Ar buvote Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje?

2017 Nr. 1–2 (468–469), Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

„O kur jis yra? Radvilų rūmuose Vilniuje? A, prie Salomėjos Nėries mokyklos... Nežinojau.“ Dažnas atsakymas į mano klausimą.

Gerai atsimenu Trakų gatvėje antruoju numeriu pažymėtame name, buvusiuose grafų Umiastovskių rūmuose, vykusį Teatro ir muzikos muziejaus gyvenimą. Čia, nuo 1965 metų, nedidelėje erdvėje buvo rengiamos parodos, jaukioje aplinkoje burdavosi menininkai. 1996 m. muziejus įsikūrė erdvesnėse patalpose Vilniaus gatvėje, buvusiuose Mažuosiuose Radvilų rūmuose, čia jis ir sulaukė savo 90-mečio, kuris buvo šventiškai paminėtas lapkričio 30 d.

Muziejaus „tėvai“ – rašytojai Vincas Krėvė-Mickevičius ir Balys Sruoga, jų iniciatyva 1926 m. Kauno Vytauto Didžiojo universitete buvo įkurtas Teatro muziejus, po dešimties metų jis perkeltas į Valstybės teatrą. Karo metais muziejaus eksponatai buvo išblaškyti, tik 1946 m. įkurta Lietuvos teatro draugija susirūpino jų likimu. Atkuriamieji darbai tęsėsi iki 1957-ųjų, nuo tada veikė Lietuvos teatro draugijos (Aktorių namų) muziejaus skyrius. 1964 m. šis skyrius, pavadintas Teatro ir muzikos muziejumi, buvo perduotas Lietuvos dailės muziejui. 1992 m. Dailės muziejaus padalinys tapo savarankiška įstaiga – Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejumi.

Muziejui yra vadovavę aktorius Stasys Pilka, pedagogas Stasys Sabalis, filologė Gražina Aleksienė, muzikologas Jonas Bruveris, teatrologas Aleksandras Guobys. Nuo 2002 m. muziejaus direktorė – Regina Lopienė.

Su studentais pakylame į antrą aukštą, kur įrengta nuolatinė ekspozicija. Joje – 19 a. pabaigos ir 20 a. pradžios kultūros sąjūdžių istorija. Nuotraukose – aktyviausiai Lietuvoje veikusių draugijų „Daina“, „Rūta“, „Šviesa“, „Aidas“ nariai. Chorų koncertų ir spektaklių afišos nuo pat spaudos draudimo laikų, nuo pirmųjų profesionalaus meno žingsnių.

Apie visa tai ką tik baigę mokyklas studentai girdi pirmą kartą! Kas jiems buvo dėstoma per etninės kultūros, pilietinio ugdymo pamokas? „Muziejus...“, – bandau aiškinti. „Muziejus – tai sandėlis“, – atšauna.

Ne, jaunuoliai, muziejus – tautos, valstybės lobis, kuris vis papildomas naujais visiems mums svarbių kūrybos žmonių archyvais, kitais eksponatais. Tai gyvenimui prikelta kultūros istorija. Ir ne tik Lietuvos. Pažvelkime į Lietuvos valdovų rūmuose 17 a. pastatytos baroko epochos autoriaus Virgilio Puccitelli operos „Elenos pagrobimas“ scenos maketą – jis liudija Italijos meno ir LDK kunigaikščio, Lenkijos karaliaus Vladislovo Vazos teatro ryšius, karalienės Cecilijos Renatos Habsburgaitės vaidmenį.

Nuolatinėje ekspozicijoje – ir senieji klavyrinės epochos instrumentai. Net Onos Vytautienės klavikordas. Ar Kultūros ministerijos vadovybė rūpinasi, kad iš Trakų gatvės išmesti senieji instrumentai turėtų tinkamas laikymo sąlygas? Deja... Prarandame paveldą visų akivaizdoje. Smalsūs muziejininkų lydimi lankytojai gali išgirsti grojančius mechaninius muzikos instrumentus. Tik čia, šiose salėse.

Prisimenu daug puikių muziejuje surengtų parodų. Tarp jų buvo meistriškai apipavidalinta ir įgarsinta lietuvių liaudies instrumentų ekspozicija. Ar ne mokytojų aplaidumas, kad vaikai tokių dalykų nepamato?

