Ak, toji opera, genialus nesusipratimas!

Įvertinus pastarojo pusmečio operų pastatymus Lietuvoje, galima tik džiaugtis, kad skirtingi menininkai pateikė įvairių žanrų ir epochų kūrinius. Šį kartą – apie Gioacchino Rossini operą „Sevilijos kirpėjas“ Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje.
Atsitraukę nuo intensyvaus darbo scenoje, balandžio 8 d. spektaklio statytojai surengė spaudos konferenciją ir taip pratęsė gražią teatro tradiciją premjerą pristatyti visuomenei. Raudonojoje teatro fojė kalbėjo LNOBT generalinis direktorius Gintautas Kėvišas, spektaklio muzikos vadovas ir dirigentas Julius Geniušas, režisierė statytoja, choreografė Nuria Castejon (Ispanija), scenografas Llorenças Corbella (Ispanija), kostiumų dailininkė Pepa Ojanguren (Ispanija), pagrindinius vaidmenis parengę solistai Joana Gedmintaitė (Rozina), Pavelas Jankovskis (Figaras, Rusija) ir Tomas Pavilionis (Almaviva). Spektaklio režisierius – Emilio Sagi (Ispanija), šviesų dailininkas – Gary Marder (JAV).
„Sevilijos kirpėjas“ – viena populiariausių operų, „Operabase“ sąraše ji yra devintoji tarp visų pasaulyje statomų šio žanro veikalų. Lietuvos operos scenoje „Sevilijos kirpėjas“ pirmą kartą pasirodė 1924 m. Kaune. Opera statyta ir Klaipėdoje, Detmonde susibūrusių lietuvių dainininkų emigrantų, karui baigiantis ir pokariu – Vilniaus operoje. Dirigentas J. Geniušas priminė, kad 1945 m. „Sevilijos kirpėju“ jo tėvas, ilgametis Lietuvos operos ir baleto teatro vyriausiasis dirigentas Rimas Geniušas, debiutavo Lietuvos operoje Kaune. Dabar Julius ja debiutavo Vilniuje.
Ši opera turi gražią istoriją. Puikiai atmenu Elenos Čiudakovos Roziną. Nenustygstanti, temperamentinga, grakščiai koketuojanti su Figaru, o, svarbiausia, puikiai valdanti koloratūras. Personažui labai tiko jos balso spalva, dainininkė visada mokėjo tiksliai, lengvai perteikti muzikos charakterį. Ir dabar ausyse skamba savitas Vlado Česo balsas, jo atliekama Almavivos kavatina – be laisvesnių improvizacijų, ne visada lyriniams mūsų tenorams sėkmę lemiančių kadencijų. Jį pakeitė žavus Almaviva – Bronius Tamašauskas. O kur dar dainavimo ir aktorinės meistrystės prasme puikūs Virgilijaus Noreikos, Vaclovo Daunoro kurti personažai! Teatrališkas, išmoningas Rimantas Siparis – Don Bazilijus, komiko talentą turėjęs Leonidas Muraška – Don Bartolas. Figaras – Eugenijus Vasilevskis.
Artistiškas, žaismingas buvo Eduardo Kaniavos Figaras, jis šią partiją dainavo dar studijų metais. Žiūrovus žavėjo ne tik aktorinė solisto meistrystė, inteligentiškas temperamentas, bet ir lengvai skambantis gražus baritonas. „Figaras buvo lyg ir mano vizitinė kortelė“, – yra sakęs dainininkas. – Šis vaidmuo mane lydi per visą gyvenimą. Atlikau jį šimtus kartų tiek Lietuvos, tiek užsienio scenose. Dainavau kokiuose septyniuose naujuose operos pastatymuose.“ Septintajame dešimtmetyje gastroliavęs ypač populiarus dainininkas Muslimas Magomajevas buvo kitoks – bravūriškas, jo Figaras blaškėsi scenoje, krėtė nemotyvuotus pokštus. Stigo kaniaviškos inteligencijos. O salė staugė, merginos mėtė gėles, po spektaklio nešė neįtikimiausias dovanas...
