „Traviatos“ spektaklio sėkmės kūrybinė grupė, prie kurios prisidėjo vis naujos pajėgos (J. Bieliūnas, V. Grigaitienė, J. Dvarionaitė, J. Byra), pradėjo planuoti kitų operų pastatymus. Adelės Galaunienės, pagrindinės soprano partijų atlikėjos, laukė nauji iššūkiai. Jau kitame 1921–1922 metų sezone buvo pastatyta A. Rubinšteino opera „Demonas“ , G. Verdi „Rigoletas“, Ch. Gounod „ Faustas“. Trūkstant atlikėjų, A. Galaunienei teko dainuoti visą soprano repertuarą, nors jos balso prigimčiai labiausiai tiko Violeta, Džilda, Rozina. Štai ką kritikas V. Žadeika laikraštyje „Lietuva“ (1921.06.29 Nr. 141) rašė apie A. Galaunienės Tamarą operoje „Demonas“: „Pirmojo veiksmo scena su koloratūrinėmis figūracijomis Nezabitauskaitei-Galaunienei puikiai pavyksta atlikti, tačiau paskutinėje gi dramatinėje scenoje tą patį sopraną verčia dainuoti žemas gaidas, priartintas prie alto, ir, žinoma, visai patenkinti autoriaus norus gali tik fenomenalinis balsas su plačiausia skale....“ Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad nors A. Galaunienė dažnai sulaukdavo palankios kritikos, tokios partijos kaip Neda, Toska, Madam Baterflai, Tatjana, Liza neigiamai paveikė jos balso techniką. Dainininkė Paryžiuje tobulinosi pas žymią pedagogę, garsiosios prancūzų dainininkės Paulineʹos Viardot mokinę F. Litvinne, tačiau jos gležnas lyrinis koloratūrinis sopranas netiko dramatiniam  repertuarui, tai prieštaravo jos prigimčiai. Prof. P. Galaunė prisimena, kaip serganti dainininkė teatro administracijos buvo verčiama dainuoti, kad teatras nepatirtų finansinių nuostolių: „<...> pas mus teatras tęsė rusų teatro tradicijas <…> vienuolika metų žmona dirbo sunkiausiomis sąlygomis. Išnaudojo iki paskutinio <…> turėjo ne savo balsui partijas dainuoti. Po to pranešė trumpai ­– atleidžiama iš darbo, nei padėkos, nei paaiškinimo, kodėl. Tai čia yra tas palikimas to baudžiavinio rusų teatro. Aš nekenčiu teatro, aš per daug gerai žinau jo užkulisius.“

1931 m. teatro direkcija, vadovaujama J. Olekos-Žilinsko, vykdydama reformą atleido 30 meninio personalo darbuotojų, kiekvienam raštiškai tai pranešė keliais žodžiais: „Tamsta atleistas“. Tokį laišką gavusi Adelė Galaunienė neslėpė savo emocijų duodama interviu laikraščiui „Dienos naujienos“ (1931. 05.05 Nr.27): „Tai tikrai istorinis man dokumentas – dvi eilutės už vienuolika darbo metų! Galite suprasti mano susijaudinimą. Dirbu operoje nuo pat įsikūrimo, pergyvenau jos sunkiausias dienas ir vargus. Tekdavo dainuoti ne savo balso partijas, nes nebuvo kuo pakeisti. Buvo spektaklių, kada turėjau dainuoti net su 39 laipsniais karščio. „Jei apalpsi, nutrauksim spektaklį, bet turi dainuoti,“ – sakė direktorius. Ir dainavau, nes mačiau, kad reikia. O galų gale – tos dvi eilutės“. Toliau ji aiškina, kad ją įžeidė ne tiek pats atleidimas, kiek jo forma. Galima suprasti 36 metų dainininkės būseną – tokiame amžiuje kitų dainavimo karjera dar tik prasideda... Dienraščiuose rašyta, kad Adelė Galaunienė buvo viena pareigingiausių, kukliausių menininkių, niekada nesinaudojusi privilegijomis, nesiekusi pigios reklamos. Per tuos 11 metų Valstybės teatre ji sudainavo apie 1200 spektaklių...

Palikusi teatro sceną A. Galaunienė neatitrūko nuo muzikinio ir visuomeninio gyvenimo. 1931 m. buvo pakviesta dėstyti muziką ir dainavimą Švč. Jėzaus Širdies kongregacijos mergaičių gimnazijoje, netrukus suspindėjo kaip choro dirigentė. 1933 m. „Naujojoje Romuvoje“ (Nr.128) aprašomas pirmasis Lietuvos katalikių moterų kongresas, vykęs tų pačių metų birželio 5 d. A. Galaunienė minima kaip viena iš šio kongreso vėliavos krikštytojų, taip pat ir kaip pirmoji Lietuvos moteris, dirigavusi jungtiniam 1500 moterų chorui. Tolesnė jos veikla susijusi su skaučių organizacijos koncertais ir jungtiniais mokyklinių chorų renginiais. 1940 m. A. Galaunienė dirigavo Kauno sporto halėje surengtoje Dainų šventėje.

Adelė Galaunienė nemažai reiškėsi ir kaip kamerinė dainininkė. Yra išlikusi vieno reikšmingo koncerto programa – 1929 m. sausio 22 d. Paryžiaus Sorbonos universiteto amfiteatre skambėjo vien lietuvių kompozitorių kūriniai, su jais norėta supažindinti Prancūzijos sostinės visuomenę. Kartu su Adele Galauniene dainavo Stasė Dievaitytė, Veronika Podėnaitė, solistėms akompanavo ir savo fortepijoninius kūrinius atliko garsus lietuvių kompozitorius bei pianistas Vytautas Bacevičius.

Šalia savo pagrindinių pareigų Paulius ir Adelė Galaunės daug dėmesio skyrė visuomeninei veiklai. Jie priklausė įvairioms organizacijoms, palaikė glaudžius ryšius su lietuvių ir prancūzų, lietuvių ir švedų kultūrinėmis bendrijomis. A. Galaunienė buvo apdovanota Prancūzijos ordinu.

1931 metais už nuopelnus Lietuvai jai buvo įteiktas III laipsnio Gedimino ordinas.

Po karo dainininkų gretoms išretėjus, 1945 m. A. Galaunienė buvo pakviesta grįžti į operos teatrą, tačiau nuo 1947 m. ji visiškai atsidėjo pedagoginiam darbui. Pradėjo dėstyti solinį ir ansamblinį dainavimą Kauno konservatorijoje, vėliau reorganizuotoje į Juozo Gruodžio muzikos mokyklą. Dar vėliau A. Galaunienė dirbo Kauno aklųjų kombinate dainavimo mokytoja, teikė vokalines metodines konsultacijas visiems, kas troško pasisemti jos žinių ir patirties. Reiškėsi kaip muzikos kritikė, paskelbė daug profesionalių recenzijų. Mirė 1962 m.

Viena iškiliausių Lietuvos operos pradininkių, dainininkė, pedagogė, visuomenininkė Adelė Galaunienė neabejotinai užima deramą vietą mūsų tautos meninio gyvenimo istorijoje.