Muziejuje ne tik saugomi rašytiniai menininkų dokumentai, bet ir jų vizualioji kūryba. Ją gali tirti menotyrininkai. Galima analizuoti dailininkų drobes, klausytis retų įrašų, užfiksuotų senose plokštelėse. Galima pamatyti prieškario primadonų namų aplinką, drabužius, operos artistų gyvenimo fragmentus nuotraukose, filmų kadruose.

Ypatingą įtaigą jauniems lankytojams turi išradingai parengtos scenografijos ekspozicijos. Čia ne tik pristatyta iškiliausio muzikinio teatro scenografo Liudo Truikio darbų ekspozicija, bet ir išleistas puikus jo darbų albumas.

Paroda „Viva Verdi!“, skirta kompozitoriaus 200-osioms gimimo metinėms, žiūrovams pristatė didžiojo italų meistro gyvenimą ir kūrybą, filmuotą medžiagą apie jį, supažindino su jo operų Lietuvoje istorija, net buvo galima jaukiai pabendrauti su Verdi operų herojais.

Parodą „Giacomo Puccini: mano gyvenimas, mano muzika, mano festivalis“ padėjo surengti Italų kultūros institutas Vilniuje, Italijos užsienio reikalų ministerija ir Puccini festivalio fondas.

Labai vertingi yra Juozo Naujalio, Konstantino Galkausko, Mykolo Bukšos, Juozo Grybausko, Kipro Petrausko, Onos Zabielaitės-Karvelienės, Jadvygos Jovaišaitės, Broniaus Kelbausko archyvai. Lietuvą pasiekia ir nemažai užsienyje gyvenusių menininkų rankraščių, kitokio paveldo.

Klausytoją gali pradžiuginti vertinga 18–20 a. muzikos instrumentų kolekcija, 20 a. pradžios ir vėliau išleistos plokštelės, kompaktinės plokštelės ir garsajuostės su žymių dainininkų, instrumentininkų, dirigentų ir muzikos kolektyvų įrašais. Muzikinės kultūros tyrėjai gali naudotis muziejaus bibliotekoje saugomais muzikos klavyrais, partitūromis, kitokiais leidiniais.             

Neseniai vienas italas sušuko: „O, Lietuva! Grazie. Ottima esposizione!“ „Do-bu-žins-kis!“, – suskiemenavo. Pasirodo, Turine, Alberto menų akademijos (Accademia Albertina di Belle Arti) galerijoje, matė iš LTMK muziejaus rinkinių parengtą parodą. Joje buvo eksponuojama apie 70 dailininko Mstislavo Dobužinskio darbų bei spektaklių nuotraukų. „Seniausia galerija, veikianti nuo 1783 metų. Greta 16, 17 amžių originalų „apsigyveno“ ir Mstislavas Dobužinskis. Parodą atidaręs akademijos prezidentas sakė, kad tokia graži paroda – retenybė“, – džiaugėsi muziejaus direktorė Regina Lopienė. Daugelis Dobužinskio scenografijos eskizų rodyti ir Maskvoje, Sankt Peterburge, Minske, Žemutiniame Naugarde, Kaliningrade, Gdanske vykusiose parodose.                  

Muziejininkai žino savo darbo vertę. Visuomenei dažnai tik nujaučiamos veiklos bruožai – begalinis kruopštumas, mokėjimas atpažinti vertybę, intuicija. Apie tai kalba muziejininkai Saulius Steponavičius, Alė Gutauskienė, Aušra Endriukaitienė, Vilma Janeliauskienė, Regina Serbentienė ir jų komandos.

O ant stalo – vis nauji darbai, aprašomi archyvai. Laukia tradicinis vakaras, skirtas menininkų šimtmečio sukaktims paminėti. Šiais metais bus prisimintas fleitininkas, puikus pedagogas Liudvikas Survila, aktorė, dainininkė, pedagogė Veronika Fakejevaitė, lietuviškojo baleto pradininkės Danutė Nasvytytė ir Irena Eidrigevičiūtė-Sprindienė.

Žmogau, užeik į muziejų – pateksi į stebuklingą relikvijų pasaulį. Ir kitam pasakysi, kad jų čia daug, kad jas reikia branginti ir saugoti ateinančioms kartoms.

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!