Naujojo spektaklio statytoja ispanų choreografė Nuria Castejon, šokusi Nacionaliniame Ispanijos balete (Ballet Nacional de España), flamenko trupėse, dirbusi su sarsuelos kūrėjais, stačiusi spektaklius Paryžiaus („Châtelet“), Lisabonos, Los Andželo teatruose, pasiūlė ne tik ispanišką peizažą, bet ir flamenko dvasią. Tiksliau – jo vizualiąją pusę: rankų mostus, žingsnelius, manieras. Dvasia, vidinė aktorių motyvacija galėtų atsirasti ilgiau bendraujant muzikoje, tuomet tikriausiai išnyktų dažnai scenoje besiblaškančių solistų problemos. N. Castejon sakė, kad sunkoka mokyti lietuvius ir amerikiečius, „kuriems flamenkas nėra įaugęs į kraują“.
Tačiau jeigu pastatymas paklūsta muzikai, neprieštarauja dvasia – ir toks sprendimas galimas. Grakščiai juda šokėjų poros, ta jaunimo grupelė, kuri simbolizuoja smalsų miesto jaunimą. Organiškai į šokį įsijungia ir solistų ansamblis. Taip flamenkas pateko į bendrą Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro ir San Francisko operos „Sevilijos kirpėjo“ pastatymą (premjera – 2013 m. lapkričio mėnesį). Tai beveik Madrido teatro spektaklio pakartojimas.
Amerikiečiai spektaklį įvertino kaip „elegantiškai smagų“. Akcentuotos suknelės, kostiumai, įsižiebiantys linksmi raudoni, geltoni žibintai. Mes paieškokime gilesnių muzikinio teatro apraiškų.
Opera – pirmiausia muzika. Partitūrai privalo paklusti viskas: režisūrinis sumanymas, scenografija, šviesos, judėjimas scenoje, reakcijos, santykiai. Spektaklį teko matyti diriguojant J. Geniušui ir kviestiniam dirigentui Alexiui Soriano. Abu turi teatrinės patirties.
Jaunas G. Rossini „Sevilijos kirpėją" sukūrė paskubomis, per 20 dienų. Teatrams suvokus šios opera buffa žaidimo taisykles, kompozitoriaus partitūra buvo prisitaikoma esamam orkestrui, todėl šiandien sunku kalbėti apie tikrąją G. Rossini redakciją. Dirigentai vis tobulindavo artikuliacijos nuorodas, instrumentų sudėtį. Tačiau mane ganėtinai šokiravo G. Rossini muzikos kontekste secco rečitatyvų metu staiga suskambantis... fortepijonas. Tai ryškiai kontrastavo su epochos muzikiniu įvaizdžiu, daugiau priminė repeticijų dvasią. Jeigu tęsiama tradicija improvizacijas papildyti personažų replikų intonacijomis, tradiciškai turėtume girdėti klavesiną. J. Geniušas susitikime su spaudos atstovais pristatė redakcijų gausą (Alberto Zeddos, Patricios Brauner, „Ricordi“ ir kt.). Telieka gerbti jo pasirinkimą. Kaip ir solistų dainuojamų kadencijų pasirinkimą.
Užkliuvo Almavivos partija. Kadencijas solistai visais laikais dainuodavo tokias, kuriomis galėtų pasipuikuoti: parodyti balso grožį, vokalinę meistrystę. Tačiau nei scenoje jau gražiai užsirekomendavęs lyrinis tenoras Tomas Pavilionis, juolab satyra dvelkiantis Mindaugas Jankauskas tuo pasigirti negalėjo. Neteko girdėti, bet tikiu, kad tai puiki partija Mindaugui Zimkui.
J. Geniušas gražiai vedė spektaklį, girdėdamas solistus ir leisdamas jiems dainuoti. Aišku, nuostabiausių šios operos numerių – ansamblių – tobulinimui reikia daugiau laiko. Orkestras negali tik talkinti veiksmui scenoje. Būtent čia yra pradžia – muzikoje. Ir grojo orkestras gerai, jautriai. Uvertiūra skambėjo organiškai, J. Geniušas rado tinkamą tempą, kuris koreliavo su tolesnio veiksmo muzikine medžiaga, charakteriu, emocine erdve. Nors fortepijonas ir šokiravo, juo grota jautriai (programėlėje įrašytos net trys pavardės: Marco Borroni, Marija Stručkova, Olga Taškinaitė). Tai labai svarbu.
Secco rečitatyvus dainuojantiems solistams pristigo raiškesnės dikcijos. Rečitatyvas – ne šiaip muzikinė kalba, bet tam tikrą emociją brandinanti erdvė, kelias, kuris veda į tos emocijos, jausenos išraišką dainuojamame epizode. Pirmiausia muzika turi diktuoti vidinę solisto būseną, iš jos išplaukia ir rečitatyvas, vedantis į jausmų išsiliejimą arijoje, ansamblyje.
Tačiau taisyti trūkumus galima tik scenoje. Žaismingas spektaklis, manyčiau, publikos bus lankomas, todėl jis galėtų būti rodomas dažniau, visi solistai turėtų galimybę tobulėti scenoje (!). Juk negali solistas dainuoti premjeros kas pusmetį!
Visai kitą įspūdį patyriau diriguojant Alexiui Soriano. Jis tiesiog dirbo savo darbą, orkestras blaškėsi. Atrodė, kad dirigentas negirdi solistų, o šių visas dėmesys buvo sutelktas ne į muzikos interpretaciją, bet į tai, kaip padainuoti laiku ir kartu. Gaila.
Ar scenoje matėme muzikos atspindį? Manau, kad taip. Jeigu režisieriaus daugiau būtų padirbėta su kai kuriais solistais, galima būtų drąsiai sakyti, kad tai tikrai ne farsas, skirtas publikai juokinti. Vienas kitas akcentas žiūrovui gali kelti ispaniško miestelio asociacijų. Patiko scenografija (nors Madrido spektaklyje, didesnėje scenoje, namai kuria aikštę iš abiejų pusių). Aišku, jeigu nebūtų primityvių, popsinių scenų, pradedant rateliais aplink G. Rossini biustą. Tai ir iliustratyvumas (pučiamas didelis burbulas) Don Bazilijo arijoje, nesuprantami, nemotyvuoti žmonių landžiojimai po grindimis ir tas nelemtas automobilis su fejerverku finale. Gal tai buvo reikalinga spektaklį finansavusiai amerikiečių automobilių kompanijai?
Puikiai dainavo choras (vadovas Česlovas Radžiūnas).
Kokius herojus sukūrė solistai? Išskirčiau mažiausiai dainavusią, bet puikiu Bertos vaidmeniu pradžiuginusią Laimą Jonutytę. Prasmingai padainavo ariją, puikiai suvokė savojo personažo esmę, nesiblaškė, motyvuotai veikė, reagavo. Puikūs, įdomūs, tikslingai ir muzikaliai veikiantys, nors labai skirtingi Liudo Mikalausko ir Vlado Bagdono daktaro Bartolo personažai. Gražiai, tiksliai skambėjo jų balsai.
Rozinų esame girdėję visokių: koloratūrinių sopranų, mecosopranų. Šį kartą dainuoja sopranai Joana Gedmintaitė ir Julija Stupnianek. Abi muzikalios, gerai parengusios partijas. J. Stupnianek yra puikiai atlikusi sudėtingą Lietuvoje nedainuojamų arba mažai dainuojamų W. A. Mozarto, A. Vivaldi kūrinių programas. Jose – geros balsinės medžiagos ir vokalinės technikos reikalaujantys kūriniai, gal dėl to ir J. Stupnianek Rozina vokaline prasme buvo natūralesnė, skambėjo lengviau (visa nelaimė – mačiau ispano diriguotame spektaklyje). Ypač pagirtina J. Gedmintaitė – „įmesta“ į jai nebūdingos stilistikos muziką, tiksliai padainavo koloratūrinę partiją. Abi spalvingai padainavo Una voce poco fa. Abiem Rozinoms trūko režisieriaus rankos, jis turėjo padėti įprasminti muzikinę atmosferą.
Gera improvizacija visada laikosi ant gerai suręsto pagrindo, tai pasakytina ir apie grafo Almavivos vaidmenų kūrėjus (M. Jankauskas panėšėjo į muzikinę ir sceninę karikatūrą). Sukurti personažą ir tikslingai veikti muzikinėje erdvėje – su scenine meistryste ir režisieriaus sumanymu susieta problema.
Girdėtas Figaras – Pavelas Jankovskis. Kažin ar verta kviesti vidutinišką dainininką, kai ir Lietuvoje yra dainuojančių baritonų? Manau, kad Mindaugas Rojus tikrai bus puikus. Jau kelintame spektaklyje nuvilia Egidijus Dauskurdis.
Mūsų amžiaus žmogus nutolo nuo G. Rossini jaunystės laiko. Tai kuo jo opera vilioja žiūrovą ir klausytoją? Herojų muzikinėmis charakteristikomis, žaižaruojančiomis ornamentikos fejerijomis, charakteriais, kurių apstu aplinkui, tik jie vaidina kitais apdarais.